Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Dantys kramtė, kairė ranka nešė sekančią porciją artyn burnos, dešinė traukė iš katiliuko dar vieną riebų kąsnį. Pilvas jau pilnas, bet išsekęs kūnas norėjo dar ir dar, reikalavo nieko nepaisant kimšti maistą į sopantį skrandį.

– Tuom syk užteks, – pasakė draugiškas balsas, ir katiliukas dingo iš pasiekiamumo ribų, – dabar pailsėk mažumėlę, tada vėl užkąsi, gerai?

Sutikti paprasčiau nei ginčytis. Nei miegoti, nei gulėti nesinorėjo. Atsistoti nepakanko jėgų. Užtat buvo galima apsižvalgyti, pamąstyti.

– Kaip jautiesi? Kaip sveikatėlė? – seniokas klestelėjo šalia. Atrodė, kad jis nei akimirkos negali išbūti be veiklos. Štai ir dabar vietoje katiliuko rankose jau buvo kažkoks drabužis ir didelė adata su storu siūlu.

– Kas tu toks?

– Gali vadint mane Varna, – atsiliepia seniokas, nė trupučio neįsižeidęs dėl tiesmuko klausimo, – Visi taip šaukia. Iš Eglinių šeimos būsiu, taigi Varna Eglinis.

– Tu mane išgydei?

– Ui ne! Aš tik žaizdas išvaliau ir prižiūrėjau. Pasveikai tai tu pats, su dievų pagalba.

Dievai. Daugiskaita. Ne Dievas, vienatinis ir nedalomas.

– Tu pelkinis?

– Nu taip.

– Aš galvojau, pelkiniams uždrausta medžioti dešiniame krante.

– Tai kad aš ir nemedžioju, – Varna vypsojo geltonais dantimis.

Seniai seniai, turbūt praeitame gyvenime, smalsumas būtų nugalėjęs bet kokį mandagumą ir pagarbą vyresniesiems. Dabar... dabar visvien. Koks gi skirtumas, pažeidinėja pelkinis sutartį ar ne?

– Kaip jautiesi? – vėl paklausė pelkinis.

Sužeistasis nužvelgė save. Šonkaulių neskauda, nors visas kairys šonas – viena didelė pageltusi kraujosrūva. Ten, kur kažkada buvo padorus riebalų pamušalas, klostėmis kabanti oda demonstravo skeleto sudedamasias dalis. Rankos sveikos. Kairė koja sveika. Dešinė... Su dešine neaišku. Akys matė koją, tokio pačio ilgio ir formos kaip kairė. Oda, teisybė, kažkokia pilkšvai melsva, kur ne kur išvagota šviežių randų, bet koja kaip koja. Visi kiti pojūčiai, deja, su akimis nesutiko. Žemiau dešinio klubo nebuvo nei skausmo, nei lytėjimo, nei šilumos, nei svorio. Tereikėjo užsimerkti, ir koja dingo.

– Gali pajudinti?

Sužeistasis gūžtelėjo pečiais ir pabandė. Koja sutrūkčiojo ir pakilo, tartum išlinkęs pagalys, kurio vienas galas šokteli viršun, kai užlipi ant kito. Atgalinio ryšio nebuvo – kai tik dėmesys nukrypo, koja krito žemyn. Varna palingavo galva ir pasidomėjo:

– Nori snustelėti?

– Ne. Valgyt noriu.

– Ui ne, valgyti dabar negalima, dar pakentėk mažumą. O kad laikas neprailgtų, tai paporink man, kaip tau čia taip nepasisekė, a? – linksmai blykstelėjo akimis seniokas.

Sužeistasis pakrutino žandikaulį, papurtė rankas. Trumpai pamąstė ir pradėjo pasakoti. Lėtai, stabčiodamas, užsikirsdamas. Tartum nepasitikėdamas atmintimi.

– ... laukiniai surišo rankas ir mums, ir kareiviams. Bet tik tiems, kurie gulėjo ant žemės. Tie, kur atėjo kartu su laukiniais, stovėjo ir žiūrėjo. Iškniso visus mūsų daiktus. Atėmė ginklus, patrontašus, iškratė kišenes. Iš manęs nieko neatėmė, aš nieko neturėjau. Tik tada pasirodė dar vienas paišinas raudonsnukis, irgi apsikarstęs visokiais ženklais, kaip ir tas, kuris prieš tai su kareiviais atėjo. Kažką paliepė. Labai sunku suprast tą laukinių dialektą. Kiti laukiniai pradėjo rėkt ant mūsų, stumdyt, daužyt kumščiais. Tik Nilso nedaužė. Net nelietė.

