Sevitas (10 dalis)

Priešistorė:
Erikas pagaliau oficialiai tampa pripažintu sevitu, priskirtu naujai kategorijai, kuriai, deja, galioja šiek tiek kitokios taisyklės nei visiems kitiems. Jam oficialiai uždrausta meluoti. Gerokai sunerimusi Agielė nusprendžia, jog nebepaleis savo sevito iš akių – kad šis neįklimptų į dar didesnę bėdą tol, kol ateis laikas traukti į kelionę. Erikas nusprendžia pagelbėti savo šeimininkei ir ima aktyviai vengti Tarybos narių, taip tikėdamasis paskutines dienas Abrakse praleisti tyliai bei taikiai.

Išgyvenimo pamokos


Kas gali nutikti paprasto žmogaus gyvenime per devynias dienas? Anksčiau būčiau tvirtinęs, jog visiškai nieko. Mes visi turime savo rutinas, prie kurių esame pratę. Pasaulis visas paviršutiniškai ištyrinėtas, užkariautas ir netgi patalpintas į kompiuterių monitorius. Jei esate interneto vergas, tuomet devynios dienos yra menkas blyksnis rutinai pasmerktoje egzistencijoje.

Mano rutina užsibaigė prieš tas pačias devynias dienas. Nuo to laiko nespėjau skaičiuoti savo gyvenimo pokyčių. Mane pažinojo vos ne kiekvienas Abrakso akademijoje, taigi, buvau savotiškai žinomas, bet vargu ar įžymybė. Su įžymybėmis žmonės paprastai veržiasi bendrauti. Manęs tuo tarpu dauguma privengė ar bent jau elgėsi atsargiai. Išskyrus tuos, kurie savo rankose laikė pernelyg daug valdžios - o tokie žmonės buvo pavojingi. Iki šiol nežinojau, kas nutiko Artūrui, kuris atvyko į šį pasaulį kartu su manimi. Anot gandų, jis dabar gyveno Eligijos Gremori šeimos prieglobstyje. Ką tai iš tiesų reiškė, neturėjau supratimo ir niekas neketino man paaiškinti.
Taip pat įsigijau antgamtiškų galių, kurių panaudojimas buvo apribotas vos iki vienos merginos. Galėjau uždėti delną Agielei tarp krūtų ir pasmerkti save magiško išdegimo kančioms, arba galėjau klausytis jos emocijų ir viltis, jog šeimininkė ant manęs visai nepyksta. Ha ha, tiesiog valio man...
Iš laisvo bei nerūpestingo žmogaus tapau tarnu, kuris praktiškai neturėjo jokio turto, išskyrus trumpikes, užsilikusias nuo kito pasaulio. Žinoma, mane sočiai maitino ir puošniai rengė. Antra vertus, visa tai priklausė nuo šeimininkės nuotaikos, o Agielė buvo itin emocionali... Taigi, aš neturėjau jokių tvirtų garantijų dėl šviesaus rytojaus, išskyrus savo optimizmą ir viltį. Normalūs žmonės pasakytų, jog tai itin pavojinga kombinacija.
Tarsi to būtų negana, buvau vienintelis žmogus visoje sumautoje planetoje, turintis sevito titulą. Kitaip tariant – vergas be teisės atgauti laisvę. Agielė tvirtino, jog mano padėtis buvo beveik lygi jos padėčiai, bet kol kas man buvo sunku ja patikėti.
Nors Abrakso akademija buvo laikoma taikia vieta, Daeva nė sekundei neleido pamiršti, jog esu apsuptas įvairaus plauko pavojingų burtininkų ir netgi demonų. Keista, tačiau mažiausiai pavojinga iš visų atrodė Sioneira – visada dėmesio ištroškęs sukubas. Ji buvo mirtina lovoje, absoliučiai savanaudiška, tačiau taip pat sąžiningiausia bei lengviausiai įtikinama daryti tai, ko aš norėjau. Ar galėjau ją laikyti savo drauge? Tai buvo klausimas, į kurį kol kas neturėjau aiškaus atsakymo.
Atrodė daug paprasčiau laikyti savo draugu Balberiną Vapulą, nors tai kol kas buvo tik graži idėja. Pažinojau jį vos tris dienas.
Agielė? Ji buvo mano archonė - šie turėjo savo pareigas sevitų atžvilgiu ir kol kas tuo viskas buvo pasakyta.
Raksis iš už Abrakso sienos – man jis buvo visiška mįslė.
Visi kiti tejautė norą vienaip ar kitaip praskaidrinti savo dieną mano sąskaita ir ilgainiui tai išties ima siaubingai erzinti. Vis labiau jaučiausi tuo, kuo Raksis mane išvadino pirmą kartą – juokdariu. Galėjau su bet kuria Abrakso mergina bendrauti kaip su sau lygia ir priversti ją raudonuoti pats nė nesušilęs – už tai turėjau dėkoti savo keturioms seserims. Turbūt tai vietines merginas ir traukė it muses prie medaus. Kuomet vietiniai vaikinai merginų akivaizdoje imdavo įtraukinėti pilvus ir kruopščiai rinktis žodžius, aš sakiau tai, ką galvojau, arba melavau išsijuosęs.
Dabar troškau, jog būčiau visai nepravėręs burnos ir paėmęs pavyzdį iš savo archonės. Du tylūs atsiskyrėliai Abrakse – kas tokiems gali nutikti bloga?


Mano prastos nuotaikos priežastis?

Dar užvakar per pietus mes keturiese linksmai leidome laiką parke, įsivaizduodami sau, jog skelbiame „karą“ Abrakso Tarybai. Aš jaučiausi pakylėtas ir nerūpestingas, Balberinas irgi nusprendė pažaisti kartu, o Agielė, nors ir reikšdama skystą protestą, galop sutiko išmėginti mano strategiją ir tuo pačiu įtraukė Deidrę į komandą.
Tą dieną mes sėkmingai išvengėme tiek seserų Rangdų, tiek Gremori su Izajomis. Pasibaigus pietums sugrįžome į pamokas pačią paskutinę akimirką, jau nuskambėjus varpo dūžiui. Vietiniai turėjo įprotį vos sulaukę dūžio rinktis auditorijose. Mokytojai turėjo įprotį uždelsti dar mažiausiai dvi ar tris minutes – būtent tuo mes ir pasinaudojome.
Sekančias tris pamokas praleidau įdėmiai klausydamasis ir dėdamasis į galvą įvairias smulkmenas, kurios šiaip man buvo bevertės. Dėkui deivei – Oksis Morontas buvo vienintelis, sugebantis užmigdyti savo mokinius. Visi kiti mokytojai man daugmaž patiko.
Pamokoms pasibaigus, aš ir Agielė atsisveikinome su Balberinu ir tada pasukome centrinių rūmų koridoriais į visai priešingą pusę, nei iki šiol traukdavome – mat Anzu su kompanija tuo metu lūkuriavo nežinia ko prie vartų. Kadangi nei aš, nei Agielė netroškome dar vieno apgaulingai mandagaus pasiplepėjimo, sugaišome papildomas penkias minutes pasirinkdami vartus priešingoje pusėje (centriniai rūmai turėjo jų keturis), tada apsukome ratą parko takais pro pat Rangdų rezidenciją, pro Gremori namus, Abrakso apsaugos postą ir pagaliau sugrįžome namo nė karto neužkalbinti – jei neskaičiuotume keleto atsitiktinių pasisveikinimų su tarnais.
Tą vakarą jokių įkyrių svečių nesulaukėme ir stebuklas – Agielė išliko pakankamai pakilios nuotaikos, kad vakarienės metu prie stalo visi galėtų atsipalaiduoti ir netgi pasikalbėti viena ar kita tema.
Netgi Grigas Diabola pajuto pareigą priminti man, jog nedrįsčiau miegoti Daevos lovoje. Taip ir neapsivertė liežuvis pareikšti jam, kad šaukštai jau po pietų. Keista - susitikdavau Grigą po kelis kartus kiekvieną dieną, tačiau dar nė karto neregėjau, kad jis būtų savarankiškai užkalbinęs Agielę ar drįsęs jai meilintis. Kuo toliau, tuo labiau Grigo grasinimai man ėmė panašėti į lengvą pokštą. Antra vertus, jis man nebuvo tiek įdomus, kad ketinčiau labiau gilintis į tai.
Tą patį vakarą pasinaudojau gera šeimininkės nuotaika ir vėl užsiminiau apie savo keturias laisvės valandas – kurias ji lengva ranka atėmė ir geraširdiškai pažadėjo, jog visa tai – tik mano paties labui. Aš būsiu kur kas laimingesnis sevitas, jeigu tos laisvės niekada negausiu. Netgi išgirdęs visa tai pernelyg nenuliūdau. Kaip jau sakiau – esu nepataisomas optimistas.

