Tarp rūkalų ir depresijos.

Kai šį rytą prabudau, vėl negalėjau pakilti iš lovos. Gyvenu vienas, todėl nėra nieko, kas mane iš jos išspirtų. Užtat labai realiai atrodė, kad kažkas spaudė gilyn į čiužinį taip stipriai, jog momentais net oro pritrūko. Pagalvojau, kad užmigsiu ir naujai prabudęs jausiuos geriau. Deja, mano nelaimei užmigti nepavyko, todėl pabandžiau į viską pažiūrėti kiek pozityviau. Pasižiūrėjau, bet jokio pozityvumo nepamačiau. Iš nevilties ėmiau bijoti. Aš nežinau kas vyksta, o kai žmogus kažko nežino, jis bijo.

Viskas prasdidėjo prieš tris metus, kai išvykau mokytis svetur. Tuo metu išgyvenau didžiausią širdgėlą savo gyvenime dėl nutrūkusios draugystės su vienu nuostabiausiu žmogumi, kurį man teko pažinoti. Prie to pačio, ji buvo ir pirmoji mano meilė. Išgyvenimai vertė ieškoti atsakymų, o realybėje jų neradęs, pradėjau svaigintis narkotikais ir iš jos visaip įmanomai bėgti.

Į žolę čia kur esu, visi žiūri kur kas liberaliau nei Lietuvoje. Galbūt todėl nusprendžiau į tai pasžiūrėti kiek paprasčiau ir aš, mat seniau visiems, kurie kažką vartodavo aš uždėdavau narkomano ir antisocialinio žmogaus etiketę bei pradėdavau jų vengti. Prieš studentavimą žolės buvau rūkęs porą kartų, tačiau niekada tuo nepiknaudžiavau, nes profesionaliai sportavau ir svaigintis buvo ne mano tipui iš esmės.

Universitete sportas pasidarė ne be toks įdomus, atsirado naujų pomėgių ir užsiėmimų. Taipogi pasikeitė ir prioritetai. Nauja aplinka pradėjo naujai formuoti mano požiūrį į begalę dalykų. Žolė man nebeatrodė tokia atgrąsi ir siaubinga, todėl vis dažniau ir dažniau jos parūkydavau. Nors dažniausiai studentai ją rūko per vakarėlius ar įvairius pasisėdėjimus, aš labiausiai mėgdavau rūkyti vienas. Mat liūdesys niekur nedingsta būnant šalia kitų, užtat būdamas be pašalinių aš mėgstu garsiai pasileisti muzika ir pabėgti mintimis į dausas. Tuomet kažkaip viskas atrodo daug geriau.

Nežinau kaip kitiems, bet tokie rytai kaip šis man jau pažįstami. Aš negaliu pakilti iš lovos, nes viskas atrodo taip beviltiška ir kaip viskas beviltiškai atrodo, kad aš negaliu pakilt iš lovos...  Ašaros tiesiog pačios pradeda srūventi žemyn žandais ant pagalvės. Apima toks liūdesys, jog atrodo, kad čia būti tiesiog neįmanoma. Toks jausmas, kad teliko vienintelis kelias... Bet čia tik kartais. Tuomet pagalvoju apie motiną ir visas jos pastangas mane auginant. Dėja vien pagalvojimu beprasmybės iš galvos neišvarysi.

Iš pradžių maniau, kad mane slegia vienatvė, todėl susiradau merginą, bet neviltis niekur nedingo. Tiesa pasakius, dabar jaučiuosi kur kas vienišesnis nei ankščiau.

Nežinau ką daryti. Bijau. Kalbėjausi su draugais, sako susiimk ir viskas, bet neišeina. Man niekaip nepavyksta pakilt iš lovos, tai kaip aš galiu susiimti? Kaip man nueiti į dušą, pavalgyt ir pradėt dieną? Net nekalbu apie kitus buities darbus: šiukšlių išnešimą, dulkių nuvalimą, indų plovimą, patalynės pasikeitimą. Nors man ir smirda, ir nemalonu, ir netgi kelią didžiausią pasišlykštėjimą, nieko dėl to padaryti negaliu. Kaip ir sakiau, esu įkalintas savo pačio lovoje.

Reikia statistikos? Per mėnesį indus plaunuosi du – tris kartus, valgau dažniausiai tik kartą į dieną, patalynę pasikeičiu tada, kai atvažiuoja mergina arba tam atsiranda motyvacijos (paskutinį kartą atsirado prieš mėnesį). Būna taip apsileidžiu, kad visos grindys lieką nusėtos įvairiomis greito maisto dėžutėmis, o kai kuriose dar guli patižę maisto likučiai, kurie skleidžia siaubingą kvapą. Kadangi kriauklė paskendusi nešvariuose induose, pats valgyt nesigaminu. Dabar išvis nedaug valgau. Kai būna tokios dienos, valgyt tiesiog nesinori. Nieko nesinori. Tik žutbūt iš čia pabėgti.

Todėl rūkau ir bėgu.

Rūkau ir bėgu.