Piktakasė

Vieną šaltą vakarą... ne greičiausiai tai buvo ankstyvas žiemos rytas, kai tamsa pasirėmusi ant lazdos žiūri pro savo minčių ir sapnų prismaigstytą širmą.
Tą rytą, Piktakasė delne rašė laišką, na žinote tokį rimtą ir protingą, tokį kokį gali parašyti tarkim devynių, dvylikos metų vaikai.
Tas laiškas, kaip raktas, keliavo į nežinomas laiko duris. Ji žvelgė į savo delną, kaip žvelgiama į neprirašytas baltas eilutes, kurios po minutės, gal pusantros ar net valandos taps mintimi. Geriau pagalvojus gal nesisteng įžvelgti to ko neįmanoma ir parašys primityviai, tačiau rašys iš širdies, rašys, nes pasiilgo lengvo minčių plasdenimo ir tai bus ne tik žodžiai tai bus  mintys, kurios skambės gal paskutinį kartą, skambės ne iš jos lūpų, bet iš jos sielos, tad išgirskit - tai sielos laiškai.....
Mielas seni tas, kuris esi pasirėmęs ant lazdos, žinau, kad esi senas, nes taip kalba visi žmonės. Sėdėdama čia pagalvojau kas man yra laikas, kam jis reikalingas?
Ir žinai kuo ilgiau galvojau, tuo aiškiau supratau: laikas - tai tarsi mano nematomas draugas, aš žinau, kad jis yra, tačiau nevisad suvokiu, kodėl kiti jo nemato.
Tam Rėdos rate nesibaigianti kaita ir pastovumas, nežinomybė ir žinojimas, kvailumas ir išmintis. Gimti, migti, nykti...
Tik laiko dėka aš keliuosi pašeriu savo katiną, rašau tau laiškus, šukuoju mamai plaukus ir žinau, kad vakarą pakeis rytas, nesvarbu koks, kad ir toks tamsus kaip šiandien. Jei nebūtų laiko mūsų močia, tvarkdarė, išeitų neapmokamų atostogų, o tada, o tada žemėj bus naktis juoda... tikiuosi supranti nakties seni, kad aš tikrai nenoriu tavęs įžeisti, nes seni žmonės ir taip labai pikti ir nuolat viskuo nepatenkinti...
Piktakasė sugniaužė delną, pasižiūrėjo žemyn, po to atgal: nematomas draugas ir yra nematomas... pagalvojo ji ir nuėjo žadinti mamos.