* * *

Naktį mane pažadino siaubingai drebantis čiužinys. Agielė vėl nusprendė miegoti mano kambaryje ir dabar blaškėsi pataluose, murmėdama ir šūkčiodama per miegus. Tarp daugybės neaiškių žodžių dažnokai kartojosi vos vienas, tačiau ką jis reiškė, neturėjau supratimo. Galbūt vardas? Šiaip ar taip man atrodė kur kas svarbiau išvengti smūgio į dantis ir apraminti ją. Greičiausiai suveikė tas pats neseniai atrastas instinktas, raginantis imtis ko nors, vos tik šeimininkei kyla stresas. Be to, vargu ar būčiau užmigęs per tokį svetimų emocijų tornadą.
Todėl atsargiai sugavau nerimstantį savo archonės kūną ir sukausčiau ją glėbyje, išsyk pereidamas prie raminančio plaukų glostymo.
Agielės niurnėjimas pamažu perėjo į lengvą inkštimą. Netrukus ir jos kūnas nurimo bei atsipalaidavo, o nevilties ir baimės jausmą pakeitė jau įprasta ramaus miego tuštuma. Lengviau atsidusau. Šiek tiek vėliau paleidau ją ir atsargiai sugrįžau į savo lovos pusę, ketindamas sugauti užsilikusias kelias miego valandas.

* * *

Ryte mane pasitiko neįskaitomas Nildos žvilgsnis. Panašu, jog tiek ji, tiek Deidrė pamažu ėmė priprasti prie to, jog kiekvieną rytą suras archonę bei jos sevitą vis kitoje lovoje, kartu ar atskirai. Nesulaukiau nė vienos replikos tuo klausimu. Tik patyliukais nusistebėjau, kada Grigas išgirs apie tai. Sprendžiant iš vietinių pomėgio murkdytis ganduose bei paskalose, manęs nenumaldomai laukė akistata su Grigu, kai jis veikiausiai išbandys porą magiškų triukų ant mano kailio.

Tą rytą į pamokas patraukėme jau išbandytu būdu. Varpas jau gaudė, kai pravėrėme centrinių rūmų vartus – šį kartą paradinius. Auditoriją pasiekėme beveik bėgte, kartu su mokytoja ir nesutikę nė vieno pašaliečio. Telekinezė ir magiški skydai su visomis privalomomis demonstracijomis pasirodė visai įdomūs. Fera Elfiora laikė liežuvį už dantų ir neklausinėjo, ką galvoju apie jos naują suknelę ar kūno linkius. Tiesa, ji gan keistai varstė įtariu žvilgsniu mūsų trijulę.
Pietų pertraukos metu Balberiną pasiuntėme prie įprastų - rytinių vartų. Agielė išėjo pro paradinius, o aš turėjau išsmukti arba pro vakarinius, arba pro galinius – priklausomai nuo to, kur užmatysiu nepageidaujamus žmones. Anzu ir Taryba veikiausiai dar tik gaudė užuominas apie tai, kas vyksta, nes susitikimas sutartoje vietoje įvyko be problemų. Šį kartą oras buvo pusėtinas, todėl išsmukome į arklides, kur Balbo laikė savo šoklį Jorgį. Manęs pakeliui neišvydo nė vienas pašalietis, mat Abrakse visi pastatai stovi išrikiuoti palei gynybinę sieną, nuo kurios  yra palikti platūs tarpai, daug kur pridengti dekoratyviniais augalais, dievinančiais šešėlį. Taigi, aš turėjau tiesų, platų kelią beveik iki arklidžių, kuriuo nesinaudojo jokia gyva dvasia.
Agielė susipažino su Jorgiu, apie kurį Balberinas pasididžiuodamas papasakojo visas įdomesnes istorijas, Deidrė padengė pietų stalą ant plataus šiaudų ryšulio ir mes neskubėdami užkandome, stebėdami besidarbuojančius tarnus.

Grįžimas atgal įvyko lygiai tuo pačiu stiliumi, kaip ir anksčiau. Vienintelis ženklas, jog Anzu ėmėsi veiksmų savo nuoboduliui įveikti, buvo koridoriuje sutiktas besiblaškantis nepažįstamas vaikinas, kuris veikiausiai norėjo įtikti imperatoriškai šeimai ir tuo pat metu nepavėluoti į pamoką. Išvydęs mane, jis pasitempė ir kilstelėjo smakrą, sutelkdamas visą turėtą didiko išdidumą.
- Taryba nori...
- Vėliau, mes vėluojame į pamoką, - ryžtingai pertraukiau, praleisdamas Agielę pirmą ir užtrenkdamas duris jo panosėje. Iš Daevos žvilgsnio susipratau pernelyg neprašovęs.
Kad ir kas jis toks buvo, mokytojo žingsniai jau aidėjo koridoriumi ir veržtis į auditoriją su reikalais nebūtų drįsęs joks žemo kalibro jauniklis – į vėlavimus ar pamokos trukdymus Abrakse žiūrėjo itin rimtai. Dabar jis pats turėjo pasipustyti padus į savo auditoriją arba traukti namo. Šiaip ar taip, Anzu netrukus gaus pranešimą bei visus privalomus atsiprašymus, po kurių greičiausiai supras, ką mėginu pasiekti. Man reikėjo patobulinti savo planą, kol ji neišrado savojo.

Demonų egzortas, prakeiksmų teorija ir emocijų magija man visai patiko. Agielė išmėgino keletą naujų triukų, bet galop turėjo liautis, antraip man būtų tekę rimtai įsikišti. Vargu ar aplinkiniai būtų teigiamai įvertinę sevito delną tarp archonės krūtų...
Pamokoms besibaigiant, Anzu Rangda pademonstravo savo aštrų intelektą, nutverdama mano archonę tiesiog auditorijos tarpduryje, išeinančią kartu su paskutiniais mokiniais. Kadangi manęs niekur aplinkui nebuvo matyti, Agielė atsipirko vos keliomis mandagiomis frazėmis, kurios tik įrodė, jog Anzu labiausiai norėjo pažaisti su manimi ir įvestomis naujomis taisyklėmis.
Manęs nebuvo, nes Agielė paleido mane namo paskutinės pamokos viduryje. Aš nebuvau mokinys ir neprivalėjau laikyti jokių egzaminų, todėl mokytojas nė nepyptelėjo, kai tyliai uždariau duris. Vėlgi – pakeliui namo nesutikau nė vienos apgaulingai mandagiai nusiteikusios būtybės.
Anzu tą vakarą taip ir nepasirodė Daevų namuose, tuo patvirtindama, jog Tarybai iš manęs nereikėjo nieko ypač rimto. Galbūt jai savigarba neleido lankyti svetimo sevito, o gal labiau patiko žaisti gaudynes centrinių rūmų koridoriuose. Šiaip ar taip, iki mūsų išvykimo į Sorotą liko vos pusantros paros ir aš rimtai ketinau išvengti Anzu ar jos sesers iki pat galo.

* * *

Naktis su Agielės košmarais šį kartą nepasikartojo (mergina miegojo savo lovoje) ir Sioneira taip pat neapsilankė. Vyliausi, jog demonė nelipa sienomis ir nemėgina Lilės nervų. Ši atrodė kur kas baugesnė ir turinti kur kas mažiau kantrybės. Skirtingai nuo sesers, ji galėjo įsigyti kur kas rimtesnių priežasčių surasti mane.

Paskutinė diena prieš išvykimą prasidėjo beveik ta pačia gaida – išskyrus tai, jog Agielė neplanavo dalyvauti paskutinėse dviejose pamokose. Paaiškėjo, jog mudviems teks joti žirgais, ko dar nebuvau nė karto daręs ir mergina ketino mane išmėginti. Turėjome pajudėti anksti iš ryto, kartu su pirklių karavanu ir ginkluota apsauga – visi šie išankstiniai pasirengimai kuždėjo, jog vietiniai keliai nebuvo ypač saugūs. Agielė mano nuogąstavimus pamėgino sumenkinti – dauguma imperijos kelių buvo itin saugūs, tačiau pastaruoju metu vietinėse apylinkėse ėmė siausti ypač gerai organizuota plėšikų gauja, apie kurios sudorojimą dar nebuvo pranešta. Pradingo keli smulkūs karavanai, kartu su jais – porelė aukštos kilmės burtininkų. Visa tai bylojo, jog plėšikų tarpe greičiausiai irgi buvo vienas kitas burtininkas, o tai jau buvo itin prasta naujiena. Vietiniai pirkliai ėmėsi senos taktikos – jungtis į didesnius karavanus ir samdyti kvalifikuotą apsaugą. Bet kuris Abrakso burtininkas, keliaujantis kartu su jais, buvo ypač pageidaujamas priedas. Man tik reikėjo laikyti liežuvį už dantų ir neprasitarti, jog mano archonė tokia pat niekam tikusi rimtame magiškame mūšyje, kaip ir aš.

