Paskutinės atostogos. 2. Vėžlys

Apžilpintas skaisčios šviesos pradžioje įžiūrėjau tik kažkokį neaiškų didoko kauburio ar akmens siluetą, iš kurio vieno galo lyg rūko melsvas dūmelis. Tikrai rūko - užuodžiau salstelėjusį dūmo kvapą.
- Pauostei? Tai gal ir patrauksi? - Aiškiau viskas bus, - prašneko rūkstantis galas.
Pagaliau įstengiau sufokusuoti žvilgsnį.
Kas per velniava?! - Greta manęs pasivertęs ant šarvo briaunos tysojo didelis vėžlys. Jūrinis. Rudas ir žalias stambiais lopais sudalytas pailgas šarvas, smulkesniais lopeliais sudalyta kreivu snapu užsibaigianti galva, taip pat lopuoti grakštūs pailgi pelekai. Vienu užpakaliniu peleku vėžlys tvirtai rėmėsi į bangų laižomą smėlį, o kitu vis pliaukšteldavo atsiritančiai bangai, kuri pliaukštelėta - apšalau - stabteldavo, kilsteldavo, persiskirdavo į dvi dalis ir lėtai nutekėdavo vėžlio šarvu į viršų, ties sprandu persiversdavo per briauną ir nugurgėdavo vidun - kaip lietus už apykaklės.
Vėžlys pasekė mano nustėrusį žvilgsnį.
- Brangoka odos drėkinimo paslauga. Toks permanentinis drėkinamasis kremas, - pamerkė bevyzdę akį. - O šiaip tai pigus triukas, kažkada apsirūkiusios medūzos išmokė. Norėjau padaryti tau įspūdį.
- Padarei, - pralemenau vis dar neatitokdamas. - Bet ir be „drėkinamojo kremo“ įspūdžio būtų pakakę. Vien jau šitai, - kinktelėjau galva į smilkstančią suktinukę, kurią vėžlys stileiviškai laikė tripirščiu priekiniu peleku.
Normalu, kai apsirūkęs matai keisčiausias vizijas, bet kad pati vizija apsirūkytų ir apsireikštų vėžlio pavidalu?! - To jau per daug. Dar kad bent pats būčiau pripūtęs. O gal?...
Pasiverčiau ant šono ir ištiesiau ranką į suktinukę:
- Galiu?
- Na, va, geras berniukas, - vėžlys plačiai išsišiepė - niekada nemaniau, kad jie taip gali, - ir ištiesė man cigariuką.
Pauosčiau - salstelėjas kvapas kažkuo panašus į kanapių, bet kažkuo ir kitoks, lyg gaivesnis.
- Drąsiau, drambly, - paragino vėžlys.
„JKLMN, dar ir sovietinių multikų realijom pavaro“, - pagalvojau.
Atsargiai truktelėjau. Dūmo skonis anaiptol nebuvo toks saldus ir gaivus, kokio tikėjausi, buvo sūresnis už jūros vandenį ir turėjo aitriųjų paprikų, kalamansių, jūros kopūstų ir dar kažkokį nepažįstamą prieskonį. „Gal dinamito ar trotilo? „ - pamaniau, nes dūmas surakino gerklę, užspaudė plaučius ir, tarsi neradęs kito kelio ištrūkti, su sprogimo galia ėmė veržtis aukštyn. Pajutau, kaip pasklido kaukuolėje, apgaubė abu smegenų pusrutulius, lyg mikroninės krevetukės ėmė naršyti smegenenų vingiuose, neregimomis žnypliukėmis čiupinėti neuronines jungtis, perkratinėti prisiminimus, mintis ir svajones.
- Kas tai, ką man padarei? - šiaip ne taip išlemenau ir metęs paskutinį išgąstingą žvilgsnį į vėžlį atsijungiau.
Turbūt tik minutėlei. Nes, kai atgavau sąmonę ir atplėšiau akis, tikėdamasis, kad jau būsiu pabudęs iš „apsipūtusio“ sapno, tiesiai virš manęs tebespigino saulė, pėdas maloniai tebeglostė šiltos bangelės, o greta tysojo ir kreivai šypsodamasis į mane spitrijo didžiulis vėžlys.
- Kas tu toks? - piktokai paklausiau.
- Pf, - paniekinamai vyptelėjo vėžlys, - tu žabalas, ar ką? Coliukė. Monika Levinski. O gal labiau patinka blondinės? Kaip tau Klaudija Šifer?
Matyt, mano atvėpusi nepatenkint marmūzė aiškiai sakė, kas man labiau patinka - blondinės ar tiesa.
- Uf, - atsiduso vėžlys. - Teisus buvo dėdulė E. A. Po: džiūsnos - rara avis in terris. Tebūnie. Esu vėžlys. Beje, vakar jau matėmės. Kai nardei. Pameni, kaip entuziastingai kišai man prie veido savo suknistą kamerytę, tarsi koks žurnaliūga mikrofoną po dūzgių dar neprasiblaiviusiai TV žvaigždutei, ir bliksėjai tiesiai į akis. Taip ir apakinti galima!
Žinoma, prisiminiau tą didžiulį ramiai ant dugno įsitaisiusį ir jūros žoles šlamščiantį vėžlį. Įspūdingi kadrai išėjo. Ir filmukas turbūt neblogas - jo dar nepažiūrėjau. Būčiau žinojęs, kad vėžlys dar ir kalba, būčiau ir mikrofoną įjungęs.
- Tu ir buvai įjungęs, - perskaitė mano mintis vėžlys. - Siūlau pažiūrėti, - ir nusižvengė.
Ne „nusižvengė - garsiai nusijuokė“, o nusižvengė kaip koks veislinis eržilas. Bent jau taip eržilą įsivaizdavau žvengiant. Nors turbūt tai ir turėjo reikšti juoką.
