Ten, kur dievai gaudo vėjus

Nematei,
kaip miršta
liepos žiedai,
kai jų pamestą medų
surenka vėjai,
o kartu su juo ir mane
išnešioja
pievų dievams,
užsupdami
ramiose jų rieškučiose.

Tik atėjai,
mindamas
abejingumo prisirijusį 
savo šešėlį.
Saujomis plėšei stiebus,
supynei vystantį pyktį,
o liūdesį suslėpei
po žemių grumstais.

Nematei…
Viską
jaučiau savimi.
Sugėrusi brandinau
ir pakilusi į lašelių prisisunkusį orą
linguodama
prasiskleidžiau
tavo
skausmu.