Pirmoji pamoka vėl prasidėjo įprastai. Paskutiniai atstumai po varpo dūžio buvo įveikti prieš pat mokytojo nosį. Oksis Morontas atsiliepė į Agielės labą rytą ir netgi teikėsi murmtelėti kažką labai neaiškaus mano kryptimi. Pamokai prasidėjus man vėl pasisekė nusnūsti, nes prisiekiu – to diedo balsas skamba geriau už bet kokią lopšinę.
Trumpų pertraukų metu mus pasiekė gandas, jog Anzu ėmėsi aktyvios mano paieškos. Ką tai reiškia, supratome išvydę mūsų betykančius jos pakalikus, kurių vieną jau pažinojau iš ankstesnio nepavykusio mėginimo. Jie tykojo prie auditorijos durų tebesibaigiant pamokai ir vos Agielės klasiokai pasipylė į koridorių, buvau apsuptas iš trijų pusių.
- Tave nori matyti Anzu Rangda iš Abrakso studentų Tarybos. Tuojau pat, - ypač aiškiu balsu išpyškino vienas jų, stengdamasis žiūrėti į mane iš viršaus. Jam pavyko tik todėl, kad buvo pasilipęs ant žemiausios suolų eilės laiptelio ir dar ištempęs kaklą, kiek tik leido jo savigarba bei gerai ištreniruoti sprando raumenys.
Man beliko ramiai linktelėti. Visi trys draugiškai nusišypsojo, žvilgsniais pasveikindami vienas kitą su šauniai atlikta užduotimi.
Jų bėda buvo ta, kad Agielė išmanė vietines taisykles kur kas geriau nei aš. Mergina tučtuojau pagriebė mane už rankos ir nusitempė į sekančią pamoką. Kvietimas buvo perduotas ne Tarybos, o pačios Anzu vardu. Anzu Rangda neturėjo tiek galios Abrakse, kad įsakinėtų svetimų namų archonės sevitui. Taryba, kaip oficiali vietinė organizacija, buvo visai kitas reikalas, tačiau trys buožgalviai savo kvietimą suformulavo klaidingai. Būčiau taip ir nupėdinęs paskui juos, jei ne mano archonė. Pakeliui į kitą auditoriją ji man paaiškino skirtumą tarp oficialaus ir asmeninio kvietimo. Agielė šiuo atveju galėjo atsipirkti sugalvojusi kokį nors pigų atsiprašymą, o man tereikėjo laikyti liežuvį už dantų.

Prieš pat pietų pertrauką tikėjausi kur kas rimtesnių Anzu manevrų, todėl vėl pakartojau ankstesnį triuką – ištrūkau iš pamokos šiai vos įpusėjus. Neišvydęs anksčiau regėtų sargų, palikau rūmus pro įprastus (rytinius) vartus ir netrukus jau mėgavausi saule Arenos aukščiausiame taške, teisėjų balkone. Ši vieta buvo gera tuo, jog pasitraukęs toliau nuo krašto tapdavai visiškai nematomas nuo įėjimo. Kai nevykdavo jokie renginiai, Arena likdavo visiškai tuščia.
Agielė ir Balbo atvyko už pusvalandžio, kiekvienas savo maršrutais. Deidrė pasirodė paskutinė ir skubiai padengė stalą, kuris balkone iš tiesų buvo. Visos mūsų kalbos sukosi daugiausiai apie laukiantį žygį į Sorotą, kuris įprastai trukdavo penkias dienas. Šį kartą viskas galėjo trukti ilgiau, nes mes turėjome derintis prie karavano tempo. Vežimai ir krovininiai jaučiai negalėjo prilygti laisvai jojantiems raiteliams, be to dar buvau aš – visiškas jodinėjimo naujokas.

Anot Agielės, karavano kelias vedė tik iki Lornos – to paties miesto, kuriame teoriškai turėjo gyventi Gremori klano prižiūrimas Artūras. Ar aš jį pamatysiu, buvo kitas klausimas. Agielė patarė nepuoselėti jokių vilčių. Lornoje mudviejų laukė poros valandų žygis keltu iki nedidelio kaimelio žemupyje, nuo kurio prasidėjo likusi kelio dalis į Sorotą. Paskutinis ruožas turėjo būti pats saugiausias, mat Daevų regioną toje vietoje kontroliavo pasienio apsaugos būriai, savo pasiruošimu nusileidžiantys nebent Selėjos šventyklos apsaugai. Jei toje vietoje ir pasitaikydavo plėšikų, tai dažniausiai būdavo iš svetur atklydę nesusipratėliai, nenutuokiantys kur papuolė. Jų karjera trukdavo neįtikėtinai trumpai.
Visi šie paaiškinimai teoriškai skambėjo gražiai, tačiau neturėjau žalio supratimo, kur yra Lorna, Sorotas, ar kuo pasienio apsauga skiriasi nuo šventyklos apsaugos. Todėl tik linksėjau, dėjausi į galvą ir vyliausi, jog kelionė iki minėtojo saugaus ruožo bus lygiai tokia pat saugi. Man tereikia kratytis penkias ar šešias dienas ant žirgo nugaros, tiesa?

Balberinui tuo tarpu paaiškėjo, jog ši diena gali tapti paskutine, kai mes va taip draugiškai sėdime kartu ir gurkšnojame arbatą. Agielė nenoriai pakartojo, kad tolimesnis jos likimas priklausė nuo motinos sprendimo. Ir deivė težino, ką klano matriarchė pasakys išvydusi mane.
Kai vėl žvilgtelėjau į Balbo, jo veide išvydau itin niaurią išraišką bei žemyn nudelbtas akis.
- Mano šeimoje lygiai tas pats, - galop trūktelėjo pečiais atsidusdamas. - Ką tėvas pasako, tą ir darom. Argi ne visur šitaip?
- Taigi, - murmtelėjo mano archonė.
Šioje kompanijoje galbūt tik aš vienas būčiau paprieštaravęs tokiam aklam atsidavimui svetimai valiai, ypač kai mano paties likimas priklausė nuo Agielės. Taigi – ir nuo jos motinos. Vis dėl to prikandau liežuvį, nenorėdamas sugadinti pietų pertraukos.
Balberinas tuo tarpu neryžtingai šyptelėjo ir norėjo dar kažką pasakyti, tačiau taip ir liko tylėti.
- Bao miestas juk netoli Soroto, tiesa? - prisiminiau jo gimtojo miesto pavadinimą.
- Diena kelio, - pratarė Agielė. - Tau nevertėtų dėti tiek vilčių, Erikai. Mes patys vargu ar liksime Sorote.
- Pasaulis nėra begalinis, - atsikirtau. - Esu tikras, turėsime dar ne vieną progą šitaip pasisėdėti.
Agielė tik nusišypsojo iš mano optimizmo, tačiau tada jos veidas persimainė, žvilgsniui nuslydus man pro petį. Mudu su Balberinu grįžtelėjome atgal tuo pat metu.

