+ + +

* * *

Ubagė naktis
ir valkata
mėnulis,
girti medžiai
daboja dangų 
paleistuvį,
savižudės snaigės
paklūsta sadistui vėjui,
pagiriotos
žvaigždės, kaip
ir tu apsvaigus,
mūsų kojos
nebelaiko,
liūdim parkritę
patvory,
kad viskas kada
nors
baigsis.

Jos bučinys,
kaip stiklas po kojom,
kaip stiklu
per venas.
Mylėk ją,
    kol naktis girta.