Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Priešistorė:
Beveik mirtinai užvaikytas po mišką, Erikas susipažįsta su Raksiu - laukiniu burtininku ir jo sevitu - juoda kate Douza. Šiek tiek pagilinusi žinias apie supantį pasaulį, ši pažintis nė per plauką negelbsti, kuomet Erikas galop parsivelka namo ir jį pasitinka įtūžusi Agielė. Už vėlavimą sevitui skiriamas namų areštas, ilgos bado valandos ir jam uždrausta teisintis. Šiek tiek vėliau kambario lange apsireiškęs Raksis praskaidrina vakaro nuotaiką, o naktį apsireiškusi Sioneira vėl išsireikalauja sau plaukų glostymą.
Anksti ryte atkeliavęs pranešimas nuo motinos visiškai sujaukia Agielės planus. Daevų klano matriarchė reikalauja, jog duktė nedelsdama grįžtų namo ir atsigabentų kartu savo sevitą. Iki numatomo išvykimo lieka vos kelios dienos.

+ Abrakso žemėlapis




Tuščiaviduris dievas


Neturėjau žalio supratimo, kada Agielė liausis pykusi ir atšauks mano namų areštą. Ji išėjo į pamokas, aš likau zulinti Daevų foje grindis, davęs (abejotiną) pažadą nekrėsti kiaulysčių bent tol, kol sėdėsiu uždarytas.
Mainais, Agielė pažadėjo perspėti Balberiną Vapulą, jog mudviejų planai pavedžioti po mišką Jorgį turės palaukti geresnių laikų. Jei Balberinas klaus, kodėl aš nepasirodžiau, ji ką nors sugalvos, tiesa?..
Naujiena, jog ketinau palaikyti tokio nepopuliaraus vaikio, kaip Balbo, kompaniją, mano archonę šiek tiek nustebino. Ji turbūt netikėjo, jog per keturias valandas iš viso įmanoma užmegzti kokį nors diplomatinį ar draugišką ryšį. Greičiausiai būtų nuoširdžiai apstulbusi, kiek daug galima nuveikti vos per pusvalandį prie „magų ir drakonų“ žaidimų lentos. Užtenka padovanoti kuriam nors žaidėjui-naujokui kirvį ir jis jau pasirengęs tave įtraukti į feisbuko draugų sąrašą...

Tačiau net ir besėdint namie bei laukiant pietų pasaulis nenustojo sukęsis. Aš jau rimtai svarsčiau planą, kaip įtikinti Sioneirą atimti iš keleto vaikų saldainius, kai pasirodžiusi Deidrė pranešė, jog turiu lankytoją. Ir tai nebuvo apkūnus vyrukas peraugusio šerno draugijoje.

- Prisimink, ką šeimininkė tau sakė! - priminė mergina, išlydėdama mane į foje. - Tau negalima palikti namų ir verčiau žiūrėk, kaip elgiesi merginos akivaizdoje! Aš tave stebėsiu!
- Mane aplankė mergina? - vos sulaikiau dejonę. Rimtai – kas su tomis Abrakso panomis negerai? Aš nesu nei fotomodelis, nei kažin koks žavingas genijus. Šis pasaulis net neturi kompiuterių, į kuriuos galėčiau įsilaužti. Daugiausiai ką galėčiau nuveikti pagal savo programuotojo profesiją, tai sulaužyti medinius skaitliukus... Ir nepaisant tokių akivaizdžių trūkumų, mane nuolat persekiojo sijonuoti šešėliai.
- Gal gali likti šalia? - paprašiau Deidrės.
- Ką?.. Kam?
- Klausyk, aš šiame pasaulyje jau esu kiek laiko? Šešias... ne – septynias dienas? Mane persekioja nelaimės kiekvieną kartą, kai susitinku jūsų pasaulio merginą... galbūt tik išskyrus Nildą ir tave. Jei tu tikrai nori pasitarnauti savo šeimininkei Daevai, duok man šlapiu skuduru per galvą kiekvieną kartą, kai pasakysiu ar padarysiu ką nors labai netinkamo. Taip Agielė žinos, jog tu tikrai stengeisi, net jei ir nepajėgei išvengti kokios nors nelaimės.
- Daužyti per galvą... būtų šiek tiek per daug... - sumurmėjo Deidrė. - Gerai, aš galiu tave prižiūrėti.
- Tu pati geriausia, - atsidusau, sukdamas prie laiptų.

Vestibiulyje manęs laukė ta, kurios nė už ką nebūčiau tikėjęsis – Fera Elfiora. Kaip ir kiekvieną kartą, ji buvo nepriekaištingai pasipuošusi, susišukavusi ir įsispraudusi į suknelę, kuri paryškino formas tik tiek, kad per plauką nesukeltų perversmo vietiniame kuklių madų pasaulyje. Išvydęs ją nustebau, tačiau kartu ir atsidusau lengviau. Tai buvo TIK Fera Elfiora galų gale. Ji manęs nuoširdžiai nekentė – ką dar galima būtų pabloginti tokiuose tobuluose santykiuose?
Ir ji neatrodė itin laiminga, būdama Daevų namuose. Neatrodė ir itin pikta. Tiesą sakant, nuspėti jos nuotaikos man taip ir nepavyko. Fera nervingai sukiojosi prie pat durų, dairydamasi į deivės Selėjos ženklus aplink įėjimą, tarsi žengti į svetimo tikėjimo namus jai būtų šventvagystė.
- Ar nieko tokio, kad ji buvo šitaip palikta tarpduryje? - tyliai paklausiau Deidrės.
- Aš siūliau palydėti panelę į Agielės menes, tačiau ji atsisakė, - skubiai paaiškino tarnaitė. - Ji reikalavo, kad nedelsdama kviesčiau tave žemyn.
- Aišku, - sumurmėjau.
Pasiekusi laiptų apačią, Deidrė atsiliko per žingsnį, prisilaikydama mano dešinės. Jei atmintis manęs neapgavo, tai buvo tarno pozicija, tačiau ar šių namų tarnai turėjo taip lydėti mane? Ypač kai buvau nubaustas? Spėjau, jog Deidrė taip elgėsi, nes prisibijojo Feros. Kaip ji tada „prižiūrės“ mane?..

- Pagaliau, - pratarė Fera, giliu atodūsiu išryškindama savo nepasitenkinimą. - Šių namų tarnai visai aptingę, vos pakruta. Daeva tikriausiai viską daro savo rankomis, tiesa?
- Geros dienos ir tau, Fera, - linktelėjau merginai. - Atėjai pasikalbėti apie šių namų tarnus?
Ji krestelėjo garbanas, pavartydama akis. Garsiai iškvėpė per nosį.
- Taryba nori tau pranešti apie savo sprendimą, kurį priėmė šiandien iš ryto. Todėl aš ir čia.
Taryba? Pala, jei atmintis manęs neapgavo, tai buvo keturi vargiai suinteresuoti vyrukai ir panašiai tiek pat merginų, kurios ir stengėsi pasibalnoti mano vargšę nugarą. Kiek supratau iš gandų, Fera nebuvo Tarybos sudėtyje. Ji tik pažinojo imperatoriškąją šeimą. Tikėtis, kad ji pati pasisiūlė šiai misijai, buvo bergždžias reikalas. Reiškia, iškrito trumpas šiaudas, kuris panašiomis situacijomis Ferai veikiausiai visada iškrisdavo.
- Tokia svarbia proga mums reikės arbatos ir ko nors ypač skanaus, - pasisukau į Deidrę.
Ši piktai dėbtelėjo į mane – tikriausiai todėl, kad man buvo uždrausta gauti maisto iki pietų ir aš akivaizdžiai naudojausi palankia proga.
- Manęs laukia pamoka, aš neturiu laiko arbatoms! - paprieštaravo Fera.
- Ir kokia pamoka tai bus?
- Kristalų magija.
- Ak, gerasis Oksis Morontas! - šyptelėjau. - Jei atmintis manęs neapgauna, daugelis jo pamokose beveik miega, todėl valanda prie arbatos puodelio nebus joks praradimas, pažadu.
- Aš turėčiau eiti...
- Tarybos pranešimas tikriausiai toks paprastas ir trumpas, kad jie net nesitiki atsakymų? - pakreipiau galvą. - Rimtai, Fera. Oksio Moronto kalbų aš pats visiškai nesuprantu, nors tikiu turįs gerą išsilavinimą. Manau, mudu turime įdomesnių temų, kurias galėtume aptarti.

Kažkas, stovintis mano užnugaryje, šioje vietoje turėjo panaudoti šlapią skudurą, tačiau kol kas nejutau jokio pavojaus savo gyvybei. Turbūt tai reiškė, jog elgiuosi tiesiog pavyzdingai.
- Kodėl tu tai darai? - sumurmėjo blondinė. - Mudu nesame draugai, Erikai. Kad ir ką besakytum, tai netaps tiesa.
- Aš vis dar neprarandu vilties, - nusišypsojau. - Be to, mes lygiai taip pat puikiai galime būti priešais ir prie arbatos puodelio. Malonėsi?
Ji žiūrėjo į mane įtarimo kupinomis akimis.
- Aš... priimu šį pasiūlymą, - nusileido. - Bet tik šį kartą.
- Nuostabu. - Šiek tiek pasisukau į Deidrę. - Būk gera, pasirūpink mano viešnia. Mudu būsime Daevos pagrindinėse menėse.
Tarnaitė vis dar piktai žiūrėjo į mane, tačiau pakluso netardama nė žodžio. Netrukus ji pradingo už durų, vedančių į virtuvę.
- Tavęs net šių namų tarnai nekenčia, - pastebėjo Fera.
- Ji mane dievina, tikrai, - patikinau atsidusdamas. - Tiesiog Agielė man uždraudė gauti maisto iki pietų ir Deidrė galvoja, jog siūlydamas tau arbatą, vėl laužau taisykles. Taip jau yra, jog šeimininkės įsakymus ji vykdo kur kas geriau nei mano.
- Ar tu turėtum man tai prisipažinti? - Fera kopė laiptais man iš paskos. - Apie savo bausmę, ta prasme...
- Koks tikslas laikyti paslaptis, galiojančias vos valandą?
- Ar tu negirdėjai tos dalies, kur sakiau nesanti tavo draugė?
- Pamenu tai puikiai. Jei būtum man draugiška, tai būtų daug blogiau nei yra dabar, - garsiai svarsčiau. - Tu dabar manęs nuoširdžiai nemėgsti, nors greičiausiai pati nežinai, kodėl ar už ką...
- Tu man du kartus trenkei į veidą! - užsiplieskė ji.
- Taip... žinoma. Ir aš beveik gailiuosi dėl antrojo karto, tikrai.
Ji piktai dėbtelėjo į mane, purtydama galvą. Pravėriau duris, praleisdamas merginą vidun.
- Kaip jau sakiau, tu manęs nemėgsti ir esi visiškai nuoširdi tuo klausimu. Man tereikia turėti tai galvoje ir visas mudviejų bendravimas tampa ypač paprastas ir lengvas. Sakyčiau, tavo priešiškas nuoširdumas yra viena didesnių brangenybių šioje akademijoje, Fera.
- Tai... keisčiausia kalba, kokią esu girdėjusi. Tu tikrai ne iš šio pasaulio.
- Tai mano asmeninės septynių dienų trukmės tyrimo išvados. Daeva jau mėgino įtikinti, jog turiu saugoti savo paslaptis ir stengtis sužinoti kuo daugiau svetimų, tarsi tai turėtų kokią nors realią vertę.
- Tau retsykiais reikėtų įsiklausyti, - pasiūlė ji.
- Matai? Lygiai taip pat galvoja ir visi kiti šioje akademijoje. Būtent todėl jūs ir neturite draugų.
- Aš turiu pakankamai draugų! Tavo išvados niekam tikusios! - atrėžė.
- Tu turi sąjungininkus, - šaltai atkirtau. - Kai tau sudaviau į veidą antrą kartą, tavo sąjungininkai stovėjo per pagarbų atstumą ir stebėjo mus abu galvodami, kaip galėtų išnaudoti tokią situaciją. Jei nors vienas iš jų būtų tavo tikras draugas, Agielė būtų sulaukusi ne vieno, o kelių iššūkių... Ne, velniop iššūkius. Aš būčiau sulaukęs kumščio į veidą be jokių iššūkių. Tavo draugai būtų patykoję manęs bet kurioje parko vietoje ir padarę ką nors tikrai barbariško. O paskui apsimetę, kad tai ne jų darbas. Kas be Agielės daugiau patikėtų? Tačiau taip nenutiko nė karto. Tavo draugai arba labai lėtai planuoja kerštą, arba jie turi visai kitą pavadinimą.
Fera sėdosi į pasiūlytą krėslą, spigindama mane piktu žvilgsniu.
- Ilenė mano draugė, - sumurmėjo ji.
- Kas?
- Ilenė Talvera... mergina, kuri visada sekioja man iš paskos... Rudaplaukė, su strazdanomis?
- Ak, šita... - prisiminiau Feros šešėlį. - Ji stebėjo tavo ir Agielės dvikovą.
- Taip, ji.
Linktelėjau, nenorėdamas gadinti jos nuotaikos dar labiau. Priešai turi vieną privilegiją, kurios draugai gerokai privengia – jie gali rėžti tiesą nesivargindami dėl pašnekovo dvasinės būsenos. Aš galėjau drąsiai pakišti keletą minčių dėl Ilenės ir dar labiau sugadinti Feros nuotaiką, tačiau ji ir taip buvo ties riba.
- Jei taip sakai, - sumurmėjau.
Kaip tik tuo metu durys prasivėrė ir Deidrė įnešė padėklą, nukrautą gėrybėmis. Vos sulaikiau dejonę - buvau alkanas kaip reikiant ir beveik nusiteikęs sulaužyti taisykles.
Mergina pateikė arbatą kaip ir priklausė – dviem žmonėms, su užkanda. Ir ji rimtai norėjo išlaikyti mane alkaną iki pietų?..
Baigusi ruošti stalą, ji pasikišo padėklą po pažastimi ir atsistojo šalia mano krėslo. Pažvelgiau jai į akis, Deidrė nežymiai vyptelėjo atsakydama.
- O aš maniau, tu esi tyriausia ir be lašo klastos šiuose namuose, - atsidusau.
Fera dirstelėjo į mudu, lyg ketindama įsitikinti, jog pasakiau tai ne jai. Deidrė žioptelėjo pasipiktinusi, tada čiupo mano puodelį ir išdidžiai išėjo iš kambario.
- Dabar tu tikrai prisikalbėjai, - pastebėjo Fera sarkastiškai.
- Galbūt. Leisk, įpilsiu tau arbatos ir pagaliau galėsime pasikalbėti apie Tarybos reikalus.
- Nori pyragėlio? - pasiūlė Fera su šypsena veide.
- Aš visai nesu alkanas, - pasakiau. - Niekas dar to nežino, tačiau Sioneira naktį slapta man atgabeno pyragą ir sultingiausių kepsnių pasaulyje. Buvo tikra puota. Vėliau turėjau vėdinti kambarį, antraip Agielė būtų viską supratusi iš kvapo...
- Lilės sevitas?! - negalėjo patikėti Fera.
- Taip... būk gera, niekam nesakyk?
Blondinė papurtė galvą, nenuleisdama nuo manęs apvalių akių.
- Tu juk meluoji... - pratarė netvirtai.
- Žinoma, kad meluoju, - linktelėjau. - Kaip jau sakiau, tu nesi mano draugė, Fera. Tu manęs nekenti, todėl mudviems labai lengva bendrauti – man tereikia daug meluoti ir sakyti kuo mažiau tiesos. Matai? Mudu ideali priešų pora.
- Tokiu atveju tau turėtų labai patikti tai, ką sugalvojo Taryba, - meiliai nusišypsojo Fera, pirštų galiukais keldama pyragėlį prie savo sultingų lūpų. - Lilė Rangda pasiūlė nebeleisti tau rinktis tarp laisvės ir tarnystės Daevai. Dabar tu esi visų pripažintas sevitas, septintoji kategorija. Sveikinu.
Ji atsikando pyragėlio, stebėdama mano reakciją. Jei rimtai, pyragėlis šiuo atveju atrodė kur kas svarbesnis nei kažkokia Taryba su savo žaidimais, tačiau mano galva dar šiek tiek veikė.