Iš gretimais padrėbto neperšlampamojo maišo susižvejojau fotoaparatą ir atsisukau vakarykštį povandeninį filmuką. Štai, vėžlys ramiai rupšnoja žolytę, per mano burbuliavimą net girdėti smėlio grikšėjimas jo tvirtame snape. Vėžlys lėtai pasuka galvą į mane... „Atstok, žvairy“, - mesteli - girdėti visai aiškiai, tada visais keturiais pelekais atsispiria nuo dugno ir nusiiria už vėduoklinio koralo.
„Jo, nelabai kaip aš pasirodžiau, - susigėdęs nudelbiau akis į smėlį. - Bet kas galėjo žinoti?! Kalbantis ir žolytę rūkantis vėžlys! „
- Ir vis dėl to, kas tu? Kodėl kalbi? Skaitai mintis? Sovietiniai multikai, Edgaras Po. Ir šitai, - klausiamai kinktelėjau galva į tarp mudviejų numestą tebesmilkstančią nuorūką.
Staiga iš žemės iššoko penkių centų monetos dydžio krabukas, čiupo nuorūką ir dingo su ja po žeme.
- Šaunuoliai tie šluotkrabiai. Jie ne jie, žmonės visus paplūdimius paverstų šiukšlynu, - susižavėjęs pakomentavo vėžlys. Paskui, tarsi prisiminęs nemalonų dalyką, atsiduso it įkyrių užsispyrėlio vaiko klausimų nukamuotas tėtis:
- Oooi, kas esu? Taigi akivaizdu, kad esu kalbantis, apsiskaitęs ir kartais žolyte mėgstantis pasilepinti vėžlys. Jūrinis. - Labai prašau nepainioti manęs su visokiom pelkinėm čerepachom. Jau geriau su mutantais vėžliukais nindzėm. Je-cha, - vėžlys peleku staigiai perskrodė orą ir tingiai pasivertė ant šono. - Matai, išpaišė, - lyg didžiuodamasis parodė į piešinį ant šarvo papilvės.
- Kas išpaišė? - pakausiau bukai spoksodamas į kažkurio iš vėžliukų nindzių, tikriausiai, Mikelandželo, tatuiruotę.
- Kartą neapdairiai vidurdienį užsnūdau atokiame Sikijoros salos paplūdimyje. Mane surado kažkokie keturi apsirūkę pankai, na, ir pasmagino. Pradžioj mėgino išsivirti vėžlio sriubą - apraizgę lianomis pakabino ant skersinio, sukūrė po manim lauželį ir ėmė mane laistyti jūros vandeniu. Kvailiai, patys ugnį ir užgesino. 
Tada sugalvojo saulėje džiovintos vėžlienos pasigaminti ir ėmėsi mane lauk krapštyti. Kišo pagalį, kaip kokie neandartaliečiai kaukšėjo šarvą akmenimis, galiausiai prisidegė suktinukę ir paeiliui ėmė į šarvo vidų pūsti žolytės dūmą. Kad žinotum, kokį kaifą aš gaudžiau! Beje, tada ir užsikabliavau. Bet negi kaifuosi amžinai. Kad apsiramintų, teko driokstelti.
- Ką padaryti? Kaip driokstelti?
- Kaip kaip. - Garsiai ir labai kvapniai, kad suprastų, jog maistas iš manęs prastas. Kai atsipeikėjo ir suprato, kad manimi skrandžių neprikims, nusprendė bent kūrybinį alkį pasotinti - ėmė paišyti braižyti mano šarvą. Ilgokai triūsė. Visokius „Peace“, „Čia buvo Liolia, Džiumbas, Fiksas ir Benua“, strėle pervertas širdutes ir kitokius niekalus vėliau nutryniau, o štai šitą, - vėl peleku parodė į tatuiruotę, - pasilikau atminimui.
- Geraaai, - nepatikliai nutęsiau. - Su žolyte aišku, o kodėl kalbi ir net cituoji mūsų, na, žmonių, kūrinius?
- Cituoju... - Na, ne visą gi laiką aš buvau vėžlys. O kalba... Kaip nekalbėsi, kai darbas - įkalbinėti.
Suklusau:
- Ką gi ir ką daryti tu įkalbinėji?
- Ogi tokius geltonsnapius kaip tu. Nepritapusius, nusivylusius, pasiklydusius, užsinuobodžiavusius, atstumtus, pervargusius, pasmerktus ir... - vėžlys padarė pauzę, tarsi abejodamas, ar dera atskleisti paslaptį, - ... ypatingus bei tinkamus.
- Ypatingus kuo?
- Įvairiai. Matei „Žvaigždžių karus“? Žinoma, kad matei, ir ne po kartą.
Vėžlys nevėžliškai guviai stryktelėjo (kažkada vandens atrakcionų parke mačiau ant užpakalinių pelekų stovintį ruonį, bet kad taip jūrinis vėžlys!), ištiesė į priekį priekinį peleką, suraukė snukelį ir sugergždeno:
- Tuos, su kuriais yra jėga.
Prunkštelėjau. Vėžlys puikiai pamėgžiojo Jodą. Ir apskritai buvo į jį kažkuo panašus. Tik Joda gal žolytės nerūkė.
- Ir kuo gi aš ypatingas?
- Ypatingas. Dar tiksliai nežinau kuo, bet ilgainiui tai atsiskleis. Tu pats atskleisi. Vien jau tavo vardas ir pavardė ką reiškia - Aras Karpis! Bet apie tai vėliau, - vėžlys nutaisė mįslingą išraišką - kiek aš apskritai suprantu vėžlių mimiką. - Ir dar šituo, - peleku palietė man viršugalvį.