Kalėdų naktis

Vėjas pūtė kiaurai pro palaikę apiplyšusią striukę, Jonas vis labiau gūžėsi ir gelbėjosi nuo šalčio tik karts nuo karto iš plastmasinio butelio gurkštelėjamu vynu. Gaila tik, kad greit seko. Paskutiniais žodžiais plūdo jis savo šeimininką, kurio fermą prižiūrėjo, tik kas iš to – niekas juk negirdėjo. Kur tai matyta – Kūčių vakarą išvaryti per šaltį, per purvyną kažkokių ten prakeiktų karvių žiūrėti. Nors tiesą sakant, karves tai kasdien reikėjo žiūrėti, joms gi tas pats, Kūčios ar kad ir paties Lenino gimtadienis, turi jas melžti, šerti ir gan. „Kad tave kur... “ – eilinį sykį nusikeikė žmogėnas, užkliuvęs už grumsto ir visu ūgiu tėškęsis ant žemės. Visa laimė tik, kad vyno neišpylė – per daugelį metų išugdytas refleksas išmokė jį visose situacijose butelį laikyti vertikaliai. Šiaip ne taip atsistojęs tęsė savo vakarinį žygį link žiburėlio, šviečiančio iš fermos. Tik visai arti priėjęs, sustojo. „Pala, pala... Kas čia per šviesa, kas čia dega? “ – nustebo Jonas. Ir čia pat išgirdo širdį veriantį klyksmą, sklindantį iš fermos. Bemat išlakstė visas girtumas, ir Jonas net pritūpė, plaukai piestu pasistojo. „Eik tu sau... Eik tu sau... “ – drąsinosi vyras, bet drąsiau nuo to nepasidarė. Klyksmas vėl pasikartojo. Jonas apsidairė, ieškodamas kokio pagalio, bet lauke nieko nebuvo – tuščia. Betgi artinosi po truputį vis arčiau fermos durų. Šviesa sklido pro praviras duris, ir jau ne klyksmas, o tik pratisa dejonė ištisai girdėjosi iš vidaus. Prie pat durų aptiko kažkokį gelžgalį, tai stėręs jį atsargiai žvilgtelėjo vidun. Nieko nepamatė, tik tą pačią mirguliuojančią šviesą. Dejonė nutilo. Atsidusęs Petras žengė į fermos priemenę. Nieko. Šviesa sklido iš tolIau, iš pagrindinės patalpos, kur karvės. „Oi oi oi“ – tyliai vėl bandė drąsintis Jonas, ir atsargiai nukėblino toliau.

Viduje degė laužas, sukurtas iš šiaudų. Šalia stovėjo vyriškis – pilka striuke. Jis krūptelėjo ir ne ką mažiau išsigandęs žiūrėjo į fermos darbininką. Staigiai pakėlė abi rankas prieš save ir kažką sumarmaliavo – „lee, lee“. Ir tik tada Jonas pastebėjo dar ir moteriškę, gulinčią šalia laužo ant šiaudų. Tai ji dejavo. Iš už vyriškio nugaros galvą kyštelėjo vaikas, lygtai berniukas.

-Aš... aš milicijai pranešiu, - dusdamas pareiškė Jonas, iš susijaudinimo net užmiršęs, kad milicijos jau dvidešimt penkeri metai kaip nebėra.
-Don‘t... don‘t do that, - vis dar ištiesęs rankas kažko maldavo vyriškis, žiūrėdamas į gelžgalį Jono rankose.

Nevietiniai – suprato Jonas. Moteriškė vėl sudejavo, ir vėl – jau garsiau. Darbininkas stovėjo kaip stulpas, nežinojo, ką daryti.

-Please help. Please, - vėl kažko maldavo vyriškis. Jonas suprato – jis prašo pagalbos. Bet ko jiems reikia? Klyksmas – tokio per visą gyvenimą nebuvo girdėjęs Jonas – išsiveržė iš moteriškės lūpų. Ji raitėsi ant šiaudų, kažkas jai buvo negerai. Ir staiga jam dingtelėjo mintis – turbūt gimdo?

-Eik tu sau. Eik tu sau, - nieko daugiau nei sakyti, nei daryti nebesugebėjo Jonas.

