Laiškas nuo Kalėdų senelio

Labas vaike,
Ačiū už laiškelį,
Kurį snaigėm ir gėlytėm aprašei
Ir pirštu pratrynęs ašarėlę
Myliu, laukiu – baigęs parašei...

Kaip norėčiau šiandien tavo ranką
Savo delnu – virpančią – paimt
Ir priglaust prie šilto savo veido,
Apkabint, sušildyt, nuramint...

Tik bekūnė siela, supranti, aš?
Tik svajonė, vėjas, tik viltis...
Sugalvotas, vizualizuotas...
Ir visai ne toks, kokiu tiki...

Suprantu, kad vėl tave nuvyliau,
Kaip ir pernai, kai manęs prašei,
Kad atneščiau 100 mašinėlių
Ir širdelėm laišką aprašei...

Mašinėlių 100 negavai tu,
Anei 100, anei nei vienos...
Kai šaltom grindim basom atslinkęs
Pravirkai prie eglės nepuoštos...

Trumpos mano rankos – nepasiekia
Tų vaikų, kurių nemyli nieks...
Ach, kur tas geltonų plytų kelias?
Kas įpūs į kiaurą širdį gyvasties?..

Mielas vaike,
Ačiū už laiškelį,
Ir neverk daugiau, labai prašau,
Pažiūrėk – tavam laiškely
Tau pasiūlymą geresnį suradau.

Toj skylutėj, pirštais kur pratrynei
Ir mažom širdelėm aprašei,
Telpa mažulytė ašarėlė –
„myliu, laukiu“ apačioj tu parašei...

Bet jei tą skylutę tu pakelsi
Lyg žiūroną prieš savas akis -
Tilps joje pasaulis – viskas, ko tik geisi,
Ko labai norės tava širdis.

Visada atminki – net mažam plyšely
Gali tilpti toliai tolimi,
Jei arti arti priglusi
Jei visa tikėsi širdimi...