Lilė persigalvojo stulbinamai greitai, atimdama iš manęs tas kelias savaites ar mėnesius ramybės. Sunku buvo suvokti, ar ji tai padarė nuspėjusi mano planą, ar tiesiog pastūmėta impulso. Galėjo būti ir taip, kad Tarybos aštuoni nariai bendromis pastangomis aptiko savo pačių paliktą spragą ir išlukšteno mano sumanymą.
- Septintoji kategorija? Leisk atspėsiu – man galioja kitokios taisyklės, tiesa?
- Gerai, kad paklausei, - nusivalė lūpas Fera. - Iš esmės, taisyklės beveik nesiskiria nuo pirmų dviejų demonų kategorijų – apie jas sužinosi iš savo šeimininkės. Yra tik du nežymūs pakeitimai. Pirmas – tau leidžiama lankytis centriniuose rūmuose. Turėtum jaustis nepaprastai pagerbtas – Sioneira neturi tokios teisės.
- Tai žinoma, kad leidžiama, - nusijuokiau. - Antraip Lilei ir Anzu būtų daug sudėtingiau žaisti savo žaidimus, jei nesisukiočiau kur nors netoliese...
- Ir antra, - primerkė akis Fera, - tau uždrausta meluoti. Visiškai.
Antroji dalis buvo gerokai netikėta. Netikėta todėl, kad neprisiminiau jokio melo, kuris būtų kam nors užkliuvęs. Išskyrus tą vieną, skirtą Tarybai. Nejau Tarybos nariai pasijuto mirtinai įžeisti mano nedidelio spektaklio? Ir svarbiausia...
- Kaip jos tą ruošiasi užtikrinti? - sumurmėjau. - Sioneira meluoti negali, nes ji demonė. Tokia jos prigimtis. Aš nesu demonas.
- Jei būsi nutvertas bemeluojantis, tave visai dienai įmes į požemį.
Ji gurkšnojo arbatėlę, aš stebėjau jos judesius, kovodamas tarp alkio, nuostabos ir smalsumo. Jau norėjau išdidžiai leptelėti, jog vargu ar kas nors nutvers mane bemeluojantį, kai esu šitoks profesionalas, tačiau laiku prikandau liežuvį. Tas rausvas, besiraitantis daiktas burnoje iš tiesų galėjo tapti mirtinu priešu.
- Kodėl joms prireikė tokios keistos taisyklės? - nesupratau.
- Todėl kad tiesa dažnai būna gėdinga ir verčia jaustis nejaukiai? - paspėliojo Fera. - Anzu tai sugalvojo, ne aš. Jos ir klausk.
Anzu veikiausiai nekantravo išgirsti paaiškinimą apie savo lūpas. Jokios kitos priežasties nepajėgiau sugalvoti.
- Ir... ir nuo kada tai turėtų pradėti galioti?
- Nuo tos akimirkos, kai išgirdai apie tai, - šypsojosi Fera. - Nuo dabar.
Eina sau. Valio man?

* * *

Sugrįžęs į savo kambarį pirmiausiai šiek tiek apmalšinau alkį – nugėriau pusę ąsočio vandens. Arbatėlė su Fera tik suerzino skrandį ir dabar jutau nemalonų sunkumą. Kovos planas atrodė paprastas – miegoti iki pietų. Ačiū dievui, miegoti man niekas nedraudė, todėl griuvau be jėgų į lovą, pasiverčiau ant šono ir jau ketinau užmerkti akis.
Tarp lango suvertų rėmų kyšojo perlenktas popierius, kurio ten anksčiau nebuvo. Logiškai mąstant, jo ten ir negalėjo būti – langas užsirakino iš vidaus. Laiškas man? Tokia keista vieta bylojo, jog tai tegalėjo būti Raksio palikimas.
Pakilęs iš lovos priėjau prie lango ir ištraukiau popierių. Keli sakiniai nežinomu raštu. Ar tai buvo slaptas pranešimas, skirtas tik mano akims? Jei ir taip, neturėjau jokios vilties jį perskaityti. Gal jis buvo skubus ir neatidėliotinas? Gal man grėsė kokia nors bėda? Ir jei parodysiu tai Agielei, ar ji nesugalvos prailginti mano dietos, tarkime, visai savaitei?..

Taip besvarstydamas nusileidau į pirmą aukštą ir pasukau į virtuvę, kur šiuo metu krutėjo vieninteliai žmonės šiuose namuose – tarnai. Raksio slaptas pranešimas neturėjo jokios prasmės, jei niekas negalėjo jo perskaityti.

- Nilda, ar galėtum man tai perskaityti? - sulaikiau vyriausią tarnaitę. Ši dėbtelėjo į mane itin įtariai, tada žvilgsniu pamatavo atstumą nuo manęs iki artimiausio stalo, nukrauto maisto produktais ir ruošiniais. Tarsi būčiau atėjęs nukreipti jos dėmesio ir nusiaubti šaldytuvo – jei tik jie turėjo čia tokį.
Išlanksčiusi popierių, ji perskaitė tas kelias teksto eilutes, suraukė antakius ir vėl dėbtelėjo į mane:
- Kas tau tai davė?
- Argi ne tu man turėtum tai pasakyti? - nusistebėjau. - Kas ten parašyta?
- Čia parašyta, kad iki pietų dar visas pusvalandis ir tu neturėtum trainiotis po virtuvę, - atrėžė ji, suglamžydama raštelį ir švystelėdama jį į židinį. Popierius užsiliepsnojo beregint.
- Ei! - užprotestavau piktai. - Tai buvo MAN palikta žinutė!
- Ją rašęs žmogus greičiausiai nežinojo, kad šeimininkė ant tavęs vis dar pyksta, - atrėžė Nilda. - Grįžk į savo kambarį ir lauk pietų.
- Negaliu patikėti, jog tu šitaip... - sekiau vyriausiai tarnaitei iš paskos. - Rimtai, kas ten buvo parašyta? Gal tai skubu?
- Nemanau. Kad ir kas tau parašė, norėjo įklampinti į bėdą. Raštas neturi jokio antspaudo ir jokio parašo. Tu nežinai, kas jį atsiuntė ir manai, kad tai gali būti kas nors gera? Nejaučiu jokio noro sakyti, kas ten buvo parašyta. Tau bus tik geriau.
- Suknistai neįtikėtina!.. Palauk, tu pasakysi apie tai, kai sugrįš Agielė, tiesa?
- Žinoma, - linktelėjo tarnaitė.
- Ir kodėl Daeva galvoja, jog būtent mano giminėje būta demonų? - niurnėjau.
- Neturiu supratimo, - tarė Nilda su lengva šypsena veide. - Dabar marš iš virtuvės.

* * *

Suruošusi pietų užkandą savo šeimininkei, Deidrė jau ketino lėkti pro duris, kai Agielė netikėtai pati sugrįžo. Tuo metu kaip tik leidau laiką foje ant vienos iš sofų, stebėdamas pro šalį zujančius tarnus, todėl buvau pastebėtas beregint. Agielė manęs ir ieškojo. Ji vėl atrodė gerokai suirzusi ir šiek tiek pikta – nieko naujo melsvoje Abrakso padangėje.
- Tu, - ji parodė pirštu į mane, - kartu su manimi į viršų! O tu, - pasisuko į Deidrę, - atgal į virtuvę ir parūpink pietus dviems, pagrindinėje menėje!

Valio man – pagaliau gausiu pietus!
- Net nežinau, ar beverta tave leisti iš šių namų... - lėtai pratarė Agielė, vos menės durys užsivėrė man už nugaros.
- Taryba? - susigaudžiau.
- Iš kur žinai? - nustojo zulinusi kilimą.
- Fera Elfiora buvo atsiųsta supažindinti mane su Tarybos sprendimu. Regis, man galioja demoniškos taisyklės su keliais nežymiais priedais.
- Nežymiais? - sugriežtėjo Agielės akys. - Tau draudžiama meluoti, Erikai!
- Aš ir taip visada sakau teisybę, - trūktelėjau pečiais. - Nieko naujo šioje padangėje.
- Ak, tikrai? - burbtelėjo ji sarkastiškai. - Mano sevitas visada sako teisybę? Nuo kada?
- Nuo pat pirmos dienos... Rimtai – kada aš tau sumelavau? - dabar jau aš pajutau susierzinimą.
- Spektaklis Tarybai? - įrėmė rankas į šonus.
- Aha, būtent – Tarybai. O tau kada melavau?
Agielė pamėgino prisiminti ką nors.
- Na gerai, aš galbūt ir nenutvėriau tavęs smarkiai bemeluojančio, tačiau neabejoju, jog darei tai ne kartą. Dabar visi žino apie šį sprendimą – užteks įkliūti vieną vienintelį kartą ir susipažinsi su Abrakso požemiais!
- Jau nekantrauju, - pasitryniau rankas. - Turėtų būti ypač gilūs, tamsūs ir kraupūs, tiesa?..
- Erikai! - žybtelėjo akimis mergina. Žengiau artyn, garsiai atsidusdamas bei siekdamas jos įsitempusių pečių.
- Taip, aš jau išgirdau sprendimą, apgalvojau jį ir supratau, ką jis reiškia. Man draudžiama meluoti – didelio daikto. Kurioje vietoje tu įžvelgi pavojų?
- Tavo burnoje, kvaileli! Tu niekaip negali ištverti neatsikirtęs, net jei prieš tave stovi imperatoriškoji šeima. Mudviems greičiausiai reiktų išvykti jau šiandien ir nelaukti pirklių karavano po keturių dienų. Jaučiu, jog tu įklimpsi dar giliau, jei išsivesiu tave į pamokas.
Trumpam užsičiaupiau, prisiminęs Raksio žodžius apie rūmų juokdarius, kuriems anksčiau ar vėliau nusirisdavo galvos. Patryniau Agielės pečius, ši nežymiai atsipalaidavo.
- Jie uždraudė man meluoti, bet tai nereiškia, kad privalau atsakinėti į jų klausimus, - paaiškinau. - Be to, visada galiu pasakyti teisybę, didelio čia daikto.
- Toji dalis mane labiausiai ir gąsdina... - murmėjo Agielė. - Kai tu pradėsi rėžti tiesą Anzu bei Lilei...
Durys prasivėrė ir Nilda įnešė vidun maistu nukrautą padėklą.
- Ačiū dievui, - tyliai sumurmėjau, trumpam žvilgtelėdamas į lubas. Mano dieta baigėsi. Tikėjausi, kad ji tikrai baigėsi ir mano archonė nesugalvos atšaukti savo sprendimo paskutinę akimirką. Tai būtų neišpasakytai žiauru.

