Nausėdžiai

when you're one of the few
  to land on your feet
what do you do
  to make ends meet?

  -- Roger Waters, „One of the Few“



– Prakaituotas... Smirdantis... Visatos... Klynas..!

Geras keiksmas turi būti skambus, sodrus ir spalvingas. Taipogi, jei ne turiniu, tai bent intonacija perduoti asmeninę nuomonę, situacijos analizę ir visas susijusias aplinkybės. Mano švogždimas nepasižymėjo skambumu, nežibėjo spalvomis, o nuomonę ir situaciją apibrėžė itin neadekvačiai. Ką padarysi – kietas kaip akmuo uniformos audinys trukdė padoriai įkvėpti.

– Prakaituotas... Smirdantis... GELBĖKIT!

Vidutinė operatyvininko karjera trunka aštuonerius metus. Vienus prigriebia nelaimingi atsitikimai, kitus – peilis ar kulka. Didžioji dalis tiesiog pasitraukia patys, neatlaikę įtampos. Išlikusieji neturi vieningos nuomonės apie tai, kam labiau pasisekė – gyviems ar mirusiems.

Po šešiolikos sėkmingos tarnybos metų, bendradarbiai mane į akis vadino Laimingąja Linda. Po dvidešimties pradėjo šalintis ir muilintis nuo bendrų operacijų. Niekas nenorėjo papulti į tą nelaimių sūkurį, kuris, bendru įsitikinimu turėjo pasiglemžti mane kartu su šalia esančiais. Iš karto po to, kai išseks nenormali sėkmė. Buvo netgi tokių, kurie patyliukais kaltino mane dėl kiekvieno naujokėlio žūties. Atseit, aš kažkokiu būdu pasisavinau jų „sėkmę“. Kvailiai. Kokia gali būti kalba apie sėkmę, jei likimas tave jau atvedė į Operatyvinį Skyrių?! Visi mes turim bent po vieną vaiduoklį bagaže.

Netrukus prietaringieji idiotai galės atsikvėpti ramiau. Sėkmė, statistika, likimas – vadink kaip nori – galiausiai prisivijo Laimingąją Lindą. Karjeros pabaiga stūksojo man prieš akis visa savo apsvilusia didybe. Beliko sulaukti, kol uniformoje baigsis energija ir audinys praras gyvybę gelbstintį standumą. O tada... Ne, nieko įspūdingai kruvino nenusimatė. Paprasčiausiai mane užvirtusi nusileidimo kapsulė suspaus krūtinės lastą ir aš uždusiu. Nepadės nei mažesnė planetoido gravitacija, nei treniruoti raumenys, nei patirtis.

– Gel... Gelbėkit!..

Operacijos parametrai griežčiausiai draudė naudoti radijo ryšį. Klausimas - paklusti ar ne - buvo visiškai akademinis: komunikatorius buvo šalme, o šalmas gulėjo per pusmetrį nuo galvos. Dar viena smulki nesėkmė visoje atsitiktinumų grandinėje. Lygiai kaip smulkus nukrypimas nuo kurso, dėl kurio kapsulė nukrito į mišku apžėlusį pusiaują, vietoje pliko ir lygaus  ašigalio. Lygiai kaip ir neįtikėtinai nelygus pagrindas, dėl ko prakeiktas daiktas užgriuvo mane vos išlipusią. Priežastis ir pasekmė. Smirdanti teorinė fizika, o ne gyvenimas.

Nesibaigiančio lietaus lašai abejingai plakėsi į pajuodusius kapsulės šonus, tiško į veidą. Kūną nukrėtė drebulio banga. Uniforma išeikvojo visus energijos šaltinius ir perėjo prie paskutinio resurso – pradėjo siurbti šilumą tiesiai iš mano kūno. Ne, dar ne! Sukandusi dantis įsitempiau ir trūktelėjau kartą, kitą. Laimėjau tik dusulio priepuolį.

– Gelbėkit!

Kam aš varginuosi ir šūkauju? Kas mane čia suras? Kas pamatys? Išgirs? Ką tik išbrėškusi aušra šiek tiek prasklaidė miške tūnojusią tamsą, bet tikros šviesos neatnešė – tanki laja sėkmingai priešinosi ryto pastangoms. Vienintelį dangaus lopinėlį mačiau pro kapsulės išdraskytas šakas, bet ir tą patį traukė juodi debesys. Lietaus vanduo, susikaupęs milžiniškuose viršutiniuose lapuose, garmėjo žemyn kriokliais, gurgesiu goždamas mano pridususius šauksmus.

– Gelbėkit...

Ta-tak, ta-tak. Ta-tak, ta-tak. Kas tai? Žingsniai? Ne, turbūt pasigirdo. Kaip galėdama pasimuisčiau, išriečiau kaklą, skaudžiai nudroždama skruostą ir nesuklykiau tik todėl, kad plaučiuose nebuvo oro. Sudegęs Jėzau! Na ir snukis! Trikampis, košmariškai baltas veidas su siaura barzdele ir aštriomis ausimis, išvirtę akys, geltoni atsikišę dantys...

– Ož... Ožka... – išstenėjau.  Būčiau dar ir atsidususi, bet nespėjau. Uniforma gailiai cyptelėjo, išsijungė ir subliuško. Užgriuvęs svoris išmušė paskutinį kvapą. Šonkauliai sutraškėjo, akyse sutavaravo, nutvilkė paskutinė panikos banga.

– Pa-dė-kit... – sudėliojau be garso, vien tik lūpomis.

Ir pagalba pasirodė. Ištysęs, nudriskęs berniokas pasivaideno raibuliuojančiame akiplotyje, ir tuojau pat dingo. Paskui buvo kirvio poškėjimas, gailus medžio girgždesys, duriantis skausmas ir galiausiai nuostabus, stulbinantis, fantastiškas oro gurkšnis degančioje krūtinėje.

Aš dar kartą pranėriau pro adatos skylę.

---

Nanitai operatyviai suremontavo šonkaulius, bet iki prisiverčiau pakilti dvėsavau dar gerą pusvalandį. Paslaptingasis gelbėtojas per tą laiką nusiplovė, nelaukdamas padėkų. Ir ožką su savimi nusitempė. Na ir velniop juos. Akyse slinko kadrai. Užmerkiau akis, papurčiau galvą, atsimerkiau, ir išvėmiau viską, kas buvo užsilikę skrandyje. Teko sugaišti dar pusvalandį, laukiant kol horizontas taps horizontaliu. Arba medžiai taps vertikalūs. Pastarųjų buvo daugiau, nei horizonto.

