Rašyk
Eilės (74592)
Fantastika (2212)
Esė (1505)
Proza (10547)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1136)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





pikta kaip širšė pikta kaip širšė

Paženklintieji [Dvikova]

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


PENKTADIENIS


Aleksandras.
Aleksandras Makedonietis.
Fuck, ir kurių galų motina sugalvojo jį pavadinti Hephaestiono meilužio vardu... Ne, jis ne koks sumautas homofobas, tačiau negi tikrai nebuvo kitų variantų? Taip, jie abu su didžiuoju karvedžiu didingi, visų žinomi, garbinami, nepakartojami, tačiau Aleksas niekada nekišo nagų prie vyrų. Nie–ka–da. Galėjai jį pavadinti kuo tik nori, tik jau ne pyderu. Juk visą gyvenimą mėgavosi išskirtiniu moterų dėmesiu. Net tada, kai dar nebuvo garsenybė, negalėjo skųstis: visada atsirasdavo kokia gražutė prie šono. Jas traukė vaikinukas prie fortepijono, vaikinukas su gitara, bare muzikuojančios studentų grupės būgnininkas. O kai pagaliau Aleksas pasiryžo ir uždainavo, pusė Lietuvos mergaičių prižadėjo jam savo nekaltybę, o tos, kurios šito jau neturėjo, siūlė kur kas pikantiškesnes dovanas. Kuo populiaresnė buvo jo muzika, kuo daugiau jis šmėžavo televizijų projektuose, tuo ilgesnės norinčiųjų susipažinti eilės nusitęsdavo. Dauguma gražuolių nuoširdžiai ir atkakliai siekė Alekso dėmesio, kol pagaliau sulaukdavo laimės įlįsti į žvaigždės kelnes, o vėliau pasidaryti pikantišką asmenukę. O pačios apsukriausios, iš tokio atsitiktinio pasidulkinimo sugebėdavo net užsidirbti – treikėdavo savo išskirtinę pažinties su geidžiamiausiu šalies viengungiu istoriją ir keletą nuotraukų parduoti kultiniam pletkų žurnalui. Taip, tam pačiam, kurio vyras ypatingai nekentė, bet kuris prisidėjo prie jo garbinimo psichozės. Visiems aplink jis buvo melžiama karvė. Visiems kažko reikėjo ir niekas nesidomėjo pačiu Aleksu. Juos domino tik Aleksas  žvaigždė. Gal todėl vyras ir išmoko išlaikyti pusiausvyrą – jei kažką atiduodavo, tai būtinai nepamiršdavo pasiimti kai ko mainais. Štai tokia filosofija ir vadovavosi: neprisileisti nieko arčiau, nei išmatuojamos naudos riba. Todėl ir dabar, skriedamas beveik dešimties kilometrų aukštyje ir stebėdamas tiesiai prieš akis jam vaidinamą spektaklį, svarstė, ar apsimoka į tai veltis. Nors dalį moters kūno ir dengė gėrimų vežimėlis, tačiau to, ką matė, visiškai pakako teigiamam įvertinimui: prie jo besiartinančios skrydžių palydovės signalai buvo pakankamai aiškūs, tad galėjo nė neabejoti dėl happy end‘o. Tarp drėgnų moters lūpų vis kyščiojantis blizgantis liežuvio galiukas, nuslystantis sodriai raudonu lūpdažiu ir vėl pradingstantis už koketiškos šypsenos, žadėjo užtikrintą sėkmę, tačiau šiuo metu jam iš šios padangių gražutės reikėjo tik vieno. Na tiksliau kokių penkių Absolut‘o buteliukų, kad smigtų ir nebereiktų klausyti pragariško triukšmo, kurį kėlė studentų kompanija, sugalvojusi grįžti tėvynėn tuo pačiu nelemtu rytiniu reisu iš Londono. Geidė atsijungti, kad nejustų ant savęs praėjusios nakties prakaito, nuo pachmo plyštančios galvos ir visą kaklą apėmusio niežulio, kad nebereiktų kankintis pridususiame lėktuvo salone, kai jau nebėra ką benusivilkti, o karštis vis tiek veržiasi pro kiekvieną porą.

Tarškantis ir dzingsintis vežimėlis pagaliau pririedėjo ir Aleksas, persimetęs vos keliais būtiniausiais žodžiais su stiuardese ir visiškai nekreipdamas dėmesio į pasibaisėjusį keleivį iš dešinės, susivertė tris buteliukus. Deginantis skystis nugarmėjo į tuščią skrandį, priversdamas atsirūgti, tačiau jam tai buvo nė motais. Delnu nubraukęs savo madingai kirptą, tačiau šiuo metu klaikiai išsitaršiusią barzdą, jis apsižiojo ketvirtojo kaklelį ir užvertė galvą. Skrandį suspaudė ir gerklėje sukilo vėmulys, tačiau jis tik sukando dantis ir viską nurijo. Susivaldė. Suprato, kad paskutiniojo neįveiks, tačiau visa laimė – pakako ir tų keturių, kad jis pagaliau atsijungtų nuo viso to šaršalo ir panirtų į besapnį svirduliuojantį miegą. Būtų taip parpęs iki nusileidimo Vilniuje, jei ne tie supisti studentai, kurie aiškiai nužiūrėjo, kad žvaigždė atsijungė ir nusprendė papokštauti. Kai Aleksas praplėšė krauju pasruvusias akis nuo neįtikėtinai aštraus garso, kuris tiesiog išlupo jį iš miego, kaip kokią gličią sraigę iš kiauto peralkęs prancūzas, kažkoks vaikis su tabaku prasmirdusiais dredais laikė prikišęs savo išmanųjį prie jo kaklo.
– Ko, blet?
– Tai kai awesome, žmogau... Kokia nereali tatoo.
– Čiuožk tik, – vangiai kilstelėjo ranką Aleksas, lyg vydamas įkyrią musę, – o jei tą fotkę įsikelsi į suknistą facebook‘ą, aš tave taip advokatais užsiundysiu, kad miegosi stovėdamas, aišku?
– Baik, nesiputok, aš tik tavo tatūškę nuskanavau, – vaikis aiškiai nesižavėjo konfliktais ir aplinkinių dėmesiu, –  Super kietai atrodo. Nerealiai...
– Čiuožk tik...

Kokia dar tatūškė? Aleksas neturėjo jokių tatuiruočių. O gal po paskutinės savaitės Londone jau turi? Fuck... Vyras pakėlė ranką ir perbraukė kaklą. Oda sudirgusi, karšta ir niežtinti, tačiau jokio skausmo, pleistro, patinimo ar dar ko, ko būtų galima tikėtis neseniai pabuvojus pas tatuiruočių meistrą. Matyt kažkas užklijavo kažką arba nupiešė – jau beveik dvidešimt metų aplink sceną besisukantis vyras žinojo ne vieną būdą laikinai išdekoruoti savo kūną. Matyt ir niežulys dėl to: bus panaudoję kokį pigiausią kinietišką šlamštą su švino priemaišomis ar dar kokiu kitu mėšlu.

Bet vaikis sakė, kad kietai atrodo. Smalsu...

Velniop, namie pažiūrės.

Kad ir kaip stengėsi, užmigti nebesisekė, nes galvoje kilo toks triukšmas, lyg visas simfoninis orkestras nesuderintais instrumentais mėgintų sugroti kokį Melechesh‘ų gabalą, vidury veikiančios avių skerdyklos. Beviltiška. Ir šiek tiek baugu, nes tokių cirkų su smegenine dar niekada nepasitaikė. Gal net būtų sunerimęs, jei ne tiek keli ištuštinti degtinės buteliukai.

Žinoma, tualetas, kai jo reikia – visada užimtas, todėl teko patrypčioti už durų. Tačiau skųstis negalėjo, mat simpatiškoji skrydžių palydovė, užsiglaudusi nuo smalsuolių akių už pertvaros, vėl siuntė jam nedviprasmiškus ženklus. Abejonių neliko: o gal ir tikrai, nuleidus sumažėtų įtampa ir nuslūgtų spaudimas smegenyse? Verta buvo išmėginti, juolab, kad visada jautė ypatingą potraukį strazdanėms. Todėl, kai prasivėrė išvietės durelės, išleisdamos kažkokį susireikšminusį ofisų nuobodylą, Aleksas apsižvalgė, kaip čia subtiliau įsitempus gražutę vidun, tačiau toji pakvietimo nė nelaukė: pati stumtelėjo vyrą taip mikliai, kad kaži, ar kas pastebėjo tą judviejų manevrą.

Airbus‘o, kaip ir kitų lėktuvų, sanitariniai mazgai erdvumu nepasižymi, tačiau strazdanei tai nesukėlė keblumų. Nelaukusi, kol Aleksas atsikvošės, ji stryktelėjo ant kriauklės ir prasispraudė link klozeto. Juo pasinaudojo kaip kėdute, ant kurios pritūpusi ėmė per džinsus glamonėti jautriausią vyruko vietelę. Priglušęs nuo alkoholio ir nuovargio, beveik nejuto jos rankyčių, bet už tai matė pakeltas tokias vaikiškai naivias akis ir pravertas lūpas. Ji vis lyžčiojo jas, todėl lūpdažio tebuvo likę vien kampučiuose, o tas nuzulintas kauburėlis centre pašėlusiai viliojo. Mėgino įsivaizduoti, kad lygiai toks pat prisirpęs ir gundantis būtų jos ... Tačiau tai neveikė. Tokia patraukli gražutė braunasi prie jo pasididžiavimo, o tas nė krust. Tikėjosi, kad kai ji įveiks visas sagas ir išvaduos jį iš kieto džinso, viskas pagerės. Užsimerkė ir mėgino pajusti jos pirštelius, nardančius tarp kojų...

„Dieve, kaip smirda.... “

Aleksas atsimerkė ir įsistebėjo į palydovę. Ar tai ji tik ką pasakė, ar jam pasivaideno? Merginos veide vis dar buvo šypsena, tik gal kiek sustingusi, o tarp pirštų ir jo vyriškumo teliko vien trumpikės. „Nagi, suspausk jį, gražute“, vis ragino ją mintyse ir ji iš tikro spustelėjo. Dar ir dar kartą. Jos mažas delniukas darė būtent tai, ko jis tikėjosi, bet tarp vyro kojų tvyrojo ramybė. Fuck it...

„.. kaip koks paršas iš tvarto... “

Vyras net krūptelėjo. Juk ta strazdanė tikrai galėtų taip apie jį pagalvoti. Kada jis prausėsi? Ketvirtadienio rytą? Dieną turėjo susitikimą dėl paramos projekto su Anglijos lietuviais, po to fotosesiją, vakarieniavo ramiai, ketino išsimiegoti, bet netikėtai gavo kvietimą į vakarėlį, kažkokiam super madingame klube buvusioje metro linijoje. Aplinka įspūdinga, bet vėdinimas apgailėtinas. Kažkuriuo metu, rodos, buvo smigęs ant neaiškiais skysčiais sulaistyto minkštasuolio, paryčiais pažįstamas bosistas, su kuriuo rengė koncertus Londone, atvežė jo šmutkes iš viešbučio ir įsodinęs į taksą išsiuntė į oro uostą.

–  Klausyk, mažute, tu nereali, bet aš dvokiu kaip koks kuilys. Nenoriu, kad taip apie mane galvotum, –  sugriebė strazdanės pirštelius ir švelniai suspaudė savo delnuose. Puikiai žinojo, ką reikia sakyti, –  tu nusipelnai geresnio. Rimtai. Padarom taip: aš grįšiu, atsigausiu, susitvarkysiu kaip žmogus ir tau paskambinsiu. Nuvarysim į kokį vakarėlį kaip žmonės. Kaip manai?
–  A..., –  sutriko mergina, sustabdyta dar nė neprasidėjus linksmybėms, –  tu čia rimtai?
–  Tai aišku.
–  Gerai, gal? Nežinau. Tik negalvok, kad aš...
–  Tikrai nieko blogo apie tave negalvoju. Tu tokia nereali, kad vos pamatęs supratau, kad turiu su tavimi susipažinti.

Ji nudelbė akis ir skruostai nuraudo. Kaip debiliška – mąstė Aleksas, važiuodamas taksi iš oro uosto – mergina pasiruošusi nučiulpti nepažįstamam vyrui lėktuvo tualete, bet kai tas pasako bent kiek geresnį žodį, nukaista kaip kokia aguona. Va toks va dabar mergaičių kuklumas. Jų delnai ir burnytės, lyg viešos vietos, nes širdims žmogiška šiluma – per didelė prabanga. Aleksas puikiai suprato šitą paradoksą. Pasidulkinti pasidarė mažiau asmeniška, nei nuoširdžiai pasikalbėti. Tai buvo taip pažįstama, kad buvo sunku apie tai net galvoti, tačiau negalvoti pasirodė neįmanoma, todėl tą pačią mintį vis suko besiprausdamas duše, išsikraudamas negausią mantą, užkandžiaudamas. Atgavęs jėgas ir kiek pailsėjęs tikėjosi pasijusti geriau, tačiau galvoje vis dar spengė, niežtėjo kaklą, bet labiausiai vargino tas nepaaiškinamas iš vidaus kylantis karštis. Vaikščiojo po namus nuogas, tačiau to buvo per maža. Kažkas tiesiog svilino iš vidaus ir jis nebesugalvojo, kuo dar gesinti tą alergiją, kurią sukėlė šūdini dažai. Tiesa, piešinėlis tikrai buvo superinis – juodų kvadratėlių QR kodas, kurį net jo išmanusis „prarijo“ ir pavertė kažkokia melodija. Tiesa toji nebuvo niekuo ypatinga, nebent tuo, kad tik padidino spendimą galvoje. Besiblaškydamas po namus ir nerasdamas, kuo užsiimti, staiga pastebėjo Vichy parko metinę kortelę, užkištą už veidrodžio rėmo. Pasinaudojo tik kartą, nes to vieno apsilankymo pakako suprasti, kad ramiai, be sekiojančių gerbėjų žvilgsnių, nepavyks išsimaudyti, tačiau šįkart jam buvo nė motais. Vos pagalvojus apie vėsaus vandens baseinus, kūnas maloniai pašiurpo ir abejonių neliko.

