Artimam

„Aš sapnuoju drugelį ant purpurinio aguonos žiedo. Man ramu – jis šoka, plasnoja pirmus ir paskutinius dienos sparnus kažkieno kito naktyje, nenutuokdamas, kad jau galas, paskutinioji, tykuma – tuoj tuoj, kai nusileis saulė, kai sustings kirmėlės juodžemy, kai visa gamta susiims į kumštį ir suskliaus visus žydinčius, visus pavargusius, visus mieguistus. Aš sapnuoju, bet prabudusi suprantu: taip yra iš tikrųjų. Taip miršta žmonės – per dieną, jų gyvenimas sutelpa į vieną šviesų rytojų ir tik rytojų – rytą – kol ateina rami, žvaigždėmis užgimusi naktis ir tada jau viskas. Nežinia. Mirštantysis gelbėjasi žodžiais „dar ne laikas mirti, gyvenau per trumpai. “ Jo veidu teka ašaros. Prisipažįsta, jog gaila palikti pasaulį, nors blogio buvo daugiau, nei gėrio. Ir jis virsta vaiku priešais mirtį, tokiom išsigandusiom akim, kokių neįmanoma pamiršti – lyg per gimimą.
Man sunku stebėti savo artimą, kuriam baisu mirti. Baisu skristi juodom varnom ant nuosavo paminklo. Jis nujaučia, jam skauda.
O aš bejėgė gyvoji – nieko negaliu.
Tik mylėti. Atiduoti tiek meilės, kiek dar spėsiu. „