Paskutinės atostogos. 3. B***t, taip ir Kalėdų seneliu įtikėsi

– Pasmerktas, – niūriai ištariau. – Dar gal nepritapęs, nusivylęs, pasiklydęs… – Būčiau galėjęs dar ilgai vardyti, bet vėžlys pertraukė:
– Todėl tinkamas.
– Aha. Panašu į vilties žiburėlį. Važiuojam tolikau. Tinkamas kam?
– Jei trumpai ir abstrakčiai – būti vandens sargybiniu, vandenų pasaulio svetimšalių legiono kariu, pasaulių pusiausvyros palaikytoju.
Švilptelėjau:
– Oho, vandenų pasaulis, svetimšalių legionas, pasaulių pusiausvyra, “tebūnie jėga su tavimi”! Ar tik kažkas er daug neprisižiūrėjo Spilbergo ir Reinoldso? Nori pasakyti, kad tu – ne mano sutrikusių smegenų vaizduotės vaisius, kad po vandeniu egzistuoja mums, žmonėms, nežinomas pasaulis ir kad jums, to pasaulio gyventojams, reikia tokio žmogiūkščio kaip aš pagalbos?
– Pirma, su savo vaizduote dorokis pats – nori, manyk, kad sapnuoji, nori – kad apsirūkei, galiu net tau įgnybti, jei tai padės, – vėžlys ištiesė į mane benagį peleką tarsi tikrai ketindamas įgnybti. – Antra, pasaulis ne po vandeniu, o vandenų, tai skirtingi dalykai. Bet tai suprasi vėliau, jei sutiksi. O aš nė neabejoju, kad sutiksi. Aoua Ouli Vauejo Lelevelis – tai, beje, mano trumpasis, teisingiau, dabartinis vardas – dar nėsyk nesuklydo… Beveik nėsyk, – vėžlys susiraukė tarsi prisiminęs nesėkmę.
Tik gerokai vėliau sužinojau, kad tas “beveik” Leleveliui kainavo vietą agentūroje bei tris ketvirčius vardo, ir aš turėjau tapti tuo, kuris padėtų atgauti prarastą garbę.
– O pagalbos, hmmm… Taip, jei tu tikrai toks, kokį esant jaučiu, tavo pagalba tikrai praverstų. Tačiau dabar pagalbos labiau reikia tau, – Lelevelis vėl pirštu bedė man į viršugalvį.
Kad ir koks nevykęs tas mano gyvenimas, jį mylėjau. Buvo jame ir gerų akimirkų, malonių atradimų, džiugių nutikimų. Turėjau pomėgių, draugų, mylimų žmonių. Ir daug planų, vis atidėliojamų, bet nepamirštamų. Planų vis daugėjo, o gyvenimas trumpėjo. Tačiau kad sutrumpėtų taip drastiškai! Kai sužinojau, kad jo beliko keli mėnesiai, pradėjau mąstyti, ką norėčiau per juos nuveikti. Iš daug metų puoselėtų planų reikėjo išsirinkti karščiausias svajones. Išėjo veiklos keliems dešimtmečiams ar gal net šimtmečiams. Mirti bijojau, bet šią baimę nustelbė neviltis – kodėl? Kodėl man neleido turėti to, apie ką svajojau ir ko, buvau tikras, nusipelniau? Kodėl atima net tą nedaug, ką turiu? Ir kodėl AŠ?! Būčiau sudaręs sandėrį su pačiu velniu, jei tik būtų pasiūlęs. O kas mano vietoje nebūtų?! Beje, dar vis nebuvau tikras, kad Lelevelis nėra tas velnias.
“Ai, velniai jo nematė! ” – apsisprendžiau:
– Sutinku. Ką turėsiu daryti?
– Na, dalį tu jau padarei – susikūrei atsarginę savo kopiją. Minčių, svajų, atsiminimų ir… savo galių. Žolytė, – paaiškindamas Lelevelis metė kreivą žvilgsnį į vietą, kur ne taip seniai gulėjo numestas čibukas. – Cakant (Lelevelis tikrai mėgo mėgžioti), padėjai kiaušinį. Tiesa, jam reikia poros dienų subręsti, bet būk ramus – viskas apskaičiuota.
Kitas darbas – turėsi išsivilkti iš šito kūno. Šitas jau pasmerktas. Be to, neįsižeisk, nelabai tikęs.