- Norėčiau patikrinti, kaip tu man sakai tiesą, - staiga pasakė Agielė, įsitaisydama savo mėgstamiausiame krėsle bei leisdama tarnaitei laisvai judėti apie stalą. - Šiandien girdėjau daugybę keistų gandų apie tave, Erikai. Kai kurie jų tokie neįtikėtini, jog maniau, kad Lilė tyčiojasi iš manęs.
- Ir tu nori išgirsti iš manęs viską, kas nutiko vakar, taip pat naktį ir šį rytą, kol tavęs nebuvo...
- Taip. Esu pasiruošusi išklausyti, - linktelėjo Agielė. Ir tuojau pat dirstelėjo į mane aštriu žvilgsniu. - Palauk... kol manęs nebuvo? Kas, vardan Deivės, galėjo nutikti per tas keturias valandas šiuose namuose?
- Aš gavau laišką, - nusišypsojau jai. - Ir kai pamėginau jį parodyti Nildai, laiškas buvo įmestas į ugnį ir sudegintas.
Dabar mudu dėbtelėjome į tarnaitę šiek tiek piktokais žvilgsniais. Ši nė nemirktelėjo.
- Ar tai tiesa, Nilda? - pasitikslino Agielė.
- Taip, panele, - linktelėjo moteris. - Laiškas buvo be parašo ar jokio atpažįstamo antspaudo, todėl sunaikinau jį kaip pavojingą jūsų sevitui. Aš puikiai prisimenu, kas jame buvo parašyta. Ar norite išgirsti?
Prakeiktosios lūpų kampučiai užsirietė į lengvą šypseną.
- Įdomu, - sumurmėjo Agielė, nukreipdama akis į mane. - Kas tau perdavė laišką, Erikai?
- Niekas, - trūktelėjau pečiais. - Radau jį įkištą tarp lango rėmų savo kambaryje. Iš vidaus.
- Prakeikimas... - burbtelėjo mano archonė, pasitrindama nosį tarp akių. - Turėčiau tavo kambarį užkeikti, kad Sioneira negalėtų įkelti ten kojos.
Nutylėjau.
- Ir Nilda, - dirstelėjo į tarnaitę mergina. - Ateityje kad daugiau jokių laiškų deginimų, ar aišku?
- Taip, panele, - nusilenkė ši.
- Puiku. Dabar malonėk pacituoti laiško turinį.
- Jūsų valia...
- Man į ausį, - pirštų judesiu pasikvietė tarnaitę Agielė.
Urgztelėjau pilna burna, pavartydamas akis. Rimtai, šitos panos skaitė viena kitos mintis ir buvo pasirengusios sugadinti man dieną. Jau tikėjausi išgirsti, ką Raksis man atsiuntė, tačiau, regis, tai nebuvo lemta. Agielė išklausė Nildos žodžius, tada trumpai dėbtelėjo į mane.
- Palik mudu vienus, - paleido tarnaitę. Kai ši uždarė duris iš kitos pusės, tylėdama įniko į maistą, kažką mąstydama.
- Tai ar tas laiškas man pakankamai pavojingas? - pasiteiravau viltingai.
- Galbūt, - murmtelėjo Agielė, akivaizdžiai nesiruošdama perduoti man žinutės. Atsidusau.
- Tai velniškai neteisinga, nemanai? Tu praktiškai reikalauji iš manęs tiesos, kai tuo pat metu nesi nusiteikusi manimi patikėti bei pasitikėti...
- Pasitikėti? - susijuokė Daeva, pertraukdama mano tiradą. - Įžūlūs žodžiai, Erikai! Po to, kaip vakar su manimi pasielgei?
- Tu vis dar nežinai, kas vakar nutiko, - atsikirtau jai, jausdamas augantį susierzinimą. - Tu neleidai man nė žodžio ištarti, jausdama nenumaldomą pareigą nubausti savo sevitą.
- Ar sakai man, kad visi tie gandai tėra melas? - karščiavosi ji, sekdama mano pavyzdžiu. Dievaži, mudu buvome pakeliui į dar vieną rimtą konfliktą. Trumpam užmerkiau akis, stengdamasis užblokuoti savo archonės emocijas, sklindančias iš sąmonės kampelio.
- Klausk, kas tave domina ir aš pasakysiu visą tiesą, - pasiūliau jai, susitvardydamas. - Net jei tai bus pati nemaloniausia tiesa pasaulyje ir man grės dar viena bado diena.
- Gerai. Ar tiesa, kad išvadinai Anzu negražiais žodžiais?
Ha, lengvas klausimas. Jau ketinau paneigti, kai ūmai susilaikiau, sustingdamas su bandele vienoje rankoje ir su puodeliu kitoje. Žadėjau sakyti tiesą, tačiau koks iš tiesų buvo atsakymas į tokį klausimą? Pasakiau Anzu, jog jos lūpos labai tinka oraliniam seksui. Nujaučiau, jog kai kurios moterys, išgirdusios panašų komplimentą, būtų apsidžiaugusios. Kitos veikiausiai būtų davusios į snukį. Viskas čia priklausė nuo konteksto. Anzu bėda buvo ta, jog ji dar neiššifravo pranešimo, kad pasijustų pagerbta ar įžeista.
- Erikai?..
- Mm? - dirstelėjau į nekantraujančią Agielę. - Ak, taip... Tiesą sakant, nežinau, kaip atsakyti į tokį klausimą.
- Nežaisk savo žaidimų, Erikai! - sugriežtėjo ji.
- Nežaidžiu. Rimtai. Galiu papasakoti, kas nutiko, tačiau rimtai nežinau, kaip atsakyti į tokį klausimą! - pasiteisinau.
- Tada pasakok nedelsdamas, kol neprisigalvojai nebūtų dalykų!

Gerai, ji pati prašė. Aš tik nuogąstavau, kad bandelės ir arbata nepabėgtų iš kambario, kai baigsiu savo istoriją, todėl apdairiai pripildžiau puodelį iki viršaus ir apsirūpinau užkanda.

Pradėjau nuo tos vietos, kai ji išlydėjo mane pro duris, suteikusi minėtas keturias laisvės valandas. Tada nupasakojau sceną arklidėse, kaip susipažinau su Balbo ir jo šokliu Jorgiu. Apie tai, kaip pastebėjome ant sienos tupintį žmogų ir nuėjome patikrinti, kas ir kaip.
Šioje vietoje nusprendžiau pasakojimą šiek tiek pasmulkinti, kad mano archonė turėtų geresnį suvokimą apie tai, kodėl Anzu ėmė reikalauti ją įžeisti. Agielė gniaužė krėslo rankenas pabalusiais nuo įtampos pirštais, gręždama mane apvaliomis, netikinčiomis akimis. Nepratarė nė žodžio, kad įsiterptų ar ką nors patikslintų. Išklausyti ji mokėjo, net ir kankinama smalsumo. Mano bėda buvo ta, jog pasakoti sugebėjau – ilgos treniruočių valandos bežaidžiant įvairius vaidmenų žaidimus su draugais.
Kai pasiekiau vietą, kur mano ranka nuslydo po Sioneiros suknia, ji nusikeikė pro sukąstus dantis, dėbtelėdama į lubas beveik graudžiu žvilgsniu. Greičiausiai šis gandas buvo ypač populiarus merginų tarpe ir mano archonė išgirdo ne vieną jo versiją. Ką gi – dabar ji žinojo teisingą variantą. Nežymiu mostu parodžiusi, jog tęsčiau, Agielė pamėgino susitvardyti.

Mano pasakojimas galop pasiekė tą vietą, kur aš nusprendžiau dirstelėti už vartų ir Raksio burtai ėmė kilnoti mano kojas už mane. Tada išprotėjusios lenktynės su Douza, kurių įkarštyje jau buvau praradęs norą gyventi. Agielės veidas ūmai išblyško ir pyktis užleido vietą baimei. Vėlgi – nė vieno pertraukimo.
Mano literatūrinis „aš“ pagaliau pasiekė akademijos vartus ir buvo nutemptas į Daevų rezidenciją – kad gaučiau antausį ir velnių už valkiojimąsi kaži kur. Vargšas Erikas buvo paliktas be vakarienės ir nusiųstas atgal į savo kambarį, kuriame netrukus apsireiškė nuotykių ištroškusi Sioneira. Veido spalvą atgavusi Daeva vėl pastatė ausis, tikriausiai jau besitikėjusi istorijos pabaigos.
- Aš rimtai turėčiau užkeikti šiuos namus, - atsiduso ji, purtydama galvą. - Tęsk!
Pasiėmiau dar porą bandelių, stengdamasis prisiminti, kur Erikas užbaigė savo kelionę. Ak, taip – Sioneira...

* * *

- Tavo giminėje turėjo būti daugiau demonų, nei tikėjausi, - niurzgėjo Agielė, nervingai supdama koją ant kojos, kai užbaigiau visą istoriją. - Tavo tėvas greičiausiai buvo tiesioginis Gajotos palikuonis, o motina veikiausiai pati demonė Astartė! Jau nekalbu apie visus dvylika pomirtinio pasaulio ratų, kuriuos susuko tavo protėviai...
- Ei, aš geriau žinau, kas mano giminėj, - pamėginau apginti savo kilmę.
- Po galais, Erikai, aš tikėjausi, kad dalis tų gandų yra tiesiog gandai! - ji dirstelėjo į mane ir pakilo iš krėslo, sukdama ratą aplink manąjį, kol galop sustojo užnugaryje, taip tik sukeldama man nerimą. - Dabar žinau, kad mano sevitas viešai patenkino Lilės sevitą... kaip man į tai reaguoti?
- Jaustis išdidi, kad... patenkinau sukubą? - pasiūliau. Lengvas smūgis į viršugalvį privertė susigūžti.
- Bet dabar supranti, kodėl negaliu vienareikšmiškai atsakyti į tavo pirmą klausimą, - sumurmėjau. Man ant pečių nusileido Agielės pirštai ir aš vėl krūptelėjau.
- Net nebežinau, ar tu tyčia įsiveli į tokias situacijas, ar tave tiesiog lydi itin prasta karma. Aš tikrai nebeturėčiau išleisti tavęs iš šių namų, kol neateis laikas keliauti į Sorotą. Dar keturios dienos. Ne... Trys su puse... Kas gali nutikti per tris su puse dienos? - jos pirštai skausmingai sugniaužė mano pečius.
- Ar tikrai negaliu likti tiesiog nekaltas?
- Negali, - murmtelėjo ji. - Tu esi prasikaltęs, nori to, ar ne. Klausimas tik, ką MAN su tuo daryti? Rimtai turėčiau tave uždaryti.
Po kelių sekundžių skausmingo knaibymo nagais, ji šiek tiek aprimo.
- Ką reiškia tavo žodžiai apie Anzu lūpas? - galop sugalvojo. Ot šūdas...
- Tikrai nenoriu to aiškinti, - pasakiau. - Geriau net neklausk. Rimtai – neklausk.
- Tu juos pasakei imperatoriaus dukteriai, kuriai tarnauja visa galybė tarnų bei gerbėjų, Erikai. Anksčiau ar vėliau ji vis tiek išsiaiškins. Jau geriau, kad aš sužinočiau pirma ir galėčiau pasiruošti naujiems gandams!
- Nebus jokių gandų, - papurčiau galvą. - Rimtai. Jei Anzu ir perpras reikšmę, jai bus pernelyg gėda, kad girtųsi kam nors.
- Taigi, tai įžeidimas? - jos nagai vėl pamėgino sulįsti po mano oda.
- Tiesą sakant, tai labai abejotinas komplimentas, - atsidusau. - Ar mudu rimtai negalime pasikalbėti apie ką nors kita? Anzu paprašė ją įžeisti ir vietoje įžeidimo gavo abejotiną komplimentą. Vargu ar supyks – pati to prašė!
- Štai tokiomis akimirkomis man norisi tave pasmaugti savo rankomis, - atsiduso Agielė. - Tu atkreipi į save pavojingų žmonių dėmesį ir dabar jie nebenori palikti tavęs ramybėje. Ir tu galvoji, kad viskas yra tik smagūs žaidimai.
- Arba tu pati į viską žiūri pernelyg rimtai, - pasiūliau.
- Nepamirškime, kuris iš mūsų šiame pasaulyje praleido visą savo gyvenimą! - Daeva apsuko ratą ir sustojo prieš mane, piktai primerkusi akis. - Anksčiau ar vėliau tu pamatysi, jog tai, kas atrodo it žaidimai, gali pasirodyti besą mirtini spąstai. Kol kas mudu esame apsaugoti Abrakso taisyklių – į mus niekas nesikėsina, negrasina, nemėgina nunuodyti ar paveikti bjauresniais burtais – nes bent vienas toks pažeidimas sukeltų labai rimtas pasekmes tarp Imperijos regionų ir jas valdančių šeimų. Po devynių dienų aš sužinosiu iš savo motinos, ar vis dar galiu sugrįžti į šią akademiją. Jei ne, tuomet viskas – tu atsidursi už akademijos sienų kartu su manimi, Erikai! Ir jei tebesielgsi, kaip elgiesi dabar, mudu turėsime rimtų bėdų!
- Gerai, įtikinai, - nulenkiau galvą, nors iš tiesų Agielė visiškai manęs neįtikino – ji tebuvo suirzusi ir norėjo nuleisti garą. - Aš galiu vengti Lilės ir Anzu, kol jos apie mane pamirš. Ką man daryti su Sioneira? Ji atranda mane, kad ir kur bebūčiau. Ir nemanau, kad tapti jos priešu yra labai protingas sumanymas. Ypač kai ji tokia... lengvai valdoma.
- Tau ji patinka? - gręžė mane akimis mergina.
- Taip, - kryptelėjau galvą. - Ji pats nuoširdžiausias ir savanaudiškiausias sutvėrimas šioje Akademijoje. Tikra atgaiva, kai prisiklausau čionykščių žarstomų dviprasmybių.
- Tai todėl, kad ji dar jauna. Demonai auga bei stiprėja neįtikėtinai greitai, Erikai. Dar keli metai ir ji taps galingu sukubu, kuriai susukti tau galvą bus vieni niekai.
- Ir būtent todėl man norisi su ja palaikyti draugiškus santykius, - linktelėjau. - Nebent pasiūlysi kažką geresnio.
Ji prikando apatinę lūpą, akivaizdžiai negalėdama sugalvoti nieko kito.
- Jei sąžiningai, aš jau nebeturiu idėjų, kaip sulaikyti tave nuo visų įmanomų nelaimių, - atsiduso.
- Jei sąžiningai? - pakartojau. - Aš čia tau sakau visą tiesą, netgi nepaisydamas to, jog galiu likti vėl nubaustas. O tu tik dabar sugalvojai pradėti?
- Čia toks posakis, - sunėrė rankas ties krūtine. - Nebent nori pasakyti, jog nepasitiki manimi...
Mudu žiūrėjome vienas į kitą nemirksėdami.
- Tu juk pasitiki manimi, tiesa? - pasitikslino Agielė.
- Turiu nuojautą, jog tu tikrai stengiesi man pagelbėti, - atsakiau lėtai, stengdamasis apmąstyti žodžius. - Bet jei kalbame apie tiesos sakymą, tu esi augusi tarp žmonių, kurie yra labiau pratę meluoti, todėl nežinau, ar man vertėtų tavimi pasitikėti visiškai.
- Aš esu tavo archonė, - akivaizdžiai pasipiktino mergina. - Mano pareiga yra rūpintis tavimi, jei netyčia apie tai pamiršai!
- O... - užsikirtau trumpam. - Žinai, aš vis dar svajoju, kaip būtų gerai gauti dar keturias laisvės valandas...
- Pamiršk, - it kirviu nukirto Agielė, kaipmat užsidėdama savo firminę kaukę.
- Tu juk supranti, kad aš esu laisvę mėgstantis sutvėrimas, tiesa? Argi ne tavo darbas yra rūpintis manimi?
- Mano darbas taip pat yra atimti tavo laisvę, Erikai. Jei tave lydi tokia prasta sėkmė, tuomet mano darbas būtų vedžioti tave už rankos it kokį vaiką...
- Gal gali liautis? - neištvėriau. - Kodėl tau tiesiog nepasakius, jog pati bijai mirti, jei netyčia mane ištiks itin rimta bėda?