Žema gravitacija darė stebuklus su augalais. Dangų – tiesiogine žodžio prasme – remiantys medžiai augo gana toli vienas nuo kito, o tarpai buvo tiesiog prikimšti šakų, lapų, orchidėjų, lianų ir dar velniaižin ko. Visa ta botanika buvo tokia tanki, kad net mano kapsulė nepajėgė prasibrauti iki žemės paviršiaus, ir baigė savo nesėkmingą kelionę ant gigantiškos šakos. Nors ne, teigti, kad „baigė“ būtų neteisinga. Tai aš baigiau kelionę, kaip paukštis medyje, o pajuodusi kapsulė smagiai sūpavosi vijoklių glėbyje maždaug trisdešimt metrų žemiau. Su laiku prakeiktas daiktas pasieks ir žemės paviršių, dar kokia trisdešimt-keturiasdešimt metrų žemiau. Kartu su visa viduje esančia naudinga įranga įranga, kuri padėtų minėtąjį paviršių pasiekti man.

Dabar turėjau tik tai, ką buvau apsirengusi ar prisikabinusi prie diržo: uniformą, vaistinėlę, asmeninius ginklus ir visą įmantrią ir bevertę komandinio šalmo elektroniką. Nei virvės, nei laipiojimo kablių. Jau buvau bepradedanti dairytis tvirčiausiai atrodančios lianos, kai mano pavargusią galvą aplankė išganinga mintis. Jeigu vietinės reikšmės Tarzanas sugebėjo užsikarti iki čia, ir dar ožką atsitempti...

Paieškų rezultatas pranoko lūkesčius – vos keli žingsniai nuo mano asmeninio kosmodromo ėjo visas ožkų greitkelis. Vos įžiūrimas, kokios pėdos pločio takas, daugiau pragraužtas nei ištryptas orchidėjų brūzgynuose. Ir sodriai apšiktas. Ką gi, esu keliavusi ir prastesniais vieškeliais.

Tik niekaip nepamenu, kur ir kada.

---

Vandens paviršius blizgėjo kaip veidrodis. Baseinėlis ne toks jau ir didelis – poros žingsnių ilgio, kokio sieksnio pločio, įsitaisęs šakos linkyje. Ir pašėlusiai viliojantis, ypač po penkių valandų žygio per džiungles... Mane stabdė tik neaiški nuojauta. Dar kartą apsižvalgiau, bet nuovargio sukaustytos smegenys nesiteikė identifikuoti jokios grėsmės. Per visą pusdienį kelionės nei karto nepriartėjau prie žemės paviršiaus arčiau nei per penkiasdešimt metrų, tad maudynės vos ne šimto metrų aukštyje tikrai neglumino. Tai kas tada negerai? Vanduo atrodė švarus, greičiausiai paskutinio lietaus...

– Velniop!

Sprendimas buvo priimtas. Per kelias akimirkas šalmas pakibo ant patogaus šakigalio, uniforma atgulė netvarkinga krūva ant žemės. Įbridusi truputį pastovėjau, ir tik tada atsisėdau skaidriame, saulės įšildytame vandenyje. Gylio buvo per dvi plaštakas – praktiškai gamtos paruošta vonia. Nei tai urgzdama, nei tai murkdama sėmiau vandenį rieškučiomis ir pyliau ant savęs. Drungnas vanduo sroveno kutendamas odą, nusinešdamas prakaito ir kraujo likučius, valydamas ir atpalaiduodamas.

Prisimėgavusi vandeniu, perbraukiau rankomis kojas, masažuodama raumenis ir tuo pačiu tikrindama šios nakties nanitų darbą. Raumeningos šlaunys, greičiau gyslotos nei apvalios, turėjo visą kolekciją randų, bet nei vieno naujo. Riešuto rudumo oda, aptempusi plokščią pilvą ir išsišovusius šonkaulius, taip pat nestokojo baltų takelių. Štai prie šių šiąnakt prisidėjo dar keli nauji, vis dar bjauriai purpuriniai. Nedidelė krūtinė... Hm, žemesnė gravitacija akivaizdžiai turi savų privalumų moterims. Žiūrėdama į atspindį vandenyje vyptelėjau pati sau, patenkinta ne tiek gravitacijos poveikiu, kiek faktu, kad man vis dar tai rūpi. Apskritai neblogai, kaip keturiasdešimtmetei. Galėjo būti ir blogiau.

Vandens paviršiumi nuraibuliavo vos matomos bangelės.

Sekančia akimirką stovėjau su peiliu rankoje, pritūpusi ir pasiruošusi atmušti puolimą. Priešais, per penkis žingsnius tupėjo susigūžusi katė. Didesnė už ožką, juoda kaip dangus ir dantys vos ne piršto ilgio. Nesu naminių gyvūnų specialistė, bet šita katutė tikrai neatrodė prijaukinta.

– Kas tu tokia? Pantera? Puma?

Įsitempusi katė daužė uodega į šaką, bet nepuolė. Gal aš buvau ne pirmas sutiktas žmogus ir ji nenorėjo rizikuoti? O gal kaip tik pirmas, ir padaras neapsisprendė valgoma aš ar ne? Gaila, kad pastvėriau peilį, o ne pistoletą – išspręsčiau dilemą vienu pykštekėjimu. Tik jei jau gailėtis, tai geriau gailėtis, kad nevilkiu uniformos. Tada galėčiau tiesiog ignoruoti panterpumę. Ne be reikalo operatyvinio darbo taisyklės griežtai draudė nors akimirkai likti be uniformos ir vaistinėlės teikiamos apsaugos.

– Oi, kad karš man kailį už taisyklių nesilaikymą, ir – patikėsi ar ne – jau ne pirmą kartą. Nebent tu katyte pasirūpinsi paleisti mano nusidėjėliškas žarnas, ir išgelbėsi visus nuo nemalonaus pokalbio.

Ką toliau daryti? Lenktis ir pakelti pistoletą nesiryžau. Taip pat nenorėjau mesti peilio. Nesu pati geriausia mėtytoja, o galimybė tik viena.

Panterpumė krustelėjo ausimis, sušnypštė ir pasisuko šonu. Jai už nugaros prasiskleidė krūmai ir išniro trečiasis dramos dalyvis. Aukštas, liesas vaikinas ėjo atsargiai dėliodamas basas pėdas. Akys įsmeigtos į katę, rankose ietis ar lazda...  Ei, čia gi praeitos nakties didvyris – Ožkų Tarzanas!

Papuolusi tarp dviejų grėsmių panterpumė sušnypštė dar garsiau, akivaizdžiai negalėdama išsirinkti, kurį iš mudviejų atakuoti. Pasimuistė, šoktelėjo link manęs ir persisukus, kaip juodas žaibas nulėkė į kitą pusę. Vaikinukas nepasimetė, tvirčiau įsispyrė ir puikiai apskaičiuotu judesiu prismeigė siaubūnę prie šakos. Nieko nelaukdama mečiau peilį ir stvėriau pistoletą. Pokštelėjo vienišas šūvis, juodas kūnas trūktelėjo ir sustingo. Žmonės dar kartą įrodė esą maisto piramidės smaigaliu.