Ruduo buvo pakankamai šiltas, kad vis dar būtų galima išplaukti į lauką ir pasimėgauti vėsia dargana, tačiau tiek žvarbus, kad Aleksas visiškai pagrįstai tikėjosi nerasti lauko upėje kitų lankytojų. Keletą minučių mėgavosi vandens ir šalto oro palaima, kai pastebėjo vaikinuką, sėdintį ant baseino krašto. Išstypęs paauglio kūnas blizgėjo nuo vandens, tačiau rodosi jam, kaip ir pop žvaigždei, vėjo gūsiai buvo nė motais. Paauglys užsispyrusiai dėbsojo į vandenį, nekreipdamas nė menkiausio dėmesio į netoliese šmėstelėjusį Aleksą. O šiam abejingumas buvo palaima, kuria vyras mėgavosi, kol nuo vidinio baseino atsklido bangelės. Fuck... negi dar vienas šalčio mėgėjas? Ir tikrai, link vaikinuko grakščiais varlytės grybšniais yrėsi baltagalvė mergina. O gal moteris? Negalėjo įžiūrėti. Matė tik tiek, kad plaukikės papai buvo pakankamo dydžio, kad jai nebereiktų pripučiamos gelbėjimo liemenės. Ši mintis pralinksmino Aleksą ir jis šyptelėjo į savo sušlapusią barzdą, tačiau moteris sustojo plaukusi ir taip į jį pasižiūrėjo, lyg būtų mačiusi, kaip jis jai mintyse prikabina pripučiamą gelbėjimo ratą iš daugybės papų, vainikuotų rausvais stirksančiais speneliais. Lyg žiūrėtų ne į jį, ne į Aleksą nuo žurnalų viršelių, o į tą, kuris gyvena kažkur giliai viduje. Vyras nusuko akis ir priplaukė prie krašto – nebuvo pasirengęs tokiai netikėtai akistatai, tačiau porelė jam vis tiek žadino smalsumą.

–  ... Vilius? –  atrodo moteris nepažinojo vaikinuko, tačiau priplaukė prie jo ir kažko paklausė.

Paauglys linktelėjo, moteris, kuri tikrai nebebuvo jauniklė, nusišypsojo ir dar kažką pasakė vaikiui, mostelėdama link didžiojo baseino. Atrodo jo ten kažkas ieškojo, bet žinia nelabai sudomino vaikiną, mat jis tik numojo ranka ir įsmeigė akis į baltaplaukės krūtinę.

„O taip, suprantu, apie ką tu dabar galvoji, snargliau“, slystelėjo saldi mintis galvoje ir nutekėjo į tarpkojį, maloniai įtempdama firmines glaudes.

Šįkart jie abu atsisuko į vyriškį, plūduriuojantį už keliolikos žingsnių. Trumpi balti, valiūkiškai suvelti, moters plaukai ir pilkos akys, susiliejo su vandeniu, paversdami ją mažute upių nimfa, o vaikiui trūko tik undino uodegos ir jie būtų žavi porelė iš fantastinio filmo. Tik neatrodė, jog šios linksmos Alekso mintys taip pat džiugintų ir paauglį bei jo naująją draugę, todėl vyras išsitiesė, galantiškai priglaudė delną prie šlapių ūsų ir pasiuntė jiems oro bučinį. Fuck you, freaks, taip sakant.


<><><><><>


Raudona paprika, įdaryta morkomis, svogūnais, faršu ir ryžiais prilygo dievų maistui. Ne todėl, kad Ivona jas būtų mokėjusi ypatingai gerai pagaminti, bet todėl, kad būtent šį patiekalą jie valgė pirmąkart, kai Vilius atvažiavo į šiuos namus. Tada sėdėjo prie stalo trise, o jo naujoji pamotė nuolat šypsojosi, praeidama vis švelniai perbraukdavo plaukus ar mirktelėdavo, sugavusi baugštų berniuko žvilgsnį. Tai buvo laikas, kai jis buvo vienintelis vaikas šiuose namuose ir pamotės dėmesys lėtai, tačiau užtikrintai tiesino surambėjusį bei susiraukšlėjusį vaiko pasaulį. Nuo to laiko Vilius neragavo nieko gardesnio ir kaskart, kai jo lėkštėje slydinėdavo šis gardumynas, pasijusdavo lyg tikruose namuose.

–  O ko su šaliku? –  užsisodinusi ant klubo mažąją princesę, Ivona mėgino mergaitei įsiūlyti dar vieną kąsnelį vakarienės, tačiau Adelytė jau buvo akivaizdžiai soti.
– Gerklę truputį skauda, – vaikinas tik dar labiau susigūžė ir sustingo, įsmeigęs žvilgsnį į padaže plaukiantį ryžio grūdelį.
– Ko iš karto nesakei? –  pyktelėjo moteris, – O jei sesutę užkrėsi?
–  Atsiprašau.
– Sudėk indus į indaplovę kai baigsi, – šūktelėjo Ivona jau iš kito kambario, kur per akimirką buvo evakuota mažoji.

Vilius nekentė meluoti, tačiau ilgai svarstęs, kito pasirinkimo tiesiog nerado. Per paskutines kelias dienas jo pigmentinė dėmė ant kaklo tiek išryškėjo, kad tapo panaši į tatuiruotę. O pamotė buvo labai aiškiai pasakiusi, kad ji neleis šiuose namuose gyventi tatuiruotiems žmonėms, nes tai tiuremščikų ir valkatų ženklas, o jie esanti padori šeima, todėl jokių darkymųsi būti negali. Negali tai negali, vaikinui nebuvo bėdos su tuo susitaikyti ir jis nė neplanavo erzinti Ivonos, tačiau tai, kas vyko, visiškai nuo jo nepriklausė: tiesiog vieną rytą dėmė paryškėjo, vakare buvo aiškiai matoma, o dar kitą popietę atrodė lygiai kaip tie kodukai ant reklamų bei plakatų. Pastebėjęs panašumą Vilius padarė tai, ką darydavo su kitais QR kodais – nuskanavo, tačiau to, kas nutiko, taip ir nesugebėjo sau paaiškinti. Vos išmaniojo ekrane atsivertė kažkoks puslapis, nematoma jėga tiesiog švystelėjo jį per kambarį ir taip bloškė ant kilimo, kad jis atsijungė. Visa laimė, kad tai nutiko jaunuolio kambaryje ir jis tiesiog paslikas išmiegojo per naktį greta savo lovos. Nenuostabu, kad po tokios „patogios“ nakvynės jautėsi lyg sudaužytas, be to ėmė kamuoti kažkoks vidinis karštis, kuris niekaip nesisklaidė. Taigi, ne tiek daug ir pamelavo Ivonai, sakydamas, jog negaluoja. Juk iš ties jau keletą dienų jautėsi keistai. Ne visai sveikas. Tik jokiu būdu nenorėjo to pripažinti prieš ilgai lauktą klasės išvyką į vandens parką. Vilius, niekada nebuvęs tokioje vietoje, be galo to laukė, net bilietui susitaupė iš savo dienpinigių, mat pamotė į jo prašymą buvo aiškiai pasakiusi, jog tam pinigų jie neturį, nes Adelės gimtadienio dovana kainavusi itin daug. Iš ties, kai internete surado naująją įseserės virtuvėlę su visais prietaisais bei indais, paauglys suvokė, kad gali ne tik šios kelionės, bet ir jokių kitų iki pat mokslo metų pabaigos nė neprašyti.

Apie ryškėjančią dėmę ir keistą patirtį, negalėdamas pasipasakoti namiškiams, Vilius išsipasakojo Gedui – vieninteliam draugui. Bendramokslis, žinoma, nepatikėjo tokiais fantastiniais pasakojimais, tad Viliui teko viską pademonstruoti. Tik antrąkart nuskanavus dėmę ant jaunuolio kaklo nenutiko nieko tokio panašaus. Išmėgino nuskaityti tiek savo, tiek klasioko telefonu, tačiau jokių iš kojų verčiančių nematomų jėgų nebuvo. Vien tik
neaiški svetainė, kurioje nebuvo nieko daugiau, tik pilkas fonas. Po šios istorijos Gedas į draugą žiūrėjo kiek pašaipiai ir tai tik dar labiau erzino Vilių. Kuo labiau Gediminas abejojo, tuo labiau vaikinas užsispyrė įrodyti, kad su ta pilkąja svetaine kažkas ne taip, todėl šįvakar, pasijutęs kiek geriau po apsilankymo baseine, atidėjo į šalį visus savo konstruojamus modelius ir pasinėrė į interneto platybes, tačiau, prasėdėjęs tris valandas, nerado nieko tokio, kas būtų kažką paaiškinę ar suteikę bent kiek naudingos informacijos. Nieko. Tuštuma. Vienintelė viltis buvo laiškas Atsuktuvui – berniukui, su kuriuo susipažino vaikų namuose. Tas mažasis genijus stebino visas mokytojas bei socialines darbuotojas, tačiau nesuteikė progos, padaryti iš savęs zoologijos sodo eksponatą. Jau po dviejų mėnesių į globos namus atvyko Amerikos lietuviai, kurie buvo suradę mažojo genijaus anketą įvaikinamų vaikų sąraše. Viskas tiko idealiai, kažkokiu stebuklingu būdu nestrigo nei berniuko įvaikinimo dokumentai, nei sprendimai ir dar po mėnesio jis išvyko į Bostoną, į savo naujus namus, su savo nauja šeima, kurią, kaip paskutinį vakarą pasipasakojo Viliui, pats ir išsirinko. Ir ne tik išsirinko, bet ir pasirūpino, jog visi skaitmeniniai duomenys bei leidimai sugultų būtent tokia tvarka, kaip jis buvo sau numatęs. Taigi Atsuktuvas buvo vienintelis pažįstamas kompiuterastas ir vienintelė Viliaus viltis sužinoti kažką apie tą keistąją svetainę ir įrodyti Gedui, kad jis ne koks trenktas beprotis iš blusyno.

Atsuktuvas parašė, jog pasidomės ir parašys, kai turės kažką apčiuopiamo, tad liko tik laukti. O niekas kitas taip efektyviai nesuėda laiko, kaip facebook‘as, todėl ten ir įlindo Vilius, tikėdamas, kad taip laukimas nekankins itin žiauriai. Tačiau pasirodė, jog toks sprendimas gali būti net naudingesnis, nei jis iš pradžių tikėjosi: vos prasukęs kelis įrašus pastebėjo žinių portalo pranešimą apie nematytą vandalizmo atvejį „Sensacingas vaizdas iš paukščio skrydžio: kas naktį nupiešė gigantišką QR kodą ....

Bonė savo minkštomis katiniškomis letenėlėmis dryktelėjo ant klaviatūros ir ekranas aptemo. Vietoje taip vaikiną sudominusios informacijos prieš akis keterą rietė ir murkė Ivonos numylėtinė numeris du.
–  Dink, –  Vilius švystelėjo atgalia ranka, norėdamas numesti gyvūną žemėn ir siektelėjo įjungimo mygtuko, tačiau už nugaros kažkas subildėjo.

Katė gulėjo prie kitos kambario sienos, greta nuvirtusio fikuso, kuris buvo perkeltas į paauglio kambarį, kad nekliudytų Adelytei žaisti. Vilių perliejo šaltas prakaitas. Jis pašoko nuo kėdės ir keliais žingsniais atsidūrė prie gyvūnėlio. Ant sienos, buvo aiškiai matyti vieta, kur ji atsitrenkė: ant žalsvų tapetų blizgėjo keli tamsūs kraujo lašeliai. Negi jis taip stipriai užsimojo? O atrodė, kad visiškai švelniai stumtelėjo...
–  Kas ten buvo? –  iš kito kambario šūktelėjo pamotė.
–  Viskas gerai, tik..., –  drebančiomis rankomis mėgino pridengti Bonę, jei kartais Ivona sugalvotų užeiti ir tuo pat metu sugalvoti paaiškinimą, –  kėdę nuverčiau.

Atrodo tokio atsakymo pakako, nes Adelytės kambary vėl buvo įjungta muzika ir trimetės dainininkės pasiruošimas mažųjų talentų konkursui, kurį taip barbariškai triukšmaudamas nutraukė brolis, vyko toliau. Tačiau tai suteikė tik šiokią tokią paguodą. Vaikinas suvokė, jog pavojus atsitraukė, tačiau niekur nedingo. Vis tiek Ivona anksčiau ar vėliau pasiges savo murklės. Ką daryti? Ant katės snukio matėsi kraujas, bet ji kvėpavo. Vilius niekaip negalėjo suprasti, ar labai smarkiai ji sužeista, tačiau neatrodė, jog ji greitu metu atsipeikės. Pamėgino apčiuopti šonus ir jam pasirodė, kad su šonkauliais kažkas ne taip, labai smarkiai ne taip. Liko tik viena išeitis: vaikinas iškratė visą mantą iš savo kuprinės ir atsargiai ten įkėlė katę, tuomet išsitraukė savo banko kortelę, kurioje buvo visos jo santaupos ir movė pro duris:
–  Varau pas Gedą! –  šūktelėjo ir nesulaukęs Ivonos atsako, nubildėjo laiptais žemyn.