Žvilgsnis, kurio sulaukiau, išdavė viską. Taip, aš praleidau tą vietą savo pasakojime, kur Raksis išklojo visas smulkmenas apie archonų ir sevitų ryšį. Agielė iš tiesų bijojo, nežinodama visų mano galimybių. Jei būčiau pirmos ar antros kategorijos sevitas, tuomet mano mirtis jai tebūtų gėdingas praradimas. Nenusaugojo ir tiek. Tačiau jei mano „septintoji kategorija“ nors kiek priminė trečiąją, tuomet jos pačios šansai atsitiktinai prarasti gyvybę dvigubėjo. Aš jau parodžiau vieną savybę, kurią turėjo trečioji kategorija – perėmiau jos išdegimą.
- Kaip... kaip tu...
- Geri žmonės papasakojo tai, ką tu taip sėkmingai nutylėjai, - atsidusau. - Taigi, kai kitą kartą mėginsi klausti, ar aš tavimi pasitikiu, įsitikink, jog nieko nepamiršai man pasakyti, gerai?
Ji nuleido galvą, šiek tiek išrausdama. Pajutau nežymų šaltuką, slenkantį nugara žemyn. Jis sklido iš tos sąmonės dalies, kuri transliavo Agielės emocijas. Mano archonė buvo išsigandusi ir aš beveik galėjau nuspėti, kodėl – sevitas laikė jos gyvybę savo rankose ir žinojo apie tai. Joks kitas archonas nesusidūrė su tokia situacija, nes nė vienas jų neturėjo sąmoningai mąstančio sevito, turinčio pasitikėjimo problemų.
- Rimtai, ko tu tikėjaisi pasiekti, nutylėdama tokius dalykus? - paklausiau, kildamas iš krėslo ir artindamasis prie jos. - Aš septynias dienas neturėjau žalio supratimo, jog mano šansai likti gyvu priklauso dar ir nuo to, ar mano šeimininkė yra gyva. Ką būtum dariusi, jei būčiau užsinorėjęs nusižudyti?
- Juk tu ne... - giliai įkvėpė ji, išplėsdama akis. Baimės pojūtis beveik perėjo į paniką ir aš paliečiau jos pečius, stengdamasis nuraminti merginą.
- Tavo laimė, kad kol kas ketinu likti gyvas kaip įmanoma ilgai, - pasakiau. - Net nepaisant faktų, jog pagrobei mane iš namų, atskyrei nuo šeimos ir neturi žalio supratimo, kaip galėčiau ten sugrįžti. Mane supa išpaikintos mergiotės, kurios neturi daugiau ką veikti, kaip tik bandyti mano kantrybę ir neduok dieve, jei ištarsiu klaidingą žodį – jos pasiryžusios už tai mane įgrūsti į požemius... geriausiu atveju. Mano archonė manimi visai nepasitiki ir yra nuolat pikta bei pasiryžusi perkąsti man gerklę, vos tik ima sklisti menkiausi gandai apie tai, kur man pavyko įsivelti. Tarsi apkalbos čia būtų svarbiausias dalykas pasaulyje. Ir ji dar turi smarvės nutylėti gyvybiškai svarbią informaciją, verčiau aiškindama, kaip turėčiau nepasitikėti aplinkiniais bei meluoti jiems. Ar toks yra tavo planas išlikti gyva? Laikyti mane nežinioje ir tikėtis, kad suvaldysi kiekvieną situaciją viena?
Ji raudo tarsi maža mergaitė, nutverta bevagianti saldainius, vis ketindama kažką ištarti, tačiau nerasdama teisingų žodžių. Jų ir negalėjo būti, nebent ji ketino prisipažinti neturėjusi žalio supratimo, ką norėjo su manimi padaryti.
- Tu nieko nesupranti...
Mano pirštai patys susigniaužė aplink jos liaunus pečius ir ji aiktelėjo, dėbtelėdama į mane beveik karingai, lyg pasiruošusi duoti grąžos.
- Galiu pasakyti dar šį tą, kas yra visiška tiesa, - palinkau arčiau, įsižiūrėdamas į žalsvą rainelės raštą aplink juodus vyzdžius jos akyse. - Aš galiu jausti tai, ką tu dabar jauti – sevito ryšys ir visa kita. Žinau, kai tu ant manęs pyksti, kai esi išsigandusi ar liūdna, ar jauti tokią gėdą, kokią jauti dabar. Netgi kai iš veido to visiškai nesimato.
Ji trumpam užmerkė akis, praverdama lūpas ir garsiai iškvėpdama:
- Kad tave kur demonai... Vis dar tikėjausi, kad to niekada nenutiks.
Dar vienas gilus atodūsis. Ji atpalaidavo įsitempusius raumenis ir veidas vėl prarado kaukę.
- Aš taip pat maniau, jog man tik vaidenasi, - prisipažinau, atsargiai masažuodamas jos pečius. - Iki pat šio ryto, kai supratau, jog pusė visų tų emocijų mano galvoje netgi nėra mano.
- Ir dabar žinai, kada sakau tau netiesą, - sumurmėjo ji, vis dar rausdama. Akimirką jau norėjau paneigti bei patikslinti, tačiau prikandau liežuvį.
- Man reikia pabūti vienai ir... ir pagalvoti, - trečią kartą atsiduso. - Palik mane ir perspėk Nildą, jog į pamokas šiandien nebegrįšiu.

Man beliko linktelėti. Ji nuslinko į savo kabinetą, aš šiek tiek luktelėjau, tada patraukiau ieškoti tarnaitės. Pastaroji naujieną priėmė itin įtariai, kaipmat užversdama klausimais, ar su Daeva viskas gerai ir aš nepridirbau dar ko nors, dėl ko jai vertėtų priberti nuodų į mano vakarienę. Ne, su Agiele tikrai nebuvo viskas gerai. Net iš pirmo aukšto jaučiau, kaip ji viena kovoja su baimės, gailesčio sau ir beviltiškumo pojūčiais, keičiančiais vienas kitą be jokios regimos tvarkos. Tai tikriausiai turėjo reikšti ašaras ir velniai griebtų – mane kankino keistas noras kuo greičiau traukti pas savo šeimininkę ir padaryti kažką, kad visa ši emocinė drama kuo greičiau liautųsi.
Nildos užuomina tuo tarpu priminė tą nelemtą vakarienę, kai mane surietė liga ir Agielė buvo pasiruošusi nugalabyti kiekvieną, susijusį su maisto ruoša. Ji jau tada nujautė, kad mano mirtis gali reikšti jos pačios mirtį. O aš galvojau, kad ji šitaip puikiai rūpinasi manimi tik iš įsivaizduojamos pareigos jausmo. Aha, kurgi ne.
- Nilda, tau šeimininkė iš tiesų rūpi, tiesa? - paklausiau tarnaitės.
- Be abejo, - atsakė ši išdidžiai.
- Ir tu tikriausiai žinai, jog tam tikros kategorijos sevitai turi tam tikrą ryšį su savo šeimininkais, tiesa? - egzaminavau ją.
- Esu girdėjusi...
- Pavyzdžiui, kad jei vienas miršta, kitas gali taip pat numirti, - pakišau mintį. Dabar ji išplėtė akis, skubiai apsidairydama aplinkui. Be reikalo – aš jau buvau įsitikinęs, kad niekas mudviejų nesiklauso.
- Būk gera, daugiau niekada nekalbėk apie nuodus, - paprašiau.
Moters žvilgsnis šiek tiek sušvelnėjo ir ji nežymiai linktelėjo, žiūrėdama man tiesiai į akis. Aš taip pat linktelėjau jai – šitaip mudu ir atsisveikinome, daugiau neturėdami ką pasakyti vienas kitam.

Prie Agielės nesiartinau iki pat vakarienės. Ji pati sugebėjo sutvardyti savo emocijas ir tai nutiko stebėtinai greitai. Lyginant su mano motina ar seserimis, emociškai Daeva buvo kietas riešutėlis. Ji galbūt nesugebėjo išvengti emocinių protrūkių, tačiau nesivartė juose it kiaulė po purvą. Kad ir ką ji veikė savo kabinete, baimės ir beviltiškumo pojūtis netrukus pasitraukė ir aš atsipūčiau lengviau.

Prie vakarienės stalo vyravo kraupi tyla, kurios net aš nesiryžau sutrikdyti, kad ir kokį palaidą liežuvį beturėjau. Brolis ir sesuo Valefaros nejaukiai dairėsi į visus likusius, Grigas stengėsi praskaidrinti sau nuotaiką apsiribodamas savo paties asmeninėmis tarnaitėmis, o Agielė rūpinosi tik tuo, kas buvo jos lėkštėje, šį kartą pamiršusi visas kaukes. Bent jau merginos veidas atitiko jos emocinį foną ir aš neturėjau prie ko prisikabinti. Pasijutau it scenoje iš Larso Von Triero filmo – šis bičas sugebėjo surežisuoti tokias niūrias scenas, kad antrą kartą žiūrėti tą patį filmą galėjai nebent ištiktas panašios, ar dar gilesnės depresijos. Grigas net pamiršo mane perspėti, jog miegočiau TIK savo lovoje.

* * *

Jau ruošiausi merkti akis – buvo tikrai vėlu ir šilta vonia mane pavertė itin mieguistu. Net neprisiminiau, kaip sugrįžau į kambarį ir įsirangiau į patalus. Gyvenimas atrodė beveik puikus – buvau bedarbis, mane nemokamai maitino ir turėjau šiltą lovą po stogu. Viskas būtų idealu, tačiau galvoje plytėjo itin didelė tuštuma, kurios niekaip negalėjau užpildyti. Iš manęs buvo atimtas pomėgis – programavimas. Internetas virto maloniais bei nostalgiškais prisiminimais, kaip ir sukaupta itin gausi mėgstamiausių knygų biblioteka. Agielė taip pat turėjo knygų, tačiau kas man jas skaitys? Nilda?
Stalo žaidimų klubas... Nujaučiau, kad dar kelios tokios tuščios dienos ir įkursiu panašų čia, Abrakse. Balberinas veikiausiai prisidėtų neraginamas. Mudu pajėgtume sudominti dar porą mažiau populiarių vyrukų, gal net porą merginų.
Ūmai supratau, kad vaikytis drakonus ant žaidimo lentos atrodys itin kvaila, kai visai šalia egzistavo tikri drakonai. Ir burtininkai. Rimtai - man reikės išrasti kažką naujo...