Nepaleisdama pistoleto – maža kas – apžiūrėjau medžioklės partnerį. Žema gravitacija stimuliavo ne tik augalus. Vaikis buvo visa galva aukštesnis už mane, bet vargu ar svėrė bent pora kilogramų daugiau. Žemesniam ir platesniam individui siūtas nanopluošto švarkas kabojo ant jo, kaip maišas ant pagalio. Šortai geriau atitiko figūrą, bet gyvenimą iš tiesų pradėjo kaip maišas. Labai prastas ir pigus maišas. Vienintelis apynaujis daiktas – diržas – neturėjo sagties ir buvo apkabinėtas visokiausiais neaiškios paskirties namudinės gamybos daikčiukais.

Galėčiau guldyti galvą, kad vaikis gimė bei užaugo šiame planetoide ir, nepaisant vis dar matomo piliečio kodo bei kompanijos logo ant švarko krūtinės, niekada nebuvo registruotas „Federacijoje“. Kitaip sakant, mano prielaida apie planetoide gyvenančius nelegalius nausėdžius buvo teisinga, kas sava eiga reiškė... Suskrudęs Jėzau, kaip mane kartais užknisa būti teisia!

Kol aš apžiūrinėjau aborigeną, jis man atsilygino tuo pačiu, su nei kiek ne mažesniu entuziazmu. Tiesa sakant, vaikis svilino mane žvilgsniu taip, lyg aš būčiau...

– Ak tu, ožy išverstaki! – neskaitant pistoleto, aš vis dar buvau visiškai nuoga! Jausdama kylantį karštį puoliau grablioti nuo žemės drabužius. Šūksnio pabaidytas Tarzanas liuoktelėjo į krumus ir dingo iš akiračio.

Kažin, ko aš čia taip užsivedžiau? Nesu užkietėjusi nudistė, bet juk ne pirmas kartas pasirodyti nuogai prieš vyriškas akis? O ir snarglius turbūt dvigubai jaunesnis už mane, į sūnus labiau tiktų.

Specialiai neskubėdama apsirengiau ir surankiojau išmėtytą įrangą. Trumpos maudynės atgaivino kūną, tad jaučiausi pajėgi tęsti kelionę, tik papilvėje keistai dilgčiojo ir maudė.

Turbūt nuo neišnaudoto adrenalino.

---

– O! Leitenantė sugrįžo! Jau galvojom ir nepasirodysit daugiau!

Ho-Čanas, naujokas stažuotojas, spindėjo pačia nuoširdžiausia, pačia charizmatiškiausia, labiausiai erzinančia šypsena. Netvojau jam į blizgančius dantis. Neaprėkiau. Net nepažvelgiau į akis. Apėjau aplinkui ir atsisėdau ant patogiai atrodančios šakos. Visi naujokai išmoksta, išmoks ir jis, kad ir koks bukas būtų. Jeigu išgyvens pakankamai ilgai.

Trečiasis ekspedicijos dalyvis, technikos seržantas Kajus, net nemanė šypsotis. Apskritai nepamenu, ar kada nors mačiau jį besišypsantį. Rodos tik iš kaulų ir odos suklijuotas veteranas buvo aukštas, pastoviai surūgęs ir perdėm profesionalus.

– Leitenante.

– Seržante.

Štai taip, ne klausimas ir net ne pasveikinimas: aš matau tave, o tu mane, abu esame čia, abu išgyvenome iki šios akimirkos. Fakto konstatavimas. Nevalia parodyti džiaugsmo, jog tavo bendrakeleiviai ir tu pats vis dar gyvi sveiki. Nepritinka mėgautis šiandienos sėkme. Nes ateis ta diena, kuomet sėkmė baigsis ir kas nors negrįš. Tada mes lygiai taip pat slėpsime liūdesį ir baimę. Tokia mūsų tvarka, tokia nerašyta taisyklė. Nes taip lengviau.

– Gyvenvietę radot?

– Užuodėm, – linksmai čirptelėjo stažuotojas.

– Radom, išžvalgėm, kontakto neužmezgėm, – Kajus be ceremonijų pertraukė naujokėlį.

– Registratoriai?

– Paskleidžiau nuotoliniu būdu, – seržantas mostelėjo rankoje laikoma planšete, – nustačiau pasyviam stebėjimui.

Linktelėjau. Privalėjome vengti bet kokio radijo ryšio, bet neketinau komentuoti Kajaus pasirinkimo. Jis išmanė savo darbą ir per keturis bendros tarnybos metus užsidirbo teisę į nuomonę. O taip pat buvo vienu iš labai mažo skaičiaus bendradarbių, nekreipiančių dėmesio į mano „sėkmės problemą“. Su tuo irgi reikėjo skaitytis – man darėsi vis sunkiau surinkti komandą greitai operacijai.

Mano mintis pertraukė tolimas, daugiatonis besileidžiančio transporterio zvimbimas.

– Išjungti viską, kas nereikalinga! Kamufliažas pilnu pajėgumu! Kavalerija atvyko.

---

Nausėdžiai puikiai pasidarbavo maskuodamiesi: iš orbitos nesimatė jokių pastatų, iškirsto miško, ištryptų takų ar ugnies. Jie nesinaudojo jokiais moderniais prietaisais ar energijos šaltiniais, laukinės ir prijaukintos ožkos ganėsi panašaus dydžio bandomis, o asteroido pluta turėjo pakankamai feritų, kad paslėptų smulkių įrankių magnetinį atspindį. Tačiau niekas negalėjo paslėpti žmogiškojo poreikio tvarkai. Skyriaus kompiuteriai pergromuliavo zondo parneštus infraraudonojo spektro, magnetinio rezonanso ir dar velniai žino kokius skanavimus, ir išspjovė atsakymą, paremtą statistine duomenų analize. Kaip jau išsiaiškinome – teisingą atsakymą.

Iškeldintojai akivaizdžiai turėjo analogiškus duomenis, bet skirtingai nei mes, galutinį patikslinimą bandė atlikti iš oro. Jų transporteris šmirinėjo mums virš galvų gerą valandą, svilindamas džiungles visais įmanomais radarais ir skeneriais, bet niekaip neapsispręsdamas kur leistis.

– Atgrubnagiai, – suraukė nosį Kajus. Iš jo lūpų tai buvo didžiausias pažeminimas.

Mudu su seržantu sėdėjome atsipalaidavę, naudodamiesi netikėta proga pailsėti. Naujokas nerimastingai malėsi aplinkui. Ek, jaunatviška energija. Be reikalo bendradarbiai pravardžiavo Laimingąja mane. Tikri laimės kūdikiai yra tokie Ho-Čanai – jauni, gražūs, nematę nepriteklių, pilni energijos ir šventai tikintys, kad taip ir bus visą likusį gyvenimą.