Iš visų jėgų užgultas dviratis tiesiog skriejo Antakalniu. Vilius žinojo, kad prie Šilo tilto yra veterinarijos klinika, tačiau nebuvo tikras, iki kelių ji dirba. Bet net jei ir nespės, žinojo, važiuos prie kitos ir dar kitos, tiek, kiek reikia, kol suras pagalbą. Ne todėl, kad būtų mėgęs Bonę... Ne, ta katė jį žiauriai erzindavo, amžinai laipiodavo ant jo trapių modelių, nusitempdavo kokią detalę pagraužti ar tiesiog prižadindavo, naktį užlipusi ant galvos – be jokių kalbų tai nebuvo jo mylimiausias augintinis, tačiau jis jokiu būdu negalėjo apleisti šio padaro tada, kai buvo jai toks reikalingas. Juk prieš daug metų prisiekė sau, kad niekada nepaliks kitų taip, kaip buvo paiktas pats.


ŠEŠTADIENIS


Kiek laiko veikia šis klubas? Keturis – penkis mėnesius, ne daugiau, o jau taip atsibodo. Tiesą sakant, ši nauja super madinga pasilinksminimų vieta įgriso net anksčiau, nei Aleksas spėjo ją visą apžiūrėti. Pagrindinis trūkumas buvo tas, kad vos šis naujas muzikinis angaras atvėrė duris, visa klubinė publika persimetė čia ir nesvarbu, kad sienos, baldai ir pasirodymai buvo nauji – jų nė velnio nesimatė per aplink besismaukančias atsibodusias personas. Vienintelis dalykas, dėl ko vyras nusprendė čia šįvakar užsukti, buvo padangių strazdanė, kurios saldus, braškinius-vanilinius ledinukus primenantis kvapas, persekiojo žvaigždę visą praėjusį vakarą. O kad jau pailsėjo po skrydžio, alergija taip pat apmalšo, tai jis nusprendė pasirūpinti ir kitais savo poreikiais.

Gražutė išsipuošė kaip priklauso. Didžiulė dekoltė, pro kurią krenta suspausti ir maksimaliai pakelti papukai, aptemta suknytė, išryškinanti viską, ką reikia ir subtilus kaklo papuošalas, turintis parodyti, kad ji „ne tokia“, kad ji vertina išskirtinumą bei unikalumą, kad ji – asmenybė. Bėda tik ta, kad pakabuko grandinėlė visai (ne) tyčia įsispraudė tarp krūtų ir ten žėrėjo aštriu, akį traukiančiu spindesiu, nubraukdama visas merginos pastangas nebūti palaikyta eiline klubų mergužėle. Be to, besiruošdama į Pelenės istorijai prilygstantį pasimatymą, ji ne tik apsiavė batus, akivaizdžiai aukštesne pakulne nei jai įprasta, bet ir nusišpakliavo taip, kad nebesimatė nė vienos strazdanėlės. Tai, kas sugundė Aleksą lėktuve buvo paslėpta po sluoksniais grimo ir jis nebematė ne tik žavių dėmelių, ant gražutės veido, kaklo bei krūtinės (o jis taip tikėjosi, kad jos ten bus!), bet ir skruostus dažančio raudonio. Taip, nevaldomas, nepaslepiamas ir nesumeluojamas raudonis, išmušantis skruostus, vos pasakius kažką šmaikštaus ar iš ties gundančio buvo būtent tai, dėl ko vyras mėgo raudonplaukes. Jų plona oda buvo indikatorius, kuriuo jis vis dar galėjo pasitikėti, nes meluoti žodžiais, akimis, jausmais, prislietimais, orgazmais... Fuck, jos mokėjo sukčiauti kuo tik nori, tik tas vienintelis fiziologinis impulsas kol kas dar buvo patikimas.

Vakaras prasidėjo kaip įprasta: keliais kokteiliais, pasistumdymu tarp publikos ir neišvengiamais pasilabinimais su žmonėmis, kuriuos ignoruoti jam buvo nenaudinga. Gražutė prie šono akivaizdžiai alpėjo nuo įžymybių kaleidoskopo, besimainančio jai prieš akis, o kai galutinai apsvaigo, jiedu prisėdo VIP zonoje prie nuošalaus staliuko ir Aleksas pamėgino prisiminti, kaip blizgėjo raudonplaukės lūpos lėktuve, jai maigant jo pasididžiavimą, kaip išdavikiškai švietė nuraudę skruostai ir nepatikliai žvelgė akys iš apačios. Lyg mažo šunelio, laukiančio šeimininko malonės. Taip, išties lėktuve ji buvo tokia natūrali, kad jam vien apie tai pagalvojus sukietėjo. O ir dabar užsislaptinusi strazdanė nešvaistė laiko veltui, nesikuklino ir jau tikrai nebuvo tokia abejinga, kaip ta baltaplaukė baseine. Paprastai jį pastebėję žmonės nesuvaldo juos apėmusio jaudulio „aš ką tik mačiau Aleksą, ar matei? Matei? Jis tik ką praėjo! Jis į mane pažiūrėjo…“. Net jei tuomet būna vieni ir neturi su kuo pasidalinti šio atradimo, jų akys sublizga ir akimirkai tarsi pagyvėja. Kiti – priešingai. Vos jį pastebi, nutaiso šaltą veido išraišką, turinčią Aleksui priminti, kad jis tipo ne kažkokia ten žvaigždė. Tačiau jis YRA fucking žvaigždė, todėl tos baseino nimfos parodytas nuoširdus abejingumas jį suintrigavo. Ji nesimaivė, neapsimetinėjo tiesiog pažiūrėjo į jį taip paprastai, kaip žiūrėtų į eilinį vyruką. Tą trumpą akimirką, kai žvelgė į pilkas akis jam tikrai atrodė, kad moteris mato tikrąjį Aleksandrą, kasdienybėje įpratusį slėptis už blizgančio žurnalų bei afišų fotopopieriaus ar šokiruojančio facebook‘o avataro. O gal ne žvilgsnis jį taip sudomino, gal patraukė tai, kad ji buvo vyresnė, nei jam įprasta? Artėdamas prie keturiasdešimties Aleksas vis dažniau rinkdavosi tas, kurioms dvidešimt keli, o baltaplaukė tikrai nebebuvo jauniklė. Kiek jai galėjo būti? Trisdešimt? Šiek tiek daugiau?

Strazdanė aiškiai pajuto, kad jos partneris kažkur nutolo ir nebesidomi jos intensyviais pasitrynimais bei sukamaisiais liežuvio judesiais aplink raktikaulį, todėl nusprendė pereiti prie rimtesnių veiksmų ir kyštelėjo delną už firminio Alekso diržo.

O taip, šįkart jis tikrai tai pajuto, o ir pasididžiavimas veikė taip, kaip priklauso. Gražutės pirštukai krutėjo tiksliai taip, kaip jis norėjo, kaip jam patiko, nuo ko jam šiurpo nugara. Raudonplaukė net sugebėjo grybštelėti nagais vidinę šlaunų pusę, taip priversdama vyrą suniurnėti iš pasitenkinimo – galėjo prisiekti, kad ji įgyvendina kiekvieną balsu neišsakytą norą, paklūsta kiekvienam virvelės timptelėjimui kaip kokia trapi marionetė įgudusio lėlininko rankose.

„Kai fotkinsimės reikės pasisukti į barą, kad būtų matyti, jog mes VIP zonoje... “

Tas balselis galvoje buvo toks entuziastingas ir spigus, kad Aleksas net krūptelėjo, o tai pajutusi mergina atsišliejo ir įsižiūrėjo į savo aistros objektą:
–  Kas? Kažkas ne taip?
–  Viskas gerai, –  be didesnio ūpo burbtelėjo Aleksas, o po to kiek garsiau pridūrė, –  nori nusifotkint?
–  O taip, –  stryktelėjo panelė, pamiršusi visą savo aistringumą, –  va, jei pasisuksim į tą pusę, tai bus matyt visa šokių aikštelė, baras, visi žmonės...

Vyro veidas atrodė neįskaitomas, todėl mergina tik klaptelėjo blakstienomis, mėgindama įspėti, kas čia tik ką nutiko.

„Blemba, aš čia per daug entuziazmo parodžiau, matyt, reikėjo kažkaip švelniau pereiti prie tos fotkių temos“

–  Mažuti, o gal dar prisėskim, aš tau...

Kekšytės pasiūlymo Aleksas nebeišklausė. Kažkaip neturėjo nuotaikos šiandien būti eilinį kartą nučiulptas dėl fotkės madingo klubo fone. Ne, šiandien jam tikrai buvo ne ta nuotaika, todėl, prasigrūdęs pro šokančių žmonių minią, pagaliau ištrūko į lauką. Tik bėda, kad ir ten buvo taip pat tiršta publikos, kaip ir viduje, tik čia trainiojosi tie, kurių neleido vidun – vadinasi visokiausio plauko laimės medžiotojai ar šiaip kvailiai, besimaitinantys viltimi, kad galbūt šįvakar jiems pavyks kažkokiu būdu prasibrauti į elito šventovę. Fuck, pasaulis pilnas veidmainių, kad ir kur pasisuksi.

Pagaliau įsmuko į tamsų bromą ir prisidegė cigaretę. Chromuoto Zippo žiebtuvėlio šviesoje suvokė, jog vos per plauką neįmynė į kažkieno vėmalus, kas tikrai nebūtų itin naudinga jo firminiams kerzmas, parsivežtiems iš Milano. Susierzinęs dėl jį persekiojančių atmatų bei menkystų, nusprendė vakarą užbaigti vieninteliu būdu, kuris niekada neapvildavo. Tik bėda, kad paskutinę suktinę surūkė prieš kelionė į Londoną, vadinasi, reikėjo susisiekti su tiekėju. Tarp lūpų voliodamas smilkstančią cigaretę, išsitraukė išmanųjį ir prisijungė prie savo facebook‘o – ten nuolat kabėdavo vienas bičiukas, pristatantis prekes bet kuriuo paros metu į bet kurią vietą. Suradęs reikiamą vardą, parašė tik „420“. Visa kita bus kaip visada: kurjeris nuveš siuntinį Alekso durininkui, tas nieko nenutuokdamas sumokės lyg už eilinę DHL siuntą, o vėliau jiedu atsiskaitys.

Išsiuntęs žinutę jau ketino atsijungti, kai dėmesį patraukė kažkokia antraštė naujienų sraute. Tiksliau ne pavadinimas, o nuotrauka – milžiniškas QR kodas, išdažytas raudonais dažais viduryje prekybcentrio aikštelės. Straipsnyje buvo rašoma, kad naktį nežinomi vandalai išpaišė statomo prekybos centro ... bla bla bla... nepavyko rasti.... neįdomu.... nuoroda veda į internetinį puslapį. Aleksas paspaudė nuorodą. Ekraną užliejo kažkokia vaizdų ir garsų kakafonija. Mėgino išjungti, tačiau išmanusis nereagavo, kol nepasibaigė penkiolikos sekundžių trukmės įrašas ir ekrane nenušvito užrašas „you are hacked”. Pasidarė nejauku, todėl vyras grįžo prie straipsnio ir ėmė jį nagrinėti atidžiau. Žurnalistas rašė, jog visi jo kalbinti skaitmeninio saugumo specialistai užtikrino, jog jokios kenkėjiškos programos iš šio puslapio nėra platinamos, tačiau atsirado ir entuziastų teigiančių, jog pačiame klipe be jokių abejonių yra kažkas užkoduota. Po to buvo nagrinėjamos versijos, kam visa tai naudinga: gal tai kokia reklamos kampanija, gal užsienio žvalgyba, gal NSO ar žinutė apie pasaulio pabaigą... Tačiau toliau Aleksas jau nebeskaitė. Jį apniko tik viena mintis: kuo greičiau pasigauti taksi. Kol laukė automobilio, sutraukė dar dvi cigaretes, o pasirodžius lauktam pakiužusiam Volkswagen‘ui, nieko nelaukęs įsitaisė ant užpakalinės sėdynės ir trumpai nurodė vairuotojui:
–  Ekranas. Panevėžys.

Už vairo sėdintis apšepęs dručkis, treninginiu bliuzonu kažką neaiškiai suniurnėjo, tačiau Alekso ištiesta penkiasdešimtinė jį kiek apramino, o pažadas sumokėti dar dvigubai tiek už tylią kelionę be Russkoje radio, suveikė tiesiog stebuklingai.
–  Turiu ten pasimatymą. Ji ištekėjus, todėl tikiuosi neplepėsi.
–  A... nu ясно..., iš manis nėks nėko nisužinos, –  atsikrenkštė vairuotojas ir išjungė taksometrą.