Šiek tiek aukščiau, ant Arenos sienos atsipalaidavęs sėdėjo Raksis ir stebėjo mūsų kompaniją primerkęs akis. Nieko lyg ir keisto, tačiau Arenos siena nebuvo Abrakso išorinė. Man prireikė kelių ilgų akimirkų susigaudyti, jog tokia vieta niekaip negali būti atsitiktinė. Laukinis burtininkas kažkokiu būdu mane surado, nes būtent to ir siekė.
- Tikiuosi, jog netrukdau, - parodė dvi eiles dantų.
- Ką tu čia veiki? - paklausė Agielė šaltu bei akivaizdžiai priešišku balsu.
- Ramiau, Daeva, šiandien aš nusiteikęs geraširdiškai, - lengvai mostelėjo ranka Raksis. - Tavo įžymusis sevitas nesiteikė atsakyti į mano pranešimą, todėl nusprendžiau patikrinti, ar neišsukai jam kojų bei rankų. Nusukti sprando veikiausiai nebūtum išdrįsusi, tiesa?
- Tai tu jam viską papasakojai apie sevitų ir archonų ryšį...
- Reikėjo tylėti? - Raksis prisidengė burną. - Atleisk, niekas man neminėjo.
- Tavo laimė, kad iki sargybos posto pernelyg tolimas kelias, - prakošė mergina.
- Mergaite, tokie tavo žodžiai mane nuoširdžiai liūdina, - nusijuokė burtininkas. - Anksčiau Abrakso jaunikliai drįsdavo mane užpulti bei išvyti patys. Dabar visi šaukiasi vartų sargybos, tarsi būtų pamiršę, kaip reikia kovoti. Rimtai, šis pasaulis ritasi į kraterį greičiau nei galvojau.
Sulig tais žodžiais jis atsistojo ir žengė sienos viršumi arčiau mūsų, nepaisydamas mano archonės nirtulingo žvilgsnio. Man beliko spėlioti, kokie praeityje įvykę judviejų susidūrimai paskatino tokį akivaizdų merginos priešiškumą.
- Mudu jau kovojome, - sumurmėjo ji kur kas tyliau.
- Rimtai? - pastačiau ausis, tikėdamasis pritarimo iš Raksio, tačiau šis tik kreivai vyptelėjo.
- Tegu tai būna istorija, kai turėsite daugiau laiko, Erikai. Vakar laukiau tavęs prie vartų visą popietę. Kas nutiko?
- Tavo laiškas sudegė, nes aš nemokėjau jo perskaityti. - Burbtelėjau. Na gerai, tai nebuvo pats geriausias paaiškinimas pasaulyje, tačiau jis buvo trumpas. Raksis sustingo šiek tiek palinkęs į priekį bei primerkęs akis.
- Ak... aha, - burbtelėjo jis po trumpos pauzės. - Visai pamiršau, kad esi iš kito... Na gerai, nesvarbu. Norėjau tave išmokyti keleto naudingų triukų, kurie tau, kaip sevitui, būtų gerokai pravertę. Jei nori, mudu galime dabar pat traukti į miškus ir...
- Ne! - pertraukė Agielė.
Raksis užčiaupė burną ir pakreipė galvą, įsižiūrėdamas į merginą.
- Daeva, ar tau kada nors šovė į galvą, kad tu įsigijai sevitą, kuris ne tik nemoka kerėti, bet ir kelia tau mirtiną pavojų vien todėl, kad egzistuoja?
- Ei... - nejučia užprotestavau.
Jis nušoko nuo sienos į balkoną ir žengė dar arčiau. Deidrė baikščiai atsitraukė, o Balbo pasislinko į šalį, nenorėdamas likti tarp manęs ir neprašyto svečio.
- Ką jūs čia veikiate, vaikai? - apsidairė Raksis. - Arbatėlė ir pyragėliai? Mačiau, kaip visi keturi slapta atvingiavote į Areną kiekvienas savo keliais. Ką jūs čia mėginate įrodyti?
- Visa tai ne tavo reikalas, - pareiškė Daeva.
- Stengiamės išvengti akistatos su dviem sesutėmis Rangdomis, - trūktelėjau pečiais.
Raksio veidas trumpai persikreipė, tarsi būtų krimstelėjęs citriną.
- Leisk atspėsiu – vėl malei liežuviu, - bakstelėjo pirštu į mano pusę. - Erikai, ar pameni, kas nutinka rūmų juokdariams?
Taip, aš tai puikiai prisiminiau, jam nereikėjo to nuolat kaišioti man panosėje.
- Aš visgi gerbiu juokdarius, - susimąstė Raksis. - Jie drįsta rėžti drąsius žodžius galingiems žmonėms į veidus nujausdami, jog vieną dieną kuris nors pasijus pernelyg įžeistas ir pareikalaus juokdario galvos. Tam iš tiesų reikia milžiniškos drąsos, nes juokdariai vargu ar prilygsta net ir pačiam silpniausiam burtininkui. Tu? Tu netgi nenujauti, kada ir ko tau reikėtų bijoti, o tai žymiai blogiau. Patikėk, visi šie miškai aplink Abraksą pilni nepažymėtų kapų, kurių savininkai neturėjo žalio supratimo, kada reiktų pradėti bijoti.
- Gal gali liautis gąsdinęs mano sevitą? - vėl pamėgino įsiterpti Agielė. - Aš perspėjau jį dėl to ne kartą!
- Tikrai? Jei tu tokia puiki archonė, tuomet ką jis veikia tuščioje arenoje, prie arbatos puodelio, žaisdamas kažkokias vaikiškas slėpynes su pačios galingiausios šeimos atžalomis? Kodėl jis vis dar trainiojasi tavo pašonėje, vaizduodamas paklusnų naminį gyvūnėlį, kokius mes buvome pratę regėti iki šiol? Gal tau reikėtų žvilgtelėti atidžiau ir įsitikinti, jog šalia tavęs stovi visai ne drakonas, šoklys ar Maaro katė, nes prisiekiu Serefe, aš matau tik silpną vaiką, kuris tuoj įkiršins ką nors ne pagal savo nosį.
- Ir ką tu man siūlai daryti? - kilstelėjo smakrą Agielė. Raksio žodžiai veikė jos emocijas it krovininis traukinys ant bėgių pasipainiojusį sausą medžio lapą, nors ji stengėsi to neparodyti. - Uždaryti jį namie, paslėpti nuo pasaulio?
- Ar tai pavers jį stipresniu? - pakreipė galvą burtininkas. - Tau derėjo jam paaiškinti, kad šiame pasaulyje valdo tie, kurie turi daugiausiai galios, o ne sugebantys dailiausiai čiulbėti. Jei neturi galios savo žodžiams paremti, tuomet vertėtų pasilaikyti juos sau. Štai tau pavyzdys, Erikai, - Raksis dirstelėjo į mane, plačiai išsiviepdamas. - Aš sakau, jog tavo Daeva yra kvaila ir išpaikinta mergiotė – tikras įžeidimas kiekvienam archonui, turėjusiam bent vieną sevitą. Kaip tau tai?
Agielė sugniaužė abu kumščius, svilindama Raksį tūžmingu žvilgsniu, tačiau nejudėdama iš vietos. Net jos veidas įkaito iš pykčio.
- Aš rimtai turėčiau trinktelėti tau į veidą, - burbtelėjau burtininkui, jausdamas sukylantį antibuduliną. Šeimininkės pyktis mano galvoje dūzgė kaip reikiant ir buvo nesunku supainioti jį su savo.
- Erikai... - sureagavo Agielė.
- Štai tu ir vėl elgiesi kvailai, - parodė į mane pirštu Raksis. - Daeva neatsakė į įžeidimą, nes ji jau pralaimėjo vieną kovą ir žino, kuris iš mudviejų stipresnis. Tuo tarpu tu mėgini savo laimę netgi žinodamas, kas aš toks ir neturėdamas kuo paremti savo žodžių. Tikrai manai, jog pajėgtum suduoti man į veidą ir likti gyvas?
- Bet man tikrai norisi pamėginti, - sumurmėjau be jokios nuotaikos.
- Jis vaikiškai užsispyręs, - linktelėjo Raksis, dirstelėdamas į Agielę. - Matai? Vos minutė tepraėjo, o jis jau dusyk kandidatavo į nepažymėtą kapą. Turėtum man rankas bučiuoti, kad nesu vienas iš tų išpaikintų didikų, įsižeidžiančių dėl kiekvieno netinkamo iškvėpimo.
- Taigi, tu atėjai čionai tik tam, kad pasijuoktum iš manęs? - prakošė mergina, kietai sunerdama rankas ties krūtine.
- Jau sakiau, ko aš čia atėjau. Tavo sevitui ant kaktos parašyta, jog jo dienos praktiškai suskaičiuotos. Jei nori išlaikyti jį ir save gyvus pakankamai ilgai, tau vertėtų patikėti jį mano žinion. Išleisk jį už Abrakso ribų, Daeva.
- Kodėl turėčiau tai daryti?
- Nes aš žinau vieną paslaptį, kaip paversti jį nenužudomu, - išsiviepė Raksis. - Žinoma, jei tik mano nuomonė apie šį nupiepėlį nėra visiškai klaidinga.
- Ką?.. - murmtelėjau netikėdamas. Netgi Agielės veido išraiška akimirksniu persimainė iš priešiškos į sutrikusią.
- Visi žino, kas tu toks esi... Kodėl turėčiau tavimi pasitikėti?
- Ne, jūs visi tik spėliojate, kas aš toks galėčiau būti, - atrėžė burtininkas. - Abejoju, ar šioje skylėje yra bent vienas, kuris mane išties pažinotų. O kas dėl tavo pasitikėjimo – man į jį nusispjaut. Lauksiu miške už vartų. Arba tu išleisi savo sevitą į laisvę visam vakarui, arba daryk ką tik nori. Galiu prisiekti tik tiek, jog mano miške jo gyvybei negrės joks pavojus.
- Kokia tau iš to nauda? Kodėl turėtum man padėti? - nenurimo Agielė.
- Jau sakiau, - trūktelėjo pečiais Raksis. - Tu esi tikras įžeidimas kiekvienam archonui, turėjusiam bent vieną sevitą. Nežinau, ką galvoja tavo storasis kolega, bet aš jaučiuosi pakankamai įžeistas. Turėtum savo naminiu gyvūnėliu rūpintis kur kas geriau.
- Ar aš tikrai negaliu duoti jam į dūdą? - neištvėriau trečią kartą, maldaujamai žvelgdamas į savo šeimininkę.

Vietoje Agielės atsakymo mes visi išgirdome skubius žingsnius toje pusėje, kur buvo laiptai į balkoną. Artinosi daugiau kaip vienas žmogus ir pati pirmoji pasivaideno ta, kurios taip stengiausi išvengti - Anzu, nutaisiusi pergalingą miną. Vos sulaikiau besiveržiantį urzgimą.
- Suradai išties jaukią vietelę, Erikai, - sumurkė ji medumi teptu balsu. - Įdomu. Mudu tikriausiai turime daug panašumų, nes man taip pat patinka vaizdas iš šio balkono...
Mergina stabtelėjo laiptų viršuje, išvydusi ne tik mūsų kvartetą, tačiau ir Raksį, kuris stebėjo naują kompaniją visiškai atsipalaidavęs.
Anzu užnugaryje išdygo dalis jos svitos. Dvi seniau regėtas merginas lydėjo trys vaikinai, vienas kurių buvo Tarybos sudėtyje. Daug labiau nei jų vardai ar titulai man rūpėjo tai, kaip Anzu sugebėjo mus iš viso surasti.