– Nebūtų paprasčiau tiesiog parodyti iškeldintojams, kur slepiasi nelegalai? Sutaupytume masę laiko, – galiausiai pragydo užsinuobodžiavęs stažuotojas.

– Būtų dar paprasčiau likti namie ir nieko neveikti, – atsiliepiau.

– Ko tie nausėdžiai išvis atsivilko? – toliau nerimo naujokas, – Čia juk ypač ilgo ciklo agrarinė valda, nereikalaujanti pastovaus personalo. Nereikia nei priežiūros, nei derliaus rinkimo, nieko! Esu tikras, savininkai nedavė leidimo įsikurti tik tam, kad lodariai gyventų savo malonumui! Ką jie čia veikia?

Ką gi, nebloga ekonominė apžvalga. Bent jau iš savininkų požiūrio taško. Kiek žinau, Ho-Čano šeima turi solidų interesą nekilnojamo turto fonduose, tad labai stebėtis neverta.

– Ką jie veikia? Gyvena.

Oho! Seržantą pramušė šnekėti? Patyliukais užčiaupiau burną, nurydama paruoštą frazę. Gal pasakys dar ką nors? Iš patirties žinojau, kad Kajus atsako tik į darbą liečiančius klausimus. Ho-Čanas, aišku, nesusiprato patylėti:

– Koks čia gyvenimas – nei medicininės priežiūros, nei komunikacijų. Kaip jie gydosi? Kaip naujagimius registruoja?

Kaip ir tikėjausi, Kajus užsirišo. Teko atsakyti pačiai. Vyresnysis privalo ne tik vadovauti, bet ir mokyti.

– Neregistruoja, stažuotojau. Ir nesigydo. Gimsta, auga, serga  ir miršta.

– Viešpatie susvilęs! Tai jie net asmeninių vaistinėlių neturi!?

– Gal manai, kad nausėdžiai nanitų pastą iš medžių žievės išsiverda? – Jo naivumas mane vienu metu ir siutino, ir juokino.

– Ne, bet... Laisvių Chartija garantuoja... Po galais, net visiški atmatos gauna savo nanitų porcijas!

O taip, įstatymas visiems garantavo teisę į tą stebuklą, brangenybių brangenybę, gyvybės eleksyrą – medicininių nano-botų pastą, galinčią vos ne akimirksniu pagydyti ūmios ligos pakirstą kūdikį, pastatyti ant kojų mirtinai sužeistą suaugusįjį, pratęsti gyvenimą seniui. Bet tik du gramus visam gyvenimui, nei daugiau, nei mažiau, nepriklausomai nuo socialinio ar turtinio statuso. Be teisės parduoti, dalintis ar kitaip perleisti „dozę“ ar jos dalį. Stažuotojas dar neturėjo supratimo, kad ne visiems ta garantija išeina į naudą. Ką gi, sužinoti netruks. Mažiausiai pusė jo būsimos karjeros bus praleista besivaikant „dozės“ dilerius ir pirkėjus.

Įsivyravo tyla. Sprendžiant iš ūžimo, transporteris galiausiai pakibo vienoje vietoje. Pradėjau mintyse skaičiuoti laiką: štai atsidaro liukai, štai iškrenta nusileidimo lynai, juodos figūros viena po kitos slysta žemyn. Tolimi, vos girdimi šūviai sutratėjo gerom penkiolika minučių vėliau, nei tikėjausi. Kajus buvo teisus – atgrubnagiai.

Išgirdęs šūvius, Ho-Čanas pašoko kaip įgeltas.

– Sėsk!

– Bet ten... Juk ten...!?

– Girdžiu. Sėsk. Kaip pats sakei – čia privati valda. Savininkai turi teisę išprašyti nekviestus svečius.

Gulėjau užsimerkusi ir klausiau. Miškas ir atstumas suminkštino, atbukino kautynių garsus. Pasistengus buvo galima visai negirdėti.

Kartais noriu būti kurčia.

---


Pakilome kai nutilo paskutiniai šūviai, bet ėjome neskubėdami. Pasiekti tikslą ketinome maždaug už pusvalandžio – pakankamai laiko, kad nugalėtojai atsipalaiduotų, bet nepaknkamai, kad surastų mūsų „blakes“. Tikėjomės, kad nepakankamai.

Keliavome neslapukaudami – pasalūniškoji operacijos dalis baigėsi. Uniformų kamufliažas pasikeitė į „paradinę-šokoladinę“. Auksu žibėjo „Federacijos“ logo ant krūtinių, kartu su skiriamaisiais ženklais ir apdovanojimais. Net jauniklis turėjo vieną žalią juostelę – „Už pastangas tobulinant tarnybos įgūdžius“, kas principe reiškė, jog paruošiamuosiuose kursuose jis nebuvo visiškai paskutinis. Mus pamatęs bet kas turėjo iš pirmo žvilgsnio suprasti, jog atvyksta raumeninga, tvirta įstatymo ranka, pasiryžusi sutriuškinti nepaklusniuosius. Arba nugeibus, seniokiška rankelė, pro kurios artritiškus pirštus prasmuks kas netingės. Viskas priklauso nuo požiūrio taško.

Pirmuosius lavonus aptikome prie ribos, kurią Kajus pavadino „perimetru“. Kelių metrų pločio švariai iškirstas takas – o tiksliau tunelis augmenijoje – rietėsi aplink kaimą. Pats kaimas, netikėtai didelis, stovėjo džiunglių „dugne“. Vijoklių ir šakų lubos virš jo buvo tokios tankios, kad nepraleido saulės šviesos ir... skanerio spindulių. Gudru, labai gudru. Nausėdžiai turėjo gerą inžinierių.

Priekyje ėjęs Kajus palinko virš nausėdžių kūnų. Girdėjau jį burbant apžiūros rezultatus į šalmo registratorių. Kai priėjau, seržantas pakėlė akis:

– Trys moterys, trys paaugliai ir senis. Penki nušauti. Du užkapoti. Sustiprintu kirviu.

Gynėjai neturėjo nei vieno šaunamojo ginklo, tik paprastus peilius, ietis, kirvius. Nesustiprinti ginklai neturėjo jokių šansų prieš aktyvią nano-pluošto kostiumų gynybą, kuriuos garantuotai vilkėjo iškeldintojai. Tačiau žaidimas nebuvo tik į vienus vartus. Kostiumo gynybai įveikti reikėjo tiesiog energijos, o energija būna visokia. Netoliese gulėjo keli nusmailinti rąstai. Vieno iš jų smaigalys ir aplinkinis žemės paviršius buvo aptaškyti krauju. Kūno nebuvo, bet buvau tikra, kad iš keliasdešimt metrų aukščio atskirejęs smūgis pataikė ne į gynėją.

– Seržante, stažuotojau! – pabaksnojau į vos matomas rąsto skersmens skyles augalinėse „lubose“, –būkite dvigubai atidūs!

