Žinojimas, arba savo kūno skonis

Sapnavau, kad pavirtau žuvimi. Didele, dailia lašiša. Man patiko save matyti tokią — grakštus žvynuotas kūnas, nusėtas juodomis ir oranžinėmis dėmelėmis, sklandžiai slysta skaidriu kaip Svarovskio kristalas šiaurės upės vandeniu, tvirtos uodegos mostais įveikia priešingą, priešišką ir besipriešinančią upės tėkmę, akys nesiblaškydamos žvelgia pirmyn, ten, į kur veda iš tėvų paveldėtas instinktyvus žinojimas. Mano pilve — tūkstančiai būsimų lašišų, kurios šį žinojimą paveldės iš manęs. Gretimais upės tėkmę skrodžia tūkstančiai kitų grakščių kūnų, ir kiekviename iš jų glūdi tūkstančiai tų, kuriems šis žinojimas bus perduotas. Jis įprasmins tūkstančių mūsų, išsekintų šios varginančios kelionės, mirtį. Žinojimą, kad atlikusios pareigą rūšiai mirsime, perdavė mums mūsų motinos, atplukdžiusios mus į šios upės ištakas, atlikusios savo pareigą ir tūkstančiais mirusios nuo išsekimo. Dar tūkstančių tūkstančių šis žinojimas niekada nepasieks, nes jį nešantys kūnai žus pakeliui. Ir šį žinojimą paveldėjom, su juo gyvenom, su juo leidomės į kelią, kuriame savimi ir savo palikuonimis maitinome ir žmogų, ir paukštį, ir žvėrį. Štai, tiesiai priešais, ant upės tėkmę užtvėrusių akmenų mūsų kūnų, mūsų sodrios ir sultingos mėsos tyko dar vienas žvėris. Nejaučiam jam nei pykčio, nei neapykantos, juo labiau švelnumo nei meilės. Tai tik dar viena kliūtis mūsų kelyje, natūralios atrankos įrankis. Nebandom jo išvengti, nes žinom — irgi instinktyviai — kad jis tepasiims kelis iš tūkstančių, atims galimybę patirti žinojimą tik iš kelių tūkstančių iš tūkstančių tūkstančių. Žvėries letena smogia visai greta, didelis rudas nagas slysteli mano žiauna, bet tik įbrėžia. Galingu uodegos mostu pašoku į orą ir, praskriejusi lanku, nusileidžiu kitapus akmenų, kad toliau neščiau savo žinojimą. Keli kūnai suspurda žvėries nasruose. Nors ir plaukiu tiesiai, nesiblaškyma, kažkodėl regiu žvėries draskomą ir godžiai ryjamą ryškiai oranžinę jų mėsą. Kažkodėl nusmelkia mintis, kad neturiu žinojimo, koks jos skonis.
Pabudau. Ant balto pagalvės užvalkalo rudavo dėmelė. Iš vakaro jos nebuvo. Perbraukiau ranka skruostą ir apčiuopiau šviežią įbrėžimą. Liesdamas pirštais kraujo krešulį pagalvojau, kad nežinau savo kūno skonio. Kitąnakt norėčiau susapnuoti, kad pavirtau žvėrimi.