Nora.Šešėlių mergina.

Aš esu niekas. Aš neegzistuoju. Manęs nemato nei klasės draugai, nei paprasti žmonęs. Todėl aš nusprendžiau tuo pasinaudoti ir parodyti savo tikrąjį veidą.
Aš esu paprasta mergina, niekuo neišsiskirianti iš kitų. Aš nedaug kalbu ir neturiu draugų, su kuriais galėčiau atvirai pasikalbėti ar prabėgdama šnektelėti. Tikriausiai dėl to daug kas mane pamiršo, bet man nesvarbu. Man nusispjaut į kitų nuomonę. Todėl pasirinkau tylą ir ramybę.
Turbūt pats laikas jums papasakoti savo istoriją, kuri palietė daug žmonių ir privertė juos apsidairyti, kokiame pasaulyje gyvename.
                                      Pradžia
Einu į mokyklą tuo pačiu pilku ir nuobodžiu keliu. Nesižvalgau. Girdžiu, kaip už manęs einančios merginos juokiasi, o kiti mokiniai kalbasi apie savaitgalio nuotykius. Visi eina poromis at mažomis grupelėmis, nes juk taip smagiau. Tik aš ne. Nenoriu. Sustoju prie perėjos ir laukiu, kol šviesaforas užsidegs žaliai. Kažkoks stuobrys atsitrenkia į mane.
-A, kas čia dabar? - išgirstu jo žodžius ir pajuntu, kaip tas dvimetrinis kvailys pasilenkia žemyn prie manęs.
-Cha, tu tokia maža, kad net nepastebėjau. Ar kartais pradinė mokykla ne kitoje pusėje? - nusijuokia jis.
Nekreipiu dėmesio. Taip, aš tik metras penkiasdešimt keturi, bet suprantu daugiau dalykų nei jis. Užsidega šviesaforas ir einu tolyn nuo jo. Greitu žingsniu einu link mokyklos. Ir tuomet pastebiu vieną keistą dalyką, kurio niekada nemačiau. Kažkokios merginos užgaulioja šiek tiek už jas prastesnę merginą. Nežinau kodėl ir nesigilinu. Bet kažkokia mintis vis tiek kirba galvoje. Nusuku žvilgsnį nuo jų ir einu toliau, kol pamatau tą patį niūrų baltą pastatą, vadinamą mokykla.
Per pamokas visada tas pats - mokytojai niekada nekviečia manęs atsakinėti, vaikai nepastebi, sėdžiu visur viena. Per pietų pertrauką dažnai nevalgau. Per daug žmonių.
Nueinu į atokiausią merginų tualetą, kuriame niekada nieko nebūna. Atidarau duris ir įeinu. Išgirstu tylų kūkčiojimą. Tyliai žengiu pirmyn ir kaip tyčia turiu atsistoti ant girgždančios lentos.
-Kas ten? -taria išsigandęs balsas.
-Aš, -negalvodama atsakau ir pati išsigąstu savo balso.
-Ko tu nori? Palik mane ramybėje. Man ir taip gana.
-Aš tik noriu padėti.
Durys pamažu prasiveria ir pamatau tą pačią merginą, kurią ryte atakavo madų aukos. Ji visa apsiverkusi. Atrodo... tikrai baisiai.
-Aš žinau, kaip tau padėti, -sakau dar kartą.
Ji nustebusi žiūri į mane. Tuomet iš lėto atsistoja, bet iš tualeto neina.
-Kas tu? Ir kaip tu man padėsi?
-Vadink mane Nora.

Ir taip gimiau aš, Nora. Aš esu ta mergina, kuri padeda menkoms sieloms ir padeda joms. Toliau prasidės mano visos istorijos, kurios išgelbėjo daugybę merginų. O aš likau tūnoti šešėlyje...