...

Akių džiaugsmas, išeinant už
frazės ribų, yra suma gyvybių, daiktų ir būsenų.
Jo garsas – vidurys tarp atšlamės ir atūš.
Jo laikas – toks šiurkštokas, beveik grubus anų
ir silikoninis šių dienų fonas.
Jo klimatas kontinentinis, kai taip garsiai
lyja, jog pasiteisina vibruojantis telefonas,
arba štilis, kurį mėgsta katarsiai,
o tarp žiemos ir vasaros – praraja.
Pakilimu panašus į sceną,
kurioje nieko, prieš ką pasakytum žodį deja,
ir viskas dėl ko pulsas greičiau stuksena,
o lemiama jo priežastis  –
neįtikėtinas bendras lengvumas:
detalės, kurių perteklius, dar pasišlaistys
ir išvyks traukiniu arba paliks laivu mus.