Kai dar įstengi praplėšti sušalusias akis
Ir už aprūkusio lango pamatyti
Pilką tuštumos betoną
Ir suvoki
Kad nuplėšus visus blizgučius
Vėl rasi tik riestainio skylę
Tada susirenki prėsko skonio vilties trupinius
Ir toliau panyri po rožine antklode
Kad tamsoje švytėtų
Sidabru lakuoti kojų nagai