- Ką tu čia veiki, valkata? - ūmai neteko geros nuotaikos jaunesnioji Rangda, atšiauriai nudelbdama Raksį.
- Kas tau darbo, rūmų kekše? - prunkštelėjo šis. - Ne tik tu viena nori pažiūrėti į kvailą sevitą, kurį įsigijote čia, Abrakse. Nesijaudink, tuojau dingsiu ir galėsi seilėtis su juo iki soties.
Anzu užnugaryje abi merginos tyliai aiktelėjo, prisidengdamos lūpas, tuo tarpu vaikinai žengė į priekį, turbūt ketinę užstoti savo princesę ir atsakyti į įžeidimą taip, kaip tikriems vyrams ir pridera. Tiktai Anzu vargu ar įvertino jų pastangas, pati žengdama artyn su nieko gero nežadančia šypsena veide.
- Tu išties nežinai, kada turėtum laikyti liežuvį už dantų!
- Ne, čia tik vienas vargšas Erikas to nežino, - trumpai nusijuokė Raksis. - O tu ir tavo trys idiotai dar neturėjote progos pajusti to begalinio nevilties jausmo, kurį man retsykiais pavyksta sukelti.
Dar jam tebekalbant Anzu ranka ėmė kilti aukštyn, kas turėjo reikšti...
- Ei, judu juk neketinate... - neišlaikiau. - Abrakse juk draudžiama naudoti burtus prieš kitus, tiesa?..
- Jis nėra Abrakso mokinys, tarnas ar sargybinis, - demonstravo plėšrią šypseną Anzu. - Be to, mes ir taip esame Arenoje. Didelis dėkui tau, Erikai!

Dulkės, smulkūs akmenėliai bei pakeliui pasimaišę Deidrės pagaminti pietūs buvo mirksniu išblaškyti į šalis nematomos jėgos, kurią sulaikė vos įžiūrimas žybsnis prieš pat Raksio nosį.
- Oi! - susijuokė šis, laižydamas lūpas, bei nenuleisdamas nuo Anzu linksmo žvilgsnio. - Rūmų merga žino, kaip naudoti burtus ir nebijo pulti. Atleiskite, vaikai, bet tokia proga man reikia daugiau vietos!
Jei Anzu veiksmai man pasirodė agresyvūs, tuomet Raksis kilstelėjo kartelę kaip reikiant. Tartum nematoma pagalvė, smūgio banga užspaudė kvėpavimo takus, kilstelėjo nuo žemės ir išsviedė mane per turėklus link arenos centro... kuris plytėjo beveik dešimčia metrų žemiau. Man iš paskos į orą pasipylė pietų stalo likučiai su arbata bei bandelėmis. Šiek tiek kairiau kūlio ore vertėsi išsižiojęs Balberinas, taip pat nesuspėjęs suvokti, kas ką tik nutiko. Dešinėje pusėje ore kompaniją palaikė Agielė ir Deidrė su krepšiu, be gailesčio nušluotos man iš paskos. Rimtai – kokio velnio?!
Smūgio sukeltą garsą užgirdau gerokai pavėluotai, bet jį iš karto užgožė mūsų riksmai, nesvarumo būsena bei vimdanti mintis – man galas. Ne, palauk – mums visiems galas. Žemė nenumaldomai artėjo ir netgi nujausdamas būsimo smūgio stiprumą, kilstelėjau rankas prisidengdamas galvą. Kūnas tuo metu galvojo pats už save, nes galvoje tvyrojo visiškas chaosas.
Trenkiausi į arenos dulkes  it bulvių maišas... ir nieko nepajutau. Laisvo kritimo jausmas niekaip neketino išnykti. Po akimirkos vėl trenkiausi, tik jau kitu šonu. Šiaip ne taip praplėšiau akis ir pastebėjau, kad žemė vėl artėja – kaip ir Arenos duobės siena, staigiai sustabdžiusi visą tą klaikų vartymąsi. Paskutinis šlumštelėjimas ir pagaliau vėl pajutau seną gerą trauką prie žemės. Išpūčiau akis, šiaip ne taip atsisėdau ir iškosėjau ne ten pakliuvusias seiles. Pasaulis prieš mano akis sukosi it paklaikęs ir regis, būsiu įsikandęs liežuvį...
Balberinas atrodė it keistos formos kamuolys, po smūgio į žemę visai šauniai kylantis į orą. Ne, žmogaus kūnas taip neturėjo elgtis. Mes turėjome šleptelėti bei susilaužyti bent po kelis kaulus, tačiau jaučiausi tik šiaip pritvotas. Gyvas, sveikas, sutrikęs ir siaubingai piktas tiek ant Raksio, tiek ant visos burtininkų giminės.
Balbo užbaigė savo kelionę panašiai kaip ir aš, sulaikytas sienos.
- Ka... ka... kaaaaas čia buvo? - išgirdau Deidrės dejonę, lydimą žemo moteriško urzgimo – Agielė irgi liko gyva.
- Kodėl mes vis dar gyvi? - nesuprato Balbo kitoje pusėje.
- Taš šubinė Rakšiš... - liežuvį vis dar diegė ir man beliko džiaugtis, kad nenukandau jo visiškai.

Tuo tarpu iš balkono pasipylė ten buvusių baldų nuolaužos, kurios, dėkui deivei, jau nebeturėjo įpročio atsimušinėti nuo žemės daugiau kaip vieną kartą. Visiškai pamiršusi apie savo svitą bei potencialius gynėjus, Anzu būrė kažkokią nematomą peklą, kurią Raksis sutiko viena ranka ir visiškai nuobodžiaujančiu veidu. Kas iš tiesų ten vyko, man neleido pamatyti prastas matymo kampas.
- Mes turėtume iškviesti sargybą, - prisiminė Balberinas.
- Ne, meš turėtume palypėti aukščiau ir atižiai štebėti, - pasiūliau, tiesdamas vieną ranką savo archonei, o kitą – Deidrei. Pastaroji nebuvo sužavėta mano sumanymo. Kaip paprasta mergina, ji buvo linkusi vengti bet kokio stambesnio burtų demonstravimo. Tuo tarpu Agielę, netgi nepaisant kritimo sukelto šoko, kamavo smalsumas. Man taip pat rūpėjo pamatyti, kaip iš tiesų kovoja burtininkai, neribojami dvikovų taisyklių.

- Ir tai viskas? - atsklido pašaipus Raksio prunkštelėjimas. - Argi jūsų, išlepintų rūmų mergų, nemoko asmeniniai mokytojai, žinantys visas šeimos burtų paslaptis?
- Žinau porą triukų, kurie privers tavo pašvinkusį liežuvį apsiversti ir sulįsti į gerklę, - pažadėjo Anzu.
- Ištvirkę žodžiai iš kilmingos mergos įžymiųjų lūpų, - kikeno Raksis. - Brangute, tau net nereikia burti. Tik tark žodį ir aš pasistengsiu, jog mano pašvinkęs liežuvis atsidurtų tavo gerklėje.

Na gerai, tokių keistų vaizdinių buvo per daug netgi mano apsišvietusiam dvidešimt pirmo amžiaus protui. Anzu tuo tarpu nebežinojo, ko turėtų griebtis – degti iš gėdos, liepsnoti iš pykčio ar susikoncentruoti į puolimą. Kad ji ketino iškaršti Raksio kailį, neabejojo nė vienas iš keturių žiūrovų, įsitaisiusių aukščiausioje suolų eilėje, kitoje Arenos pusėje.
Deja, mergina specializavosi kinetinėje magijoje ir jos burtų efektai dažniausiai būdavo neregimi plika akimi – nebent pakeliui pasitaikydavo kokia nors materiali kliūtis. Kadangi visi bent kiek kietesni daiktai jau buvo išsvaidyti į visas puses, balkone liko tik abu kovotojai, šiek tiek dulkių ir verdančios aistros – ne kažin kas plikai, nepatyrusiai akiai.

Anzu vėl puolė. Jos burtus palydėjo keli itin garsūs, vienas po kito sekę pokštelėjimai ir aš tariausi įžiūrėjęs, kaip ore suraibuliuoja kelios, į visas puses nuo Raksio nukreiptos gijos. Šis vėl susijuokė, pralinksmintas priešininkės pastangų.
- Tu rimtai nori mane paveikti pigia magija iš Abrakso vadovėlių? Jokios vaizduotės? Gal pasitelk į pagalbą savo padlaižius - jie tiesiog dega vaikiška neapykanta mano garbingai personai. Pirmyn, Anzu, nesidrovėk! Tavo nuostabiosios, vieno kvailo sevito išgarsintos lūpos turėtų juos įkvėpti beregint!
- Vosli, nedrįsk! - sulaikė ji vieną iš nekantresnių vaikinų.
- Vosli, tavo šeimininkė tuoj bus pažeminta ir išrengta iki apatinių, jei skubiai nesiimsi ko nors! - nusitaikė į vyruką Raksis. - Ar kada nors regėjai rūmų mergą vienais apatiniais? Matei, kokios sultingos ir geidžiamos jos atrodo, vos tik išsirango iš savo suknelių?