Išgirdęs sugirgždančias duris pirmiausiai pagalvojau apie Sioneirą, tačiau tada prisiminiau, jog demonė nesinaudojo durimis. Pramerkiau akis – ten stovėjo naktiniais vilkinti Agielė, pasišviesdama sau kelią gelsvu kristalu.
Įsiklausęs nepajutau jokių išskirtinių svetimų emocijų, kurios būtų nuteikusios nejaukiai.   Galbūt tik nežymų... ryžtingumą?
Prisiartinusi ji nutvėrė antklodę ir atlenkė kraštą.
- Pasislink, - paliepė prieštaravimų nepripažįstančiu tonu.
- Tavo lova sulūžo? - atsargiai pajuokavau.
- Ne, tačiau tavo kambarį apsėdo viena naktinė demonė, - atsikirto ji be jokio humoro. - Man nereikia dar vieno gando, todėl nuo šiol stengsiuosi išlaikyti tave šalia. Net jei tai reikš, kad turėsiu miegoti tavo lovoje.
- Tavo planas jau turi vieną rimtą trūkumą, - nusižiovavau.
- Tikrai? Ir kokį gi?
- Mmm... - žvilgtelėjau į besigulančią šalia savo archonę. - O tu geriau pagalvok.
Ji apsikamšė patalais, mesdama mano pusėn iškalbingą žvilgsnį.
- Aš galbūt ir nesugebėsiu jos sučiupti bei atlikti egzorto, tačiau turėtų užtekti vien fakto, kad tu nesi vienas kambaryje, - pareiškė.
- Galbūt, - sutikau. - Bet aš ne tai turėjau galvoje.
Kai ji neatsakė, pramerkiau akį ir pastebėjau, kad ji žiūri į mane, laukdama tęsinio.
- Kas buvo parašyta tame laiške? - paklausiau. - Pasakyk man ir aš atskleisiu trūkumą tavo sumanyme... kol ne vėlu.
- Taip ir galvojau, - pašaipiai vyptelėjo Daeva. - Nėra jokio trūkumo. Tu per daug paprastas, Erikai.
- Tavo valia, - trūktelėjau petį. - Kartoti „ar aš tau nesakiau“ man bus taip pat malonu.
- Tu meluoji.
- Gerai.
- Meluoji, net kai tau tai oficialiai uždrausta!
- Tu atėjai čia miegoti, ar kalbėti? - dirstelėjau į ją nepatenkintas. - Nes aš rimtai norėčiau pamiegoti.
Tyla. Jau ketinau užmerkti akis, kai...
- Tau iš tiesų taip rūpi, ką Sioneira norėjo perduoti tame laiške?
- Gerai... - urgztelėjau. - Pradėkime nuo to, jog laiškas visai ne nuo Sioneiros.
- Iš kur žinai? Argi jis nebuvo be parašo ar antspaudo?
- Taip, tačiau Sioneira nėra tokia išradinga, kad paliktų laišką kur nors kitur, nei ant stalo, šalia lovos. Tai pirma logiška vieta, kur kiekvienas slaptas įsibrovėlis paliktų žinutę. Kadangi žinutė buvo palikta tarp lango rėmų, įsibrovėlis tuo norėjo perduoti, kad jis nėra normalus. Kitaip tariant, ne Sioneira, o atsiskyrėlis burtininkas, kurį minėjau. Raksis.
Agielė sumirksėjo, tikriausiai mėgindama įžvelgti spragą mano logikoje.
- Tačiau mano planas vis tiek neturi trūkumų, - pareiškė.
Vos sulaikiau dejonę. Ji akivaizdžiai norėjo išgirsti apie tą trūkumą, tačiau šiuo metu buvo pernelyg užsižaidusi žodžiais. Mano bloga įtaka? Gal ir gerai Fera sakė, jog sevitai ir jų archonai supanašėja. Dar kelios savaitės, ir Daevai bus nusispjauti, kokie gandai apie ją sklinda akademijoje. Aš pagaliau galėsiu išsimiegoti, taigi, valio man.
- Ir jei laiškas tikrai yra nuo to laukinio burtininko, tau tuo labiau neverta apie jį žinoti, - pridūrė.
- Kodėl? Jis visai draugiškas bičas, jei nekreipsime dėmesio į kai kuriuos trūkumus...
- Jis pavojingas, - nukirto Agielė. - Kūno užvaldymo burtai yra nepaprastai sudėtingi, o tu net nepajutai, kaip buvai nuviliotas į mišką. Jei tai, ką man papasakojai, yra tiesa, tuomet jis pavojingas. Nenoriu, kad...
- O dieve, tik nesakyk, kad negaliu susidėti su kažkuo vien dėl to, jog tas „kažkas“ yra pavojingas, - neišlaikiau. - Čia dauguma kur kas pavojingesni už mane. Netgi Nilda! Ką turėčiau dabar daryti – tupėti po lova ir drebėti?
Ji sumirksėjo, prikąsdama liežuvį. Suraukė antakius kažką mąstydama, tačiau neatsiliepė.
- Vis tiek nepasakysi, kas tame laiške? - vyliausi.
- Ne.
- Gerai, - atsidusau. - Tada miegok.
Jei Raksis mane užsipuls dėl neaiškios priežasties, bent jau turėsiu pasiteisinimą. Tada galės perduoti savo prakeiktą pranešimą tiesiogiai.

Tyla. Net užmerkęs akis jutau jos žvilgsnį, patamsyje tyrinėjantį mano veido profilį.   Agielės mintys dūzgė anapus emocijų šydo ir aš nuoširdžiai troškau, jog tolimesnė mudviejų ryšio evoliucija liautųsi čia ir dabar. Man buvo sočiai Daevos emocijų. Klausytis jos minčių? Ne, dėkui.
- Rytoj vėl vesiuosi tave į pamokas, - neišlaikė ji. - Daugiau vienas neliksi.
- Mhm.
- Tu man vėl sukelsi bėdų, tiesa? - paklausė daug tyliau.
- Kalbi taip, tarsi daryčiau tai tyčia, - pramerkiau akį. - Jei rimtai, daugelio tų įvykių net nelaikau ypač rimtais ar pavojingais.
- Valdančiosios šeimos dėmesys visada yra pavojingas, Erikai. Tu jau ir taip atkreipei į save per daug dėmesio. O dar tau uždraudė meluoti...
- Tada man belieka nemeluoti, tiesa?
- Nutilk. Tu net man nesugebi pasakyti tiesos.
- Pavyzdžiui?
- Mano planas neturi trūkumų.
- Haaa... gerai, tavo planas neturi nė vieno trūkumo, sveikinu! Dabar miegok, - pasiverčiau ant šono.
- Taip ir maniau, - murmtelėjo ji. - Rytoj beliks vengti Anzu it...

Šiugždesys prie užuolaidų atkreipė mudviejų dėmesį tuo pat metu. Sioneiros siluetą jau buvau išmokęs mintinai. Agielė skubiai sugraibė savo kristalą ir kambarį užliejo gelsva šviesa.

Demonė panašėjo į stirną, vidury kelio nutviekstą automobilio žibintų. Ji žiūrėjo į Daevą nemirksėdama, lyg nesuprasdama, ką mato. Lyginant su praeitais vizitais, dabar ji netgi vilkėjo  mažiau rūbų, atidengdama kur kas daugiau odos.
- Ko tau reikia? - griežtai paklausė Agielė.
- Aš... aa... - užsikirto Sioneira. Jos žvilgsnis ėmė nervingai šaudyti tarp manęs, archonės ir kambario sienos. Man jos išsyk pagailo.
- Manau, ji tenorėjo atsigulti šalia ir pasimėgauti plaukų glostymu, - pasakiau.
- Tu – tylėk! - sureagavo Agielė. - O tu...
Bet Sioneira nelaukė savo dalies – ji tiesiog išnyko vietoje, sukeldama nežymų vėjo gūsį. Nei aš, nei Agielė neabejojome, kad artimiausiu laiku ji tikrai negrįš.

Pasitaisiau antklodę ir luktelėjau, kol merginos gausiai spinduliuojamą pyktį pakeitė triumfo jausmas.
- Įsivaizduoju, kaip Lilė dabar nustebs, - pratariau. – Vos išvykusi, jos sevitė čia pat grįžta namo su rūškana veido išraiška...
Agielė dirstelėjo į mane, nežymiai suraukdama antakius. Mintyse skaičiavau sekundes, laukdamas, kol jos smegenys apdoros informaciją. Po penkių su puse jos akys ėmė apvalėti, o ranka su kristalu pamažu nusileido į patalus.
- O... - išsprūdo jai.
- Ar aš tau nesakiau, kad tavo planas turi vieną rimtą trūkumą? - priminiau nekaltu balsu.
Tiesą sakant, jaučiausi itin maloniai, galėdamas suderinti „ar aš tau nesakiau“ su tiesa, kurios ji išsižadėjo. Sadistiškai maloniai.
- Aš tavęs rimtai nekenčiu, - sumurmėjo Agielė, lengvai papurtydama galvą.
- Kodėl? Aš tau sakiau gryną tiesą. Net pasiūliau ją iškeisti į laiško turinį. Tu manimi patikėjai, kai galų gale sumelavau... Matai, čia ir yra didžioji mudviejų bėda – aš galiu sakyti teisybę, tačiau tu nesijauti įpareigota ja tikėti. Ką tokiu atveju turėčiau daryti?
- Aš vis tiek tavęs nekenčiu, - susmuko ji be jėgų į patalus. - Tau ir nereikia sakyti man tiesos, kvaily! Tau tereikia būti mano sevitu ir... ir daryti viską mano labui!
- Bet aš ir taip darau viską tavo labui, - trūktelėjau pečiais. Ji dėbtelėjo į mane taip, tarsi man būtų visai kukū.
- Dabar Lilė paskleis gandą, jog miegu tavo lovoje... ir tai yra mano labui?
- Taip. Dar tuzinas panašių gandų ir tu išmoksi į juos visiškai nebekreipti dėmesio. Būsi daug laimingesnė, kiekvieną kartą grįši namo atsipalaidavusi ir su lengva šypsena, kuomet kiti degins savo nervus, šnabždėdamiesi tau už nugaros bei stengdamiesi prigalvoti dar daugiau gandų, neturinčių su tiesa nieko ben...

Man į veidą įvažiavo riebiai prikimšta pagalvė – tuo vakaro pašnekesiai ir buvo baigti.

* * *

Negalėjau įžiūrėti tamsoje laikrodžio, tačiau už lango vis dar buvo aklinai tamsu. Kambarį retsykiais nutvieksdavo žaibų šviesa - per trumpai, kad įžiūrėčiau tą patį laikrodį. Kitapus stiklo šniokštė lietus, tačiau ne jis mane pažadino.
Agielė įnirtingai vartėsi lovoje, niurnėdama ir dejuodama per miegus. Visas čiužinys drebėjo. Kai vos nepataikė alkūne į veidą, pasislinkau arčiau lovos krašto. Košmaras? Buvau gerokai apsnūdęs ir ne iš karto sugalvojau patikrinti, kokias emocijas spinduliuoja jos miegančios smegenys. Kai galų gale įsijaučiau, mergina ėmė rimti. Dar šiek tiek luktelėjau, tikėdamasis naujo protrūkio, tačiau jau darėsi akivaizdu, jog vieną miego fazę keitė kita. Atsargiai pataisiau nublokštą šalin antklodę, apsikamšiau pats ir palinkėjau sau gerų sapnų.
Tada Daeva užknarkė.
Ne, tai nebuvo sienas drebinantis, stogą kilnojantis knarkimas, kuriuo pasižymėjo mano vienas dėdulė. Tiesą sakant, Agielės garsus šnopavimas skambėjo netgi šiek tiek žaviai. Man tai negelbėjo nė per plauką.

Murmėdamas keiksmažodžius išsiropščiau iš lovos, pasibrukau po ranka pagalvę ir išėjau į koridorių. Agielės miegamojo durys buvo paliktos praviros. Įslinkęs įsitaisiau šeimininkės lovoje ir užmigau greičiau, nei šiaurės ašigalio elfas būtų pagaminęs medinį traukinuką.
Patikėkite – tie šėtonai yra neįtikėtinai greiti.

* * * * *

Man regis, per paskutines tris dienas Nilda tapo gerokai klastingesnė. Anksti ryte, kai tarnaitės pagaliau surado savo šeimininkę ir dėl sumaišytų lovų kilęs sąmyšis aprimo, ji pamėgino pasinaudoti mano apsnūdusia galva.
Turėjau pasipuošti naujais rūbais, mat senieji kažkodėl nebetiko. Anot Nildos, rodytis su tomis pačiomis spalvomis tris dienas iš eilės buvo ypač prasto skonio ženklas. Pamėginau mieguistai užginčyti, jog mes bet kuriuo atveju rodomės su tomis pačiomis trimis spalvomis - tik skirtingomis jų kombinacijomis. Kol galop supratau, jog tarnaitė stengiasi nukreipti mano dėmesį ir pradanginti paskutinį modernų rūbą, atsigabentą iš ankstesniojo pasaulio – trumpikes. Mainais būčiau gavęs vietinį pakaitalą, kurio medžiaga erzino odą pačiose netikėčiausiose vietose. Teko skubiai atsibusti ir pareikšti rimtą protestą. Ji laimėjo tik tai, jog mano rūbų spalvos visgi pasikeitė. Raudoni marškiniai virto mėlynais, o švarkas ir kelnės – tamsiai raudonais. Batai liko tie patys.
Agielė savo aprangą keitė kiekvieną rytą, todėl nenustebau išvydęs ją su nauja suknia.   Po lengvų pusryčių bei kelių nereikšmingų frazių mudu jau buvome pakeliui į pagrindinius rūmus.

- Nesiruoši man priminti, jog turiu laikyti liežuvį už dantų ir nedaryti tau gėdos? - nusistebėjau atkaklia ryto tyla.
- Tu ir taip viską pameni, - atsiliepė ji neutraliu balsu. - Ar kas nors pasikeis, jei dabar imsiu tave iš naujo riboti?
- Jei sugebėtum atrasti teisingus žodžius, kurie mane įtikintų, aš jų paklausyčiau.
- Ar sakai, jog esu kvaila?
- Ei, mes dabar esame už Daevų rezidencijos ribų ir tai jau antroji diena, kai man draudžiama meluoti. Esi tikra, jog nori išgirsti visą tiesą?
Užuot atsakiusi, ji vos šyptelėjo ir lengvai papurtė galvą.
- Tu nesi kvaila, - pasakiau. - Jei lygintume, kuris iš mūsų įsivėlė į daugiau bėdų, tuomet aš atrodyčiau kvailesnis už tave. Manau, jog tavo ir mano supratimas apie tai, kas yra svarbu, gerokai skiriasi. Pati pagalvok – aš šiame pasaulyje gyvenu vos savaitę.
Ji nežymiai linktelėjo.
- Praeitą naktį galvojau lygiai tą patį. Kad galbūt per greitai stengiuosi tave įtraukti į savo pasaulio problemas, kad man greičiausiai vertėtų suteikti tau daugiau laiko...
- ... ir laisvės, - paskubėjau įsiterpti. Agielė nestipriai sušėrė man į ranką.
- Ne, taip gerai apie tave negalvojau, Erikai. Bet nusprendžiau laikyti tave šalia ir tiesiog stebėti. Kad suvokčiau, kodėl elgiesi taip, kaip elgiesi ir ką aš turėčiau daryti, kad padėčiau tau apsiprasti su šiuo pasauliu kuo greičiau.
- Matai? Protinga mergaitė, - paglosčiau jos galvą. Agielė nusipurtė mano ranką ir vėl ketino sušerti, tačiau išsisukau.
- Tai nebuvo leidimas elgtis vaikiškai, neužsimiršk! - subarė balsu, kuriame buvo tiek griežtumo, tiek lengvo žaismingumo. - Aš vis dar nepamiršau, ką iškrėtei man naktį!
- Ačiū dievui, - lengviau atsidusau. - Tu pameni mano ne tik visus blogus, bet ir gerus darbus.