Kiek mačiau, spąstuose nebuvo nei metalo, nei kitokių negamtinių medžiagų. Jokie sensoriai, išskyrus mūsų pačių akis, nepagelbės aptikti pavojaus.

– Kodėl... – lengvai pažaliavęs Ho-Čanas nurijo seiles, – kodėl jie gynėsi? Kodėl nepasidavė? Juos būtų tik parvežę atgal...

Man patiko jo subliuškusi išvaizda, ir klausimas „kodėl“ patiko. „Kodėl“ rodė norą matyti giliau, suvokti priežastis. Jeigu vaikis išgyvens, vieną dieną galbūt taps visai padoriu operatyvininku. Arba neištvėręs pradės gerti ar dar kokiu šūdu svaigintis.

– Kur tu mokeisi? Vestoje?

Linkt.

– „Dugną“, žemiausią gyvenamąjį lygmenį matei?

Linkt.

Nieko tu nematei. Nebent pakraščius, kur ieškojai pigių malonumų.

– Įsivaizduok... – nuo ko pradėti? – Įsivaizduok, kad gimei ir užaugai Dugne. Kvėpavai trečiarūšiu oru, valgei kas papuolė. Pasiekus pilnametystę, tavo „dozė“ praktiškai tuščia, nes normaliam gydymui nebuvo lėšų. Labai gali būti, kad turi bent kelis savaime suaugusius kaulų lūžius, nes tavo tėvams reikėjo paaiškinti „Federacijos“ inspektoriui, kur dingo trys-keturi šimtai miligramų iš tavo „dozės“. Išsilavinimo jokio. Tam kad pragyventum, pardavinėji savo greitai senstantį kūną, dirbi ten, kur neapsimoka įdarbinti roboto, vykdai vietinės gaujos pavedimus. Geriausiu atveju gauni tik tiek, kad vos išgali susimokėti už orą, vietą, maistą ir svaigalus. Paskui atsiranda tavo paties šeima, vaikai ir ratas sukasi.

Ho-Čanas kažką bandė sakyti, bet aš nesileidau pertraukiama:

– Vieną dieną tu sėdi knaipėje, pragėrinėji tuos pinigus, kurių ir taip neužtenka, ir nugirsti pokalbį. Iš dokų užklydęs škiperis giriasi kekšytėms kas mėnesį skraidąs pasikrauti deguonies į fantastišką, pasakišką, tiesiog neįsivaizduojamą pasaulį. Ten pilna nemokamo oro, švarus vanduo krenta iš dangaus, maistas laksto aplink – tik ištiesk ranką. Kiek sumokėsi, kad jei ne šitas, tai kitas škiperis nugabentų tave ir tavo šeimą į tą rojų? O gi viską, ką turi, gali parduoti, pasiskolinti ar pavogti. O kai iš tiesų atvyksti į svajonių šalį, tai ginsiesi nuo kelionės atgal, kaip į kampą užspeista žiurkė. Žinoma, su sąlyga, kad pakeliui į rojų nenumirei krovinių triume nuo radiacijos ir oro trūkumo, kad škiperis neišmetė tavęs pakeliui pakvėpuoti vakuumu, kad išmokai gyventi nekontroliuojamoje aplinkoje.

Iš stažuotojo akių supratau, kad šiam kartui beletristikos pakaks. Net tokiam jaunam ir sveikam organizmui reikėjo laiko, kad suvirškintų faktus. Ką gi, teks atidėti, nors daug dar liko nepasakyta. Pavyzdžiui tai, kad „T-L-M Fondas“, kuriam priklausė šitas ir visa krūva panašių planetoidų, prieš kelis metus pakeitė įprastą iškeldinimų taktiką. Vietoje to, kad spaustų regioninę valdžią susirinkti visuomenės benkartus, išsiderėjo mokestinę nuolaidą ir pasisamdė savas pajėgas. Iškeldintojų korpusą T-L-M sulipdė iš korporacijos apsauginių, ekspolicajų ir panašių jėgos struktūrų nuobirų. Korpusas netruko pagarsėti profesionalumu, efektyvumu ir negailestingumu – deportuotų nausėdžių skaičius sumažėjo trigubai. Tiek Fondas, tiek regioninė valdžia buvo labai patenkinti rezultatais. Nausėdžiai galbūt ne, bet niekas jų neklausė.

Operatyviniam skyriui užtat labai nepatiko naujai išaugusi profesionali jėgos struktūra. Mes nežinojome apie tikruosius jų pajėgumus, ginkluotę, ilgalaikius tikslus ir nieko negalėjome padaryti. Fondas buvo per didelis kąsnis įžūliam reidui. Reikėjo kabliuko, reikėjo juridinio casus belli.

Per du metus nesugebėjome rasti nei casus, nei belli.

---

– Seržante, kas girdėti?

– Nieko.

– Prakaituotas ir smirdantis...

Operacija eilinį kartą ėjo šuniui ant uodegos. Mūsų iš anksto paskleistos „blakės“ patyrė fiasko – T-L-M desantas nuslopino visas iki vienos iš kart po nusileidimo. Besitęsiantys technikos seržantas bandymai ką nors išgauti iš valdymo planšetės tebuvo duoklė jo užsispyrimui. Tarp kautynių liekanų irgi neradome nieko inkriminuojančio. Beliko stebėti, ką veikia du iškeldintojai, kuriuos ką tik aptikome nurenginėjant ir kraunant į rietuvę lavonus. Visi kiti greičiausiai išsinešdino ką tik nuzvimbusiu transporteriu, kartu su deportuojamaisiais.

– Nėra vaikų, – burbtelėjo Ho-Čanas.

– Ką? – Ak taip, tarp lavonų, – Juos greičiausiai deportavo.

Brutaliai praktiškas T-L-M pasirinkimas deportuoti tik nepilnamečius buvo gerai žinomas ir įstatymiškai nepriekaištingas. Labai norint jį galima buvo netgi pavadinti etišku – vaikai neatsakingi už tėvų nuodėmes ir taip toliau. Tik nežinau, kokia etika pateisino krūvos nepatyrusių, psichotropikais apdorotų snarglių nuleidimą į Dugną ar panašią vietą.

– Leitenante, žiūrėkit!

Iš pradžių pagalvojau, kad Ho-Čanas rodo į sustiprintą kirvį, kabantį prie vieno iš lavonų nešiotojų diržo. Vien aukštakilmiams leidžiamas ginklas atrodė iššaukiančiai duotajame kontekste, tačiau labai abejoju, ar buvo nelegalus. Tik po akimirkos pamačiau, ką jis iš tiesų turėjo omenyje.

– Jėzau sudegęs! Seržante – pridenk! Stažuotojau – pabandyk apeiti ir atkirsti kelią. Man reikia jo gyvo!