Bet kitas moteriškės klyksmas, net smarkesnis už ankstesnįjį, tarsi žaibas paveikė Joną, jis net stryktelėjo ir tą pat akimirką sumojo, kad reikia kažkur bėgti, ieškoti pagalbos – nes jis tokioje situacijoje tai tikrai nieko negalės pagelbėti. Šoko laukan ir, vienoje rankoje laikydamas gelžgalį, o kitoje vyno butelį, nukūrė per lauką taip, kaip net mokykloje per fizinį nebėgdavo. Net nepajuto, kaip pribėgo vieškelį. Kaip sykis tolumoje pasirodė automobilio švieselės. Kaip ilgai jis artėjo, visą amžinybę, tas automobilis. Ir pagaliau pro vėjo kauksmą pasigirdo motoro triukšmas, automobilis priartėjo, ir Jonas stojosi vidury kelio, išskėtęs rankas ir įnirtingai jomis mojuodamas. Mašina sustojo, bet niekas nelipo lauk. Vyras net nepajuto, kaip atsiklaupė ir prispaudė rankas prie krūtinės. Po kiek laiko palengva atsidarė automobilio durelės ir lauk išlipo... policininkas. Jonas net sušuko iš džiaugsmo – pareigūnas tai jau tikrai žinos, kaip elgtis tokioje situacijoje. Turbūt pirmą sykį per visą savo amželį Jonas džiaugėsi, išvydęs uniformuotą žmogų.

-Kas atsitiko, kodėl stabdote? - netikėtai aukštu balsu paklausė policininkas. Policininkė! Dar geriau – apie moteriškus dalykus ji tikrai turi išmanyti.
-Gimdo... Ponia, padėkit, ten gimdo!
-Kas gimdo, kur, ką čia nusišneki? Neblaivus esi? Tuoj iškviesiu patrulį!
-Nekvieskit, ponia, prašau, einam, - ir Jonas ranka mostelėjo link fermos.

Renata po budėjimo važiavo namo. Ji džiaugėsi būsima Kūčių vakariene –visa šeima, tai yra jos tėvai, brolis Alvydas, na ir Arūnas – jos vaikinas. Šios Kūčios su juo – pirmosios. Arūnas jau ne pirmą kartą pas juos svečiuose, bet pirmą kartą – šeimos šventėje. Renata šiek tiek jaudinosi, nes Arūnas nors ir nuoširdus, geras vaikinas, bet kartais pernelyg stačiokiškas. Kad kartais ko nors neprikalbėtų ko nereikia. Bet gal kaip nors. O čia va – kažkoks pijokas niekus šneka, o ten visi jos jau laukia prie šventinio stalo. Betgi pajuto mergina, kad reikalas rimtas, pernelyg jau susijaudinęs tas vyras.

-Gerai jau gerai, einam, rodyk, kas ten kur darosi.
-Einam, ponia, einam, - ir Jonas nukurnėjo pirmas link fermos.
-Ei, žmogau, palauk! - šūktelėjo Renata. - Negi per lauką čia toliausiai eisime? Ar nėra kokio kelio arčiau privažiuoti?

Jonas stabtelėjo, pamąstė kiek.
-Yra, yra, bet va ten – aplinkui reikia važiuoti.
-Lipk greit į mašiną, vis tiek greičiau nei pėsčiom per lauką.

„Protinga“ – apsidžiaugė darbininkas.

-Kam tau tas pagalys? - važiuodama paklausė Renata.
-Koks pagalys? - nesuprato Jonas, - a, šitas. Šiaip, dėl visa ko.

Mergina nesuprato, bet nebeklausinėjo, tik vairavo automobilį link žiburėlio. Privažiavus fermą, skubiu žingsniu nuėjo paskui tą vyrą vidun.

Pamatęs tą patį vyrą, kurio prašė pagalbos, Jusufas apsidžiaugė – jis jau manė, kad pabėgo ir juos apleido. Bet išvydęs kartu įeinant uniformuotą pareigūną, Jusufas sutriko ir net supyko – išdavė, bjaurybė. Jie tiek daug visko patyrė ir iškentė, jų nedidelė šeima, kad dabar, jau beveik pasiekus tikslą, patekti į rankas policijai, kuri juos deportuos – tai būtų visų blogiausia.

-No no, please, no! - maldavo vyriškis.