Pats tai žinojau ir nuo pat paauglystės, kai, matydamas normaliai bręstančius bendraamžius, tai supratau, dėl to sirgau nevisavertiškumo kompleksu. Ilgos ir liesos galūnės, raumenų – tik tik savam menkam svoriui atlaikyti, trumpas liemuo, nuo kiurksojimo prie kompo jau susimetęs į kuprą, didelė galva su į visas puses styrančiais plaukais. Veidas apskritai kaip iš karikatūros – neišraiškingos lūpos, ilga kumptelėjusi nosis, išsišovę skruostikauliai, nuo nemigos ir kavos pajuodę paakiai. Gal tik akys normalios. Turbūt jas manyje ir tematė tos kelios mano gyvenimo moterys. Vis dėlto, kad ir koks tas mano kūnas menkas, buvau prie jo pripratęs.
Lelevelis vėl skaitė mano mintis:
– Neišgyvenk. Galėsi pasirinkti kokį tik norėsi kūną. Ir greitai prie jo priprasi. Be to, jei neklystu, o, kaip jau sakiau, aš niekada neklystu… beveik…, galėsi kūnus keisti!
– Gerai, atsarginė sielos kopija, naujas kūnas – šitai aš suprantu kaip atlygį už kažkokį darbą. Vis dėlto – koks tas darbas? Konkrečiau prašyčiau.
– Rūpintis pasaulio, teisingiau, pasaulių pusiausvyra. Kur reikia pridėti, kur reikia, atimti, skyles užlopyti, nereikalingas ataugas nukarpyti, kaltus nubausti, nusipelniusius apdovanoti. Žodžiu, įvairus. Tau patiks, – paaiškino, bet aiškiau nepadarė. Supratau, kad daugiau apie tai turbūt nieko neišpešiu. Todėl nusileidau.
– Tebūnie, skamba didingai. Tik ar tu tikras, kad aš tam tinku?
– Pagyvensim – pamatysim. Kas nerizikuoja, negeria šampano, – Lelevelis vėl nusižvengė kaip trieigis kumelys.
– Ką gi, tada ir man – šampano. Už visus, – prisiminiau nevykėlį Kisą Vorobjaninovą, su kuriuo ne kartą pats save lyginau. Bet gal, skirtingai nei jis, aš radau TĄ kėdę?
Lelevelis pritariamai mirktelėjo ir staiga nei iš šio, nei iš to visas sulindo į savo kiautą.
Pavojus? Sunerimęs apsidairiau: tik jūra, saulė, salos uolos ir palmės. Gal kažko nepastebiu? Ar gal sapnas, kuris kuo toliau, tuo labiau man pradėjo patikti, baigiasi? Jau buvau bepatempiąs lūpą kaip vaikas, kuriam saldainį parodė, bet nedavė, bet iš šarvo kyštelėjo vėžlio galva, paskui paeiliui išlindo ir visi pelekai. Viename vėžlys laikė didelę plokščią kriauklę, visą išmargintą taškeliais ir brūkšneliais. Kriauklėje gulėjo du vienodi idealiai apvalūs perlai. Klausiamai pažvelgiau į vėžlį. – Formalumas. Tarpininkavimo sutartis, – Lelevelis tarsi gūžtelėjo savo raginiais pečiais. – Dešimt procentų tavo būsimo pelno pereina man. Ir tu leidi man vadintis savo penktuoju vardu. “Danguje, teisingiau, vandenyje, kaip ir ant žemės”, – pagalvojau. Bet neturėjau noro gilintis į detales – bijojau, kad pabusiu taip ir nesužinojęs, kuo sapnas baigiasi. – Vis dar manai, kad sapnuoji. Imk, – padavė man vieną perlą. – Praryk. Tavo nuostabusis sapnas tik prasideda.
Kiek dvejodamas paėmiau perlą.
- Praryti? Čia, ką toks sutarties sudarymo būdas, ar mane maustai? Gal tu apskritai – tik paplūdimiu slankiojantis bei savo pigias prekes turistams bandantis įpiršti vietinis suvenyrų prekijas ir, vos aš perlą prarysiu, pareikalausi iš manęs šimto eurų.
– Vietinis suvenyrų prekijas, – paniekinamai pamėgdžiodamas suvebleno Lelevelis. – Beje, šis perlas vertas šimtus, tūkstančius kartų daugiau, nei tie pigūs paplūdimių suvenyrai. Šitai, – vėžlys ištiesė kriauklę, – mudviejų sutartis, o perlai – mūsų parašai. Na, taip, kiek senamadiška, bet taip patikimiau – nebaisus nei vagis, nei koks rusų hakeris. Jei nori, aš pirmas.