<><><><><>


Viliui buvo devyneri, kai treti globėjai jį parvežė į vaikų namus ir pasirašė atsisakymą. Trečią kartą direktorius Žirgulis susidūrė su ta pačia priežastimi – agresyvus elgesys ir smurtas. Globos namuose tai nebuvo jokia naujiena, tačiau šis berniukas vyrui atrodė kiek kitoks. Kuo konkrečiai ir pats nežinojo, tiesiog intuicija šnabždėjo, jog su šiuo vaiku verta pasikamuoti, gal iš jo kas ir išeis. Todėl kantriai klausė įtėvių istoriją apie tai, kaip Vilius susimušė su jų trimis kitais globojamais berniukais. Kadangi trys broliai šeimoje gyveno jau kurį laiką, suaugusieji buvo linkę tikėti jų pasakojimu apie tai, kaip vos pasirodęs Vilius ėmė juos terorizuoti, bauginti, grasinti, atiminėti daiktus, kol galiausiai, jiems pasipriešinus, atėjo naktį ir su pagaliu sudaužė taip, kad visi atsidūrė ligoninėje. Pats devynmetis teigė, kad viskas buvo kaip tik priešingai – trijulė nė neketino jo priimti, visaip kabinėjosi, kol vieną vakarą jam surengė „krikštynas“. Berniukas dievagojosi, kad jis tik gynėsi, neturėjo jokio pagalio ir jau tikrai nepuolė pirmas. Bėda buvo tik ta, kad Vilius niekaip nesugebėjo paaiškinti, kaip jam pakako trijų siūlių prakirstai lūpai sukabinti, o brolius teko gabenti į ligoninę rimtesnei apžiūrai. Vienam buvo lūžusi ranka, kitam nosis, trečiam skilę šonkauliai. Net direktorius Žirgulis, kuris itin norėjo tikėti savo globotiniu, negalėjo paaiškinti, kaip kitaip jaunesnis berniukas būtų taip sužalojęs vyresnius vaikus, jei ne užklupęs juos miegančius. Visa laimė, kad buvo sutarta nesikreipti į policiją. Tačiau toks pasiekimas direktoriui neatrodė pakankamas: kai įtėviai pagaliau išėjo, Žirgulis atėjo į kabinetą, kur nuleidęs galvą tūnojo Vilius ir paliepė sekti paskui. Tylėdami įsėdo į seną direktoriaus golfą ir nuvažiavo per miestą. Berniukas buvo toks sutrikęs, kad nelabai ir dairėsi, mat buvo beveik įsitikinęs, kad jį veža į nuovadą ir tuojau uždarys su tikrais nusikaltėliais. Nors, kuo ilgiau klausė direktoriaus monologo, tuo tvirčiau tikėjo, kad būtent ten jam ir vieta. Vaikis pirmąkart sužinojo savo atsiradimo kūdikių namuose istoriją ir buvo supažindintas su informacijos apie savo kilmę nuotrupomis. Tai buvo baisu. Vilius nebežinojo, ko labiau bijo: policijos ir kalėjimo, ar tos velnio sėklos, kuri bręsta po jo oda. Pagaliau berniukui buvo patvirtinta tai, ką jis visada nujautė – jis buvo blogas ir tas blogis buvo įgimtas. Nesvarbu, kad jis niekam nieko pikto nenorėjo, nesvarbu, kad labiau už viską geidė turėti kažką artimą, artimesnio už nutampytą žaislą – tigriuką, vis dar slepiamą po pagalve. Nesvarbu, kad nenorėjo nieko skriausti – tiesiog taip nutikdavo. Jis niekada nenorėjo sužaloti kitų vaikų, tiesiog atrodė, jog jis kaip milžinas krištolo krautuvėlėje. Nerangus gremėzdas, kuris vis kažką sudaužo ar sulaužo.

Bet direktorius buvo išmintingas žmogus, ir tas žmogus jam sakė, kad vaikis turi du kelius: pasiduoti tam blogiui, kurį paveldėjo, arba...
–  Pažiūrėk, –  sausai liepė Žirgulis, sustabdęs automobilį, –  gerai pažiūrėk, nes jei niekas nesikeis, tai sulaukęs keturiolikos papulsi čia. O iš čia tau nebebus kelio atgal, supranti tai?

Vilius net galvos nepakelė, tik pašnairavo pro langą į geltonų plytų sieną. Ilga, nyki, greta aukštos įtampos stulpai. O už sienos kažkoks masyvus pastatas. Tokių pačių geltonų plytų.
–  Čia nepilnamečių tardymo izoliatorius-pataisos namai. Tavo ateitis, jei nieko nepakeisi.

Ir Vilius pakeitė, mat kuo aiškiausiai suvokė, kad tikrai nenori į tą įstaigą, primenančią kartotinę dėžę su skylutėmis. Tik buvo sunkiau sugalvoti, kaip save suvaldyti. Vienintelis būdas, kuris atėjo į galvą buvo griežtas nusistatymas, daugiau nieko nepaliesti. Išvis kuo mažiau liestis prie kitų žmonių. Pageidautina laikytis atstumo ir neturėti jokių kontaktų. Vaikų namuose tai nėra sudėtinga, tik reikia susitaikyti su tuo, jog kartais tave sumuš, man kiti labai greitai perkando faktą, jog Vilius daugiau nebesigina. Buvo sunku kęsti patyčias ir smūgius, tačiau kaskart, pajutęs kraujo skonį burnoje ar pridusęs nuo smūgio į pilvą, prisimindavo tą geltoną pastatą ir progos sudygti laukiančią blogio sėklą. Būtent apie tą sėklą galvojo Vilius visą naktį po nutikimo su kate: jau aštuonerius metus gyveno griežtai laikydamasis priesaikos ir retkarčiais net suabejodavo, gal tai tebuvę jo vaikiški prasimanymai, tačiau tai, kas nutiko praeitą vakarą, pažadino ilgai snaudusias pabaisas ir jos susirinko apie paauglio lovą ir visą naktį, varvindamos gličias seiles ant medinių grindų, žiūrėjo į dvimetrinį berną, susigūžusį lovoje.

Bonės buvo pasigesta šeštadienio rytą, kai ji neatėjo pasimeilinti prie pakirdusios Ivonos kojų. Keturių kambarių butą apžiūrėti daug laiko nereikėjo. Vilius, nors ir žinojo, kokios beprasmiškos paieškos vykdomos, vis dėlto aktyviai prisidėjo ir taip atkakliai darinėjo spintas bei šliaužiojo paloviais, kad jo nuoširdumu buvo neįmanoma suabejoti. Suprantama, vaikinas žinojo, kad katė šiuo metu siaubingai brangiai jam kainuojančioje veterinaro priežiūroje, bet negalėjo to pasakyti Ivonai. Kaip gi būtų pasakęs: „nesusivaldžiau“? Juk prieš paimdama berniuką iš vaikų globos namų ji tikrai buvo supažindinta su jo istorija ir viską žinojo, apie jo baisų polinkį. Negalėjo jai atskleisti, kad toji bėda ir vėl čia. Net sau nedrįso to pripažinti, todėl vienintelis dalykas, ką galėjo daryti buvo atkaklios paieškos. Žinoma, pastangos buvo bevaisės ir netrukus buvo iškelta antroji versija: katė išsmuko pro duris į lauką. Kadangi vakarieniaujant Bonė kepšnojo Ivoną ir kliudė jai maitinti dukrelę, tad vienintelis, kas galėjo ją taip neapdairiai paleisti buvo po vakarienės iš namų išsprukęs Vilius.
–  Ir ko tau ten prisikreikė pas tą Gediminą taip vėlai? –  pamotės akys blizgėjo, o paakiai buvo paraudę. Kol kas ji dar neverkė, tačiau atrodė, kad tuojau tuojau nebesusivaldys, –  Ir kaip įmanoma nepamatyti?
–  Atsiprašau, –  vaikinas susikūprino ir susigūžė kiek tik galėjo ir vis tiek buvo gerokai aukštesnis už greta stovinčią moterį šilkiniu chalatu.
–  Ką atsiprašau, ką atsiprašau? Kas man iš to tavo atsiprašymo?
–  Aš ją rasiu.
–  Tai jau tikrai. Ir negrįžk, be jos, –  pagaliau Ivona sukūkčiojo, o to tverti Vilius jau nebegalėjo.

Apsisuko, užsimetė kuprinę, džemperį ir spruko lauk. Žinoma, valkiotis po gatves nebuvo prasmės. Gedas nuo vakar su savo tėvais išvažiavo į užmiesčio sodybą, tad patraukė į prekybos centrą ir sudribęs ant minkšto krėslo, išsitraukė išmanųjį. Bematant įniko į srautą: peržvelgė kelis klasiokų įrašus ir prisiminė, kad vakar taip ir nebaigė skaityti straipsnio apie prekybos centro aikštelėje vandalų išpaišytą QR kodą.


<><><><><>


Nė pats nepajuto, kaip nusibeldė iki Ukmergės plento paskutinio sustojimo ir pasuko į šalikelę, kur jau stoviniavo keli tranzuotojai, viltingai stebintys pro šalį plaukiančią automobilių koloną. Merginoms ir porelėms sekėsi daug geriau, nei vienišam vaikinui, todėl gerokai pašalo pasturgalį, kol pūkšdamas sustojo juodas vilkikas latviškais numeriais. Vairuotojas kalbėjo rusiškai ir tik šiek tiek Angliškai, todėl pasidomėjęs, ko į Panevėžį susiruošė Vilius ir sužinojęs, kad ten ale gyvena jo tėvas, ilgam nutilo – paauglys bėrė svetimos kalbos žodžius per daug greitai, kad pagyvenęs vyras galėtų lengvai jį suprasti, o rusiškai nemokėjo pats Vilius, todėl didžiąją kelio dalį važiavo tylėdami. Tik pasiekus Ukmergę pyptelėjo jaunuolio telefonas:
„Kur esi, tuojau pat grįžk namo“ – rašė jam Ivona.
„Neradau Bonės. Nenoriu, kad pyktum. Išvažiavau pas Gedą į kaimą“.
„Aš nepykstu, man tik liūdna. Prašau parvažiuok“
„Šiandien nebėra autobusų. Ryt grįšiu. “
„Pasirūpink savimi. Lauksiu ryt“.

Ivonos žodžiai šildė vaikiną – jis nėra jai tuščia vieta. Net jei kartais taip ir atrodo, ji tiesiog privalo pasirūpinti maža dukra, o jam, paaugliui, kuris viską gali pats, natūraliai skiria mažiau dėmesio. Viskas taip paprasta ir tikrai ne taip beviltiška, kaip kartais atrodo. Jis turi šeimą, Ivona dėl jo nerimauja...

Vilkikas pervažiavo Nevėžio užtvanką ir pūkšdamas įsuko į degalinę. Vairuotojas parodė, kad jam reikia degalų, o vaikinui šis sustojimas tiko idealiai – kitoje gatvės pusėje kaip tik matėsi tamsūs buvusios kineskopų gamyklos pastatai. Daugiau gestu nei žodžiais padėkojęs latviui už kelionę, Vilius užsitraukė ant galvos kapišoną, užsimetė kuprinę ir nužingsniavo link gatvės. Kitapus matė milžinišką kompleksą, kurį buvo užėmusios įvairios įmonės. Tačiau jam reikėjo apleistos Ekrano gamyklos dalies. Nors niekada gyvenime nebuvo Panevėžyje, žinojo, jog reikia eiti gatvele palei tvenkinį. Ne šiaip žinojo, jo galvoje tiesiog švietė žemėlapis, kuriame pažymėtą kelionės tikslą pasiekti tiesiog privalėjo, todėl ir nedelsė – apsidairė ir pasileido per kelią. Vienintelis automobilis, kurį matė, kirsdamas gatvę, buvo taksi, sustojęs tiesiai po gatvės žibintu, kiek arčiau užtvankos. Iš jo išlipo vyras, užsimuturiavo savo kaklą milžinišku, matyt šiuo metu madingu, šaliku, susegė militaristinio švarko sagteles ir nužingsniavo tiesiai per veją, savo ilgaauliais kerziniais batais trypdamas drėgną žolę. Barzdočius buvo kažkur matytas, tačiau Vilius nespėjo deramai įsižiūrėti. Buvo tikras tik dėl vieno, kad jie abu eina ta pačia kryptimi. Taip ir žingsniavo, atsilikęs per padorų atstumą, kol priėjo paskutinį rekonstruotą pastatą. Mėlynas fasadas buvo tamsus, nedegė ir gatvės žibintai, vienintelė šviesa buvo ryškiai apšviestos įėjimo durys, priešais kurias, laikydamiesi vakaro prietemos, būriavosi žmonės. Toliau už šio pastato, apšviesta pavieniais prožektoriais, plytėjo apleista ir išdaužyta gamyklos teritorija, tačiau susirinkusieji akivaizdžiai lūkuriavo, kol atsivers baltosios durys ir jie bus įleisti vidun. Vilius kiek pakėlė savo amžinai nunarintą galvą ir prabėgom apžvelgė susirinkusiuosius. Laukiantieji keistai dangstėsi šalikais ar paltų apykaklėmis, buvo užsitempę kepures iki pat akių ar dar kaip prisidengę – atrodė, kad nė vienas nenori būti pastebėtas ar atpažintas. Taip žmonės elgiasi tose vietose, kur jie būti nenori, ar nenori pripažinti, kad vis dėlto buvo. Ir vis gi, visoje pilkoje masėje, Viliaus dėmesį patraukė moteris, ryškiu kaip salotos lapas puspalčiu ir alyviniu šaliku, permestu per petį. Jei iš pradžių vaikiną sudomino tik išsiskiriančios spalvos, tai trumpai žvilgterėjęs suvokė ir tai, kad jos balti plaukai kažką jam primena. Balti plaukai ir pilkos akys... Turbūt per ilgai spoksojo, nes ir ji rodos pastebėjo vaikinuką. Šis, nuo moters žvilgsnio tik susigūžė, tačiau atrodė, jog ji neprieštarauja būti pastebėta ar atpažinta. Net priešingai: ji pakėlė marga kumštine pirštine apmautą delną ir pamojo. Vilius apsidairė, tačiau per keletą žingsnių aplink jį nieko nebuvo, todėl, nors ir kiek abejodamas, kilstelėjo delną, bet ne per aukštai, kad jei kartais suklydo ir ji mojo ne jam, galėtų kuo greičiau apsimesti, kad šis gestas nebuvo skirtas jai pasveikinti. Tačiau atrodo, ji to ir telaukė. Vos jaunuolis kilstelėjo ranką, ji sparčiu žingsneliu atkaukšėjo prie jo.
–  Sveikas, Viliau, –  nusišypsojo, –  Atrodo baseine nepasakiau tau savo vardo. Aš Dainora, bet daugiausiai mane visi vadina Nora. Kaip čia atkeliavai?
–  Tranzavau, –  tyliai burbtelėjo ir susigrūdo rankas dar giliau į kišenes: tas moters ryškumas tarsi apšvietė ir jį, o jam nelabai patiko būti matomu.
–  Aš dar spėjau į paskutinį autobusą. Gal turi nuojautos, kas čia bus? Aš tai net nelabai galiu paaiškinti, ko čia atsibeldžiau, tiesiog pajutau, kad turiu būti. Žinai, mano profesija tokia... tad kai pagauna nuojauta, niekada jos neignoruoju. Kartą imdama interviu tiesiog žinojau, kad vyras muša žmoną. Negaliu paaiškinti iš kur, bet žinojau. Bet susivaldžiau. Žinai – toks keblus klausimas, o jis žinoma visuomenėje. Be to tada dar buvau mažiau patyrusi, nepasitikėjau savimi, tad nutylėjau. Ir ką tu manai? Vos savaitė praėjo ir viskas išplaukė viešumon....