Man pasivaideno, jog Raksis kažkokiu būdu nuskaitė mano mintis ir panaudojo neseniai atrastą triuką – kirsti tiesiai į priešininko gėdos jausmą. Lytinis švietimas šioje vietoje man iki šiol liko mįsle, nes pati Agielė vengė temos, vos tik man pavykdavo nuvairuoti mudviejų retas diskusijas ta linkme. Todėl susidariau įspūdį, jog dauguma Abrakse apie seksą ir nuogą partnerio kūną turėjo supratimą, kokį buvo galima įgyti septinto amžiaus Benediktinų vienuolyne. Nenuostabu, jog Raksis labiau mėgavosi kaistančiomis priešininkų ausimis, nei jų sugebėjimais ką nors išburti. Tai jam nieko nekainavo.
Antra vertus, lygiai taip pat galėjai prašauti pro šalį ir vietoje kaistančių ausų sulaukti akinančio pykčio proveržio – ką ir pademonstravo savyje nebeišsitenkantis Voslis. Jis puolė Raksį nekreipdamas dėmesio į Anzu perspėjimą.
Negana to, jis puolė užstodamas burtininką nuo Anzu savo kūnu, traukdamas iš už diržo trumpą, lenktą durklą. Kad ir ką princesė ketino išburti, visa tai būtų pataikę į jos pavaldinio nugarą. Dviejų prieš vieną kova vėl atvirto į paprastą dvikovą, tik šį kartą vietoje nematomų burtų ėmė švytuoti ašmenys.
Tai buvo pirmas pasikėsinimas į žmogaus gyvybę šaltuoju ginklu, kurį regėjau ne televizoriaus ekrane ir turėjau sau pripažinti – Voslis darbavosi išties kraupiai mikliai. Ar jis tikrai ketino nudobti valkatą burtininką mūsų visų akyse?
Agielė stebėjo kovą šiek tiek nusivylusi, tarsi galima žmogžudystė jai tebūtų pašalinė smulkmena. Deidrė atrodė netgi šiek tiek atsipalaidavusi ir patenkinta, jog burtai pagaliau liovėsi ir prasidėjo jai labiau suprantami bei priimtini veiksmai. Balbo kramtė atlūžusį nagą...

Pasijutau besėdįs potencialių žmogžudžių apsuptyje, kurie stebėjo bei analizavo kolegos darbą – ir viskas čia buvo nuostabiai puiku. Visi savi, tiesa?..
Mano išlepintas dvidešimt pirmo amžiaus instinktas reikalavo, jog turėčiau kuo greičiau pasipustyti padus ir ieškotis prieglobsčio panašių į mane draugijoje. Logika kuždėjo, jog tokie šiame pasaulyje vargu ar sulaukdavo pilnametystės. Taigi, likau savo vietoje ir stebėjau, kaip Voslis stengiasi nudobti Raksį. Mano didžiam palengvėjimui, šis neketino taip lengvai mirti.
Iki šiol ramiai atlaikęs neregimus Anzu burtus, Raksis pagaliau ėmėsi veiksmų ir dabar kikeno, vikriai išsisukinėdamas nuo ašmenų. Voslis buvo greitas, tačiau Raksis judėjo it žaibas, tyčia išlaikydamas priešininką tarp savęs ir Anzu. Ši nesiliovė taikytis, tačiau negalėjo atpalaiduoti savo burtų, kad ir ką buvo sugalvojusi. Ir merginos kantrybė akivaizdžiai seko.
- Aš tave perspėjau, Vosli! - galop ištarė ji.
Šis vis dar buvo apsėstas savo įniršio/gėdos ir vargu ar suprato, kas buvo pasakyta. Anzu pasiųstas smūgis rėžė į vaikio nugarą ir sviedė jį pro pat valkatą burtininką laiptų pusėn. Dar šiek tiek ir Voslis būtų lėkęs laiptų aikštelėmis žemyn – ir tiesiai į vietinę reanimaciją. Vargšas vos spėjo viena ranka įsitverti turėklo stulpo, kuris ir sulaikė jį vietoje, pusiau pakibusį virš pirmųjų pakopų
Kad ir ką išbūrė Anzu, tai nebuvo šiaip trumpas smūgis, nes ir Raksis ūmai tai pajuto bei griebėsi atsakomųjų veiksmų. Iš šalies atrodė, tarsi jis būtų įkliuvęs tarp neregimo preso plokščių ir dabar stengtųsi atlaikyti vis labiau kylantį slėgį. Netgi šypsena pranyko iš jo veido.
- Daugiau jokių šmaikščių žodžių? - prakošė Anzu, koncentruodamasi į savo burtus. Jos dailų veidelį sudarkė grimasa ir Raksis net kluptelėjo, pajutęs kelissyk išaugusią jėgą. Prie pat burtininko kojų balkono paviršius ėmė aižėti, šaudydamas smulkias atskilusio akmens atplaišas.
- Tau tikrai negaila savo suknelės? - jis sugebėjo išriesti šypseną.
- Pripažink, valkata. Aš esu pirmoji, sugebėjusi prigriebti tavo slidžią uodegą! Tau dabar turėtų rūpėti tik tai, kaip leisi savo likusias dienas giliausiame Imperijos kalėjime!
- Ne, jis dar nėra prigriebtas... - tyliai sumurmėjo Agielė šalia manęs. - Nepaleisk jo, Anzu, spausk labiau!..

Oho - mano archonė ėmė „sirgti“ už imperatorišką šeimą? Ką tokio Raksis iškrėtė judviejų dvikovos metu, jog pelnė tokią neapykantą?
Princesė tikriausiai juto savo besiartinančias galimybių ribas kylančio karščio pavidalu, nes ėmė gniuždyti savo priešininką dar labiau, ketindama palaužti jo pasipriešinimą ir galų gale pritvoti kaip reikiant. Raksis net suinkštė, vis dar šiepdamas dantis.
- Išdegimas spaudžia, tiesa? - ėmė kikenti.
- Užsi... kišk! - išskiemenavo Anzu.
Tolumoje dusliai sugaudė varpas, skelbiantis pertraukos pabaigą.
- Padėk man! - ūmai neišlaikė princesė, kreipdamasi į likusį vaikiną, stovintį šalia.
- Oi ne ne! - staiga nusikvatojo Raksis iš po neregimo preso. - Taip nieko nebus!
Nepastebėjau, jog jis būtų judinęs ranką ar pirštus, tačiau tarp jo ir Anzu oras keistai suraibuliavo ir per visą Areną nusklido žemas, kurtinantis dunkstelėjimas. Netgi sėdėdami priešingoje pusėje pajutome, kaip sukilęs vėjas siūbteli balkono kryptimi. Anzu ir ją lydinčių merginų šukuosenos akimirksniu išsidraikė nuo galingo, iš kojų verčiančio gūsio. Atrodė, lyg Raksis būtų sutvėręs mažytę juodąją skylę, kuri dabar stengėsi susiurbti į save viską aplinkui.
Tačiau po akimirkos vėjas ėmė taip pat greitai rimti, atlikęs savo darbą. Anzu klūpėjo ant žemės, išversta iš kojų bei visa pasišiaušusi. Merginos suknelė atrodė gerokai nukentėjusi ir vargu ar ji tuo metu galvojo apie burtus, sutrikdyta bei išgąsdinta keistojo triuko. Jos palydovai irgi atrodė visiškai sutrikę.
Vienu galingu šuoliu Raksis šastelėjo ant Arenos sienos viršaus, nebeketindamas tęsti toliau. Jis vis dar šypsojosi, tarsi anksčiau patirtas spaudimas tebūtų vaikų žaidimai.
- Rūmų merga sugeba rimtai kautis, pasirodo. Buvo visai smagu šį kartą, - šūktelėjo jis Anzu.
- Aš tave vieną dieną sumedžiosiu it pasiutusį šunį! - klyktelėjo ši, gniauždama įplyšusios suknelės audeklą bei kita ranka vaikydama pasklidusias plaukų sruogas nuo veido.
- Keliauk namo, atvėsk ir jei norėsi tęsti, aš būtinai pasivaidensiu, - nusilenkė Raksis. Po akimirkos jis nušoko į kitą sienos pusę ir pradingo visiems iš akių.

- Prakeikimas. Netgi Rangda nesugebėjo palaužti jo, - sumurmėjo Agielė giliai atsidusdama. Po akimirkos pakilusi nuo suolo žvilgtelėjo į mane. - Eime, Erikai. Ji dabar vargu ar norės bendrauti su mumis.

