Narcolepsy

Veikėjai: Aš ir aš
Veiksmo vieta: Pasąmonė

Pakyla uždanga:

I veiksmas

Rytinės saulės šviesoje skendintis kambarys. Negausus apstatymas, dailus interjeras, ir didelė lova viduryje kambario {balta}, joje Aš.

- Slip and stumble at my first offences
It's not treason, it's no lie
You talk in paragraphs
I write my sentence
It's not treason, it's no lie

- Nemoki dainuot, geriau patylėk, - atsakė antrasis aš.

- O pati kad moki - kas naktį niūniuoji tas pačias melodijas, per tave užmigt negaliu.

- Tai, kad tu niekuomet ir nemiegi, sėdi lovoje ir siūbuoji arba dainuoji ir dainuoji ir dainuoji ir...

- It seems a place for us to dream, - užtraukiu vėl be jokios išraiškos.

- Tylėk! Tylėk! Aš negaliu tavęs klausytis, MES daugiau nesvajosim. Tu tik ieškosi mūsų aukso ir padarysi mane laiminga... Supratai?

- Crush and crumble under your defenses
It's not treason, it's no lie - suspindėjo ašaros akių kampučiuose {stiklinės}.

- Visi MUS paliko, išdavė ir išėjo. Užtrenkė duris palei nosį ir daugiau niekada neatrakino. Girdi? Ar klausaisi manęs?

- You'd better keep it in check
Or you'll end up a wreck
And you'll never wake up

- MES dar čia, niekada neužmigsime, o jei užmigsim - nepabusim.

- Pažadi? - pažvelgiau į save, sėdinčią šalia manęs.

- Pažadu.

Ir ji mane apkabino, daugiau niekuomet nepaleido.

II veiksmas

Siaura gatvelė Sostinės senamiestyje, vedanti į niekur, o galbūt kažkur į išsigelbėjimą.

Žvelgiu į save parduotuvių vitrinose, ir negaliu patikėti, kad tai aš. Sustoju. Pažvelgiu į savo atspindį veidrodyje, ir paklausiu:

- Ar todėl išmetei visus veidrodžius?

- Atleisk, nenorėjau...

- Tu ką, norėjai, kad aš tokia graži likčiau namie? Ir dar be veidrodžių? Be sušiktų veidrodžių, rodančių mane!

- Bet... - manasis aš nusivilia.

Pastypčioju prieš vitrinas ir nekreipdama dėmesio į perkreiptus pardavėjų veidus nuplaukiu tolyn gatve. Štai tas namas!

- MES jį pasiekėm!
- Taip ir maniau.

Nuėjau vidun, pasiėmiau viską ką reikėjo ir plaukiu gatve namo, rankoje spausdama nedidelį ryšulėlį.
Pravėriau buto duris, nusimečiau paltą ant žemės ir pripuoliau prie stalo... Pajutau palengvėjimą. Aš ir vėl skrendu.

- MES skrendam.
- MES tikrai skrendam - atsakiau.

Pažvelgiau pro langą, kuris vedė į stogą, rodos ilgą ir begalinį stogą, kuris maudėsi vakarinės saulės spinduliuose, o pačiame gale prie krašto stovėjo JIS ir mano antrasis aš. Susikibę rankomis!

- Palik JĮ ramybėj, bjaurybe! Aš jį mylėjau visą laiką, o tu! Kaip tu drįsti?!
- Aš jį tai pat mylėjau, myliu ir mylėsiu. JIS į tave nežiūrėtų.
- ŽIŪRĖTŲ!
- NE!
- TAIP!!!!

Nesuprantu, kas tuo metu man pasidarė, ar užvaldė saulė {vakarinė} ar pavydas, bet pribėgau ir nustūmiau nuo stogo save {antrąją}, o ta bjaurybė nepaleido JO rankos ir nusitempė kartu!

- Aš tavęęęęęęęs nekenčiuuuuu NEKENČIU!

Parbėgau į kambarį, išsitraukiau butelaitį raudono vyno, atsisėdau į kampą ir ėmiau gerti, net neatsikvėpdama. Springdama ašaromis.

- Aš ne sušikta narkomanė!!!! Aš ne šizofrenikė!!!!! Aš neeeeeeeee....

Dar gurkšnis vyno.

- Tu daugiau man niekada netrukdysi dainuot ir netildysi, - užrėkiau su sarkazmu.

- Wake up
Wake up
Wake up...

Netekau sąmonės.

III veiksmas

Prabudau.
Kambaryje buvo prieblanda, kažkokia purpurinės spalvos tarytum mirštančios sielos.
- Mano? Sielos? - po klausimo nuskambėjo skardus juokas.

O čia visai gražu, baltos sienos ir gana minkštos. Mano rankos surištos. O Dieve!

- Kas drįso taip pasielgti? Kas jums leido? Kas? - klykiau aš.

Aš galiu dainuoti... Dainuoti. Bėgiojau po kambarį plėšydama purpurinę prieblandą ir trankiausi į minkštas sienas.

- Nothing left to lose, Nothing left to fear... NOTHING.

- Sugrįžk maldauju, sugrįžk...

Ir vėl netekau sąmonės.

Uždanga nusileidžia