Nora čiauškėjo kaip prisukta, tačiau jos malonus balso tembras ir pasakojama istorija atitraukė vaikiną nuo beprasmių svarstymų: jis ir pats nežinojo, ko čia atsibeldė, tiesiog labai tiksliai žinojo, kada ir kur privalo būti. Panašu, kad panašūs jausmai buvo apėmę ir naująją pažįstamą, tačiau ji turėjo jiems paaiškinimą, o Vilius – ne. Bet klausant viena po kitos besirutuliojančių istorijų, kurios leido vaikinui dalyvauti pokalbyje jame nedalyvaujant, Viliui pasidarė jaukiau stypsoti greta tos surūdijusios tvoros, už kurios slėpėsi tūkstančiai kvadratinių metrų griuvėsių ir laukti nežinia ko.
–  Oi, žiūrėk, ar čia ne tas vyras, kur buvo baseine? Tas su barzda? –  Nora rodė į didžiuliu šaliku veidą apsukusią žmogystą, –  Esu tikra, kad jo veidas man matytas. Reikia pasidomėti, gal jis žinos, kas čia vyksta. Eisi su manimi?

Kodėl gi ne, tyliai pagalvojo sau Vilius. Vis tiek kalbėti akivaizdžiai nereikės, o mažutė Nora su savo ryškiaspalviais rūbais atrodė lyg koks gležnas drugelis, pakliuvęs tarp didelių ir grėsmingų šešėlių. Arba kaip Bonė, kurios gyvybė priklausė tik nuo jo vieno.


PIRMADIENIS


Nora jau keliolika minučių intensyviai kramsnojo raudono pieštuko galą. Niekaip negalėjo suprasti: prieš akis net keli segtuvai informacijos, kurią surinko geriausias skyriaus analitikas, o ji tepažymėjo vos kelis puslapius žaliais skirtukais, žyminčius svarbesnius asmeninio gyvenimo aspektus ir kelis mėlynais – reiškiančiais karjeros vingius. O kur ryškiai geltoni ar raudoni? Nė vieno! Nepaisant to, kad dokumentus vertė jau trečią kartą, nerado nė menkiausios užuominos. Nieko. Galėjai pamanyti, kad Antanas Šataras yra pats nekalčiausias, sąžiningiausias ir išvis – tiesiog pavyzdinis verslininkas. Bėda ta, kad visa tyrimo grupė buvo įsitikinusi, jog jis perka politinį palankumą bei reikiamus sprendimus, tačiau niekaip negalėjo aptikti to siūlo galo, kuris padėtų išnarplioti puikiai sumanytą ir nepriekaištingai užmaskuotą sukčiavimo schemą:
–  Po paraliais, kažkas juk turi būti...

Raudonieji žymekliai liko nepanaudoti, o pieštukas pravertė nebent apmaudui malšinti, kol susinervinusi moteris stipriau krimstelėjo ir pilna burna prižiro medinių nuolaužų.
–  Eina sau kaip nesiseka, –  švystelėjo nukastą rašymo priemonę į popierių krūvą ir atsilošusi kėdėje ėmė trinti smilkinius.

Buvo įsitikinusi, kad toje medžiagoje kažkas yra. Privalo būti. Tiesiog ji nepakankamai dirba, per mažai susikaupia, per daug išsiblaškiusi, pavargusi... Taip, tikrai buvo pavargusi. Nubudusi sekmadienio rytą jautėsi kaip sudaužyta, lyg būtų ne miegojusi, o kopusi į Monblaną. Net pasitikrino treniruoklio duomenis, tačiau šio atmintyje išsaugota paskutinioji treniruotė rodė įprastus skaičius: pusantros valandos, įveikta kiek daugiau nei 15 km, vidutinis greitis – apie 11 km/ val. Nieko neįprasto, o kūnas vos vilkosi. Visą dieną praleidusi lovoje, šįryt jautėsi kiek geriau, tačiau užpuolė sąžinės priekaištai dėl tuščiai iššvaistytos dienos ir gerokai perdozuoto cukraus visokiausių gardumynų pavidale. Ir dar tie apgamai: baigė nusidraskyti bambą, aplink kurią, lyg kokia skaitmeninė mandala staiga išryškėjo anksčiau blanki odos pigmentacija. Net įlindo į internetą pasitikrinti ar nebus koks šiurpus susirgimas, tačiau pačias niūriausias hipotezes atmetė, o kitoms neturėjo laiko. Gana jau ir to, kad Kostas sugalvojo pasityčioti ir nuskanavo jos pilvą, kas didžiam meilužių nustebimui, suveikė kaip koks reklaminis QR kodas ir nukreipė į spalvingą svetainę. Gaila, kad be ryškių juostų, užimančių visą ekraną, ten daugiau nieko nebuvo, nes akimirką buvo pamaniusi, kad galbūt iš to išeis visai šauni istorija šeštadienio rubrikai.

Pagalvojusi apie Kostą, nepagalvoti apie nuotraukas buvo neįmanoma, todėl moteris pastūmė stirtą popierių ant stalo krašto ir įsijungė kompiuterį. Žiniasklaidos grupė turėjo bendrus duomenų archyvus, kuriuose laikė petabaitus duomenų, kurių didžioji dalis buvo nuotraukų bei video įrašų pavidalu. Paveikslėliai buvo kaip tik tai, kam nereikėjo itin daug jėgų, todėl atsidariusi paieškos langą įrašė „Šataras“ ir paspaudė „find“. Rezultatų – kaip ir buvo galima tikėtis, virš dešimties tūkstančių. Juk jos medžiojamas veikėjas jau ne pirmus metus sukosi ne tik verslo, bet ir pramogų elito sluoksniuose, lankėsi vakarėliuose, konferencijose, dalyvaudavo TV laidose. Taigi, visas pirmadienis praeis spoksant į monitorių... Ne pati mylimiausia Noros veikla, tačiau kartais reikia ir to. Juk negali tikėtis, kad žurnalistinį tyrimą atliksi vien pasikalbėjus su keletu žmonių. Visų pirma reikia išknisti tuos, su kuriais kalbėti verta ir nuspręsti, kokius tiksliai klausimus jiems reikia užduoti.

Nė nepastebėjo, kaip praslinko pietūs, o kelis obuolius suvirškinęs pilvas ėmė reikšti pretenzijas. Kadangi neturėjo nuotaikos gaišti laiko kavinėje, nusprendė pasilepinti šokoladuku iš automato ir puodeliu juodos kavos. O taip.

Žingsniuodama ilgu redakcijos koridoriumi mėgino pamankštinti nuo begalės nuotraukų pavargusias akis: žiūri toli, žiūri arti, žiūri toli... Kai staiga vietoje ilgo tunelio, iš vienos pusės apšviesto ryškia dienos šviesa, krentančia pro begalinę juostą langų, prieš akis iškilo Kosto veidas: prieblanda, už vyro nugaros pro kažkokį mažą langelį besibraunantis šviesos ruožas, ir aiškiai matoma idiotiška išraiška vyro veide. O..., tą miną Nora kuo puikiausiai žinojo. Taip vyras atrodydavo, kai artėdavo prie pabaigos. Dar kelios sekundės ir jis surauks nosį, unkštelės ir išsilies – buvo tikra, kad būtent tai reiškia jo primerktos akys ir tarp dantų sukąstas liežuvio galiukas – ne kartą tai buvo regėjus. Tačiau dar niekada apie tai nefantazavo, eidama link užkandžių automato. Ir dar taip ryškiai? Truktelėjo pečiais ir jau ketino žingsniuoti toliau, tačiau dėmesį patraukė kopijavimo kambario durys: pirmadieniais praktikantai nedirbdavo, todėl durys būdavo plačiai atvertos, jog esant reikalui darbuotojai galėtų pasinaudoti aparatu. O dabar jos buvo uždarytos. Atrodė, kad viduje tuščia, tačiau ne daug tegalėjai pamatyti per siaurą raižytą durų stiklą.

Moters antakis šiek tiek pakilo: nejau čia jos garsioji nuojauta? Dar niekada taip ryškiai neveikė. Tačiau ilgi darbo metai buvo Norą išmokę, kad tai visada ją atveda prie tiesos. Net studijų metais ji jau meistriškai kalbindavo pašnekovus, užduodama tiksliai tuos klausimus, kurie buvo reikalingi. Tik pradėjusi nuo moteriško žurnalo, po kurio laiko ji užsinorėjo rimtesnės karjeros ir perėjo į naujienų tarnybą, kur ilgam užstrigo prie duomenų analizės ir informacijos paieškos. Tuomet kaip tikra kvailutė, nemokėjo įvertinti, kur yra jos stiprioji pusė, todėl veltui iššvaistė ne vienerius metus, mėgindama įsitvirtinti darbe, kur pagrindiniai šaltiniai buvo ne gyvi interviu, o pačios įvairiausios naujienų tarnybos, spaudos pranešimai bei kitas, kitų jau suvirškintas briedas. Visa laimė, kad geras kolega, nusprendęs įkurti žurnalistinių tyrimų grupę, ją pasikvietė ir ji iš naujo atrado savo talentą perprasti žmones. Lukštendavo pašnekovus lyg skustagalvis saulėgrąžas prie laiptinės. Retsykiais net pati nesuvokdavo, iš kur pas ją galvoje kildavo tokios pašėlusios idėjos, kurios kaip tyčia pasitvirtindavo. Taigi, o dabar prieš akis tikra beprotybė – Kostas ir prie jo kojų klūpanti kažkokia moteris – taip pat turėjo kažką reikšti. Juolab, kad ir tos uždarytos durys, nežadėjo nieko gero. Taigi Dainora atsirėmė į palangę ir sunėrusi rankas ant krūtinės, nutarė palaukti. Žinojo, kad jei tai, ką matė yra tiesa, laukti ilgai nereikės, nes jos patogus meilužis nebuvo iš tų, kurie pasirūpina moters poreikiais. Keista, bet būtent šią akimirką ji suvokė, kad jų santykiai siaubingai asimetriški ir būtent ji yra ta, kuri beveik nieko negauna. Tai Kostas praneša, kada turės laiko, tai ji turi trenktis į jo namus, nes jos butas vyrui nepatinka, tai jis užsuka į ofisą, kada tik užsimanęs. Jis renkasi pramogas, tai prie jo nuotaikos privaloma taikytis, jis nusprendžia į kurį kiną, kavinę, ar spektaklį jie eis. Iš tiesų, jų santykiuose nebuvo nieko gero, išskyrus patogumą ir faktą, jog nė vienas nenorėjo nieko rimto. Tačiau Dainora niekada negalvojo, kad „nieko rimto“ reiškia atsitiktinį seksą jai panosėje.

Neilgai trukus iš kambariuko išlindo Marta ir gerokai sutriko, pamačiusi laukiančiąją. Personalistė šyptelėjo, nepraverdama lūpų, linktelėjo ir jau ketino pasišalinti, tačiau Nora neketino jos taip lengvai paleisti. Žūt būt užsispyrė prakalbinti sutrikusią moterį ir tol klausinėjo apie planuojamą Kalėdinį renginį, kol toji gurktelėjo ir perkreiptu veidu išpyškino, kad šiemet jis, kaip ir visais kitais metais, bus po Naujųjų, tema – šauniausios medinės ožkos Lietuvos padangėje. 
–  Atleisk, Dainora, manęs laukia kandidatė, –  pagaliau suniurnėjo Marta ir kuo skubiausiai nukulniavo koridoriumi.
–  Tai gal išlįsi, ar taip ir tupėsi patamsyje?