Išslydau iš mūsų priedangos ir, stengdamasi per daug neskubėti, pasileidau link iškeldintojų. Iš priešingos aikštės pusės, visai kaip panterpumės medžioklėje, ten pat artėjo mano senas pažįstamas Ožkų Tarzanas. Tik jo eisena nebuvo lengva ir slystanti, kaip tada, o veidas raudonavo krauju, tekančiu iš žaizdos kaktoje. Ietis taip pat labiau panėšėjo į lazdą pasiramsčiavimui, nei grėsmingą ginklą.

Iškeldintojai taip pat pastebėjo atvykėlį, bet nerodė jokių nerimo ženklų. Vienas – berods tas, kur su kirviu – garsiai prunkštelėjo, reaguodamas į kolegos komentarą. Man buvo nejuokinga, visai nejuokinga. Aš mačiau šansą pabaigti misiją, mačiau potencialų liudininką, vis dar nepraplautomis smegenimis. Žinoma, minėtasis liudininkas nebūtinai žino ką nors naudingo, bet tuo rūpinsimės paskui. Dabar reikia neišgąsdinti ir neleisti iškeldintojams uždėti ant jo savo purvinų letenų.

Eidama akies krašteliu sekiau taškelį šalmo ekrane. Ho-Čanas judėjo tinkama trajektorija. Dar minutėlė ir bus vietoje. Ožkų Tarzanas stabtelėjo, pabandė pakelti ietį nuo žemės, bet taip susvyravo, kad vos nepargriuvo.

– Na gi, drąsiau! Dar žingsnelį kitą, nesidrovėk! – išgirdau šūktelint iškeldintoją.

Antrasis iškeldintojas kvatojo.

– Op op op, dar trupučiuką ir galėsi smigtelėti į mane savo pagaliuku! Jeigu pakeliui nenugriūsi ir sprando nenusisuksi.

Kalbėtojo ranka nuslydo prie diržo, pračiuožė pistoleto rankeną, užkliuvo už kvaišiklio ir sugriebė peilį.

– Nedrįsk! – suklykiau. Uždaro šalmo vidus paslaugiai sugėrė mano balsą, nieko neišleisdamas į išorę.

Laikas išsitempė toje magiškoje, tobuloje akimirkoje, kai bėgi šuoliais, žinodama kad nespėsi. Kai motina tiesia rankas, žinodama kad nepatrauks vaiko piršto nuo ašmenų. Kai lekia sesė...

... matanti brolį...

... krentant pro langą...

Ne! Tai ne tas kartas! Aš irgi jau ne ta, kaip prieš trisdešimt metų, ir priemonių turiu daugiau. Esu nekokia peilio mėtytoja, bet šį kartą tiesiog negalėjau pramesti. Ir nepramečiau – peilio rankena išdygo tiesiai po kaire iškeldintojo mentimi. Tik truputį per vėlai.

Tartum makabriškai atvirkštinėje estafetėje, iškeldintojo peilis paliko jo pirštus vos akimirka prieš maniškiui pasiekiant tikslą. Lėkė gražiai, vartydamasis, palikdamas švytintį sužadintų molekulių pėdsaką. Ir smigo gražiai, statmenu kampu. Tiesiai į aborigeno pilvą.

Antrasis iškeldintojas į kolegos žūtį sureagavo stebėtinai greitai. Jis jau sukosi į mane, kai sutratėjo seržanto karabinas. Šešios ar septynios kulkos rėžėsi į iškeldintojo krūtinę, pralaužė akimirksniu sukietėjusį audinį ir partrenkė trūkčiojantį, kruviną kūną žemėn.

Kojos tartum pačios nešė mane link Tarzano kūno, o mintys lėkė į tris skirtingas puses vienu metu.

– Seržante, pas mane! Ho-Čanai, rask, pagamink, suorganizuok neštuvus!

Trūkčiojantis, negilus alsavimas vis dar veržėsi pro kruvinas jaunojo aborigeno lūpas. Šlovė Visatai, dar gyvas! Ir dviguba šlovė – jo senas, nuo svetimų pečių paimtas švarkas turėjo vaistinėlę. Pati pigiausia, be chemikalų, be nanitų, bet vaistinėlė buvo. Šalia manęs jau stovėjo patikimasis Kajus, tiesdamas farmacinį užpildymo rinkinį. Be nanitų tai bus lašas jūroje, bet kartais lašas dabar yra geriau nei kibiras rytoj.

Atgijusi vaistinėlė suspragsėjo, jaunuolio kūnas truputį atsipalaidavo. Grafinio diagnostinio išvado nebuvo, tad apie sužeistojo būklę galėjau tik spėlioti.

– Leitenante? – Ho-Čanas priklaupė šalia

– Duokš savo farmacinį užpildą, – maniškis gulėjo nelemtoje nusileidimo kapsulėje kažkur ties pusiauju, – ir laikyk aborigeno pečius. Kajau, tu laikyk kojas. Reikia ištraukti peilį.

Iš žaizdos pliūptelėjo tirštas, beveik juodas kraujas. Vaistinėlė gailiai cypčiojo. Sušėriau jai Ho-Čano užpildą, bet ir tai nepagelbėjo. Kraujas tekėjo, jaunasis aborigenas merdėjo. Žvelgiau į mėlstantį veidą, nuo kančios padūmavusias akis,  ir mačiau... Ne! Tai buvo tada! O dabar... O dabar galima ir kitaip.

– Remdamasi Kodekso straipsniu trys šimtai dvidešimt devyni, dalis „B“, – ištariau garsiai ir aiškiai, – kaip vyriausias operacijai vadovaujantis karininkas, skelbiu liudininką – vardas nežinomas, atvaizdą fiksuoju – išimtinai svarbiu operacijos eigai. Kiek man žinoma, liudininkas niekada nepriėmė Chartijos garantuojamų teisių į sveikatos priežiūrą. Liudininko sveikatos būklė kritiška, todėl išimties tvarka taikau aukščiau minėto straipsnio dalį „E“.

Šioje vietoje mane galėjo sustabdyti bet koks prieštaravimas iš bendražygių – dalis „E“ reikalavo pilno operacijos dalyvių konsensuso. Ho-Čanas tylėjo. Greičiausiai nesuprato, kas vyksta. Tylėjo ir Kajus. Ką gi, tyla reiškia pritarimą.

Nelaukdama, kol kuriam nors – įskaitant mane – neišlaikys nervai, atvėriau savo vaistinėlės nanitų kamerą, išėmiau kapsulę, užfiksavau likutį ir įstačiau į aborigeno vaistinėlę. Ho-Čanas žagtelėjo. Kajus nereagavo.

– Viskas, spektaklis baigtas, – pareiškiau griežčiau nei reikėjo, – guldykit jį į neštuvus ir nešdinamės. T-L-M anksčiau ar vėliau grįš susirinkti anų dviejų. Neturiu jokio pasiekiamumo ribose.