Ji vėl dirstelėjo į mane kažkaip keistai, šiek tiek suraukusi antakius. Jau ketino kažką tarti, tačiau tuo metu mudu pasiekėme keturių vartų sankryžą ir pasukome į centrinius rūmus. Aplink mus sukiojosi kur kas daugiau žmonių ir privatus pokalbis tapo neįmanomas.
Turėjau iškęsti kur kas daugiau smalsių žvilgsnių nei iki šiol. Dabar netgi mokytojai dairėsi į mane, tarsi būčiau užsiauginęs ragą ant kaktos. Agielės veidas vėl virto neįskaitomu – tol, kol pasiekėme poilsio zoną ir užėmėme savo įprastą nuošalią vietelę prie stalo. Tada mergina šiek tiek atsipalaidavo. Aš pamėginau žvilgsniu surasti Balberiną, tačiau šio niekur nesimatė. Netgi įkyriųjų sesučių niekur nebuvo matyti. Tikriausiai Tarybos menėse rezgė savo ypač slaptus planus.
- Pastebėjau, jog retsykiais tu vis pamini kažkokį dievą, - pratarė Daeva pusbalsiu, įdėmiai stebėdama mano veidą. - Tačiau tu niekada nemini jo vardo. Kas jis toks?
- Niekas, - trūktelėjau pečiais. - Tiesiog įprotis.
- Tu šaukiesi nežinomo dievo iš įpročio?
- Taip... Panašiai kaip ir tu, kai mini Selėjos vardą. Girdėjau ne kartą.
- Galbūt, tačiau aš niekada nesikreipiu į Selėją be reikalo. Jei paminiu ją supykusi, tai todėl, kad prašau iš jos arba suvokimo, arba stiprybės. Arba ramybės.
Tyliai linktelėjau, neketindamas gilintis. Man nepatiko jau vien tai, kad Agielė apskritai prabilo šia tema. Ir, regis, ji neketino liautis.
- Taigi, tu neturi dievo, ar... ar jis tavęs nebepasiekia šiame pasaulyje? - smalsavo ji.
- Tikrai dabar nori apie tai kalbėti? - neramiai pasimuisčiau.
- Taip, nebent tu negali.
- Tai ne dėl... hm, - užsikirtau. Mergina įdėmiai stebėjo mane, laukdama atsakymo ir šiek tiek nustebinta reakcijos.
Ar aš tikėjau kokį nors dievą? Ne itin. Mano tėvai buvo katalikai, todėl savaime suprantama, buvau krikštytas ir netgi priėmęs pirmąją komuniją.   Ar man to reikėjo, niekas neklausė, o ir atsakymą vargiai būčiau sugalvojęs – tuo metu buvau mažas, kvailas vaikas.
Kai sulaukiau paauglystės, į mano rankas pakliuvo knyga apie religijų istoriją, kurioje ir sužinojau, kaip visi tikėjimai atsirado, kaip vystėsi ir kokių nelaimių žmonijai sukėlė. Skirtingai nei padebesiuose sklandantys kunigai, knyga su manimi kalbėjo istoriniais duomenimis ir logiškais faktais. Kadangi nuo mažens buvau labiau linkęs į faktus, iš manęs, kaip kataliko, netrukus liko tik pavadinimas. Vietoje dešimties dievo įsakymų laikiausi savaime suprantamų etikos taisyklių ir vos vieno tabu – nesivelti į religinius ginčus su tikinčiaisiais. Patikėkite – tai pats greičiausias būdas įsigyti mirtinų priešų. Pamėginkite įtikinti būrelį religinių fanatikų, jog dievo nėra ir pamatysite patys.

Savaime suprantama, jog nebuvau itin sužavėtas dabartinio pokalbio su Agiele. Juolab kad skirtingais istoriniais laikotarpiais netikėjimas dievu buvo laikomas mirtina nuodėme.
Žinoma, mergina šiuo atveju galėjo nebent tik įsižeisti. Ji neatrodė pakankamai savižudiška, kad pasmerktų savo sevitą liūdnam, bedieviškam galui ant laužo.

- Aš niekada nepasižymėjau dideliu tikėjimu, - galop trūktelėjau pečiais, nusprendęs jog blogiau greičiausiai nebus.
Agielė pakreipė galvą, nenuleisdama nuo manęs akių. Atrodė šiek tiek sutrikusi.
- Ta prasme, tu neturi jokio dievo? - pasitikslino.
- Jei tau taip patogiau, gali ir taip sakyti, - trūktelėjau pečiais.
- Gerai, - pratarė ji. - Tiesiog tu taip pasakei, tarsi tau kažkoks dievas egzistuotų, tačiau nenorėtum jo prisiminti. Norėjau žinoti tiksliai, ar turi savąjį, ar ne.
- Mano tėvai yra tikintys. Aš pats – ne, - atsidusau. Rimtai, kiek galima apie vieną ir tą patį?
- Tikintys? - kilstelėjo antakius Daeva.
- Tikintys. Religingi. Die... - užsikirtau. Pala, kaip jų kalba bus „dievobaimingi?.. Norėjau ją užversti sinonimais, kad tik liautųsi.
- Mudu šiek tiek nesusikalbame, - Agielė žiūrėjo į mane nemirksėdama. - Aš neklausiau, ar tu tiki kuo nors. Aš klausiau, ar tave atstovauja koks nors dievas ar deivė, Erikai. Pavyzdžiui, mane atstovauja deivė Selėja, iš kurios imu savo magijos galias. Jei ne ji, aš būčiau tokia pat paprasta moteris, kaip Nilda ar visi kiti prasčiokai.
- Betgi Nilda irgi tiki Selėja, - pamėginau nurodyti spragą jos logikoje. - Girdėjau, kaip ji minėjo jos vardą...
- Nilda tik priima faktą, jog Selėja egzistuoja, - atsikirto Agielė. - Tai dar nereiškia, jog Selėja ją atstovauja. Aš taip pat priimu faktą, jog egzistuoja deivė Višna, suteikianti seserims Rangdoms jų galias, tačiau Višna manęs neatstovauja. Mano vienintelė atstovė yra Selėja.
- Man tada šiek tiek neaišku, - sumurmėjau. - Tu kalbi apie Selėją taip, tarsi ji būtų reali ir būtum mačiusi ją savo akimis.
- Nes ji ir yra reali, - vėl pakreipė galvą Agielė. - Ir aš ją iš tiesų mačiau.
Kelias sekundes sėdėjau pravėręs burną, spoksodamas į savo archonę ir ieškodamas tiesos jos akyse, kol galų gale priminiau sau, kur esu. Tai buvo pasaulis, kuriame egzistavo magija, po galais. Argi dievybės neturėtų būti natūrali šio pasaulio dalis?
- Tu... matei, - galop pratariau.
- Vieną kartą, taip, - linktelėjo Agielė. - Kai atėjo laikas atsiverti magijai, tėvai mane nusivedė į Selėjos šventyklą. Kuomet burtininkų vaikas pirmą kartą atveriamas magijai, jis susitinka savo dievybę akis į akį. Labai mažai atsiveriančiųjų to išvengia. Kai atėjo mano eilė, Selėja mane pasitiko ir mudvi ilgai kalbėjomės.
Mano archonės lūpomis nuslydo lengva šypsena ir ji žvilgtelėjo į šalį, į niekur, tarsi prisimindama nupasakojamą įvykį iš naujo. Pajutau iš paslaptingojo sąmonės kampelio plūstančią šiltų emocijų bangą. Velniai rautų – ji rimtai visu tuo tikėjo.
- Iki to susitikimo maniau, jog mano tėvai visada šiek tiek persūdo kalbėdami apie ją, - tyliai nusijuokė Agielė. - Bet iš tiesų jie niekada nesugebėjo surasti tinkamų žodžių, kad viską nupasakotų teisingai.
- Man lyg ir darosi aišku, - sumurmėjau. - Mano pasaulyje dievas yra labiau išgalvotas nei realus. Praktiškai nerastum nė vieno, kuris būtų iš tiesų jį matęs.
- Ak... - jos šypsena pranyko ir Agielė šiek tiek surimtėjo. - Tai štai ką norėjai pasakyti, kalbėdamas apie tikėjimą... Manau, aš taip pat negalėčiau tikėti deive, kuri neegzistuoja. Tu ir tavo žmonės greičiausiai teisingai darote.
- Hm... - krenkštelėjau, jausdamasis šiek tiek nepatogiai. - Tiesą sakant, mano žmonės tam dievui pristatė tiek šventyklų, kad suskaičiuoti neįmanoma.
- Rimtai? - pamėgdžiojo Agielė mano mėgstamiausią žodį.
- Visiškai.
- Daug šventyklų... vienam dievui?
- Mhm. Argi tavo Selėja turi tik vieną?
- Žinoma. Toje vietoje, kur ji gimė ir augo. Kam būtų reikalingos visos kitos šventyklos? - nesuprato ji.
Aš vis dar mintyse skaičiavau Jehovos bažnyčias, todėl Agielės žodžiai ne iš karto pasiekė mano sąmonę.
- Gimė ir augo?..
- Taip, - pratarė mergina šiek tiek atsargiai. - Selėja kadaise buvo tokia pat moteris, kaip ir aš. Kaip tu dar įsivaizduoji dievus, Erikai?
- Nežinau. Kaip visagales būtybes iš kažkur kitur? - pamėginau atspėti. - Iš kur man žinoti? Mūsų dievo kilmės niekas nemėgino aiškintis.
- Taigi pats sakei, jog išgalvojote, - priminė man Daeva.
- Na taip. Tai ir yra kvailiausia dalis, - atsidusau. - Kai turi išgalvotą dievą, niekas nieko tiksliai nežino, bet įsivaizduoja, kad žino viską.
- A... Hm... Gerai, aš kažką supratau... regis, - sumurmėjo ji. - Įdomu...

Žemas varpo dūžis užčiaupė merginą ir priminė, jog mums vertėtų krutėti į auditoriją. Lengviau atsidusau. Ne tik įsivėliau į religinę diskusiją, tačiau Agielė vertė mane jaustis visišku idiotu. Netgi nepaisant to, jog buvau (krikštytas) ateistas ir teoriškai neturėjau dėl ko raudonuoti. Juk ne aš tą dievą išgalvojau, dėl dievo meilės!

* * *

Jei poilsio zonoje pašaliečiai teikėsi palikti mudu ramybėje, tai auditorijoje tebuvo laiko klausimas, kada suolo kaimynas teiksis tarti vieną kitą žodelį. Agielė akivaizdžiai norėjo tęsti  ankstesnę diskusiją, tačiau šnabždėtis darėsi sudėtinga. Mudu ir taip buvome vos ne dėmesio centre - turbūt mano kaltė...
Pirmiausiai suradau Balberiną ir nuskubėjau paspausti jam rankos. Jis žinojo apie mano vakarykštę situaciją ir pernelyg nepyko dėl to, jog turėjau sulaužyti pažadą pavedžioti po mišką Jorgį - šerno ir meškos hibridą primenantį šoklį. Aš buvau Agielės sevitas ir turėjau savo pareigas. Kokias – to dar nežinojau pats, tačiau užtai Balberinas žinojo... ir puikiai mane suprato. Velniava, šitas bičas rimtai per ilgai užsibuvo vienas ir be draugų. Man verkiant reikėjo išsireikalauti bent poros laisvės valandų savo socialiniam gyvenimui.

- Atrodo, jog Daevos sevitas pagaliau ima rinkti panašių į save nevykėlių kompaniją, - išgirdau pašaipų baritoną. Tai buvo Iberijus Kantas (Kietas Vyrukas) ir jis nesibodėjo parodyti savo kreivą šypseną, įsitaisęs trečioje eilėje kartu su jau įprastais keturiais muškietininkais. Savo repliką laiku prarijau - bet kuris iš šių šmikių galėjo pareikšti pretenzijas į mano sakomą tiesą. Tai reiškė, jog visi teiginiai buvo mano priešai. Įžeidimai taip pat.
Antra vertus, niekas nieko nesakė apie pirštų kombinacijas...
Išvydęs mano parodytą pirštą, Kietas Vyrukas nusprendė pasitarti su savo keturiais bičais, ką tai galėtų reikšti. Aš jiems tikrai neketinau nieko aiškinti.

