Moteris ant stogo

Sėdėjo kartą vieniša
Ant raudončerpio namo stogo
Pabėgus moteris balta
Suknia ir vėriniu ant kaklo.

Jos skruostu lyg per dykumą
Riedėjo ašara bespalvė
Ir moteris ta vieniša
Jėgų pristigo ją nubraukti.

Karvelis baltas iš dangaus
Šalia nutūpęs sumirksėjo
Juodom akutėm ir švelniai
Burkuodamas ją guost pradėjo.

Bet moteris jo nesiklausė
Sėdėdama tenai.
Ji ilgesingai pažvelgė
Į sutemas aukštai.,, Sudie, žiaurus pasauli! „
Suriko moteris liūdnai.
Ant stogo krašto atsistojus
Nušoko gatvėn iš aukštai.