Ir ji išėjo

Ir ji sėdėjo, ir ji laukė.
Rankove patrynė rasojantį langą, didelį ir gražų, trijų stiklų. Pirštais perbraukė palangės medį, besilupančius baltus dažus. Parėmė smakrą, lengvai atsiduso ir pažvelgė.
O už lango ėjo žmonės, dardėjo vežimai, bilsnojo arkliai. Baloje popierinį laivelį plukdė apskuręs berniūkštis, ties juo vos nesuklupo naktį šventęs vežėjas. Kitapus gatvės mažos siuvyklėlės prieangį šlavė savininkė, virš jos balkone rymojo ir pypkę rūkė senyvas rašytojas languotu chalatu. Gretimame name skalbėja paplavas pylė tiesiai į gatvę, į šalį vos spėjo atšokti skrybėlėtas ponas, pėdinęs į savo parduotuvę. Jo keiksmus užgožė pralekianti karieta, paskui ją bėgo našlaityno vaikai. Vienas atsiliko ir sustojo, pagriebė iš balos laikraštinį laivelį ir basas nubėgo atgal.
Ir ji žiūrėjo, ir ji laukė.
Kai bokšto laikrodis išmušė pirmą, ji nusileido žemyn. Ten jos laukė šviesus ir erdvus kambarys, žavios ponios paveiksluose,  gėlės vazose, gėlės ant sienų, gėlės už lango. Aplink ilgą stalą tebetupinėjo kelios tarnaitės, jai priartėjus jos tūptelėjo ir pasitraukė. Ji prisėdo stalo gale, įprastinėje vietoje. Kadaise sėdėjo ties viduriu, šalia nuolat klegančios sesutės, priešais vyresnįjį brolį, rimtai srebiantį sriubą. Tėvas garsiai versdavo laikraščio lapus, karts nuo karto vis žvilgtelėdamas į šeimą pro akinių viršų. Motina tramdė nenustygstančiąją jaunėlę, šūkčiojo tarnams, nervingai žvilgčiojo į laikrodį, timpčiojo apykaklę. O ji sėdėjo, ramiai kaip dabar, valgė, šypsojo ir laukė.
Tai buvo seniai ir ji pamiršo, kokios spalvos buvo motinos akys, ar garsus sesers juokas, ką sakydavo tėvas. Tačiau ji pauodė orą ir pagavo sriubos aromatą, lygiai tokį pat kaip tada, ir atsiduso. Nuleidus akis išvydo sriubą prieš save, geltonoje jūroje besimaudančias morkas ir kukurūzus, lėtai į viršų besivyniojantį garą. Brolis nemėgo morkų, prisiminė ji.
Ir ji valgė, ir ji laukė.
Po pietų nusprendė aplankyti biblioteką. Uždegė seną aliejinę lempą, nubraukė nuo stalo dulkes. Nužvelgė kambarį, pakėlė nuo stalo knygą.,, Dieviškoji komedija. “ Numetė. Kilstelėjo kitą.,, Don Kichotas“.
Galiausiai pasiėmė,, Kandidą“ ir įsitaisė supamajame krėsle.,, Nuobodybė - pats didžiausias mūsų priešas, “ – dažnai cituodavo brolis.
Kartą jis, numetęs Volterą, pasakė nebenorįs abstrakčių mokslų. Jis norįs būti daktaras. Norįs gydyti žmones ir pasaulį. Sakė studijuosiąs mediciną Paryžiuj, Oksforde, Orleane, tapsiąs geriausiu pasaulio gydytoju ir išgarsėsiąs. Ji palinkėjo jam sėkmės ir paprašė greitai sugrįžti.
Ir ji skaitė, ir ji laukė.
Po valandėlės, akims pradėjus mirgėti, ji grįžo į kambarį. Pasiėmė siuvinį ir vėlei sėdos prie palangės. Retkarčiais žvilgtelėdavo pro langą. Priešais esančio namo palėpėje gyveno aukšta mergina strazdanota nosimi. Dienomis ji dirbo mažojoje siuvykloje, o naktimis sėdėjo prie lango ir kuo tyliau mokėsi groti fleita. Dabar ji irgi žiūrėjo pro langą, pirštais įsitvėrusi rėmą, išraudusiais skruostais žvelgė į apačioje stypsantį vaikiną. Jis bandė jai kažką pasakyti, nors buvo gožiamas šurmulio gatvėj.
Ir ji prisiminė, kaip prieš daug daug metų toje pačioje gatvėje stovėjo kitas vaikinas ir sakė jai gražiausius žodžius. Ir ji šypsojo, ir ji raudo, ir ji linktelėjo galva, o tada paraudo ir jis. Kitą dieną jis vėlei ėjo gatve, mėlyna ir balta uniforma, raudona apykakle, muškieta ant peties. Ir jis žvilgtelėjo į ją, ir nusišypsojo, ir akimis pažadėjo sugrįšiąs, ir nužygiavo toliau.
Ir ji svajojo, ir ji laukė.
Po kelių valandų ji pakėlė galvą ir išvydo pustuštę gatvę. Tik senas žibintininkas ėjo gatve, atsainiai degdamas žibintų žvakes. Sustojęs po jos langais, pažvelgė aukštyn, kilstelėjo suplyšusią kepurę ir nužingsniavo toliau. Ji pasuko galvą ir pasekė jį žvilgsniu. Jau daug metų jis buvo vienintelis gatvėje, ją pamatantis.
Moteris atsargiai nukirpo siūlą ir įsmeigė adatą į šalia gulinčią pagalvėlę. Padėjo siuvinį ir atsistojo. Nuo ilgo sėdėjimo skaudėjo nugara, šiek tiek perštėjo akys. Atsistojusi ji ilgai žvelgė į lauko tamsą. Tyliai tapsėjo rudeninis lietus, balose skleidėsi mažučiai ratilai. Prie vienos tebegulėjo popierinis laivelis, ištežęs nuo drėgmės ir sutryptas praeivių kojų. Visi langai buvo užtraukti, visos durys užvertos. Tejudėjo virpančios žibintų liepsnelės ir grindiny bešokantys šešėliai. Tolumoje pasigirdo vieniši žingsniai – žibintininkas buvo begrįžtantis atgal.
Ji užtraukė užuolaidas ir pasisuko. Apžvelgė savo kambarį, didelį, erdvų, skoningą, tačiau tuščią ir svetimą. Įsispyrė į šlepetes, tamsų apsiaustą ir, minutėlę pasiklausiusi prie durų, nusileido žemyn.
Pasiekusi laukujes duris, moteris sustojo. Kaip seniai ji jas vėrė, kaip seniai žengė gatve! Už parankės su motina, ji ėjo į stotį, žvelgė į nykstantį traukinį. Už parankės su seserimi, sesuo ieškojo skrybėlaitės. Ir jau viena, ji stebėjo ją išvykstančią, mojančią iš karietos.
Ir ji panoro dar kartą ją pamatyti, išgirsti jos juoką, sutikti motinos žvilgsnį, tėvo žodžius. Ir ji atlapojo duris, ir suūžė vėjas, siūbtelėjo vėsa.
Ir ji išėjo, ir ji nebelaukė.