– Bačkys davėsi surišamas, bet kai pradėjo jį kulti, davė atgal. Spardėsi kandžiojosi. Taip įsijautė, kad net putos iš burnos dribo. Tada užtvojo jam kelis kartus pagaliu per galvą, nutempė prie medžio, pakėlė ir prismeigė rankas durtuvais. Durtuvus iš besivoliojančių kareivių paėmė. Atitempė ir prismeigė taip pat ir apsauginį. Tik anam daug kraujo iš nuplėštos rankos nutekėjo, tai net nesipriešino. Aha, ir prismeigė jį aukštyn kojom kažkodėl. Susodino mus ant žemės per kokius penkis žingsnius nuo prismeigtųjų. Kareiviai pradėjo laužyt ir drąskyt visus mūsų daiktus. Nežinau kodėl – galėjo juk pasiimt ir panaudot patys? Laukiniai, su pagaliais rankose, tuo metu išsirikiavo ratu aplink prismeigtuosius. Kai kareiviai pabaigė niokoti, tas apsikarstęs dzinguliukais persmeigė gerkles Bačkiui ir apsauginiui.

Pasakojimas trumpam nutrūko.

– Keista. Niekaip negaliu prisiminti to apsauginio vardo. Turbūt niekad ir nežinojau. Tiek to, kur aš baigiau?

– Sangoma nudūrė tavo du draugus, – paslaugiai priminė Varna.

– Sangoma?

– Jūs šamanais arba burtininkais juos vadinat.

– Tebūnie sangoma. Tik jis nenudūrė anų dviejų. Gerkles perpjovė, bet kažkaip keistai: ne skersai, o išilgai, ir labai žemai. Čia, kur kaklas su krūtine jungiasi. Žodžiu nemirė jie iš karto. Tik balsus prarado, neberėkė. Tylu pasidarė... Kareiviai sustojo už mūsų. Kažkas užmetė malkų į laužą, ugnis įsidegė. Turbūt tam, kad mes viską matytume. Tas, kaip jis ten, sankoma...

– Sangoma.

– A, taip, sangoma. Taigi tas suurzgė, ir visi laukiniai pradėjo slinkti ratu. Tyliai taip, sėlindami. Pradžioje tik sliūkino, o paskui pradėjo lazdomis daužyti Bačkį ir apsauginį. Nei šūkteldami, nei krenkšteldami, ir be jokio ritmo. Tai trys smugiai iš eilės, tai pilni du apsisukimai be jokio kepštelėjimo. Sukosi, sukosi. Pradžioje smūgiai pliaukšėjo per odą. Kai lazdos susikruvino – teškėjo. Paskui pradėjo traškėti lūžtantys kaulai. Ypač gerai girdėjosi, kai pradėjo kulti per šonkaulius. Apsauginis suzmeko greitai. Manau, tiesiog nukraujavo. Niekas taip ir nesustabdė kraujoplūdžio iš nutrauktos plaštakos. Bačkys raitėsi ilgai. Trūkčiojo nuo kiekvieno smūgio, švarkštė kraujo purslus pro skylę gerklėje.

– O jūs žiūrėjot?

– Žiūrėjom. Akių nenuleisdami. Kažkuris apsivėmė. Teknas bandė kažką kalbėti, gal melstis, bet gavo ausin ir apsiramino. Nusisukt, užsimerkt mėginom turbūt visi. Bet neištvėrėm ir vistiek žiūrėjom. Bent jau aš neištvėriau. Kažkodėl labai norėjosi matyti...

– Baisu buvo?

– Tai kad... ne...

– Pikta? Šleikštu?

– Ne. Kažkada skaičiau, kad yra išgamų, kuriems patinka tokie dalykai, bet malonumo irgi nejaučiau. Viskas vyko tartum už stiklo, kitur, kitame pasaulyje. Jeigu išvis ką nors jaučiau, tai nebent nuostabą. Tas ritualas, tas mušimas... Kam jo reikėjo? Kokia prasmė? Nesuprantu.

Pasakotojas nutilo. Varna pabaigė siūlę, užmezgė mazgą, nukando siūlą ir tik tada atsiliepė:

– Papartynų gyventojai nieko nedaro be reikalo.


Tomis


Kelio atgal nebuvo. Tai yra, pats kelias niekur nedingo – kėpsojo ten pat, kaip ir vakar, bet pirmyn atgal šmirinėjantys laukiniai uždarė išėjimą į Pelkynus ne blogiau nei nuošliauža ar potvynis. Nors, sulaukus tamsos... Sumumėjęs begarsį keiksmą, Tomis palengva nušliaužė atgal į laikiną stovyklavietę prie apatinio elevatoriaus taško. Apsistojimo vietą diktavo dvi nenumaldomos aplinkybės: natūralus pozicijos kamufliažas ir elementarus kojų trūkumas.

Efektingas pasprukimas kapralui Stolobskiui kainavo sulamdytą šalmą, gumbą ant kaktos, žvėrišką galvos skausmą ir kontuziją. Kojos, tiesa, abi buvo sveikos. Aviskerdžiui pasisekė mažiau, bent jau kojų klausimu: užgriuvęs vagonetės kraštas sutrynė dešinę blauzdą į kaulų ir mėsos košę. Apšalęs nepatyrė jokių regimų naujų sužalojimų, bet buvo be sąmonės. Taigi pridėjus visiškai nenukentėjusį Tomį, ekspedicijos į Kasyklas sudėtyje de jure vis dar buvo keturi asmenys, bet kojų skaičius de facto sumažėjo iki penkių. Apie bandymą prasiveržti su dviem nejudančiais ir vienu vos vaikščiojančiu sužeistuoju nebuvo nei kalbos. Vienintelė viltis – kaip nors praslinkti pačiam ir atsivesti pagalbą, bet iki tamsos liko mažiausiai aštuonios-devynios valandos, kurias reikėjo kažkaip prastumti.

Sužeistųjų būklė kol kas nepakito. Laudanumo prisigėręs Aviskerdis kažką burbuliavo narkotinėje užmarštyje. Kapralas sėdėjo suėmęs galvą delnais. Apšalęs kvėpavo trūksmingai ir negiliai. Tomis nematė kuo galėtų padėti bent vienam iš jų, tad pabandė užsiimti įrangos ir ginklų priežiūra.

Peilis buvo nuvalytas ir suteptas akimirksniu. Išvalyti ir užtaisyti pistoletą užtruko gerą pusvalandį – sudėtingas šešiašūvio mechanizmas reikalavo daug dėmesio. O štai ištikimajam medžiokliniui šautuvui negalėjo padėti joks valymas ar reguliavimas. Ilgas, grakštus vamzdis buvo toks kreivas, kad išlinkimas matėsi plika akimi. Tomis perbraukė delnu poliruotą metalą. Deformuotas vamzdis buvo kaip tik tokio pat ilgio ir storio, kaip lenktyninio ekipažo pusašis. Kaip išsinėręs apvirtusio lenktyninio ekipažo pusašis... Ne! Tai buvo seniai, daugiau kaip prieš du ciklus. Ir neturi nieko bendro su šiandiena!

Nušveitęs šalin bevertį, blogus prisiminimus žadinantį medžioklinį, Tomis paskubomis prisitraukė Aviskerdžio kovinį komplektą. Jėgerių šešiašūvis buvo kitokio modelio, tačiau principialiai niekuo nesiskyrė nuo naudojamo Bendrovės apsaugoje. Užtat karabinas buvo niekados nematytas. Trumpas ir drūtas šautuvas iš pirmo žvilgsnio atrodė paprastais, kaip bet kuris musketonas: didelio kalibro vamzdis, įprasta ir patikima titnaginė spyna. Čia panašumai baigėsi. Karabinas buvo pagamintas iš puikaus plieno ir vamzdį turėjo graižtvinį, o ne lygiavamzdį. Dar didesni skirtumai slypėjo patronuose. Prakandęs vieną, Tomis net švilptelėjo. Parakas buvo supresuotas į storasienį cilindrą, kurio viduryje buvo tik žiupsnelis palaido parako spynos užtaisymui. Kulka taip pat buvo ne įprastas šratas, o moderni kūginė kulka tuščiaviduriu pagrindu. Toks užtaisas ir kulka labai paspartino užtaisymo procedūrą ir tuo pačiu garantavo graižtvos teikiamą taiklumą. Mažesnė nei vamzdžio skersmuo kulka lengvai įslysdavo, nereikalaudama varginančio ir laiką atimančio darbo grūstuvu, o parako sprogimas išplėsdavo kulkos pagrindą, tuo pačiu priversdamas kulką įkibti į graižtvos griovelius ir įsisukti.

Dominijų Legionas negailėjo pinigų savo kareivių įrangai. Na,  bent jau jėgerių įrangai, mintyse pasitaisė Tomis, jau anksčiau nustebintas puikiai sukomplektuotų vaistinėlių turinio. Laudanumo tinktūra ir salicino piliulės tikrai nebuvo standartinė medicina paprastų kareivių rinkiniuose. Štai jeigu jis būtų turėjęs laudanumo tada, kai apsivertė ekipažas... Ne! Šalin kvailus prisiminimus. Juo labiau, kad laudanumas tada vistiek nebūtų padėjęs.

- Leitenante!

Ak, kaip laiku! Tomis pašokęs nuskubėjo prie Aviskerdžio. Šis nužvelgė virš jo palinkusį veidą apsiblaususiu žvilgsniu ir pareiškė:

- Skrenda. Pasakyk leitenantui. Skrenda.