Kajus su Ho-Čanu tylėdami pakluso. Kaip Operatyvinio skyriaus karininkas, legaliai turėjau teisę ir priemones atverti „dozės“ kamerą, bet prisipažinsiu, man pačiai vis dar drebėjo rankos. Ypač kai pamačiau, koks niekingai mažas likutis buvo mano nanitų kapsulėje.

T-L-M transporterį išgirdome tik už geros valandos. Per tą laiką spėjome nueiti tiek, kad galėjom visiškai nesibaiminti aptikimo. Mano nanitų kaip tik pakako stabilizuoti liudininko būklę, kraujavimas nurimo, žaizda traukėsi. Veidas vis dar buvo labai išbalęs, bet nerimauti nebuvo reikalo – jaunas organizmas netruks atstatyti reikiamą kraujo kiekį. Operacija artėjo link sėkmingos pabaigos.

Tą naktį Ožkų Tarzanas paspruko.

---

– Stažuotojau!

– Tamsta leitenante!? – naujokas ko neiššoko iš kelnių.

– Kas čia per daiktas prie tavo diržo?

– O! Eee... Kirvis, tamsta leitenante. Sustiprintas. Aš, eee, turiu prigimtinę teisę nešioti... – Jis aiškiai tikėjosi kitokio klausimo.

– Žinau, kad turi. Ir žinau, iš kur paėmei. O tu žinai, kad Operatyviniame skyriuje nėra sąvokos „trofėjus“?

Galutinai išmuštas iš vėžių stažuotojas burbleno nerišlius pasiteisinimus. Neketinau smarkiai jo kamuot – tik truputį, edukaciniais sumetimais.  Snarglius netruks sužinoti, jog Operatyviniame Kodekse yra sąvoka „įranga, perimta operacijos vykdymo tikslais“, kuri puikiausiai apibrėžė jo naują žaisliuką. Kai kurie kolegos parodydavo išties stebėtiną fantaziją, išrasdami paaiškinimus „perimtai įrangai“.

– Seržante!

– Taip?

– Kylam. Kursas į ašigalį.

Pasprukusio liudininko temos specialiai nekliudžiau, leisdama bendrakeleiviams pavirti savose sultyse. Gal ir negražu iš mano pusės, tačiau bent vienas iš jų turėjo girdėti, kaip jaunasis aborigenas atkrapštinėja pančius. Aš tai girdėjau.

Kaip ir reikėjo tikėtis, pirmas palūžo Ho-Čanas:

– Leitenante?

– Taip?

– O kaip liudininkas?

– Nereikalingas.

Pauzė.

– Kodėl?

Sustojau ir atsisukau į juos abu.

– Kaip patys vakar matėte, T-L-M darbuotojas, tarnybos metu atakavo „Federacijos“ pilietį mirtinu ginklu. Pilietis nekėlė grėsmės nei T-L-M darbuotojui, nei aplinkiniams. Nebuvo pateikta jokio verbalinio perspėjimo ar reikalavimo pasiduoti. Tai, kad pilietis laikė rankose primityvią ietį, fakto nekeičia.

Luktelėjau kelis širdies dūžius, idant jie spėtų suvokti, ką pasakiau, o tada mečiau paskutinę bombą:

– Ir visa tai užfiksuota mano šalmo registratoriuje. Liudininkas nereikalingas.

Tiesa sakant, liudininkas buvo net pavojingas. Jo parodymai turėjo puikius šansus neutralizuoti filmuotą medžiagą. Užtat ir leidau naktį pasprukti, kai vakare peržiūrėjau įrašą, ir galiausiai suvokiau, ką laikau rankose. Bet šito sakyti garsiai neverta – Teisingumo skyrius gali pareikalauti pilnos įrašo peržiūros.

Ho-Čanas išsišiepė iki ausų, bet pagavo mano žvilgsnį ir nusuko akis nieko neleptelėjęs. Kajus, kaip visuomet, reagavo santūriai, bet ir jo akys blykstelėjo. Aš pati tiesiog kunkuliavau viduje, bet parodyti džiaugsmą buvo dar per anksti, gerokai per anksti. Nesvarbu, kad liko menkniekis – kelios valandos žygio iki pasieksim išvykimo vietą ašigalyje. Mes dar ne namie, nevalia.

– Seržante, o kaip tavo registratoriaus įrašas? Dubliuoja manąjį?

– Nepakankamai. Tamsta užstojote dalį vaizdo.

– Ką gi, užteks vieno.

– Leitenante, – turbūt tik aš galėjau pagauti vos aukštesnę natą Kajaus balse, – siūlau perkelti įrašą į saugyklą. Šalmo registratorius nėra labai patikimas...

– Ačiū technikos seržante, vertinu tamstos nuomonę, tačiau atsisakau. Pernelyg dažnai sėkmė ėjo zigzagais šioje operacijoje – dar betrūko, kad perkeliant kas nors atsitiktų. Kol kas paliksim, kaip yra. O kai grįšim į korvetę, iš karto perduosiu į Skyrių. Ir nusispjauti, jeigu T-L-M perims signalą – šliaužiojimo šešėliuose laikas baigėsi!

Mačiau, kad Kajui nepatiko mano sprendimas, bet neketinau jo keisti. Vidumi jaučiau, kad esu teisi. Pasisukau eiti ir išgirdau už nugaros:

– Stažuotojau, palaikykite mano šalmą.

Ką gi, seržantas nori privataus pokalbio, be „liudininkų“.  Jeigu vis dar tikisi mane perkalbėti – labai klysta, bet iš atsisakyti išklausyti irgi nepritinka. Kajus užsidirbo tokią privilegiją krauju ir prakaitu. Atsidusau, sugriebiau šalmo sagtį, bet atkabinti nespėjau.

Sutratėjo šūviai. Į pakaušį vožė milžino kumštis. Akimirkai blykstelėjo skausmas. Pajutau kaip krentu, sukuosi, supuosi. Juoda, šilta ir kvepianti Visata sugavo, apglėbė, priėmė...

***

Striukas vamzdis, elektromagnetų gumbai, pasišiaušę aušinimo rievės, kampuota buožė – karabinas neturėjo jokių pretenzijų, nei lašo apgaulingos elegancijos. Tai buvo praktiškas, brutalus įrankis. Žudiko įrankis.

Ho-Čanas paeiliui dėbsojo tai į ginklą, tai į leitenantės kūną, tai į žudiką. Jo smegenys niekaip nenorėjo sufokusuoti matomo vaizdo. Leitenantė „Laimingoji“ Linda, gyvoji Operatyvinio Skyriaus legenda, ką tik įvykdžiusi neįmanomą misiją, negalėjo būti tas klaikus lavonas, gulintis vos už trijų žingsnių. Šalia stovintis žudikas paklaikusiomis akimis ir virpančiomis lūpomis negalėjo būti solidus ir patikimas Technikos seržantas Kajus. Niekaip negalėjo. Iš visų trijų tik ginklas žudiko rankose turėjo prasmę. Mirtinai aiškią prasmę.

– Kodėl? – sušvarkštė Ho-Čano perdžiūvusi gerklė.

Seniau, kai jis dar buvo tik senas geras seržantas, žudikas niekuomet neatsakydavo į tokius klausimus. Dabar... Dabar matyt kažkas pasikeitė:

– Reikėjo, supranti? Reikėjo! Ji gi pati... Sakė pati, kad ištransliuos... Tu girdėjai! O negalima, nes tada... Tu supranti, kas bus?..

Žudiko lūpos virpėjo, iš akių bėgo ašaros. Tarsi pralaužę užtvanką, žodžiai veržte veržėsi, be jokios tvarkos, klupdami vienas ant kito. Ho-Čanas aiškiai suvokė tik viena – žudiko rankos net nekrustelėdamos spaudė karabiną, tačiau žvilgsnis klejojo.

– Turi suprasti... O mano broliai, du broliai, abudu nausėdžiai... pagauti ir nuteisti už nelegalų persikėlimą... Negalėjau leisti, kitaip juos... Pats supranti..?

Pradžioje reikėjo atlaisvinti rankas. Ant žemės nukrito šalmai – minkštai, be dunkstelėjimo. Ruplėtas kirvio kotas įslydo į delną. Lėtai, be staigių judesių.

– Supranti, ar ne?.. Kol galėjau, tik keičiau įrašus... Bet dabar... Ji pati atsisakė... Kitos išeities...

Beliko tik mostelėti kirviu. Lengvai, be didelės jėgos. Sustiprinti ašmenys lengvai perskros uniformą, raumenis, kaulus. Net nebūtina pataikyti į gyvybiškai svarbų organą, užteks tiesiog kliudyti.

Ho-Čanas žiūrėjo į vapantį, regis visai pakvaišusį žmogų, ir nepajėgė krustelėti. Tik vienas kirtis, vienas mostelėjimas, pasakė sau mintyse, tarsi žaistum „karininkus ir maištininkus“, vienas vienintelis mostelėjimas. Ranka atsisakė judėti. Nepaisant visų vaikystės kovinių žaidimų, nepaisant treniruočių, nepaisant savęs įtikinėjimo ir net nepaisant ką tik matytos žmogžudystės, priešais stovėjo ne bevardis žudikas. Kad ir koks pasikeitęs, tai vis dar buvo seržantas Kajus, gerbiamas veteranas ir kolega.

Žodžių srautas galiausiai išseko. Karabinas lėtai atsigręžė. Ho-Čano skruostais riedėjo nevalingos ašaros. Labai norėjosi apsisukti ir bėgti, bet vietoje to jis kietai užmerkė ir sugniaužė kumščius.

Skausmo nepajuto. Ir šūvio neišgirdo. Kai nieko neįvyko rodos labai ilgą laiką, Ho-Čanas atsimerkė. Seržantas Kajus gulėjo sukniubęs. Jam iš sprando, ten, kur stuburas jungiasi su kaukole, styrojo peilis. T-L-M emblemą ant peilio rankenos dalinai uždengė kažkokie augaliniai plaušai, kuriais buvo pririšta ilga lazda.

– Ietis, kad mane... – burbtelėjo stažuotojas.

Prie Lindos kūno tupėjo jaunasis aborigenas, vakarykščio sambrūzdžio žvaigždė. Kai Ho-Čanas priėjo, ištysėlis jau buvo atvertęs leitenantę veidu į viršų ir kaip tik atvėrė vaistinėlę. Stažuotojas žiūrėjo, kaip laukinis, naudodamasis leitenantės žiedu, pasikrapštęs atidaro savąją vaistinėlę ir išima nanitų kapsulę. Įsikišo tik tuomet, kai aborigenas pabandė įstatyti kapsulę į Lindos vaistinėlę.

– Nereikia. Per vėlu. Ji mirus, ir net pati didžiausia „dozė“ jos neprikels.

Aborigenas nesiginčijo. Tik panarino galvą, apglėbė atsikišusius kelius, ir liko tupėti.

Ho-Čanas surankiojo išmetytus ginklus ir įrangą. Nurengė ir paguldė vieną šalia kito abu negyvėlius. Nebuvo jokių galimybių palaidoti ar sudeginti kūnus, bet jam kažkodėl atrodė, jog Linda nebūtų prieštaravusi atgulti amžino poilsio po šakomis ir lapais.

Besidarbuojant galvoje pamažu dėliojosi mozaika iš tų šukių, į kurias sudužo ankstesnis, toks paprastas ir aiškus gyvenimas. Naujajame pasaulio atvaizde ryškios ribos tarp juodos ir baltos išskydo į plačią pilką juostą. Asmeninis įvaizdis tapo gerokai mažiau patrauklus ir tartum sumažėjo. Nerimastinga nata prasimušė suvokimas, jog artimiausioje ateityje teks ne tik gerokai daugiau sprendimų priimti pačiam, bet ir atsakyti už pasėkmes.

Pabaigęs tvarkytis, Ho-Čanas priėjo prie aborigeno ir niūktelėjo, kad atkreiptų dėmesį.

– Tu turi du pasirinkimus: likti čia, arba keliauti su manimi. Esu tikras, likęs čia išgyvensi be problemų. Gal net rasi kokį vieną ar du sėkmingai pabėgusius gentainius. Pagyvensit taikoje ir ramybėje aštuonis ar dešimt metų. Gal dvylika. O tada atvyks medkirčiai su savo mašinomis ir nuskus planetoidą plikai.

Aborigenas žiūrėjo nemirksėdamas. Ho-Čanas numetė priešais jį Kajaus šalmą ir uniformą.

– Galėčiau tiesiog tave suimti, bet dėl kelių priežasčių – tarp kurių nenoras sergėti kalinį yra ne pati mažiausia – to nedarysiu. Todėl siūlau tau alternatyvą – tapti vienu iš mūsų, tapti operatyvininku. Leitenantė Linda nedviprasmiškai paskelbė tave „Federacijos“ piliečiu, turi pilną teisę prisijungti prie Korpuso. Tiesa, negaliu pažadėti, kad tarnyboje išgyvensi aštuonis ar dešimt metų, bet naujų vietų ir naujų žmonių tikrai pamatysi.

Lėtai, tarsi per prievartą, aborigenas apglėbė delnais ir pakėlė nuo žemės šalmą.

– Skaitysim, kad tai yra tavo sutikimas prisijungti prie Korpuso. Kaip tave vadinti, rekrūte?

Ilgi pirštai lėtai nuslydo šalmo paviršiumi, nubraukdami dulkes ten, kur juodavo raidės.

– Kalbant apie likimo ironiją... Ką gi, nuo šiol tu – Kajus Osbornas iš Vestos. Kelk subinę ir renkis. Tikėkimės, Laimingoji Linda ne be reikalo tave nukabino nuo kablio.