Nužengę iš Pragaro II/IV

IV dalis.
Ledas prieš ledą

– Bravo, – suplojo rankomis Belzebubas ir nusileido ant žemės visai prie pat manęs.
Pažvelgiau į jo keistas geltonas akis. Šėtonas nusišypsojo vampyriška šypsena.
– Matau, esi pasirengusi paskutinei kovai, Diana, – nepaprastai ramiu ir lygiu balsu ištarė jis. Nuo jo balso mane nupurtė šiurpas.
Nekantraudama linktelėjau. Norėjau kuo greičiau užbaigti šias beprasmiškas kautynes.
– Beprasmiškas? – tarsi nustebęs paklausė Pragaro Valdovas. – Viskas šiame gyvenime turi prasmę, – jis paglostė mano plaukus. – Net ir labai mažą, – pridūrė.
Šėtonas vėl pakilo aukštyn ir teatrališkai mostelėjo ranka sušukdamas:
– Sekantis!
Įsitempusi spoksojau į tamsą ir laukiau ketvirtojo demono pasirodymo. Stebėjausi savo lygiu kvėpavimu po trečiosios kovos. Tai tebuvo vaikų žaidimas. Mano priešininkė pati iš jo pasitraukė.
Atmosfera šiek tiek atšalo, ir iš viršaus ėmė kristi smulkios baltos snaigės; jos padengė žemę plonu sniego sluoksniu. Iš ten pat nusileido ir paskutinysis demonas. Jis lėtai leidosi žemyn. Iš to supratau, jog jis moka skraidyti.
Ketvirtasis demonas buvo mažas riestanosis berniukas, tačiau aš neabejojau, jog jis pavojingas ir nepaprastas priešininkas. Kitaip ir negalėjo būti. Buvau įsitikinusi, jog Belzebubas ne šiaip sau jį išrinko. Ir neklydau.
Berniukas atrodė ne vyresnis kaip dvylikos metų, jo plačiai atmerktos rudos akutės žvelgė į mane nė akimirkos neatitraukdamos žvilgsnio. Berniukas buvo šviesiais žydros spalvos plaukais, vilkėjo baltą kovinę uniformą, paprastai dėvimą kendo treniruotėse. Po kairiąja akimi berniukas turėjo randą, kuris neatrodė labai patraukliai.
Nieko nelaukdama puoliau mažylį. Trenkiau jam kumščiu į veidą, ir jis nugriuvo.
Kaipgi taip? Jis nukrito nuo vieno mano smūgio! Truputį palūkėjau, kol jis atsistos, tačiau jis pasiliko gulėti. Išgirdau tylų verkšlenimą. Atsargiai prisiartinau prie susirietusio mažylio ir pažiūrėjau jam į veidą. Iš jo plačiai atmerktų rudų akučių riedėjo didelės ašaros ir sunkėsi į žemę.
– Vaike, kas tau? – susirūpinusi paklausiau. – Aš nenorėjau, atleisk...
Piktai pažiūrėjau į Belzebubą:
– Ką tai reiškia?! Juk jis tik nekaltas vaikas! Kodėl tu jį čia atsiuntei?
Iš viršaus negavau jokio atsakymo. Vėl pažiūrėjau į berniuko veidą. Dabar jis buvo visiškai atsimainęs – ašaros nudžiūvusios, tamsios akys primerktos, lūpos besišypsančios nenatūralia šypsena. Demonas, staigiu judesiu išleidęs nagus, rėžė man per veidą. Priliečiau jį ranka, atitraukiau delną ir pasibaisėjau: mano delnas buvo kruvinas.
Mažylis žaibiškai atsistojo ant kojų, ir, skubiai sukūręs ledo gabalą, sviedė jį man. Šis kliudė mano ranką, ją sužeisdamas, ir toliau praskriejo į tamsą. Kraujas tekėjo iš mano peties. Na palauk, įžūlus mažiau!
– Aš ne mažius! – atkirto ledinis demonas ir puolė mane aštriais nagais.
Tiesiog nuostabu. Dar vienas telepatas. Reikėtų atsargiau mąstyti.
Sunkiai išsisukinėjau nuo berniuko atakų. Jis buvo pašėlusiai greitas. Pagaliau atsiradus progai perbrėžiau demonui veidą taip pat, kaip ir jis man. Berniukas trumpam sustojo atsikvėpti. Iš jo veido įbrėžimų sunkėsi kraujas, tačiau neilgam. Žaizdos tuoj užsitraukė, ir veidas atrodė net nepaliestas, tik ištepliotas krauju.
– Kaip tau tai pavyko? – su nuostaba jo paklausiau.
– Tai juk ledinių sugebėjimas, kvaiša! – piktai nusijuokė jis.
Tai štai kodėl aš taip greitai pagijau besikaudama su Artūru. Tačiau kaip tiksliai reikia naudotis tuo gebėjimu?
