Ilgu kai svyščiuoja kambary šešėliai
Jų širmose taip lyg plevenant raudoniems ugnies liežuviams
Kampe dievas agni įsirengė būstą pavidalu ugnies iš žvakės
Turėčiau prijaukintą ugnį
Nei žiebtuvėliais, degtukais, nei pasišildyt prie laužo be jo
Už jų slepias stichija
Pasislėpus himalajų kalnuose su pasaulio krypčių valdovais
O agni neleisk sušalt šią žvarbią naktį
Tavęs aš nematau už tavo rėmų stichijos
Bet visad tavo įnagiai šalia manęs
Ir jei jų neapreikštum savos stichijos
Kentėtų žmonių giminė
Išmirtų ištisos tautos
Ir vargtų dievų dangus.