Sugrįžęs įsitaisiau šalia Agielės, visą laiką sekiojusios mane neramiu žvilgsniu. Jau tikėjausi šiokios tokios ramybės, tačiau tada pastebėjau viena eile aukščiau besiartinančią Ferą Elfiorą. Žinoma, kaipgi be jos.
Šiandien blondinė atrodė kaip niekad pasipuošusi ir savotiškai didinga – tarsi būtų atėjusi į puotą, o ne į pamokas. Plaukai kruopščiai supinti į daugybę kasų, kurios savo ruožtu buvo supintos tarpusavyje, sudarydamos simetrišką, galvą gaubiantį ornamentą. Tik dvi plaukų gijos laisvai driekėsi žemyn abipus veido. Ši pana akivaizdžiai vaikėsi naujausių madų. Balta suknelė su raudono ornamento juostomis vėlgi skoningai ryškino visus kūno linkius ir netgi Sioneira būtų užpavydėjusi, jei tik  kas nors leistų vargšelei dalyvauti pamokose. Turėjau įtarimą, jog demonė šiuo metu naudojosi proga ir tikrino mano kambarį vildamasi, jog būsiu nubaustas dar labai ilgam.
- Ir ką mes čia matome, - lėtai pratarė blondinė, teikdamasi apdovanoti mane lengva šypsena, tinkančia visoms progoms, tik ne nuoširdžiai draugystei. - Atėjai pasiruošęs sakyti tik tiesą, Erikai?
- Ir tau geros dienos, Fera, - murmtelėjau įprastą pasisveikinimą, nenuleisdamas nuo jos akių. Ji demonstravo savo jaunystės grožį – kodėl turėčiau atsisakyti nemokamo reginio?
- Erikai! - kumštelėjo mane Agielė. Man pasirodė, ji taip ragino mane patylėti, nei baudė už spoksojimą.
- Prašyčiau, Daeva, - nukreipė žvilgsnį į mano archonę Fera. - Leisk savo sevitui bent pasisveikinti su savo nuoširdžiais bei ištikimais priešais.
- Ką? - murmtelėjo Agielė, kilstelėdama antakį.
- Jis pats man taip sakė, - trūktelėjo petį blondinė, pasiremdama alkūnėmis į stalviršį. Merginos krūtys ėmė beveik veržtis lauk pro kuklią iškirptę. - Tavo sevitas tikrai iš kito pasaulio. Dar niekada negirdėjau, kad kas nors savo priešus šiaip sau vaišintų arbata. Gal netyčia sulauksiu tos dienos, kai jis ims siųsti man dovanas?
Daeva dirstelėjo į mane primerkusi akis ir palenkė galvą į šoną, tarsi laukdama patvirtinimo. Man beliko šyptelėti.
- Nagi, Erikai, tark bent vieną žodelį, nesibaimink, - viliojo Fera, lenkdamasi dar žemiau. Jos iškirptei rimtai grėsė avarija. - Pasakyk visą tiesą, ką dabar apie mane galvoji?

Pala, negi ji dėl manęs šitaip išsipuošė?
Mintis atrodė pernelyg netikėta ir aš buvau pernelyg paniręs į jos grožybes, kad susilaikyčiau:
- Mmm... tiesą sakant, dabar visos mano mintys sukasi tik apie tai, kaip tu atrodytum visiškai nuoga, perrišta raudonu kaspinėliu, paguldyta į mano lovą ir nusiteikusi ilgai, karštai naktelei, - atsidusau. - Turiu įtarimą, šios dvi bandelės turėtų būti itin jautrios ir malonios liesti... taip, aš tikrai neatsisakyčiau. Dvi tobulos krūtys visai nakčiai. Jau nekalbu apie visas kitas sultingas vieteles po šia suknele...
Ūmai iškirptė nutolo ir aš žvilgtelėjau aukščiau, į vos praviras lūpas ir stipriai išraudusį Feros veidą. Mergina atsitiesė ir skubiai dirstelėjo į šalis, žiodamasi kažką sakyti, tačiau neįstengdama išleisti garso. Kadangi kalbėjau pusbalsiu, mane girdėti galėjo tik artimiausi suolo kaimynai – Agielė ir dar pora vyrukų kitoje pusėje. Mano archonė taip pat atrodė gerokai sušilusi, o pastarieji du stiklinėmis akimis stengėsi žiūrėti tiesiai prieš save, tarsi negalėdami patikėti tuo, ką išgirdo.
- O tu rimtai neklydai, - tariau Ferai. - Tiesa išties gali būti gėdinga ir versti jaustis nejaukiai. Tavo veidas dar niekad neatrodė toks žavus kaip dabar. Man turbūt reikės dažniau ją sakyti.
- Už... užsičiaupk! - pratarė ji, gaudydama kvapą ir savo orumą.
Dirstelėjau į savo šeimininkę, tikėdamasis pritarimo. Na gerai - tikėjausi kumščio į šoną, nes veikiausiai nebuvau toks geras sevitas, kokio ji tikėjosi. Ne, Daeva nebuvo įpykusi. Man pasirodė, jog šį kartą ji stengiasi sutramdyti juoką, o ir skleidžiamos emocijos nepasirodė itin pavojingos. Nusprendžiau dėl viso pikto patylėti. Fera pasitraukė toliau nuo manęs, į savo įprastą vietą ir iš mestelėto žvilgsnio galėjau suprasti, jog mergina nebuvo itin patenkinta tokia mano tiesa, nors jos ausys niekaip nesiliovė raudusios.

Auditorijoje pasirodęs Oksis Morontas mane išsyk nuteikė mieguistai. Jis buvo bene vienintelis mokytojas Abrakse, kurio pamokose nevyko jokie realūs burtai. Tačiau jis turėjo galybę informacijos apie kristalų magiją ir galėjo kalbėti apie tai valandų valandas. Jei man ką nors ir pavyko suprasti, tai tik tai, jog kristalų magijos esmė buvo sukišti tam tikrą burtą į kristalą – tokį, kokį nešiojosi Agielė. Pats primityviausias to pavyzdys buvo šviesa. Burtininkas galėjo arba išburti šviesos šaltinį kažkur šalia savęs ir valios dėka palaikyti jo egzistenciją, arba patikėti tokį darbą kristalui. Antrasis variantas buvo daug paprastesnis ir nereikalaujantis nuolatinės koncentracijos. Įkrauni kristalą savo galia, suteiki jam komandą ir kristalas vykdo ją tol, kol išsenka energija. Žinoma, man iš to nebuvo jokios naudos, tačiau man patiko pati teorija, todėl pamokose visada klausiausi ir stengiausi suderinti žinias su žinomais fizikos dėsniais.
Moronto bėda buvo ta, jog senis ne tik dėstė monotonišku, bespalviu balsu, tačiau jis tai darė labai aukštomis frazėmis, kurių ne visas supratau be žiedo pagalbos. Mintį pamesdavau labai greitai ir susigaudyti jo teorijose ilgainiui darydavosi vis sunkiau, kol galop spjaudavau į temą ir pasinaudodavau Moronto balsu kaip pačia puikiausia migdymo priemone. Sprendžiant iš Agielės spinduliuojamo susierzinimo, ji pati patyrė tas pačias problemas. Tačiau mergina vis tiek uoliai darbavosi plunksna, rašydama viską į savo nedidelę knygelę. Stebėdamas jos ranką iš pradžių vyliausi, jog man pavyks šitaip išmokti pažinti raides – pagal tai, ką mokytojas tuo metu kalba. Tuomet Oksio pamoka nenueitų visiškai veltui.
Deja, mokytojas kalbėjo šiek tiek per greitai ir aš turėjau įtarimą, jog mergina trumpina sakinius bei gerokai atsilieka. Galėjau nebent tykoti ilgesnių pauzių, po kurių ji imdavo rašyti beveik lygiagrečiai su Moronto monologu. Rezultatas buvo toks, jog po trijų tokių pamokų daugmaž nutuokiau, ką galėjo reikšti keturi ženklai. Vienas iš jų buvo senas geras taškas.

* * *

Įtariau, jog pietų pertraukos metu mane aplankys įvairiausio plauko fėjos su savo nešamomis nelaimėmis, todėl šį kartą nusprendžiau skubiai imtis taktinių priemonių. Pats pulti negalėjau ir mano šansai atsilaikant prieš puolimą atrodė itin abejotini, todėl pasinaudojau dėdulės Sun-Tzu išmintimi. Strateginis atsitraukimas ir priešo dezinformacija.
Balberinas jau rengėsi užimti savo kampelį, kuriame sukiojosi įvairiausio plauko kerėtojai iš to paties bendrabučio. Kai mudviejų žvilgsniai susitiko, ženklais pakviečiau jį į savo pusę. Jis dėl viso pikto sudvejojo ir nusprendė apsidairyti, ar ženklas tikrai buvo skirtas jam.
- Ką tu darai? - pastebėjo mano mojavimus Daeva.
- Manau, jog mums reikia naujos vietos pietų pertraukai. Šis dirbtinis krioklys gražus ir visa kita, tačiau mums vertėtų būti išradingiems. Tu stverk Deidrę, o aš imu Balbo. Mes einame į lauką.
Balberinas ryžosi prisiartinti kaip tik tuo metu, kai mes pasiekėme savo įprastą staliuką, prie kurio ištikimai lūkuriavo Deidrė su pilnu maisto krepšiu.
- Kas... kas vyksta? - vaikis akivaizdžiai turėjo problemų su žvilgsnio užlaikymu ties abiem merginomis.
- Mes bėgame nuo piktųjų fėjų, - pareiškiau. - Ir tu eini su mumis.
Ne, aš neklausiau jo nuomonės. Turėjau įtarimą, kad pasirinkimo atveju jis būtų užsikirtęs it plokštelė ir galų gale vis tiek sutikęs.
- Fėjų? - sumurmėjo jis beveik kartu su Daeva. Sprendžiant iš žvilgsnio, pastaroji jau beveik suprato, kur link suku.
- Nuo tų, kurių vardai baigiasi Rangdomis, Gremori ir Izajomis, - paaiškinau. - Mielai paimčiau Elfiorą, tačiau ji dabar turi problemų. Ar tu visada pietauji su savo draugais?
Balbo linktelėjo, grįžtelėdamas į savo ankstesnę kompaniją. Mus pasitiko kur kas daugiau žvilgsnių nei pirma.
- Eik, pasakyk jiems, kad šį kartą pietausi su mumis Arenoje, - pasiūliau jam.
- Ar mums tikrai reikia jo kompanijos? - suabejojo Daeva, kai storulis nuskubėjo pasiteisinti.
- Ar tu ruošiesi gražinti mano keturias laisvės valandas? - pasitikslinau. Ji suprato užuominą ir kreivai šyptelėjo, purtydama galvą. Deidrė jau buvo pasiruošusi dengti stalą, kai sulaukė ženklo neskubėti.
Balbo netrukus grįžo ir mes patraukėme link vartų.
- Ką tiksliai tu sugalvojai? - pasmalsavo Agielė, kai mes pasiekėme duris vartuose ir aš šiek tiek atsilikau, kad jas kruopščiai užverčiau.
- Paaiškinsiu, kai pasieksime pikniko vietą, - pažadėjau, nukreipdamas žvilgsnį į Balbo. - Ką tu tiksliai pasakei savo draugams? Kad mes būsime Arenoje?
- Uhu, - linktelėjo jis.
- Nuostabu. Tada visi prašom čionai, - pasukau link dešiniųjų vartų, pro kuriuos šį rytą atpėdinome į pamokas.
- Bet Arena kitoje pusėje... - ėmė abejoti Balbo. Agielė susigaudė greičiau už jį.
- Tu liepei jam perduoti klaidingas žinias, - šaltai pastebėjo mergina. - Erikai, tave girdėjome ne vien mes! Tu praktiškai pats ką tik visiems sumelavai! Mes turėtume...
- Man nėra uždrausta apsigalvoti ar keisti savo nuomonę, - atsikirtau nelėtindamas žingsnio. - Rimtai, aš ką tik prisiminiau kur kas geresnę vietą, nei ta dulkėta Arena!
- Tai nė kiek nepanašėjo į apsigalvojimą! - laikėsi savo Agielė.
- Aš ir mano trys liudininkai galvojame kitaip, - laikiausi savo.
- Tu neturi... - ji staiga užsikirto ir po trumpos pauzės pasivijo mane, apdovanodama keliais stipriais niuksais. - Aš rimtai manau, kad tavo giminė tiesiog knibžda įvairiausio plauko demonais!
- Jei tai tiesa, man reikės Sioneiros pagalbos, - plačiai išsiviepiau. - Noriu sugebėti išnykti kaip ji.

Taip, aš turėjau tris liudininkus, kurie „matė“, kaip Erikas sąžiningai apsigalvojo. Agielė nenorėjo, jog atsidurčiau požemyje, taigi, makaronų kabinimas buvo vienintelis jos pasirinkimas. Deidrė sumeluotų dėl savo šeimininkės, o Balbo turėtų dilemą – meluoti kartu arba aiškintis, kodėl jo nuomonė skiriasi.

Abrakso priekinį vidinį kiemą, panašiai kaip ir galinį, puošė didelis parkas, kurio centre buvo įrengtas prūdas, gėlynai ir kelios vietos užklydusiems gamtos mylėtojams. Visa ši panorama buvo puikiai matoma iš Daevų namų trečio aukšto balkonų. Kadangi dalis menių šiuo metu buvo negyvenamos, aš netrukau išnaudoti savo vakarykštę bausmę ir iššniukštinėjau kiekvieną kertę. Tuo pačiu nustačiau, kurios parko vietos atrodė patraukliausios – sunkiai pastebimos nuo takų pusės, pridengtos lengvais šešėliais ir apsaugotos nuo atsitiktinio pasiklausymo. Vos tik prasidėdavo pamokos, šis parkas praktiškai išmirdavo – likdavo tik vos keli jį prižiūrintys tarnai.
Anzu jau tikriausiai buvo įsiminusi Agielės dienotvarkę. Nuošalus staliukas centrinių rūmų poilsio zonoje arba pasivaikščiojimas galiniame kieme. Naujausias mano manevras privalėjo Anzu gerokai išmušti iš pusiausvyros. Antra vertus, toks sumanymas turėjo ir neigiamą pusę. Jau rytoj „priešų“ stovykloje skambės aliarmas ir merginos imsis persigrupavimo. Tai puikiai įrodė faktas, kaip greitai Taryba pakeitė savo sprendimą. Man reikėjo kilstelėti žaidimo kartelę į naujas aukštumas ir tikėtis, jog šiame pasaulyje dar niekas neparašė „Karo meno žaliems“.