* * *

Paskutinė tos dienos pamoka, pasibaigė be jokių nuotykių – netgi mes nebesitikėjome, jog Anzu ketins ieškoti mūsų, todėl nė kiek nebesisaugojome. Aš atsisveikinau su melancholiškai nusiteikusiu Balberinu, Agielė taip pat tarė jam keletą žodžių ir mudu grįžome į Daevų rezidenciją. Manęs laukė jodinėjimo pamokos ir pasiruošimas ankstyvam išvykimui rytoj iš ryto, tik mano archonė kažkodėl neketino skubėti vykdyti plano. Palikusi mane vieną, ji nusileido į maudyklas ir praleido savosiose beveik visą valandą. Aš tuo tarpu pasistengiau surinkti į krūvą visą savo užgyventą mantą... kurią sudarė viena vienintelė Grigo Diabolos dovanota antklodė. Ir tą pačią Agielė galėjo atimti iš manęs kada panorėjusi. Galvojau apie pasidavimą trumpai depresijai, tačiau negalėjau savęs niekaip įtikinti, jog tai bus geriau nei beviltiškas optimizmas.
Raksis su savo netikėtu pasirodymu ir pašaipiomis kalbomis taip pat padarė savo – aš tikėjau kiekvienu jo žodžiu, kad ir kaip nemaloniai jie skambėjo. Man iš tiesų reikėjo mažiausiai savaitę laikyti liežuvį už dantų bei dėtis į galvą, su kuo Abrakse saugu kalbėtis, o su kuo ne. Galbūt mane būtų palaikę dar vienu atsiskyrėliu ir tiesiog palikę ramybėje. Pernelyg  nesiskirčiau nuo Agielės. Du tylūs atsiskyrėliai Abrakse – kas tokiems gali nutikti bloga?

Taip, būtent dėl viso šito aš ir buvau itin prastos nuotaikos.

* * *

Agielė grįžo įsisupusi į šiltą chalatą ir nutaisiusi neįskaitomą veido išraišką. Netgi jos emociniame fronte tvyrojo keistas štilis.
- Raksis, - pratarė ji man be jokios įžangos. - Manai, jis teisus? Dėl manęs, kaip archonės bei tavęs, kaip sevito?
Tai štai kas. Pasirodo, ne aš vienas graužiausi dėl valkatos žodžių.
Pamėginau išskaityti teisingą atsakymą iš jos žalių akių, tačiau Agielė greičiausiai pati to nežinojo.
- Tu esi pirmoji mano archonė, todėl man išties sunku palyginti, - vangiai pajuokavau. - Bet dėl visko, kas liečia mane, jis ko gero teisus... kad ir kaip nemalonu tai pripažinti.
Mergina nė nemirktelėjo, atsakydama lengvu, tyliu galvos linktelėjimu.
- Persirenk jodinėjimui tinkamais rūbais ir keliauk į mišką, - tyliai paliepė.
- O žirgai? - priminiau jai gerokai sutrikęs.
- Išmoksi joti pakeliui. Jei Raksis išties žino, kaip apsaugoti tave, tuomet mums verta surizikuoti. Keliauk į mišką, tačiau pasistenk sugrįžti iki tamsos.
- Palauk... jokio laiko limito? - pasitikslinau.
- Tu net pats nežinai, ar pajėgsi jo laikytis, - murmtelėjo Agielė. - Neversk manęs dabar atsitokėti  ir pakeisti savo nuomonę. Eik.
- Maniau, tu negali jo pakęsti...
- Man ir nereikės jo kęsti. Tau reikės. Aš tik mėginu save įtikinti, jog galiu juo šiek tiek pasitikėti. Ypač po to, kai taip apdairiai nustūmė mus visus nuo balkono Arenoje.

Nesupratau, kas ką tik nutiko. Nejaugi šilta vonia perrašė mano archonės įprastą programą – drausti viską ir barti mane vos pasitaikius progai? Ar tai dar vienas išbandymas, kuriuo ji ketino patikrinti, ar labai esu beviltiškas?
Pakilęs iš krėslo prisiartinau prie šios paslaptingos būtybės ir apkabinau ją per pečius, pirštais pakedendamas šiek tiek drėgnus plaukus. Nosį ėmė kutenti vonios aliejų aromatai. Agielė neskubėjo atsakyti tuo pačiu, bet ir nesiveržė lauk, o aš neturėjau žalio supratimo, kodėl tai iš viso padariau. Dar viena ryšio keistenybė turbūt...
- Labai rimtai pažadu, jog pasistengsiu nemirti, - švelniai patikinau ją.
- Jei nepajėgsi išlaikyti ir šio pažado, tuomet iškeliausiu pas savo protėvius bent jau nusipraususi ir ko gero visiškai be jokio skausmo, - burbtelėjo ji sarkastiškai. - Įeisiu į istoriją kaip dešimt dienų išgyvenusi archonė.
- Ta proga turiu vieną klausimą, - prisiminiau. - Kai ketinai mane iššaukti, kokią savybę pasirinkai savo būsimam sevitui?
Nosimi nubraukusi man kaklą, Agielė šiek tiek atlošė galvą ir žvilgtelėjo į akis. Pati šiek tiek nustebusi.
- Tai nėra tavo reikalas, Erikai. Ir perduok Raksiui, kad labiau paisytų savo reikalų. Dabar keliauk.
- Bet...
- Keliauk, - ji lengvai stumtelėjo mane ir pradingo už užuolaidos, dengiančios praėjimą į jos kabinetą. Vis dar jokių ryškesnių emocijų. Gal kvapnieji aliejai slopino telepatinį ryšį? Man reikėtų tai patyrinėti – praverstų ateityje.

Nilda jau tykojo manęs prie pagrindinių durų ir ji neatrodė labai patenkinta tuo, ką regėjo prieš kelias akimirkas.
- Tau nevertėtų taip paprastai imti kilmingos merginos į glėbį, - patarė ji giliai nepritariančiu balsu.
- Šiandien sužinojau, jog esu vietoje naminio gyvūnėlio, - atsikirtau. - Mums priklauso paausių kasymas bei kailiuko glostymas, taip kad susitaikyk.
- Jei ir taip, kodėl ne ji pirma tave apkabino?
- Nesakiau, jog tai turėtų būti mano kailiukas.

Ji pamėgino surasti daugiau argumentų. Tuo tarpu aš pasinaudojau proga ir išpešiau iš Nildos jau anksčiau dėvėtą lengvą aprangą, kuri ir atrodė normaliai, ir leido man pasijusti kur kas laisvesniu.

* * *

Keturių vartų sankryžą pasiekiau be jokių problemų. Netgi vartai į išorę buvo atrakinti ir šiek tiek praviri, kas išsprendė mano didžiausią rūpestį. Rakto vis dar neturėjau, todėl man beliko kliautis arba savo archone, arba žolininke, kurios šiuo metu nesimatė nė ženklo.
Raksio taip pat neišvydau, nors šis buvo žadėjęs laukti. Šiek tiek paklaidžiojęs grįstos aikštelės pakraščiu galop apsisprendžiau ir patraukiau anksčiau regėtu taku pro brūzgynus į mišką. Kelissyk šūktelėjau burtininką vardu, tačiau šis neatsiliepė. Nejaugi pamiršo savo paties pažadą? O gal įkliuvo vartų sargybai, besibastydamas tarp Arenos ir išorinės sienos? Neturėjau žalio supratimo, kokius burtus išmanė sargybiniai, nes regėjau juos vos vieną kartą ir tuo metu vyrai tikrai nesvaidė žaibų ar dar kokios nors peklos. Jie tiesiog buvo apsišarvavę iki dantų ir stengėsi atrodyti grėsmingi visiems užklydusiems pašaliečiams.

Įžengęs į niaurius miško šešėlius vėl riktelėjau Raksį vardu, tačiau dabar man atsakė tik aidas, kuris čia sklido visai šauniai. Netgi žolininkė buvo nuklydusi kaži kur, nesiteikdama nė pyptelėti. Tai tiek to pažado saugoti mane nuo viso ko blogo tamsiame, baugiame miške. Šiek tiek pasibastęs ratais nusprendžiau prisėsti ant šaknies ir luktelėti. Mes taip ir nesutarėme tikslaus laiko. Galbūt Raksis pats nespėjo sutvarkyti savo reikalų? Gal jis ketino čia pasirodyti sulig paskutiniu centrinių rūmų varpo dūžiu?

Tylus šakų girgždesys aukštai virš galvos ir vos įžiūrimo tamsaus šešėlio judėjimas nutraukė visus apmąstymus. Miško svečias mane išgąsdino, tačiau ne tiek, kiek pirmą kartą.
- Douza? - pašaukiau Raksio sevitą, stengdamasis įžiūrėti katę tamsioje medžių lapijoje. Žinoma, ji neatsiliepė, kas manęs nenustebino. Tačiau ir nenusileido žemyn, vis dar vaidindama neregimą ir nesusekamą.
- Aš girdžiu tave ten braškančią, Douza. Gali nesislėpti!
Šešėlis trumpam sustingo, tačiau netrukus vėl krustelėjo, sukdamas kažkur į šalį. Man ūmai dingtelėjo, jog šiame miške visai šauniai galėtų bastytis ir daugiau kačių, panašių į Douzą. Ir kai kurios iš jų gali būti tiesiog išalkusios, neturinčios kantrybės vaikytis mane po visą plokščiakalnį. Antra vertus, argi Raksis nepažadėjo manęs apsaugoti savo miške?
- Velniop, man reikėjo laukti prie vartų... - sumurmėjau pats sau, ūmai suvokęs, kokią kvailystę iškrėčiau. Prie vartų ir dienos šviesoje, o ne šešėliuose, kur visos katės vienodos. Visa laimė, šį kartą nebuvau nuklydęs per toli ir takas vis dar buvo aiškiai įžiūrimas. Grįžtelėjau atgal, ketindamas tuojau pat ištaisyti klaidą, tačiau čia pat ir sustojau.

Krūmynų praleidžiamoje šviesoje nuo žemės kilo juodas šešėlis, užtverdamas kelią. Beveik kaip ir pirmą kartą. Raksiui bei jo sevitui rimtai reiktų liautis skaityti mano mintis bei krėsti pokštus.
- Po galais, Douza... - vos spėjau suvaldyti beišsprūstančius keiksmažodžius.
Juodas siluetas nesiliovė stiebtis į aukštį ir plotį, savo mase netgi šiek tiek pranokdamas artimiausio medžio kamieną. Pala – argi Douza anksčiau buvo tokia stora?..
Ir aukšta. Kai siaurėjančiame silueto viršuje atsilenkė dvi apvalios ausys, nuojauta pakuždėjo, jog čia visai ne Douza, o kažkas kitas, veikiausiai išbaidęs Raksio katę. Douza gal ir buvo didelė, tačiau ne tokia didelė. Be to, katė judėjo neįtikėtinai grakščiai, tuo tarpu šis juodas kailis labiau priminė lėtai krutantį tanką.

Kai likę keli dienos spinduliai nušvietė padaro snukį, prašieptas kreivas iltis bei krauju pasruvusias akis, išmurmėjau trumpiausią įmanomą maldą, apsisukau vietoje ir visu greičiu sprukau į mišką – tolyn nuo Abrakso. Déjà vu?..
Mišką sudrebinęs kraupus riaumojimas tik patvirtino, jog mąstau teisingai... Ne, pala – šiuo metu aš visai nemąsčiau, tik judinau rankas bei kojas, pasidavęs pirmykštei programai, kurią kūrė bei tobulino nesuskaičiuojamos mano protėvių kartos. Buvau gyvas įrodymas, jog ta programa retsykiais suveikdavo, kuždėdama mano protėviams sprukti nuo meškų kiekvieną kartą, kai jie susitikdavo jas neturėdami jokių ginklų.
Dabar šis istorinis reliktas šnabždėjo ir man, jog turiu gelbėti savo, o tuo pačiu ir Agielės gyvybes. Drebanti žemė tik sustiprino įtarimą, jog peraugęs padaras neliko sėdėti vietoje ir jo svoris toli gražu pranoko iki šiol regėtų meškų tonažą.
Kas su šiuo pasauliu negerai? Meškos dydžio katės, King Kongo dydžio meškos... Na gerai, galbūt šiek tiek mažesnės, bet vis tiek.

Tik po kelių įtemptų akimirkų susivokiau, jog bėgdamas rėkiu nesavu balsu, taip švaistydamas jėgas ir kvapą. Ir kad mano bėgimo kryptis yra visiškai atsitiktinė, kas dideliame miške vargu ar yra gerai.
Šiaip ne taip išsivadavęs iš baimės bei instinkto pamėginau prisiminti, kur link praeitą kartą sprukau nuo Douzos. Tai pasirodė neįmanoma užduotis – abiem atvejais aš beveik nesidomėjau, kur lekiu. Ir kokia tikimybė, jog Raksis manęs lauks prie to paties ežero miške? Net nežinojau, kur tas valkata gyvena. Man reikėjo grįžti prie vartų, tik pirmiau turėjau atsikratyti žemę drebinančio persekiotojo.
Laimei, šį kartą padaras nebėgiojo ratais, kaip tą Darė Douza. Būdama gerokai per didelė, meška judėjo nepalyginamai lėčiau ir ji tegalėjo sekti man iš paskos. Nepaisant to, jos greitis vis dar atrodė įspūdingas. Kai akies krašteliu užmačiau ją krutančią užnugaryje, atstumas tarp mūsų atrodė nei padidėjęs, nei sumažėjęs. Laviruoti tarp medžių šį kartą apsimokėjo kur kas labiau, o ir noras susivynioti į vėdarą bei nuolankiai atsiduoti likimui kol kas neaplankė.
Turbūt dar nebuvau pakankamai nuvaikytas...

* * *

Kai dusdamas išlėkiau į miško proskyną ir išvydau raibuliuojančius ežerėlio vandenis, man tai pasirodė it mažas stebuklas. Nors jokio akivaizdaus kelio nebuvo, bėgdamas mišku prisiminiau ketinęs palįsti po tam tikros formos šaknimis, ar įsibrauti į tankų jaunų medelių guotą, ar įsisprausti tarp akmenų – visi tie kelrodžiai vis dar išliko atmintyje ir atvairavo mano išvargusį kūną į tą pačią vietą.
Visą laiką meška atkakliai drebino žemę iš paskos, neketindama paleisti savo vakarienės. Ir Raksis nė neketino pasirodyti bei mane išgelbėti. Dabar žinojau, kodėl. Valkata kaitino pilvą prieš saulę, įsikūręs ežerėlio pakrantėje bei nusimetęs skudurus. Kai man už nugaros ėmė linguoti medžiai, jis kilstelėjo galvą ir dirstelėjo į mane, atskuodžiantį visu greičiu.
- Bėk! - užkriokiau.
Arba burk ką nors, nes man tuoj nukris kojos.
Antros dalies neištariau, nes paspringau seilėmis. Visu nugaros paviršiumi jutau, kaip meška išvirto iš miško, sukaukšėdama dantimis bei užriaumodama dar vieną karo šūkį. Jei Raksis nesiims ko nors magiško, tuomet nors bėgsime dviese – vis linksmiau...
- Erikai, šiame miške nėra jokių plėšrių žvėrių! - šūktelėjo jis man iš paskos.

Eik tu sau, tuomet kas ten man iš paskos atlekia? Jis ką, aklas?!
- Erikai! - kur kas garsiau šūktelėjo Raksis. Ir dar pakankamai pašaipiu tonu, nuo kurio man susipynė kojos. Kažkas jo balse buvo ne taip, kaip mudviejų protėviai buvo užkodavę.
Nusivoliojau į žolę ir tuojau pat pakilau ant alkūnių, dairydamasis meškos.
Juodoji atbildėjo prie pat burtininko ir iššnopavo debesį garų. Buvo įkaitusi ne menkiau už mane. Dienos šviesoje ji atrodė nepalyginamai kraupiau – pasišiaušusi, juoda it naktis, tik raudonos akys blyksėjo it poliruotos sagos virs prašieptų baltų ilčių. Ir ji seilėjosi – ilgiausia pasaulyje seilė driekėsi nuo apatinės lūpos ir siekė Raksio.
- Eik šalin, Douza! - pasibaidė šis. - Aš ką tik išploviau kelnes!
Juodoji kriuktelėjo ir dunkstelėjo pasturgalį ant žemės, vėl išpūsdama pro nosį debesį garų. Ne iš karto suvokiau, jog ji neketina pulti Raksio... ar kokiu vardu buvo pašaukta.
- Douza? - pakartojau. - Bet ji ne...
- Liaukis ten vartytis, Erikai. Ateik arčiau, įmerk kojas ir atgauk kvapą, - sukomandavo Raksis. - Tau vertėtų atsiminti, jog Abrakso plokščiakalnyje nėra plėšrių žvėrių, išskyrus žmones ir jų sevitus. O Douza nevalgo žmonių.
- Bet ji katė! - galop iškarkiau. - Douza buvo katė! Šitas... šita tikrai nėra katė!
- Niekada ir nesakiau, jog Douza yra katė, - atsikirto Raksis. - Tu vienas ją taip vadinai. Ei, Douza, parodyk jam. Ir nesiseilėk, dėl Serefės...

Mažiausiai penkias tonas sverianti juodoji krustelėjo, tiesdama galvą į dangų. Garsiai trakštelėjo kaulai, subraškėjo sausgyslės. Iš kailio ėmė veržtis juodi dūmai, išblukindami kūno linijas. Meška keitė formą, gerokai susitraukdama vienose vietose, bet plėsdamasi kitose. Jos kaklas ištįso kelis kartus, pasidengdamas juodais žvynais. Snukis pailgėjo, akys sušvito geltonai. Iš plačių, žvynais dengtų šnervių vėl tvoskė garų tumulas, tačiau šį kartą tai išties buvo įkaitę garai, o ne vien menka iliuzija. Iš kūną gaubiančio juodo debesies išsivyniojo ilgiausia uodega pasaulyje, tokia pat žvynuota ir žvilganti prieš saulę, it ką tik nupoliruota. Dūmus primenanti substancija ėmė gertis atgal į kūną, atidengdama keturias roplio kojas, šiek tiek šviesesnę papilvę, nugarą ir sparnus.
Pačius juodžiausius sparnus, kokius buvau matęs. Meška pavirto į mažiausiai dvidešimties metrų ilgio sparnuotą roplį. Douza dabar atrodė DAR didesnė ir aš negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo vietinio pasaulio įžymybės.
- Prasitarsi kam nors apie mano drakoną, užmušiu, - nusišypsojo Raksis. - Aišku?