Kostas greičiausiai nesitikėjo, kad teks susidurti su savo moterimi, o juo labiau, kad ji sąmoningai jo tykos. Tačiau kaltinimai neištikimybe jam nebuvo naujiena, buvo susidūręs su tokiomis aplinkybėmis, tad tikėjosi to paties, kaip ir su kitomis moterimis: priekaištų bei maldų, kas savaime glostė jo savimeilę, tad pasirodė tarpdury lyg koks nugalėtojas ir atsirėmęs į durų staktą nė nesiteikė pasisveikinti.
–  Tai viskas, ką galėjai susirasti, pusamžė moteris, kuri net nenuryja? Po paraliais, Kostai, tikėjausi kažko daugiau..., –  Dainoros balsas skambėjo įtartinai ramiai ir tai sutrikdė vyro pasitikėjimą. Juolab, kad ir replika apie nenuryjančią Martą gerokai žeidė jo orumą.
–  Jei tu nebūtum tokia frigidiška, man nereiktų ieškoti, kas patenkintų pačius elementariausius poreikius.
–  Ach tai aš frigidiška ir dar nepatenkinu tavo poreikių? Tai ko vis atsibeldi?
–  Iš įpročio, Nora, tikrai jau ne iš gero gyvenimo.
–  Aa...., –  moteris gūžtelėjo pečiais. Viduje kirbėjo visas spiečius argumentų, tačiau ji suvokė, kad net ir pati tikriausia tiesa neprasibraus pro Kosto savimylos kiautą.
–  Būtent „aaa“... O tu gal manei, kad suteiki man daug malonumo? Pažiūrėk, kuo pavirtai! Šiknos nėr, plaukus nusikirpai. Kas beliko? Kažkoks vargšas nutriušęs Gavrošas. Tik su papais. Net nežinau, ką galėtų tokia pusmoterė sudominti, –  meilužės abejingumas jį vis labiau siutino.
–  Visa laimė, kad daugiau tai ne tavo bėdos. Raktus atiduok.
–  Tu manai rasi geresnį? Kas tave ims?!
–  Raktus, Kostai.
–  Va pasiimk ir neskambink daugiau man, –  tėškė visą ryšulį į grindis.
–  Oi, nesibaimink, tikrai neskambinsiu. Jau geriau vibratorių nusipirksiu. Su juo bent orgazmą pasieksiu.
–  Oh, – net priduso iš nirtulio, –  tik nepradėk aiškinti, kad aš tavęs nepatenkinau!
–  Ką čia aiškinti, čia faktas. Visada tik savimi tesidomėjai.
– Tu, kūrva, nedraskyk man akių su tokiais pareiškimais! Jei šiuos skiedalus pradėsi skleist, tai tau jokia apsauga nepadės, girdi? Girdi? Kur tu blet eini?!

Visada žinojo, kad Kostas impulsyvus, tačiau nemanė, kad toks šiknius. Ir vis dėlto, vienas jo pasakytas žodis labai sudomino moterį – „apsauga“. Išties nuotraukose, kurias žiūrėjo visą rytą, už Šataro nugaros vis matydavosi kaukazietiško gymio vyrukas. Metai iš metų vienas ir tas pats. O po to kažkur pradingo. Kaži, kas nutiko? Galbūt apsauginiui liko kokių nuoskaudų iš buvusio darbo ir jis bus nusiteikęs pasikalbėti, galbūt pavyks kažką iš jo išpešti ir išjudinti šį užstrigusį tyrimą.


<><><><><>


Nors iš ofiso išėjo anksti, tačiau ruduo jau įsibėgėjo ir tamsa spėjo įsimesti į miestą, todėl, važiuojant tuščiu prospektu, troleibuso languose atsispindėjo jo keleiviai, o ne gatvės praeiviai. Iš pradžių Nora juos apžiūrinėjo be didesnio susidomėjimo, kol žvilgsnis užkliuvo už plačiapečio vyro, stovinčio  nugara į ją.  Skusta galva, tamsi odinė striukė, džinsai ir sportiniai bateliai. Nieko, kas išoriškai jį labai išskirtų iš kitų visuomeninio transporto keleivių ir vis dėlto... Vis dėlto moteris įsmeigė žvilgsnį į jo nugarą. Ilgai laukti neteko. Vos už akimirkos pasipylė vaizdai: milžiniškas angaras, su metalinių sijų raizgalyne kažkur aukštai palubėje, išdužę langai ir apšnerkštos, sutrūnijusiais popieriais bei kitu šlamštu nuklotos betoninės grindys, pašėlęs lėkimas ilgu koridoriumi, smūgiai, skausmas, metaliniai laiptai, rėkianti moteris, kažką aiškinantis barzdotas vyras, primenantis žinomą pop žvaigždę, žalių išlaužytų persirengimo spintelių eilės, kruvini krumpliai, moteris ilga šviesių plaukų kasa, susukta viršugalvyje. Nora papurtė galvą. Tie vaizdiniai keistai rezonavo jos sąmonėje. Baltaplaukė susipainiojo: čia jos prisiminimai, ar tai kažkaip susiję su tuo nepažįstamuoju. Nė pati nepajuto, kaip atsistojo ir nusvirduliavo link sudominusio keleivio.
–  Atsiprašau, gal galite nuskanuoti mano Vilniečio kortelę?
–  Pati blet nusiskanuok, –  burbtelėjo, bet tuomet atsisuko ir ambalo veidą perkreipė grobuoniškas vypsnys, –  nu davai, duok. Bet lieki skolinga.

Nebeturėjo kur trauktis, tad tiesiog ištiesė kortelę. Kol vyras ją sugrabaliojo ir atliko tai, ko buvo prašytas, Nora spėjo pastebėti jo nubrozdintus krumplius ir negrabiai ištatuiruotus penkis taškus tarp nykščio ir smiliaus. Buvęs kalinys – iškart suvokė ir nuoširdžiai pasigailėjo prie jo priėjusi.
–  Patinka? –  matyt jis pastebėjo moters žvilgsnį, –  Aš daugiau turiu. Va, blet naujausia, pasigrožėk.

Jis atitraukė striukės rankovę. Tiesiai virš riešo juodavo kvadratinė tatuiruotė iš daugybės juodų kvadratėlių. Siaubingai matyta.
–  Šita žinok su prikolu, –  kalbėdamas jis prisiartino tiek, kad ji ne tik užuodė nuo jo trenkiantį pigių kvepalų kvapą, bet ir girdėjo šnarpščiantį kvėpavimą, kuris greičiausiai atsirado dėl ne kartą lūžusios nosies, –  gali su telefu nuskanuoti ir atsidaro interas.
–  Tikrai? –  leptelėjo Nora ir iškart save mintyse iškeikė. Privalėjo kuo greičiau jo atsikratyti, o ne plėtoti pokalbį.
–  Jo, tokia pilka svetainė.  Bet ant nugaros turiu dar kietesnę. Davai važiuojam pas mane – parodysiu.
–  Kad aš nelabai galiu, čia mano stotelė, –  sumikčiojo ir pasisuko link durų.

Troleibusas kaip tik sustojo ir ji stryktelėjo į šaltą tamsią gatvę. Apsidairė, stotelėje vos keli žmonės, o prieš akis niūrus Žalgirio stadiono reljefas. Oi, kaip ne vietoje išlipo, oi kaip ne vietoje...
–  Tu blet galvoji, kad prieisi, pasimaivysi ir blet išlipsi? –  pasirodo jis buvo atkaklesnis nei ji tikėjosi ir nedvejodamas iššoko paskui.
–  Atsiprašau, aš tikrai nesimaiviau, –  Nora vis dairėsi, mėgindama nuspręsti, į kurią pusę jai geriau lėkti, –  aš tik dėl kortelės paprašiau...
–  Nesuk čia uodegos man, pažįstu tokias kaip tu. Panelės, nachui, –  ambalas sugriebė ją už rankos ir stipriai timptelėjo.

Moteris viltingai apžvelgė autobuso laukiančių veidus, bet visi jie atkakliai suko akis į šoną, nenorėdami veltis.
–  Prašau mane paleisti, nes...
–  Nes ką, sučka? Ką tu man blet padarysi?

Staiga už Dainoros nugaros cyptelėjo padangos. Ir kažkas dzingtelėjo – lyg dviračio skambutis, atsitrenkęs į grindinį. Ji pasuko galvą ir išvydo vaikinuką su kapišonu.
–  Paleisk ją, –  Vilius besiartindamas nusitraukė nuo pečių kuprinę ir kažkaip švelniai nuleido ant žemės, už numesto dviračio.
–  Oi, blet tik nejuokink..., –  nors ir aukštas, tačiau iš pažiūros ne itin treniruotas vaikinas aiškiai nepaliko didelio įspūdžio priekabiautojui.

Tačiau Vilius nekartojo. Vos prisiartinęs žiebė dešine į perkreiptą snukį. Sporto salės pažiba nesitikėjo tokio puolimo, o ir Nora stovėjo labai nepatogioje vietoje, tad nespėjo pakelti rankų į gynybinę poziciją. Tačiau antrasis smūgis taip lengvai nepraėjo. Skustagalvis, krioktelėjęs daugiau iš įsiūčio, nei nuo skausmo, mikliai pasirengė atakai ir jie sustojo viens prieš kitą. Buvusiam zekui ryškiai tai nebuvo pirmos muštynės ir jis neketino vengti smagios pramogos, todėl nieko nelaukęs atsivėdėjo ir žiebė paaugliui į paširdžius, bet tas vikriai šoktelėjo šonan, smūgiuodamas į puolančiojo šonkaulius, po pakelta ranka. Galiūnas susikeikė ir metėsi link Viliaus. Antrąkart vaikiui išsisukti nepavyko ir jis gavo bent du smūgius. Vieną į veidą, kitą tar menčių.
–  Kraujuoji, myžniau, ne? –  apsidžiaugė skustagalvis, pamatęs praskeltą vaikino skruostą.

Nora stovėjo sustingusi. Vilius? Jis kovoja su tuo zonos gyventoju? Dieve, kaip jam padėti? Moteris siektelėjo telefono, tačiau išmanus daiktas nereagavo į jos ledinių pirštų prisilietimus. Ji pakėlė galvą ir spėjo pamatyti, kaip jos gynėjas gauna dar vieną seriją smūgių. Nuo vieno prisidengė, tačiau kitas kliuvo į šoną ir dar kažkur į smakrą.
–  Po paraliais, po paraliais...., –  cyptelėjo iš nevilties baltaplaukė.

Nuo įtampos net akyse aptemo, bet staiga viskas pasikeitė: kažkokia šalčio banga persirito kūnu, lyg nuplaudama visą paniką, kvėpavimas sulėtėjo, širdies ritmas nurimo. Penkias sekundes moteris stovėjo sustingusi.
–  Dešinė čiurna!

Vaikis sureagavo žaibiškai, tačiau Noros veide šmėstelėjo neviltis:
– Kita dešinė!

Antrąkart pataikė į reikiamą koją. Spyrė į vidinę blauzdos pusę, priverdamas priešininko pėdą kryptelėti į išorę. Banditėlis, maurodamas kaip koks rujojantis jautis, kluptelėjo, o Vilius, nieko nelaukęs, smūgiu į smilkinį, paguldė skustagalvį ant betoninių plytelių. Ir dar įsūdė vieną smūgį į pilvą, kad būtų tikriau. Zekas gulėjo paslikas garsiai šnopuodamas, bet matyt pripratęs prie galvos trankymo vis dar buvo sąmoningas:
– Blet pagausiu tave poligone...
–  Einam, dingstam greičiau, – truktelėjo už rankos vaikį Nora.

Vilius nusisuko nuo moters, pridengdamas veidą kapišonu. Nejau jis verkė? Baltaplaukė suabejojo, tačiau kūne vis dar buvo per daug adrenalino, kad galėtų mąstyti labai blaiviai. Suprato tik tiek, kad jiems verčiau iš čia nešdintis kuo greičiau.

Keletą minučių tiesiog ėjo greta vienas kito tylėdami. Vaikis stūmėsi savo dviratį, o Nora žingsniavo kitapus.
– Kas kuprinėj? Tu kažkaip labai atsargiai ją keli.
– Katė.
– Katė? Kodėl ji ten?
– Paėmiau iš veterinaro. Kur tu gyveni?
– Prie Skalvijos.
– Sėsk, pavešiu. Jis gali mus vytis.

Moteris nemanė, kad tam banditėliui pakaktų sveikatos juos vytis, tačiau tikrai nenorėjo likti viena tamsioje gatvėje. Be to būtų gerai apžiūrėti Viliaus žaizdą – buvo įsitikinusi, kad matė, kaip prakirto skruostą, o ir pasiūlymas pasivažinėti ant dviračio bagažinės skambėjo taip... Taip spontaniškai ir vėjavaikiškai, taip jaunatviškai, kad ją staiga užplūdo paaugliška euforija ir ji išreiškė pritarimą linktelėdama bei nusišypsodama.

Nora butą paveldėjo iš vyro senelės. Jei ne bobulytės mirtis, jie niekada nebūtų galėję įpirkti tokių apartamentų pačiame Vilniaus centre. Aukštos lubos, trys erdvūs kambariai ir samanų žalumo koklinė krosnis kampe. Tiesa, antikvarinius baldus vyras pardavė, o gautų pinigų pakako remontui. Po pertvarkymo butas tapo balta erdve, kurios neužgožė patogūs baldai. Už tai po avarijos, kai liko viena, moteris leido namuose įsiveisti siuviniams. Kėdės, širma, manekenas kampe ir visa gvardija pakabų pačioje įvairiausiose vietose buvo nukabinėtos spalvingais sijonais be užtrauktukų, palaidinėmis su pridaigstytomis rankovėmis, puspalčiui be pamušalo, pusiau pasiūta suknele ir dar bala žino keliais ruošiniams. Vilius visa tai apžiūrėjo netardamas nė žodžio, tačiau labiausiai jį sudomino molbertas svetainėje. Paprastai, prieš kažkam ateinant, moteris paslėpdavo visus savo piešinius, mat taip jau buvo įpratusi: žmones trikdydavo, kad ji piešė tik vieną ir vis tą pačią moterį. Kartais tai būdavo portretai, kartais iš nepažįstamosios likdavo tik siluetas, tačiau ji visuomet būdavo pagrindinė kompozicijos figūra. Noros mama buvo ne juokais sunerimusi, kad dukra nieko kito nepiešia, net vedė pas psichologą, kad tas patikrintų, ar nėra kokių sutrikimų. Suprantama, niekas nieko nerado, tačiau mergytė suvokė, jog jos kūriniai baugina namiškius, tad tiesiog nustojo piešti. Pradėjusi dirbti ir vėliau, kai įsimylėjo, visiškai to nepasigesdavo. Tačiau po vyro laidotuvių viskas sugrįžo. Sugrįžo su daug didesne jėga, poreikiu ir moteris leido sau tą prabangą tuščiuose namuose pasistatyti molbertą ir vieną po kito piešti vis tos pačios moters portretus. Ir dabar, užklupus netikėtam svečiui, ant kavos stalelio voliojosi nebaigtas eskizas, primestas pieštuku.
– Čia tu? – Vilius pakėlė bloknotą.
– Ne! Negi panaši? – Nora net nusikvatojo, – Aš ją piešiu nuo vaikystės, net pati nežinau kodėl. Bet tu geriau prisėsk. Va čia, tuojau tik patrauksiu tą iškarpą. Štai. Sėsk, aš tuojau, tik atsinešiu kuo žaizdą pavalyti.
– Ar galiu ištraukti katę?
– Sakei ji serga? – iš vonios atsiliepė šeimininkė, – paimk žalią pagalvę nuo sofos, turi būti tokia su kutosiukais. Bus jai minkščiau.