Minor-leitenantas užtikrino pasakysiąs ir pasiteiravo kaip nukentėjusysis jaučiasi. Nukentėjusysis atsakyti nesiteikė ir vėl paniro į narkotinį sąstingį. Kas buvo keisčiausia, kad išties skrido – aukštai danguje, tarp debesų palengva sklendė net du orlaiviai. Pirmasis buvo naujoviškas vienos pūslės blimpas. Antrasis – gerokai senesnis ir didesnis daugiabalionis. Nieko įsidėmėtino tame skrydyje nebuvo.

Likusi dienos dalis neatnešė nieko naujo. Aviskerdis kelis kartus šaukėsi mistinio leitenanto, bet nominalaus ekspedicijos vado neatpažino. Tomis išvalė visus iki vieno ginklus, pavalgė pats ir pabandė – nesėkmingai – pamaitinti eilinius ir kapralą. Tada išsitraukė Apskaitininko užrašų knygelę ir nesėkmingai pabandė iššifruoti kodą. Ilgai galvojo. Be jokių regimų pasekmių. Ir visą, visą laiką stengėsi neprisileisti trikdančių prisiminimų. Nesėkmingai.

Kai saulė priartėjo prie laidos, Oinas „Apšalęs“ O‘Kyfas kvėptelėjo, trūktelėjo ir numirė. Tyliai ir ramiai. Turbūt be skausmo. Tomis užspaudė akis, užklojo lavoną rudai-žaliu apsiaustu ir nužingsniavo prie Stolobskio. Atsistojo geriausia pozos „ramiai“ imitacija, įsmeigė akis į horizontą ir išpyškino:

– Tamsta leitenante, eilinis O‘Kyfas mirė nuo patirtų žaizdų!

Stolobskis krūptelėjo, patraukė nuo galvos plaštakas ir pakėlė akis. Kai pradėjo rodytis, jog tyla niekuomet nesibaigs, galiausiai pataisė:

– Technikos seržantas O‘Kyfas.

Tomis nurijo seiles ir iš antro karto sugebėjo pasakyti:

– Tamsta leitenante, ką įsakysite... – ir nutilo, pamatęs pakeltą pirštą.

Stolobskis užsimerkė ir tyliu balsu vėl pataisė.

– Kapitonas. Kapitonas Džakas Stolobskis. Mano rangą pakėlė prieš pat misiją. Specialistas Kinsela nežinojo. Įsakau kreiptis į mane „kaprale Stolobski“ ir be atskiro nurodymo tikrojo rango neminėti niekur ir niekam. Taip pat įsakau tęsti vadovavimą operacijai. Aš nesu pajėgus priimti sprendimus.

– Klaus... eee... tai yra, taip, gerai, tęsiu...

Atlikęs pusėtiną „aplink“, Tomis nužingsniavo šalin. Reikėjo prisėsti ir permąstyti naują informaciją. Šūvis į tamsą, nors ir labai sėkmingas, davė daugiau klausimų, nei atsakymų. Jei kapitonas maskavosi kapralu, tai prieš dvi dienas žuvęs jėgerių seržantas greičiausiai buvo užsimaskavęs major-kapitonas arba net minor-pukininkas, ar ne? Kam Dominijų Legionui prireikė slapta įterpinėti karininką, kuris, bent jau iki Nijenhuizo pasirodymo, buvo pakankamai aukšto rango, kad perimtų visų regiono karinių pajėgų kontrolę? Kodėl legionieriai, iš anksto išknisę Bendrovės įrašuose nefiguruojančia informaciją apie tamsią Tomio praeitį, nežinojo nieko apie Nijenhuizą? Ir kodėl, po šimts, tiek vieni tiek kiti taip nori žinoti apie Atskalūnus?!
2015-12-26 18:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-13 20:58
Loke1
Pirma dalis, nors biski slykstu,bet greit susiskaite, o va jau kur tie kariniai dalykai, tai strigau. Daug įdėta darbo.bet ne kiekvienam ikandama,manau.hm.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-22 13:13
pikta kaip širšė
Tik dabar prisiminiau, kad buvau neskaičius...
Blogai
Nieko nepamenu, kas buvo anksčiau. T.y. pamenu maždaug, bet negaliu niekaip prisiminti, kuris veikėjas yra kuris, tai ta pekla su karininkų laipsniais pabaigoje išvis nieko nesako.
Čia mano bėdos, ne tavo.
Tau labai siūlau nusižiūrėti nuo Aurimo ir prieš kiekvieną dalį dėti trumpą prieš tai buvusių įvykių summary, nes su tokiom pertraukom beveik neįmanoma sekti siužeto
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-28 16:39
Aurimaz
Tęsk toliau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą