,, ...
Pirmas kartas. Jis toks emociškai nestabilus: baimė susipinusi su azartu, noras kažką įrodyti sau ir pajausti tą nežinios paslaptį... Mažesnė ar didesnė intriga. Pulsiuojantis nerimas ir maskuojamas baikštumas. Tas saldus aistros prieskonis: troškimas kažko, ko pats dar nesuvoki – pažinimo saldus vaisius.
Nekenčiu mašinų. O gal daugiau požiūrio į jas?
- Sustok ten, šalia bortelio. Daug klaidų..., bet kas jų nepadaro? O ir baimė kiša nosį... Išlaikyta! – konstatuoja Regitros egzaminuotojas.
Rankos virpa. Jaudulys dirba visu pajėgumu.
- Pagaliau... Ačiū!
Galva kaip atominė bomba, ne daug reikia, kad sprogtų... Prisiminimai laksto kaip pašėlę: modernus odinis krėslas, kojos ištiestos ir pridengtos juodu vilnoniu pledu, jos ramios akys ir šypsena veide. Raukšlės, vagojančios dailų veidą. Tvarkingai sušukuoti plaukai, lūpos padažytos blizgiu ir tas saldus kvepalų aromatas.
- Prisėsk, Simona. Kaip tu?
- Ačiū. Ar gydytojas buvo užsukęs?
Ji nuleidžia galvą. Akyse ašaros.
Mašinos ratai sucypia. Plikledis. Vairas neklauso. Šita geležinė dėžė nevaldomai laksto per abi kelio puses. Bandau inertiškai stabdyti. Klaida. Ji nevaldoma. Prieš akis prabėga mano šeimos paveikslas. Noriu juos dar pamatyti. Dar tiek visko jiems neišsakiau... Šalikelėj medžių virtinė. Automobilis skrieja i tą pusę. Juk važiuoju į laidotuves! Nejau savo?... “