Kai moteris grįžo su spiritu ir vatos gumulėliais, Vilius klūpomis prie radiatoriaus mėgino įkurdinti Bonę. Gyvūnas atrodė visiškai vangus ir vos pakėlė galvą.
– Daktaras sakė, kad šiąnakt ji dar miegos, nes veikia vaistai.
– O kas jai nutiko?
– Nesusipratimas.
– Gerai, sėsk jau, juk turiu pasirūpinti savo gelbėtoju.

Vilius nuo tokių žodžių tik nunarino galvą.
– O iš kur šitas šašas? – Nora pirštu perbraukė neseną žaizdą ant smakro.
– Nežinau.
– Kaip tai nežinai?
– Neprisimenu, aišku?

Moters galvoje sukirbėjo mintis.
– Leisk atspėsiu. Nepameni, kas nutiko šeštadienio vakarą? Po to kai susitikome Panevėžy?
– Iš kur žinai?
– Nes aš taip pat nepamenu. Po paraliais, bet tu visas sutrankytas...
– Nieko, beveik neskauda. Tik...
– Kas? Sakyk, – Nora matė, kaip Vilius ir vėl suka akis į šalį ir užsisklendžia.
– Negaliu toks pasirodyti namuose.
– Gali čia likti, – visiškai spontaniškai pasiūlė baltaplaukė, tik po to susigriebė, kad vaikis dar greičiausiai nėra tiek suaugęs, kad galėtų nakvoti, kur įsigeidžia, – jei tik tavo tėvai leis.
– Galbūt leistų, jei paskambintų mano klasioko mama ir viską paaiškintų.
– Ar tu čia man siūlai apsimesti kažkieno mama? – kažkodėl Norai tai atrodė gan linksma.

Vilius trumpam dėbtelėjo į moterį. Jis nebuvo pratęs, kad suaugusieji taip paprastai reaguotų į melą ir kitus dalykus, kurie yra laikomi neteisingais. Ivona visada rinkdavosi tik tai, kas priimtina ir jokių kitų variantų.
– Oi nežiūrėk taip, juk ir pats ketinai meluoti, tad koks dabar skirtumas.

Žinoma, vaikinukas sutiko, kad naujoji draugė apsimetusi Gedo mama susitartų su Ivona, kad jis dar vieną naktį pernakvos ne namie. Kai Nora paskambino ir pradėjo kalbinti jo pamotę, Vilius negalėjo atitraukti akių nuo baltaplaukės. Ji taip natūraliai čiauškėjo, pasiteiravo, kaip mažosios sveikata, nors jis nieko apie tai jai nebuvo minėjęs, o po to taip taikliai surezgė melą, kad Ivona tiesiog liko sužavėta idėja, kad vyrukai šį vakarą važiuoja su Gedimino šeima į Molėtų observatoriją stebėti žvaigždžių: juk jo pamotė visuomet palaikydavo žinių gausinimo bei savišvietos idėjas. Bet svarbiausias klausimas buvo – iš kur žurnalistė taip tiksliai žino, ką reikia kalbėti. Ir tai vyko ne tik kalbant su jo pamote, bet ir vėliau. Nora kažkaip suprato, jog vaikis susijęs su Bonės liga, nes kai jis paprašė indelio vandeniui, moteris švelniai tarstelėjo, kad tai nutiko netyčia ir jis neturėtų dėl to savęs kaltinti. Taigi jie abu jautė, kad kažkas vyksta: Vilius patiesė zeką profesionalą, jo žaizdos nuo šeštadienio jau buvo beveik sugiję, o Dainora ne tik tiksliai pasakė, kur yra skustagalvio silpna vieta, bet lyg koks rentgenas skanavo savo svečią ir net jo pamotę. Tačiau nei vienas nepradėjo apie tai kalbėti, kol Nora neišvirė makaronų su garintomis daržovėmis ir jie šiek tiek neužkando. Galiausiai, išsitraukusi kibirėlį šokoladinių ledų ir du ilgakočius šaukštelius, šeimininkė tai atsinešė ant sofos ir įtvirtinus pagalvėlėmis į tarpą tarp savęs ir svečio, pradėjo kalbėti apie tai, kas iš tiesų buvo svarbu:
– Tu turi tatuiruotę.
– Iš kur žinai? – Vilius neprašytas nusimetė kapišoną ir parodė kaklą, o Nora, atsakydama pasikėlė marškinėlius, – bet kaip tu sužinojai?
– O kaip tu nudaužei tą skustagalvį?
– Aš visada turėjau daugiu jėgos nei būtų normalu.
– Aš visada mačiau daugiau, nei kiti.
– Ar tai reiškia, kad mes kažkokie ypatingi? Ar nenormalūs?
– Nežinau, ką tai reiškia, bet tas iš troleibuso irgi tokią turėjo. Rodė man prieš išlipant.
– Vadinasi tokių yra daugiau... Bet kas iš to?
– Girdėjai, kaip nueinant tas skustagalvis rėkė, kad pagaus tave poligone ar kažkaip panašiai?
– Gal...
– Pagalvok: tu nieko nepameni apie šeštadienį, aš nieko nepamenu. Be to esu beveik tikra, kad tas skustagalvis taip pat ten buvo. Mačiau kažkokius vaizdus, primenančius apleistą gamyklą.
– Matei vaizdus?
– Taip, kažkas panašaus, – Nora susimąsčius kabino ledus iš kibirėlio, o Viliui visai ne galvoje buvo maistas.

Vaikinui mintyse dėliojosi visiškai kitos sąsajos ir tai jį tik dar labiau baugino. Tas skustagalvis paaugliui žiauriai priminė direktoriaus Žirgulio perspėjimą, apie tai, kas jo laukia, jei nesusiims. Kolonija, zona, izoliatorius... Jo šiandieninis priešininkas aiškiai nevaldė savo jėgos, taip, kaip ir Vilius. Kur jį tai nuvedė buvo galima atspėti iš veido.
– Duok man savo ranką, – staiga iš slogių minčių jį atitraukė moteris.
– O kam?
– Nesu tikra, bet man kažkodėl atrodo, kad taip lengviau pamatysiu.
– Tipo kaip kokia būrėja?
– Baik... – užvertė akis į lubas Nora, tačiau visai nesupyko dėl vaikino žodžių, iš tiesų net šyptelėjo.

Viliaus letena buvo beveik dvigubai didesnė už smulkučius baltaplaukės pirštelius, todėl jo saujoje mažas moters delniukas tiesiog paskendo. Nuo jos odos sklido maloni šiluma ir švelnumas. Vaikinas nesusivaldė ir nykščiu perbraukė per krumplius.
– Baik, nekutenk, aš čia mėginu susikaupti.
– Pabandyk kokį burtažodį, – atsargiai šyptelėjo.
– Rimtai nu – išsišiepė Nora, – pabūk ramiai.

Kol moteris meditavo užsimerkusi, vaikinas žvalgėsi po šeimininkės namus. Keista, tačiau ta spalvota netvarka jį ramino. Skudurėliai, skiautelės, piešiniai suramstyti į sienas, knygų krūvelė tiesiog ant grindų, užmiršta vyno taurė ant palangės. Atrodė lyg šiuose namuose gyventų pati tolerancija. Jokios kontrolės, jokių rėmų – visiška laisvė mėgautis gyvenimu. Net nuo ledų kibirėlio tiesiai ant staliuko besiritanti rasa visiškai nieko neerzino.
– Tu pameni moterį, panašią į Juliją Tymošenko?
– Kas ta Tymošenko?
– Ilgi šviesūs plaukai, supinti į kasą ir susukti viršugalvyje, kaip karūna?
– Gal... Nesu tikras. Kai pasakei lyg kažką pamenu. Ji stovėjo prie įėjimo.
– Taip, ir man taip atrodo.
– Kažkaip mus tikrino.
– Manau, kad taip. Be to ją matė ir mūsų draugas iš troleibuso.
– Gal ji žino, kas čia dedasi? Bet kaip ją surasti?
– Bandyk apie ją galvoti, – Nora priglaudė delną prie vaikino krūtinės, – mėgink prisiminti.

Iš pradžių Vilius sugebėjo galvoti tik apie tai, kad kažkas jį liečia. Gan ilgus metus tai darydavo tik daktaras, nes Ivona, kuri pradžioje mėgdavo pakedenti įsūnio plaukus, atsiradus Adelei, nustojo tai daryti. Todėl, kai moters delnas prigludo prie krūtinės, širdis pasileido kūlversčiais, tačiau vaikinas susivaldė ir nukreipė mintis ten, kur buvo prašyta. Prisiminė apdaužytą sienos mozaiką, baltą kortelę, ištiestą prieš akis, šmėstelėjo milžiniška salė su kolonomis ir metalinėmis santvaromis palubėje, Aleksas, stovintis ant aptrupėjusių laiptų ir putlios moteriškos lūpos. Taip, tikrai, jos ilgi šviesūs plaukai, lyg karūna vainikavo galvą, o akys atrodė viliojančios. Jis tada pagalvojo kažką nepadoraus apie ją...
– Tau ji pasirodė patraukli? – vaikino prisiminimus netikėtai pertraukė Nora.
– Ką tu matei? – krūptelėjo vaikis.
– Manau tai buvo tavo mintys, arba tavo prisiminimai.
– O dabar ką matai, – Vilius užsimerkė.
– Nesuprantu, – sudvejojo baltaplaukė, – lyg ir save. Oi, ko nesakei, kad išsiterliojau ledais?

Nora puolė delnu trinti skruostą, tačiau vaikinui rūpėjo kas kita:
– Tu buvai mano galvoje. Žinai, kaip nejauku, kai kažkas kitas tavo galvoje?
– Na, čia juk eksperimentas tik.
– Suprantu, bet gal gali man šiek tiek erdvės suteikti?
– Gerai, tik man ne visada pavyksta tai kontroliuoti...
– Pasistenk, ok?
– Gerai, gerai, o tu kontroliuok savo mintis.
– O tau ne keista? – vaikinas atsistojo ir nuėjęs pažvelgė per langą į naktinę Nerį ir apšviestą Žaliąjį tiltą.
– Kas?
– Tai, kad tu sugebi tai daryti?
– Hm... Gal kvailai tai nuskambės, bet man keisčiau tai, kad manęs šis sugebėjimas visai neglumina. Lyg viskas taip ir turėtų būti, supranti? Net tai, kas nutiko šeštadienį negąsdina. Taip, nežinau, kas tiksliai vyko, bet atrodo, kad taip turėjo nutikti. Dargi ir tu. Juk mes pažįstami vos keletą valandų, sudėjus visą bendravimą, tačiau man kažkaip... Nežinau, atrodai savas, patikimas, lyg mes žaistume toje pačioje komandoje.
– Taip, man taip pat. Ir dar tas scenos pažiba.
– Tiksliai! Jis juk dainininkas... Aš vis svarsčiau, kur jis man matytas... Visai galva kažkaip nesuveikė. Aleksas man atrodo taip?
– Taip.
– Žinai, reiktų jį surasti. Gal jis kažką daugiau prisimintų apie tą naktį, apie tą Tymošenko...
– Reikia per facebooką jam parašyti.
– Taip, bet kažkaip taip, kad neišsiduotume dėl šeštadienio. Nežinau kodėl, bet man nesinori, jog tai pasklistų. Na, kad kažkas ten vyko. Kad apskritai kažkas vyksta.

Kai buvo išsiųsta žinutė Aleksui, jie dar kartą pamėgino prisiminti šeštadienio vakarą, tačiau viskas, ką pavyko pamatyti Norai buvo turkio spalvos namas, vidury apleisto senų obelų sodo, su dviem akmeninėmis vazomis prie įėjimo ir ilgu takeliu vedančiu nuo metalinių vartelių. Nė vienas nežinojo, kas tai per namas, nei kur jis randasi, todėl buvo nuspręsta atidėti kitai dienai, kaip prie jų galbūt prisijungs ir Aleksas.

Nora basomis šlepseno iš vonios, bet prieš pasukdama į savo miegamąjį dar įkišo galvą į „kabinetą“, kur lovą buvo paklojusi netikėtam svečiui. Vilius vienomis trumpikėmis tupėjo prie katės guolio ir labai atsargiai braukė pirštu per gyvūnėlio nugarą.
– Manau, kad jai viskas bus gerai, – norėjo paguosti vaikiną, tačiau tik sutrikdė jį užklupusi su apatiniais.

Užkalbintas jis krūptelėjo ir nėrė į patalus.
– Atsiprašau, nenorėjau išgąsdinti. Labanakt.

