Paskutinės atostogos

Gulėjau laukiniam beveik negyvenamos salos paplūdymy, prie pat vandens, bangos mažais sūriais liežuvėliais tingiai laižė man pėdas ir blauzdas, o jūros siurbliukai miniatiūriniais straubliukais siurbčiojo iš po manęs baltą koralinį smėlį. Retkarčiais turėdavau persislinkti kiek į šoną, nes po manim pamažu imdavo žiotis žydroji bedugnė. Vos man pasislinkus, mažieji išdaigūnai kaip mat suskasdavo duobę užpilti ir jau po minutėlės jos vietoje vėl plytėdavo lygutėlis paplūdimys - drėbkis, mielasai, o mes tau duobę iškasim. O kai iš jos paspruksi, užlyginsim, kad nė ženklo neliktų.
„Iškasim, užkasim, iškasim, užkasim... „ - monotoniškai tarsi poterius šnabždėjo bangos. Kartkartėmis lyg nukvakusios bobulės, atsipeikėjusios ištuštėjusioje bažnyčioje, jos pakildavo, siūbteldavo aukščiau, kone apsemdavo man galvą ir sukuždėdavo savo jūriškas maldas tiesiai į ausį. Tada turėdavau pasikelti ant alkūnių, išsipurtyti iš ausų jų sūrius žodžius, o iš šortų - pusklogramį smėlio.
„Bene potvynys atalakia“, - jau kelintą kartą pamaniau.
Bet bangos lyg išsigandusios pačių savo drąsos atatupstos nugurgėdavo atgalios jūron ir aš vėl išsitiesdavau tiesiai ant dvi stichijas skiriančios linijos, kuri lyg neapsisprendėlis krabas tai į krantą lipo, tai nuo jo bėgo.
Saulė bedebesiame danguje stypsojo tiesiai virš galvos ir pleškino taip, jog atrodė, kad net oda rūksta, o gausiai priteptas, ją nuo saulės turėjęs saugoti kremas ant mano vis gražiau raustančio kūno burbuliuoja kaip zacirka puode.
„Įdomu, išvirsiu, iškepsiu ar išrūksiu, - svarsčiau pasiversdamas tai ant pilvo, tai ant nugaros - geras kepsnys, jei vis dėlto iškepsiu, turi būti vienodai apskrudęs iš abiejų pusių. „
Gerokai sriūbtelėjęs dosnių bangų atnešto sūrymo, užsikosėjęs it koks titanikas ir per tai nenuklausęs, ko gi tos bangos taip maldauja, darsyk persiverčiau ant nugaros ir užsimerkęs įspoksojau į nesamus debesis, nes žiūrėti į tą ugnies kamuolį buvo per skaudu net per saulės akinius.
„Lafa, - mąsčiau. - Puiki dovana sau už nesuskaičiuojamus viršvalandžius kabinete kuprinėjimo, į ekraną buko spoksinėjimo, klaviatūros maiginėjimo ir beprasmio nesibaigiančio projektų susirinkimuose svarstinėjimo. Dar už kantrybę nesibaigiančių instrukcijų, kaip ką turėčiau daryti, jeigu... ir žinojimą, kad „jeigu“ niekada nebus. Kaip ir supratimą, kad greitai apskritai nebebus nieko. Reikėjo gi man leistis įkalbamam tai tomografijai! Būčiau apie tą golfo kamuoliuką tarp pusrutulių nežinojęs, būčiau ramiai toliau gyvenęs. Trumpai. Tik tas nuolatinis galvos skausmas... Tiek to, gana savigalios - čia saulė, jūra, atostogas, atlygis... „
Tęsiau toliau: „Dar už pamplonišką grumdymąsi rytiniuose troleibusuose, besaikį kavos pliaupimą, ilgalaikį susilaikymą - bene jau septynių mėnesių, nes per tuos supistus projektus  nebuvo laiko JOS ieškoti, už pilietinį sąmoningumą ir visuomeninį aktyvumą (kaipgi, balsuojam, nė vienų rinkimų net į nuolat prisidirbančią ir todėl vis keičiamą savivaldybę nepraleidom!), už paslaugų ir nesavanaudišką kaimyniškumą, už meilę tėvynei beigi žmonijai, dar, žinoma, už gimtosios kalbos ir taikos pasaulyje puoselėjimą…”
- Ir dar už pimpalą nuolat veržiančius triusikus, patylūnišką bezdėjimą liftuose ir viešą šiknos kasymąsi...
- Kąąą? - iš netikėtumo net gaiktelėjau, bet kažkodėl neatsimerkiau. Gal buvau užsnūdęs ir balsu sapnavau, gal vis dar sapnuoju, o gal bemiegantį manę nuplovė bangos ir dabar girdžiu angelų... „Ne! - undinių balsus - angelai danguj, jūrose - undinės. Bet argi gražuolės undinės, juo labiau šventuoliai angelai, kalbėtų tokias nepadorystes? Be to, iš kur jie žino?! „
- Žino, jie viską žino. Jie ar jis. Jis ar aš. Koks tau skirtumas - angelai, undinės ar gal undinas? Beje, gal nori peštelti žolytės? - sududeno prie pat ausies. Tikrai ne mano balsas ir, ko gero, net ne mano sapnas.
Bailiai, nenoromis atkėliau vokus - užsimerkus pasaulis atrodo mažesnis ir gal dėl to saugesnis - ir paskersakiavau ne savo balso pusėn.