Vėžlys pirštų galais paėmė perlą, užvertė galvą ir sprigtelėjo perlą tiesiai savo plačiai atvertan snapan. Gurkt.
– Dabar tavo eilė.
– Vis dar kiek nepatikliai paėmiau perlą ir pakėliau prie veido. Staiga jame išvydau žvitraus veido pusamžį vyrą. Jis pamerkė man akį ir čia pat pavirto vėžliu, kuris po akimirkos virto žuvimi. Žuvis keitė pavidalus vieną po kito, nespėjau jų sekti, kol galiausiai tapo delfinu. Šis aukštai pašoko iš vandens ir nuskrido kaip paukštis. Ne, tai ir buvo paukštis, tikriausiai, erelis. Visi šie vaizdai truko tik kelias akimirkas, gerai nė nespėjau įžiūrėti visų gyvių, bet kažkaip visuose juose atpažinau save. Ir man tai patiko. Labai.
Daugiau nedvejojau – įsidėjau perlą burnon ir nurijau.
– Pamiršau tau pasakyti: perlas – tai ir tavo durys į kitą, mūsų, pasaulį. Sveikas atvykęs, – dar išgirdau vėžlį sakant.
Staiga pasaulis susitraukė iki perlo dydžio, aplink liko tik tuštuma, kurioje perlas slydo kaip kėglių rutulys daugiamačiu takeliu – iš karto visomis erdvės ir laiko kryptimis. Ir tada – BUM – pažiro milijardais kibirkščių. Vėl pasijutau gulįs paplūdimy, savo kūne. Bet kūnas manęs tarsi nebelaikė, ėmiau iš jo slysti jūros link. Neišsigandau, buvo be galo lengva ir ramu. Dabar savo kūną mačiau iš šono, ne, iš apačios: jis plūduriavo vandens paviršiuje supuodamasis ant bangų. Veidu žemyn: akys plačiai atmerktos, lūpos susčiauptos. Atrodė, kiek priekaištingai žvelgia į mane. Staiga veidas atgijo, valūkiškai man mirktelėjo, nusišypsojo ir dingo. Arba dingau aš.

***
Mano kūną rado po dviejų dienų – plūduriavo veidu žemyn prie Helikopterio salos. Dar viena lengvabūdiškumo auka – išplaukė vienas į atokią salelę. Informavo reikiamas instancijas, faktu papildė statistiką. Kūną parsiuntė į tėvynę.
Buvo atliktas skrodimas, tačiau jo išvados viešai nepaskelbtos. Štai jų išrašas.
“2015 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos piliečio A. K. kūno, 2015 m. gruodžio 13 d. rasto jūroje prie Palavano salos, Filipinuose, skrodimo išvados.
Išorinių smurto žymių nepastebėta. Spėjama mirties priežastis – paskendimas. Atveriant krūtinės ląstą iš plaučių išsiveržė salstelėjusio kvapo dūmai, kurie čia pat išsisklaidė ore. Kokia tai medžiaga nustatyti nepavyko. Plaučiuose taip pat rasta šiek tiek vandens, bet nepakankamai žmogui nuskęsti. Todėl labiau tikėtina mirties priežastimi laikytinas uždusimas nuo nežinomos dūminės medžiagos.
Įvertinus medicininės kortelės įrašus taip pat buvo atliekama lobotomija. Atvėrus kaukuolę, iš jos išsiveržė tapatūs dūmai kaip iš plaučių ir išsisklaidė ore nepalikdami nė ženklo. Viršutinėje smegenų dalyje tarp pusrutulių aptiktas golfo kamuoliuko dydžio auglys pasirodė esąs… (nuo čia tekstas brauktas ir taisytas kelis kartus, galiausiai ištrintas, tačiau įskaitomas) … vėžlio kiaušinis, kuris paliestas čia pat suskilo, o iš jo iššoko vėžliukas, kuris suplasnojęs pelekais nuskriejo prie kriauklės, pliumptelėjo į ją ir dingo be pėdsako. Lukštų mėginio paimti nespėta – jie ištirpo tikriausiai dėl sąlyčio su oru. Blet, taip ir Kalėdų seneliu įtikėsi. ”