Policininkė tuo tarpu priėjo prie gulinčios ant šiaudų moters. Renata iš karto suprato, kad pijokėlis nemelavo – moteris gimdo, jau buvo nubėgę vandenys. Ji išsitraukė telefoną ir norėjo paskambinti greitajai pagalbai, bet kaip tyčia telefonas buvo išsikrovęs. Nusikeikus ji paklausė Jono, ar neturi telefono. „Iš kur“, - atsakė šis – „seniai nebeturiu“. Policininkė neklausinėjo, kodėl nebeturi, kas iš to. Nors ir pati tuo nenorėjo patikėti, bet po truputį suvokė, kad reiks priimti gimdymą. Niekada gyvenime to neteko daryti, nė pati dar nebuvo gimdžiusi. Tik policijos kursuose mokė, kaip elgti tokiu atveju. Betgi vienas dalykas – teorija, tuo labiau, kad nelabai ten jiems ką ir aiškino, o kitas – realybė. Ką daryti, kaip pasiruošti? Ji kaip per miglas prisiminė, kad reikia paklodžių, žirklių, vandens, ko dar? Virvutės, spirito dezinfekcijai. Ko dar? Vonelės. Iš kur čia, toje skylėje, vonelę gaus? Ne, nieko nebus, reikia kaip nors prisikviesti greitąją pagalbą.

-Bėk, - kreipėsi ji į Joną, - iki artimiausios sodybos, kad iškviestų greitąją, tik greičiau!
-Tai kad čia nieko arti nėra, - vebleno šis.
-Bėk, sakau!

Jonas tik trypčiojo ir bejėgiškai skėsčiojo rankomis. Renata suprato, kad dabar jau TIKRAI teks jai imtis šio neįsivaizduojamo žygio. Reikia tą moterį patogiai paguldyti, reikia kažką pakloti, negi taip ant šiaudų ir gulės. Vyriškis pilka striuke, greičiausiai, jos vyras, šiek tiek aprimo, supratęs, kad ne suimti jų atvyko policininkas, iš tikro policininkė – jis Europoje jau matė kelias moteris-pareigūnes, bet jam vis dar buvo didžiausia nuostaba, kad moterys gali tarnauti policijoje ar net kariuomenėje.

-Ar yra čia kokia vonelė, ar bet koks didelis indas, su vandeniu? Bet turi būti šiltas, - paklausė ji Jono.
-Nežinau... Kažin...
-Greit atnešk, padaryk bent kažką!

Jonas akimirksniu sukruto ir kažkur nubėgo. Tuomet moteriškė sukliko nežmonišku balsu ir susirietė. Renata visa nutirpo, rodos, širdis sustos, ji visiškai nebežinojo, ką daryti. Atbėgęs Jonas jos kažko klausė, taip pat kažką jai sakė vyras pilka striuke, bet mergina tik stovėjo ir tarsi stiklinėm akim žiūrėjo kažkur į pilką betoninę sieną, bet nieko nematė ir negirdėjo. Spengianti tyla tiesiog aidėjo jai šioje senoje fermoje, ir tik lyg iš toliausių tolių pasigirdęs kažkoks garsas ją pradėjo žadinti iš sutingimo. Vaikiškas balselis kažko klausė. Ji apsidairė ir pamatė priešais stovintį berniuką, gal kokių devynerių metų. Vaikas kažko jos klausė. Ji nieko nesuprato, tad klausiamai sužiuro į jį.

-Musaeadat min fadlik l baladi al\'umm. (prašau, padėkite mano mamai (arab.))

Mergina matė tik žibančias tamsias berniuko akis. Niekas į ją dar taip iki tol nebuvo žiūrėjęs, o gal ir nežiūrės. Bet kas šie žmonės? Kad nelietuviai, Renata iš karto suprato, bet esant tokiai situacijai, nebuvo kada aiškintis, nei kas tokie, nei iš kur čia atsidūrė.

O toliau viskas vyko tarsi savaime – Renata automatiškai darė viską, ką buvo kažkada išmokusi tuose kursuose, o gal ir moteriškas instinktas padėjo. Jonas atitempė kažkokį aprūdijusį aliumininį puodą, bet užtat su vandeniu, kartu su anuo vyriškiu greit sumeistravo iš šalia besimėčiusių plytų krosnelę, prikrovė šiaudų, užkaitė vandenį. Pirmą kartą užkaitusį vandenį turėjo išpilti, nes juk reikėjo iššveisti purviną puodą, ir tik antrą sykį pripylus vandens jau buvo galima naudoti. Mergina patogiai paguldė vargšę moteriškę, prieš tai nurengusi tai, ką reikėjo nurengti, nors ir kaip ji spyriojosi. Apklojo ją savo striuke, kad būtų šilčiau – nieko daugiau nerado. Visa laimė, kad vaistinėlėje buvo žirklės ir tvarsčių. Spirito, iš kur gauti spirito? Pijokėlis – tas tikrai turi jo turėti! Bet Jonas spirito nedavė, nes iš tikro neturėjo. Renata juo netikėjo, bet nebuvo kada aiškintis. Teks verdančiu vandeniu žirkles dezinfekuoti, ir rankas kuo kruopščiau nusiplauti. Dar papildomai rankas nutrynė savo kvepalais, nors ir nebuvo įsitikinus, ar ten yra spirito. Ak tiesa – žiedas – jį reikia nusimauti. Tai buvo Arūno dovana, sužadėtuvių žiedas, brangus, auksinis. Jį kruopščiai įsidėjo į piniginę. Mergina, pasilenkus ties gimdyve, rodė, kaip reikia kvėpuoti – giliai, palengva, ir taip berodant jai pačiai šiek tiek palengvėjo, nes vienu metu jau juto, kad gali netekti sąmonės. Toliau viskas vyko greitai ir kaip per sapną, bet Renata suvokė, kad daro viską, ką gali, o ir pats gimdymas, nepaisant sąlygų, nebuvo komplikuotas. Aišku, tik vėliau ji tą suprato, tuomet iš vis nieko negalvojo. Nelabai ji prisiminė, kaip pasirodė kūdikis, kaip ji prilaikė jį, mažą ir drėgną, kaip laikė jo galvytę, kaip išvalė skysčius iš burnytės ir nosytės, kaip jį visą nuvalė, kaip padėjo mamai ant krūtinės...

Greitosios pagalbos niekas taip ir neiškvietė. Teko pačiai ir bambagyslę nukirpti. Atėmusi iš vyrų jų striukes, apklojo mamytę, o po kurio laiko nutarė, kad jau galima vežti į ligoninę, bet abu tėveliai protestavo, nė už ką nenorėjo eiti į automobilį.

-Pasiuskit, - tarė Renata. Ji ir taip padarė gal net daugiau, nei buvo galima įsivaizduoti.

Mamytė tik tyliai verkė ir prispaudusi prie savęs dukrelę, vis glostė ją ir glostė. Mergytė gimė sveika ir graži, pati gražiausia mergytė pasaulyje. O Alache, už ką jiems tiek kančių? Argi reikėjo bėgti iš savo gimto miesto, kuomet ji buvo jau aštuntame mėnesyje? Bet nebuvo kito pasirinkimo. Miestą subombardavo rusų lėktuvai, žuvo du jos pusbroliai, dėdė kažkur dingo, teta taip pat bėgo, bėgo visi giminaičiai, kurie ten gyveno, visi kaimynai. Jos tėvai gyveno kitoje Sirijos pusėje, prie Jordanijos sienos, ten buvo šiek tiek ramiau. Jie kvietė juos pas save, bet buvo lengviau į kitą pasaulio pusę nusibelsti, nei pro visus frontus ir baisybes pas tėvus patekti. O ir kas iš to, kad ir būtų ten nuvykę – iš ko pragyvensi, o ir nežinia, ar neatsibels ir ten Asado galvažudžiai, ar kokie kiti bjaurybės. Nebuvo kitos išeities, tik bėgti iš gimtųjų namų. Kiek ji prisiverkė, niekas nė nežino, o ir kam to reikia. Niekas nežinojo, o ir jokiu būdu neturėjo sužinoti, kad ją... kad ji... Mariam net pati sau, net mintyse neištardavo tų baisių žodžių. Ir atmintis toje vietoje nutrūkdavo, bet iš tikro tik apie tai ji beveik visą laiką ir tegalvojo. Apie tą baisią dieną, kai į ligoninę, kur ji dirbo sanitare, įsiveržė Asado galvažudžiai ir papjovė – jos akivaizdoje – tris sužeistus sukilėlius. Aišku, tai buvo didžiausia kvailystė, priimti tuos sukilėlius, bet ką daryti – juk jie sužeisti, juos reikėjo gydyti, o ir sukilėlių vadai nieko net neklausinėjo - atvežė juos ir tiek. Ir gydytoją jos akivaizdoje nušovė, o ją pačią trys bjaurybės nuvilko į vaistų sandėliuką ir... Nebeatsiminė, kaip grįžo po to namo, ir tik viena mintis jai tesisuko galvoje – nusižudyti. Bet kažkaip ištvėrė, iškentėjo. O kaip jos sūnelis, Muchamedas – negi jį paliks našlaičiu. Vien tik dėl jo ir tegyveno, ir dėl būsimo kūdikėlio – ji jau tris mėnesius kaip laukėsi. Ji kelias dienas tik prausėsi ir šveitėsi – iki kraujo – norėdama nuvalyti tą purvą, tą bjaurumą. Naktimis raudodavo, aišku, be garso, kad Jusufas neišgirstų – įsikandusi į kumštį. Po kiek laiko nustojo raudoti, pradingo iš vis bet kokie jausmai, ji viską darė tarsi per miegą, bet darė. Ji niekam nesiskundė, nesiguodė, juo labiau savo vyrui, jam tai – nė už ką. Jam ir taip sunku – ir šeimą aprūpinti duonos kąsniu tokiu metu, kai nieko iš niekur negausi, ir pravesti pro sieną, ir derėtis su visais pakeliui pasitaikančiais banditais ir visokio plauko sukčiais. Kiek sykių juos jau apgavo, kiek pinigų, kurių ne tiek daug ir turėjo, buvo veltui atiduota... Ir štai galų gale, pervažiavę visą Turkiją, laiveliu perplaukę jūrą, kur vos nenuskendo, autobusais ir sunkvežimiais nusibeldę per visą Europą, jie atsidūrė šitoje tolimoje Šiaurės šalyje, kurios nė vardo ji nežinojo. Jiems teliko privažiuoti uostą, kur laivu juos jau per kitą jūrą būtų nugabenę į Švediją, kur gyveno Jusufo antros eilės pusbrolis, pas jį ir būtų prisiglaudę. Ir kaip ne laiku jai prasidėjo sąrėmiai. Ūsuotas dručkis, paėmęs iš jų paskutinius pinigus už nugabenimą iki pat Švedijos, be jokių ceremonijų išmetė juos iš sunkvežimio vidury laukų, kažką piktai šaukdamas. Aišku, jis nenorėjo nereikalingų komplikacijų, nes ir taip jau rizikavo. Visa laimė, kad ši didžiulė mūrinė daržinė jiems pasitaikė, kad rado šiaudų kur atsigulti ir lauželį susikurti. Ir aišku, didžiausia laimė, šlovė Alachui, kad ši mergina, auksiniais plaukais ir mėlynomis akimis, graži kaip angelas, lyg iš dangaus pas juos atsirado.

Jusufas paėmė jau sušilusią savo dukrą ant rankų, atsargiai priglaudė, ištarė jos vardą ir tyliai į jos mažą auselę pradėjo kalbėti maldą- pirmąją maldą jos gyvenime. Štai ir visos musulmoniškos krikštynos.

-Sveiki, chebryte, gal benzo turite? - tarpdury stovėjo stambus barzdočius odine striuke, visas apsikarstęs grandinėmis, - varau į kalėdinį mytą, ir še tau – benzas baigėsi, na žodžiu, tikra žopa.

Visi atsisuko ir žiūrėjo į šią keistenybę tylėdami.

-Kas yra, ar baikerio nesate matę?

Visi vis dar tylėjo. Haris gerai įsižiūrėjo į šiuos žmones. Na ir kompanija – mentė, kaimietis ir kažkoks babajus. Ir dar ant šiaudų kažkas guli. Na ir reikalai, gal geriau nešdintis iš čia. Bet benzino žūtbūt reikia. Tikėjosi jis kokią degalinę privažiuoti, bet nebeištempė, sustojo vidury laukų, šitoj šiknaskylėj. Pamatęs žiburėlį, pamanė, kad tai kažkokia sodyba, kur kaimiečiai tikrai benzo turės, bet še tau – kažkokia apgriuvusi ferma, ir dar su tokia keista kompanija.

-Alio, ar girdit? Ar turit benzo, klausiu? Aš sumokėsiu, nebijokit.
-Turiu... -tyliai tarė Renata, bet netrukus atsitokėjo ir patikslino, - bet pas mane dyzelis.
-Dyzelis... – paniekinamai nutęsė Haris, - tai gal tu traktorių vairuoji?
-Ne...
-Ar nežinai, kad dyzelis – traktoriams, dujos – blynams kepti, o tikriems aparatams – tik benzas.

Renata nutylėjo.

Haris, kurio tikras vardas šiaip jau buvo Aleksas, bet jis baisiausiai nemėgo, kad jį taip vadintų, suprato, kad negaus čia benzino. Ir į kalėdinį susitikimą su draugais nebespės. Teko jam čia pasilikti, su tais keistais žmonėmis. Pasikalbėjęs su tuo babajumi, kuris pasirodė besąs visai neblogas bičas, Jusufas iš Sirijos, Haris tuoj pat paskambino savo broliui Edvardui, kuris nebuvo joks baikeris, o tik paprastas sunkvežimio vairuotojas, „furistas“. Kaip sykis netrukus turėjo Edvardas važiuoti būtent į Švediją. Sunkiai, bet įkalbėjo Haris savo brolį, kad paimtų su savimi tą šeimynėlę. Renata nuvežė sirų šeimą iki pat jo brolio, į Tauragę. Aišku, tai buvo kitą dieną. O tuo tarpu primygtinai siūlė moteriškei su kūdikiu į ligoninę, bet ji taip pat kategoriškai atsisakė – tiek toli nuvykus, taip arti savo tikslo, atsidurti valdžios rankose ir nebepatekti į išsvajotąją Švediją – apie tai negali būti nė kalbos. Juo labiau, kad ne taip ir blogai ji jautėsi, ir dukrelė taip pat. Renata davė jiems rūbų, pirmiausiai, aišku, mergaitei. Tikras stebuklas, kad jie nesušalo, nei susirgo.

Haris padovanojo sirams sidabrinę grandinę, kuri šiaip jam buvo labai brangi kaip atminimas – jo gero draugo, kadaise jam tą grandinę padovanojusio, ir vėliau žuvusio avarijoje. Bet ir kaip metalas ji buvo brangi, nes iš gryno sidabro ir svėrė vos ne pusę kilogramo, tegu parduoda, turės bent kiek pinigų, nes kaip suprato iš Jusufo pasakojimo, jie nieko nebeturi. Jonas neturėjo ko padovanoti, tai atidavė pusiau nugertą vyno butelį, kurio per tą visą sumaištį taip ir nebaigė. Renata, be rūbų, norėjo padovanoti kokį šventą paveikslėlį, bet nerado, tai teko padovanoti Telšių policijos komisariato kalendoriuką. Mariam, manydama, kad tai iš tiesų koks šventas paveikslėlis, slapčiomis jį pabučiavo ir saugojo visą savo gyvenimą. Visi jie sėkmingai nuvažiavo iki pat Švedijos, kur juos sutiko Jusufo pusbrolis. Tiesą sakant, nelabai jis savo varganais giminaičiais džiaugėsi, bet kur dingsi – reikėjo priimti.

Tą patį Kūčių vakarą, pagaliau pašėręs ir pamelžęs be perstojo mūkiančias karves, Jonas grįžo į savo šaltą trobelę. Jis sėdėjo už stalo, pasidėjęs tik kilkių dėžutę ir vyno butelį – dar vieną turėjo užsislėpęs.

-Mergelė, - tarė pats sau vyras, - svarbiausia, kad mergelė sveika, - ir prisiminė savo paties dukrą, kurios nematė jau visus metus. Gyveno ji su savo mama kažkur ties Klaipėda, seniausiai jau buvo išsiskyrę, buvusioji nenorėjo jo nei matyti, nei girdėti. Ašara tyliai nukrito į kilkių dėžutę. Už lango pūtė vėjas, švietė žvaigždės. Tokia tyli naktis...