- Ar tu kada nors buvai sutikęs savo deivę? - paklausiau Balberino, prisiminęs ankstesnį pokalbį su Daeva.
- Serefę? - žioptelėjo šis. - Aa... taip, vieną kartą, kai... kai tėtis nuvedė mane su seserimi į šventyklą pirmajam įšventinimui.
Jo veide pražydo lengva šypsena. Kaip ir Agielei, šis prisiminimas greičiausiai buvo jo mėgstamiausias.
- Serefė? - murmtelėjau.
- Jis greičiausiai kilęs iš Gordo arba Lornos, - tarė Agielė. - Gremori ir Izajos regionai dalinasi ta pačia dievybe. Yra septyni regionai ir šešios dievybės Sitro imperijoje šiuo metu.
- Ne, aš užaugau Bao mieste, Daevų valdose - patikslino Balberinas, - nors mano abu tėvai kilę iš Lornos. Tėtis ten prekiauja.
- Kodėl tavęs tada nenuvedė į Selėjos šventyklą? - paklausiau.
Tiek Balbo, tiek Agielė abu žvilgtelėjo į mane kažkaip keistai. Netgi Deidrė nutaisė lengvą šypseną.
- Ar kas nors dar pamena, kad aš iš kito pasaulio? - skėstelėjau rankomis.
- Tai... tai vargu ar būtų suveikę, - pasikrapštė galvą Balberinas.
- Erikai, ar tu atkreipei dėmesį, jog ne visi Sitro imperijoje turi galią burtams? - paklausė Daeva.
- Nes ne visi gali susimokėti už ceremoniją šventykloje? - pamėginau atspėti.
- Ne. Balberino tėvai yra kilę iš Gremori regiono. Tai reiškia, jog vieno iš jų gyslomis teka Serefės kraujas, kuris ir jungia beveik visus šeimos narius su pačia deive. Ši dovana nėra garantuojama tiems, kurie nepriklauso šeimai.
- Mama kilusi iš paprastų žmonių, - patikslino Balberinas.
- Palaukit, - giliai įkvėpiau, - tai jūsų deivės kadaise ne tik kad buvo tikros moterys – jos buvo ir jūsų pramotės?
- Tai ilga ir labai sena istorija, bet iš esmės – taip, - linktelėjo Agielė. - Deivė Selėja yra Daevų ir dar septynių šeimų pramotė, garantuojanti savo kraujo linijai magijos galias. Visos aštuonios šeimos turi savo valdas netoli Selėjos šventyklos, nors mažesnių valdų greičiausiai atrastum bet kurioje imperijos vietoje. Jei turinti Selėjos kraujo moteris gyventų kur nors Dal Poroje ir sulauktų vaikų, atėjus laikui jiems tektų keliauti skersai visą imperiją, kad galėtų atsiverti savo deivei. Visos kitos deivės jų tiesiog nepripažintų. Balberino atveju, jiems teko vykti į Izajos regioną, kad susitiktų Serefę jos šventykloje.

Mes pagaliau pasiekėme mano nužiūrėtą nedidelę laukymę parke, didžiulio medžio šešėlyje. Deidrė paklojo ant žolės dailų užtiesalą, ant kurio ėmė ruošti arbatą trims – šį kartą ji taip pat buvo pasiruošusi netikėtiems svečiams. Protinga mergaitė.
- O tu ar turi savo dievą? - atsargiai paklausė Balberinas.
- Nemanau, - burbtelėjau.
Man vis dar buvo sunkoka aprėpti vietinių gyventojų ir jų dievų ryšius.
- Eriko dievas yra išgalvotas, - leptelėjo Agielė. - Ir panašu, jog jis turi nesveikai daug šventyklų.
- Tikrai? - susidomėjo Balbo.
- Gal mes galime susitelkti į svarbesnius ir tikresnius dalykus? - pamėginau nuvairuoti pokalbį į šalį.
- Bet mudu taip ir nebaigėme pirmojo pokalbio, - priminė man Agielė.
- Jeigu tavo dievas išgalvotas, tai kokį ryšį su tokiu galima turėti? - stebėjosi Balbo.
- Aš ji galiu visą laiką turėti savo galvoje ir jaustis tuo labai patenkintas, - palinksėjau visiškai rimtu veidu. - Rimtai, žmonės. Ko jūs tikitės iš fantazijos?
- Taigi, jis... neturi jokio ryšio su tikru pasauliu ir tavo žmonėmis... - vis dar neketino paleisti minties Balberinas.
- Anot vienos legendos, jis turėjo sūnų, kuris buvo žmogus, - atsidusau. - Neklauskit, kaip. Rimtai, neklauskit, - kilstelėjau rankas.
- Taigi, tu nepapuolei į to žmogaus kraujo liniją ir dėl to negali kerėti? - vystė logišką mintį Balbo.
- Anot tos pačios legendos, tas žmogelis mirė kraupia mirtimi nesulaukęs palikuonių, - atsidusau.
- O... - žioptelėjo mano naujasis draugas.
- Kaip... įdomu... - sumurmėjo Agielė, siekdama arbatos. Mes pasekėme jos pavyzdžiu. Netgi Deidrė užsimiršusi siektelėjo bandelės ir ėmė mąsliai ją kramsnoti, stebėdama mane viena akimi.
Aš? Tikrai džiaugiausi, jog tema galų gale išsisėmė. Tačiau liko įkyri mintis, jog mano pasaulyje žmonija kažkur labai smarkiai prašovė. Magija sudarė didžiąją mūsų padavimų bei šiuolaikinių istorijų dalį. Ar gali būti taip, jog labai seniai ji iš tiesų egzistavo, tačiau dėl kažkokių nežinomų priežasčių išnyko? Jei Agielės ir deivės Selėjos ryšys buvo tikras bei paremtas krauju, tuomet nieko keisto, jog krikščionys neturėjo jokių šansų magijoje. Nė viena religija tokių nebeturėjo. Mūsų ir dievų nesiejo jokie DNR ryšiai, o niekšai romėnai pasirūpino, kad vienintelio dieviškojo DNR nešiotojo neliktų nė ženklo – jei tikėtume visa ta legenda.

Šiaip ar taip, mano senasis pasaulis dabar liko kažkur toli, absoliučiai nepasiekiamas. Prieš mane vėrėsi nauja realybė ir nauji klausimai – pavyzdžiui, kaip Selėja iš viso sugebėjo tapti deive? Ji buvo paprasta moteris, tiesa?..
- Taigi, Erikai, - pralenkė mane Agielė. - Tikiesi, jog pakeisdamas įprastą vietą į naują, išvengsi Tarybos dėmesio?
- Tau patinka? - apsidairiau po pievelę. Mus supo kruopščiai pjauta veja ir tankūs krūmokšniai, pasidabinę raudonais bei violetiniais žiedais. Galingas medis savo lapija pridengė nuo saulės.
- Tai nebloga vieta, jei tik nelyja lietus, - linktelėjo mergina.
- Mhm. Tik aš nemanau, jog man pavyks taip lengvai išsisukti nuo visų tų fėjų. Jei jos būtinai norės mane nutverti pokalbiui, vakarais tą galės padaryti tiesiog namuose. Tačiau mane tikrai ima erzinti, kai jos tą daro per pietus.
- Lilė jau rytoj žinos apie šią vietą, - pareiškė Daeva. Balberinas linktelėjo pritardamas.
- Tegu, - trūktelėjau pečiais. - Ši vieta nėra nuolatinė. Ir niekada nebus. Rytoj mes padarysime lygiai tą patį, tik šiek tiek kitaip. Deidrė iš viso nepasirodys centriniuose rūmuose su pietumis, - nusišypsojau.
Tarnaitė pažvelgė į mane taip, tarsi primintų, jog ji klauso tik vieno žmogaus įsakymų šioje mažoje kompanijoje. Ir tas žmogus nesu aš.
- Kai mes ryte išeisime į pamokas, tu pasakysi Deidrei, kur ji turėtų mūsų laukti, - paaiškinau Agielei. - Tokiu būdu mums nebereikės niekam meluoti. Kiekvieną dieną – vis kita vieta. Jei oras geras, sutarsime vietą kur nors parke. Jei blogas… Na, pastatų šioje vietoje ir taip gerokai per daug. Ir Abraksas pakankamai didelis, kad mūsų pietų pertraukėlių vietos nepasikartotų iki metų pabaigos.

Visi trys žiūrėjo į mane taip, lyg būčiau netekęs proto.
- Kokio šėtono... Tu ką, skelbi karą Tarybai? - paklausė Daeva.
- Jei tau šitaip norisi pavadinti mūsų žaidimus – tada taip, aš skelbiu jiems karą, - linktelėjau. - Ir jei piktosios fėjos sugebės perkąsti mano planą, tuomet man beliks patobulinti jį.
- Tai... truputį beprotiška, - pastebėjo Balberinas. Iš akių mačiau, jog jam idėja patiko. Kaip ir patiko būti šioje mažoje kompanijoje. Agielė tuo tarpu buvo nusiteikusi šiek tiek skeptiškai. Deidrė dairėsi į mus išplėtusi akis, laukdama šeimininkės išvadų.
- Vaikų žaidimai. Rimtai. Aš net nežinau, ką turėčiau sakyti, - atsiduso mano archonė.
- Valio mums? - pasiūliau.

2015-12-19 14:29
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-22 15:23
Mil2kas
Nu joa, moteris tik moterį supranta :D Žo Aurimai 9 dalis ir aš kol kas neturiu mėgstamo veikėjo, o jų čia tiek daug, kažin ar čia mano pačios bėda, ar autoriaus kuris veikėjus tokius skystokus padarė? :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-22 13:33
pikta kaip širšė
Namanau, kad Mil2kas turėjo omenyje meiles kažkokias. Įtariu, kad kalbėjo apie emocijas bendrai. Ir tikrai pritariu, kad viskas perlenktai vaikiška. Sureikšminta, perdramatizuota.
O skaitytojo reakcija... Na nežinau, kaip kitus veikia, bet aš šią dalį skaitydama pagalvojau, kad aš kažkur ne ten papuoliau ir kad man šito visiškai nereikia. Bet čia tik mane taip paveikė. Gal kažkam patiko – negali juk už visus kalbėti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-22 12:37
Aurimaz
Mil2k, Šiame kūrinyje kol kas nėr jokios meilės, taip kad nelabai yra ką išjausti. Abu pagrindiniai personažai dar patys gerai nesuvokia, ką jų situacija reiškia vienas kitam. Erikas irgi nėra jau toks suaugęs, nes per lengvai įsitraukia į vaikiškus žaidimus, kuomet gali juos užbaigti čia ir dabar.
Bet man smagu, kai visi skaitytojai reaguoja būtent taip, kaip man ir reikia :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-21 23:42
Mil2kas
Na taip rimtai mano akimis pažiūrėjus ir šiame kūrinyje trūksta emocijos, ugnelės. Viskas taip dirbtina ir vaikiška, personažai vaikiški, nors pagrindinis jau senai net ne paauglys, o atrodo kaip pasipūtęs vaikas įgrūstas į darželį. Nežinau, atrodo rašai tik tam kad rašytum, bet pačio kūrinio neišjauti, gal dėl to kad pernelyg save spaudi? Aplinka super, veiksmų aprašymai man patinka, bet veikėjai,elgsenos nu ką žinau, man asmeniškai gadina vaizdą. Žinai, atrodo taip lyg tie veikėjai ne į tą kūrinį įlipo, kitaip net apsakyt negaliu. Sėkmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-21 22:31
Aurimaz
Prie ko čia dabar?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-21 21:07
Mil2kas
Tau reik realiai insimylėt...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-21 16:17
Aurimaz
Šioje vietoje norėčiau paguosti Sporą, kad jos antra eilutė nuo galo labai puikiai atitinka ir mano nuotaiką. Deja, įvykiai klostosi kaip klostosi ir visas veiksmas praktiškai atitenka sekančioms dviems dalims.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-21 14:21
pikta kaip širšė
Iš nuosavos patirties žinau, ką reiškia, kai reikalinga kažką paaiškinti, išdėstyti, sunerti, kad toliau siužetas būtų sklandus, o skaitytojas ima purkštauti, kad „nieko įdomaus neįvyko“. Tai va šįkart esu toje kitoje barikadų pusėje ir labai norėčiau pradėti niurzgėti, kad šioje dalyje absoliučiai niekas nepajudėjo ir ją praleidus turbūt nepajustum jokio trūkumo, bet prisimindama tą situaciją susilaikysiu. Tačiau tai nekeičia fakto, kad po 9tosios dalies jaučiuosi nusivylusi ir gerokai. Toks jausmas, kad tas paralelinis pasaulis yra gryna mokyklinė Santa Barbara (oi, jis į mane pažiūrėjo/ ji į mane nežiūrėjo/ tu manimi tiki?/ aš tavim tikiu labiau/ paglostyk man galvą/ o ką sesutės pagalvos?/ mano suknytė gražesnė!/ skiriu tau namų areštą (WTF?)/ tai gal pažaiskim slėpynių su savo psiaudo priešais?). Šiuo metu mano nuomonę labai gerai atspinti ir apibendrina antra eilutė nuo pabaigos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-21 09:41
Meškiukas
Vieniems patinka nykstukai, kitiems kosminiai laivai, o visiems-Aurimaz. Bet rimtai-prisikabint gali nebent prie to, kas nesutinka su savo objektyvia nuomone. Gaila, kad LT is rasymo nepragyvensi, o ir auditorija tuo klausimu kur kas mazesne. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-20 13:43
jovaras
prie kavos puodelio smagiai persiskaitė tekstas. laukiu kitos dalies. tik vieną pastabą turiu: žmogus esantis svetimame pasaulyje per daug savimi pasitiki ir greitai perpranta žaidimo taisykles. toks įspūdis,kad jis gyvena nuo pat gimimo,o ne atkeliavo iš kito pasaulio.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą