į dėžę 4

Mano Prince,
Bijau, kad virsiu fragmentu,
Sergančiu labiau tavimi nei nemiga
ir egzistuosiu tik paryčiais kai stebėsiu kaip kilnojasi tavo krūtinė.
Išleidus laiką pasivaikščiot žiūrėsiu
Kaip pavasariai tavo veidą dėlioja iš vyšnių žiedų
Ir iš išdavikių pakalnučių.
Kaštoninio oro likučiai džiovina plaučius,
O mes mintimis sėdėsim prie jūros,
Kur saulė šluoja krantus vakarop
Šiltos bangos apkabina pirštus,
Ir rodos net jūra pavydi švelnumo.
Pabiro ant smėlio  jausmas išblukęs,
Kurį kartais randu tarp eilučių.
Ruduo žadėjo žiemą, bet nepaliko nieko,
Pageltę laiškų šešėliai šoks ant sienos,
kai susivėlęs rytas baidys neramių sapnų likučius.
Po lietaus surūdijusiom rankom
Vis klijuoju mūsų artumą.
Kai pirmas šaltis trupina šerkšną
Visuose keliuose tavo žingsniai,
Visose žvaigždėse tavo akys.