Mažylis pasišokinėdamas puolė mane ir taikėsi įbrėžti. Bet tai juk nieko nepakeis – aš juk galiu neutralizuoti savo įbrėžimus bei žaizdas. Ir demonas tai žino. Tuomet kodėl jis stengiasi mane subraižyti, o ne sušaldyti?
Atšokau nuo vaiko atgal. Sutelkiau savo energiją į rankas ir pasiruošiau šaldyti. Berniukas čiupo man už plaštakų ir mėgino mane sustabdyti. Mudu grūmėmės įsikibę vienas į kitą ir stengėmės šaldyti, tačiau nieko neišėjo. Mudu abu buvom lediniai demonai. Šaltis mums nekenkė.
– Štai kodėl aš nesistengiau tavęs šaldyti, kvaiša! Nieko tu neišmanai! – suriko demonas.
Mudu atsitraukėm vienas nuo kito.
– Kaip mane pavadinai? – paklausiau.
– Girdėjai!
– Pakartok!
– Kvaiša! – rėkė mažius.
Supykusi išleidau nagus. Pastebėjau, jog mano patys nebekraujuoja. Vadinasi, jis užgijo savaime.
– Tu dar atsiimsi, mažas akiplėša! – sulig tais žodžiais suvariau savo nagus į demono pilvą. Jie buvo tokie aštrūs ir ilgi, jog išlindo per jo nugarą.
Berniukas užsikosėjo krauju, beviltiškai mėgindamas išsivaduoti. Jau patikėjau savo pergale. Tačiau ledinis demonas nesidavė taip lengvai įveikiamas. Stipriai įsikibęs į mano ranką, berniukas sugebėjo ją ištraukti iš savo kūno. Jo pilvo žaizdos užsitraukė, tačiau ant jo balto kimono puikavosi didelė kraujo dėmė.
– Tu sugadinai mano kovinę uniformą! – užsiplieskė demonas. Nusivalęs kraują nuo lūpų, jis šoko ant manęs. Tokio energingo demono dar nebuvau regėjusi. Jis nė kiek nepavargo, kai tuo tarpu aš vos beatgavau kvapą.
Berniukas įdrėskė mano skruostą, perplėšė rankovę. Išrovė plaukų kuokštą. Kiaurai šlapia nuo prakaito ir kraujo, pavargusi, aš vos atlaikiau berniuko puolimą. Kojos manęs nebeišlaikė. Suklupau.
– Pasiduodi?! – jau giliau alsuodamas išrėkė mažius.
– Nesulauksi! – atšoviau jam ir stengiausi jį sužaloti.
Berniukas vikrumu prilygo voverei, tačiau aš įstengiau sugauti jo rankas ir trenkiau jam su galva. Demonas prarado pusiausvyrą; aš jį stumtelėjau, ir jis pargriuvo. Prišokau prie jo ir suėmiau abiem rankomis berniuko kaklą. Smaugiamas demonas ėmė kratytis. Vos vos girdimai atsiduso:
– Gerai, pasiduodu! Paleisk…
Atleidau rankas. Tai buvo per lengva pergalė. Kodėl jis pasidavė?
– Paprasčiausiai labai nemėgstu būti smaugiamas, – atsakė man vaikas ir pirmą kartą nusišypsojo.
– Tu turbūt nerimtai? – netikėjau juo.
– Rimtai, tu laimėjai, – užtikrino berniūkštis ir ėmė linksmai juoktis. Nesusilaikiau ir aš. Jis mane kažkaip užkrėtė savo juoku, nes dabar mudu kvatojomės iš širdies. Vaikui net ašaros ištryško iš akių. Seniai taip nesijuokiau. Gyvenimas su Artūru nuslopino norą juoktis. Su juo man buvo taip sunku, aš nuolatos buvau įsitempusi, irzli, nervinga. Tačiau dabar viskas baigėsi. Aš išlaikiau Šėtono išbandymą ir sužinojau, kad Artūras ne šiaip sau privertė mane nervintis. Pasijutau laiminga.
Pažvelgiau į Belzebubą. Šis nusileido ant žemės ir prisiartino prie manęs.
– Gerai padirbėta, – nusišypsojo jis. – Žinojau, jog nepadarysi gėdos mūsų rasei.
Jis uždėjo ranką man ant peties tarytum sveikindamas su laimėjimu. Tai privertė mane parausti. Demonų Karalius pasilenkė prie manęs ir sušnibždėjo man į ausį:
– O tu vis dėlto dar tokia nekalta mergaitė, – nusijuokė jis ir atsitraukė. Tada atidžiai pažiūrėjo man į akis. Aš dar labiau paraudau nuo jo žodžių. O dar tos ryškiai geltonos klastingos akys mane trikdė.
– Sakyk, Diana, kodėl nesinaudojai savo vaizduotės sugebėjimu? Juk būtų nereikėję teptis rankų, – šypsojosi jis.
Nevalingai panardinau ranką į savo plaukus ir pasikasiau galvą. Tačiau pažvelgusi į savo kruviną rankovę, akimirksniu nuleidau ranką. Išraudusi pralemenau:
– Kad aš... visiškai pamiršau apie tai! – nesmagiai pasijutau ir kaltai nusišypsojau.
Belzebubas nusijuokė:
– Niekis, dar priprasi prie savo sugebėjimų. O dabar klausyk: jei kada panorėsi čia sugrįžti, tau pakaks tik pagalvoti apie tai. O dabar jau gali keliauti namo, – surimtėjęs Pragaro Valdovas atsisveikino. Jis vėl pavirto tūkstančiais šikšnosparnių ir išskrido.
– Iki, kvaiša, – sukikeno ledinis demonas ir išnyko kartu su snaigėmis. Likau tik aš tamsioje niūrioje oloje. Paslaptinga šviesa išnyko. Aplinką apšvietė tik ant sienų kabantys deglai.
Užmečiau akį į vandens demonės mėlynus aukštakulnius batelius. Jie neteko gražiosios savo šeimininkės.
Prisiartinau prie batelių ir paėmiau juos į rankas. Nuo vieno batelio nulašėjo mažas vandens lašelis. Iš kažkur atsiradęs kitas lašelis užtiško ant mano rankos. Batelio vidus pritvinko vandens, ėmė lietis per kraštus. Kito batelio vidus prisipildė raudono kraujo. Jis tekėjo iš mėlyno batelio, o kai užlašėjo ant mano rankų, išmečiau juos abu ant žemės. Vanduo susiliejo su krauju ir susimaišė. Raudonas skystis vis plėtėsi, kilo į viršų ir įgavo moterišką formą. Netrukus priešais mane jau stovėjo gyva ir sveika Satana. Apstulbusi nesugalvojau, ką jai pasakyti.
– Gerai padirbėjai, mažule. Pagirtina.
Ji mirktelėjo man akimi ir, vėl pavirtusi didžiule banga, subliuško ir kreivu upeliuku nutekėjo tolyn.
Nesuprantu, visi mane sveikina, tarsi būčiau nuveikusi kažką nepaprasto...
Kažkas suėmė man už peties. Siaubingai krūptelėjusi apsisukau. Išvydau tą patį raudonplaukį ugnies demoną. Atgavusi žadą paklausiau:
– O kur tavo pasirodymas?
– Aš ir be pasirodymų gerai atrodau, – puikuodamasis savimi pasakė jis ir, praeidamas pro mane, įspraudė man į delną baltą rožę. Ją gniauždama toliau stebėjau demoną. Raudonasis iš kažkur ištraukė raudoną skrybėlę, užsidėjo ant galvos ir pasakė:
– Štai tau pasirodymas!
Jis trumpai šyptelėjo, grakščiai nusilenkė ir, kilstelėjęs skrybėlę, akimirksniu pavirto raudonais dūmais.
Pažvelgiau į rožę rankoje. Jos didelis baltas žiedas augo akyse ir pūtėsi. Pasiekęs kažkokią ribą, žiedas sprogo. Aplink mane snigo baltais rožių lapeliais. Jų buvo nesuskaičiuojama daugybė ir jie atsirado ne vien iš manosios rožės.
Maniau, žaliasis demonas atsiras iš žiedlapių, tačiau jis nesirodė. Rankoje tebelaikiau žalią rožės stiebelį – tai iš jo susiformavo demonas. Stiebelis ilgėjo, nutįso iki pat žemės ir pagaliau įgavo pavidalą.
Aš ir žaliasis demonas buvome iki kelių paskendę baltuose rožių žiedlapiuose. Demonas pasilenkė, panardino ranką į žiedlapių  jūrą ir pamaišė lyg ko ieškodamas. Ištraukęs ranką jis laikė geltoną rožę. Akimirksniu visi balti žiedai nusidažė geltonai.
– Geltona spalva gėlių kalboje reiškia atsisveikinimą. Adios, gražuole! – tarė jis ir ištiesė man gėlę.
– Palauk, – sučiupau jam už rankos, kai jis apsisukęs jau ruošėsi išnykti.
– Taip? Kas nutiko? – pakėlęs plonus žalius antakius paklausė demonas ir atsisuko.
– Ar jūs visi, demonai, turit specifines spalvas?
– Turi omeny plaukus?
Linktelėjau.
– Ne, tai tik dėl efekto. Pragaro Valdovas pasistengė. Argi ne šauniai atrodėme?
Aš vėl linktelėjau. Keistas tipas. Jie visi keisti. Demonai...
– O ar jūs keturi visados kaunatės su naujokais?
– Ne, su naujoke koviausi pirmą kartą. Kaskart išrenkami vis kiti ketvertukai ir tik vienintelis Valdovas juos težino.
Viskas aišku. Čia visa Pragaro Valdovo rankose.
– Daugiau klausimų neturi? – paklausė žemės demonas. – Na, jei neturi, galiu eiti.
Nelaukęs kitų mano klausimų, demonas panėrė į žiedų jūrą ir išnyko joje.