Moteris pasisuko link savo kambario, tačiau galvoje žybtelėjo labai ryškus jos pačios vaizdinys. Tiesiog regėjo savo užpakaliuką, pridengtą nutampytais, beveik kelius siekiančiais, trikotažiniais marškinėliais, basas pėdas ant medinių grindų. Save baseine, plaukiančią link krašto, vandeniu aptaškytus skruostus ir išsigandusį veidą autobusų stotelėje.
– Tu galvoji apie mane?
– Žadėjai nelįsti į mano galvą...
– Man nelabai pavyksta tai kontroliuoti ir tu mane užklupai nepasirengusią.
– Nepyksti? – vaikinas akimis įsirausė į užkloto klostes.
– Ne, – išsišiepė Nora, – man net šiek tiek malonu, kad aš tau atrodau patraukli. Na žinai, paprastai, kai matai jaunas paneles, joms šiek tiek pavydi, nes jau nebe esi tokia, kaip kadaise. Pralaimi kovą su metais, atsiranda raukšlės, oda praranda stangrumą, na, pats supranti. Todėl tokios tavo mintys man kaip koks komplimentas.

Viliaus nei pakėlė akis, nei kažką atsakė, tačiau moters žodžiai neliko be atsako.
– Ką darai? – kimtelėjusiu balsu sušnabždėjo moteris, viena ranka įsitverdama durų staktos.

Vaikinas nepajudėjo, tačiau tai, ką regėjo mintyse, privertė jos širdį plakti dažniau: jaunuolio delnas prigludo prie jos skruosto. Švelniai, taip, kad oda labiau juto šilumą, nei patį prisilietimą. Pirštų pagalvėlės slinko kaklu žemyn iki raktikaulio, o kai palietė marškinius jie tiesiog nukrito prie moters kojų. Apakinta regėjimo ji grybštelėjo pilvą, norėdama juos sulaikyti, tačiau suvokė, jog tai, ką regi, nėra tikrovė. Tikrovėje ji vis dar stovėjo su naktiniais, o jis buvo lovoje, per penkis žingsnius nuo jos, tačiau moters galvoje, jis suėmė jos krūtis į delnus ir lietė taip, lyg tai būtų deivės kūnas. Su begaliniu atidumu ir susižavėjimu, pirštai kilo link spenelių, tačiau lyg susigėdę, pasuko atgal ir nučiuožė šonkauliais žemyn. Link bambos. Kur ėmė sukti kankinančiai lėtą ratą dar ir dar vieną. O tada tvirti delnai sučiupo klubus ir lūpos prigludo prie pilvo apačios.
– Kodėl tu neišeini? – sušnabždėjo jis nuo lovos.
– Aš... am... – neturėjo atsakymo, tik burnoje tirpstantį saldumą.

Vilius lėtai pakilo ir netvirtai prisiartino, pasirengęs tam, kad ji bet kurią minutę atsuks jam nugarą ir pabėgs, arba dar blogiau – išvadins jį iškrypėliu ir lieps tuojau pat išsinešdinti, tačiau negalėjo atsitraukti. Nenorėjo. Todėl, kai pagaliau prisiartino, tiesiog suspaudė jos smulkų veidą savo dideliais delnais ir pasilenkęs įsisiurbė į lūpas. Bučinys buvo toks negrabus, tačiau absoliučiai tikras. Kupinas pačios gryniausios aistros. Nora negalėjo prisiminti, kada jautė tokį vyro geismą, išduodamą ne tik virpančių lūpų, bet ir dundančios vaikino širdies, gilaus bei tankaus kvėpavimo, kurio šiluma liejosi jai ant veido, o labiausiai virpančių rankų, kurios baukščiai, bet kartu ir su begaliniu alkiu lietė kiekvieną jos odos lopinėlį. Jis be galo skubėjo ją ištyrinėti, tačiau nenorėjo praleisti nė vieno kūno linkio, nė vieno apgamo, todėl viskas vyko lėtai. Taip lėtai, kad jai net ėmė dilgčioti. Neištvėrusi laukimo, moteris apsivijo Viliaus kaklą rankomis ir stryktelėjusi apsivijo kojomis jo klubus. Tai buvo ženklas, atvėręs vartus tikėjimui, jog šiąnakt jis nebus atstumtas, ir pašėlusiai jaunatviškai aistrai, kuri su didžiule jėga nubloškė juos abu į kažką, ko nė vienas dar nebuvo patyręs.


ANTRADIENIS


Kažkur skambėjo mobilusis – tiek jis suvokė, tačiau nelabai susigaudė, kur esąs. Nepakėlęs galvos, mėgino apčiuopti triukšmadarį, grybšteldamas ranka kažkur dešinėn, kur paprastai, ant naktinį stalelį atstojančio seno timpano, ir voliodavosi jo telefonas. Tačiau vietoje šalto žalvarinio būgno korpuso pirštai stuktelėjo į gitaros grifą ir instrumentas skaudžiai tėškėsi į betonines grindis. Net dantis nutvilkė, pagalvojus, ar nebus sudaužęs mylimiausios šešiastygės Alhambros. Šiaip taip pakėlė galvą ir apsižvalgė – o taip, vakar juk smigo svetainėje, net neįveikęs savo įprastinio butelio, kuris prasuktas stirksojo ant kavos stalelio, greta klykaujančio telefono.
– Taip, – pagaliau sugrabaliojo tą išmanų daiktą.
– Sveikas, Aleksai, turiu čia tokių... hm... nu žodžiu reiktų perrašyti „Klykiančios varnos“ pabaigą. Nekokybiškas garsas, nu supranti.
–  Marčiau... Fuck, taip ir sakyk, kad netiksliai sugrojau. Nekenčiu kai man smegenis pudrina.
– Nu, taip. Kažkas tokio. Tai gali atlėkti?
– Blet, aš lovoj dar... – Aleksas atsisėdo ant sofos ir laisva ranka pasirėmęs kaktą greitai įvertino, kokio sunkumo pagirios, –  gerai, už poros valandų atvarysiu. Taip taip, tik nezysk. Būsiu blaivas.
– Aš nieko nesakiau...
– Ir nereikia. Už tai pagalvojai.
– Baik, žmogau.
– Davai, neužsivesk. Paskambink geriau Jurgiui, kad atvarytų.
– O kam tau jis?
– Parašiau naują gabalą, noriu, kad paklausytų.
– Rimtai? – kažkaip be didesnio entuziazmo burbtelėjo vaikis, – vėl kokia nors šyza?
– Ne, kažkas naujo, – pats nustebo tai suvokęs, – apie ledinę miesto nimfą.
– Ką? Ką tokią?
– Baltaplaukę moterį. Skambink ir sakyk, kad būtų už dviejų valandų, nesikabinėjęs.

Marčius dar kažką atsakė, tačiau Aleskas nebesiklausė. Užkniso tas įkyrus pusbernis. Taip, gal ir gerai dirbo savo darbą, tačiau amžinai smerkdavo atlikėją dėl jo potraukio degtinei. Koks, blet, jo suknistas reikalas, ką Aleksas veikia laisvalaikiu. Net jei atvažiuoja į studiją šiek tiek įkaušęs – ne jam kaišioti nosį. Ir jau tikrai ne tam snargliui komentuoti jo kūrybą. Kaip jis ten pavadino jo paskutinio laikotarpio dainas „šyza“? Kai pats nors ketureilį sudainuos, tada galės ir vertinti. Nors... Kad ir kaip širdo ant savo garso operatoriaus, anas buvo teisus. Paskutiniu metu visi nauji gabalai buvo gryna depresūcha, o štai vienintelės, ypatingos damos įvaizdis jo kūryboje išvis buvo tikra naujovė. Atrodo dar nė vienos dainos nebuvo parašęs moteriai. Jau galėjo įsivaizduoti, kaip apsiputos iš laimės bulvarinė spauda spėliodama, kas toji nepažįstamoji, privertusi Aleksą parašyti jai kūrinį. Iš tiesų tai jis ir pats nelabai susigaudė, kodėl taip padarė, tiesiog ta baltaplaukė jį stačiai persekiojo. Pilkai balti, ne nuvalkioti blondiniški, tačiau brandą primenantys, gal net žili plaukai, suteikė jai ypatingą aurą. Juolab, kad jie ne tik jos nesendino, bet ir tobulai derėjo su tokiomis pat šaltomis akimis, už kurių slėpėsi ne kažkas primityvaus, perprantamo per vieną vakarą, bet visa užburta karalystė. Fuck, jis rimtai per daug galvojo apie tą miniatiūrinę moteriškę...

Studijoje viskas klostėsi kuo puikiausiai. Nenervino nei Marčius, nei Jurgis. Atrodo, jiems naujasis gabalas netgi nuoširdžiai patiko, dėl ko ir Alekso nuotaika pasitaisė. Dar geresnis jausmas apėmė, kai per pertraukėlę, prisijungęs prie savo facebook‘o, rado žinutę nuo to paauglio iš baseino. Atrodo, jie bus spėję susitikti dar kartą, be to, atrodo, ne tik jie. Nors ir labai suktai žinutė buvo surašyta, bet atrodė, kad vaikis, kartu su ledine nimfa kviečia jį susitikti ir aptarti kažką, ką jie kartu patyrė. Gaila, kad nelabai galėjo prisiminti, kas ten nutiko, tačiau tikrai neketino praleisti progos pamatyti baltaplaukę, tad kuo skubiausiai pasiūlė susitikti po pietų.

Kai šiaip taip įvairavo savo Gelandewagen‘ą į siaurą redakcijos kiemą, Dainora (vos pamatęs prisiminė jos vardą) jau laukė kartu su tuo išstypusiu paaugliu. Aleksas ir pats buvo aukštas, tačiau tam vaikiui su kapišonu tesiekė panosę, taigi tiedu ant šaligatvio, vienas ilgas kaip kartis, kita mažutė lyg kokia skruzdėlytė, atrodė gan juokingai.

Sustojęs prie kelkraščio nė neužgesino variklio, tik nuleido keleivio langelį ir pasilenkęs per tuščią sėdynę paragino naujuosius draugus ropštis vidun. Visureigis ne toks jau žemas, tad baltaplaukei teko pasišokčioti, o vaikiui gerokai nunarinti galvą, kol susipakavo. Visa laimė, kad berniukas susiprato nusitaikyti į automobilio galą, nes dievaži būtų jį perkraustęs, jei tas būtų pasikėsinęs užimti Norai numatytą vietą priešais.

Pirmosios minutės buvo kažkokios nejaukios. Kalba nesirišo, tačiau moteris greitai užpildė tylą savo maloniu neskubriu kalbėjimu ir netrukus, nesukdama nieko į vatą, perėjo prie esmės:
– Ar ką pameni iš šeštadienio? Ekrano gamyklos?
– Ne, – pirma atsakė, po to kiek suabejojo, – nors gal kažką blankiai... Ar ten buvo baltos durys?
– Taip, mes su Viliumi jas taip pat pamenam. O daugiau? Gal įsivaizduoji, ką mes ten darėm?
– Ką, susiparinot, kad nepamenat, kas ten vyko? – nusišaipė Aleksas, – Matyt retokai tūsinatės, jei tai jums taip baisu atrodo... Baisus čia daiktas, jei šiek tiek atitrūkom. Aš tai manau, kad buvo nerealus vakarėlis.
– Nenusišnekėk, – burbtelėjo panosėje Vilius, – aš vienuoliktokas, tad labai abejoju, kad mane ir tave kas būtų kvietęs į tą patį vakarėlį.
– Oi, koks dirglus. Kaip suprantu tavęs išvis niekas niekur nekviečia, bet nieko mažiau, gal kai užaugsi...
– Gerai, nereikia to priešiškumo, – įsiterpė Nora, – aš taip pat nemanau, kad ten buvo koks vakarėlis. Klausyk, o tau šiaip nieko keisto nenutiko?
– Iš serijos?
– Na ar nepastebėjai kokių sugebėjimų, kurių anksčiau nebūtum turėjęs?

Sankryžoje užsidegė raudonas šviesoforas, todėl Aleksas turėjo minutę pažvelgti Norai į akis. Atrodė, kad jai nė motais jo sarkazmas, o ir nusiteikus ji visiškai rimtai. Tačiau ar to pakako, kad pirmiems pasitaikiusiems išklotų, jog galvoje girdi balsus ir gal net sugeba kažkaip pastūmėti žmones daryti tai, ko jam norisi? Ne... Jis ne debilas, kad taip rizikuotų. Ką jis išvis žino apie šitą porelę? Ir vis dėlto, kažkoks vidinis balsas labai garsiai jam bandė įpiršti mintį, jog juos kažkas sieja ir jiems vertėtų vieni kitais pasikliauti. Matyt, kažkokia panaši mintis šmėstelėjo ir baltaplaukės galvoje, mat ji, nesulaukusi atsakymo į savo klausimą, nusprendė pirmoji atskleisti kortas:
– Kai žiūriu į žmones, matau vaizdus, – tai sakydama ji trumpam nusuko akis, tačiau tuojau pat vėl įsistebeilijo į Aleksą, – ir seniau būdavo kažkas panašaus, tačiau ne taip ryšku. Lyg nuojauta. O dabar viskas pavirto kino filmo kadrais, fragmentais. Galiu apibūdinti aplinką, rūbus... Tarkime, kai žiūriu į tave, matau raudonplaukę juoda suknele. Nors man daug įdomesnė ta, ilga šviesia kasa ant viršugalvio.
– Ta ale Tymošenko?
– Ir tu ją taip pavadinai? – išgirdusi tą pačią pravardę ji sukikeno – Vadinasi tu taip pat ją matei.
– O kas jei ir mačiau?

Nora nusprendė nebeslapukauti ir išpasakojo viską, ką žinojo apie šeštadienio vakarą, apie netikėtą susidūrimą su skustagalviu troleibuse, bei vaizdinius, kurie kilo į jį bežiūrint, taip pat nepamiršo ir kovos, kai Vilius nokautavo tą buvusį zeką bei keisto namo vaizdinių, kuriuos jiems pavyko vakar „prisišaukti“.
– Turkio spalvos namas... – susimąstė Aleksas, – turkio spalvos... Mums reikia kuro.

Nelaukęs atsakymo, įsuko į degalinę ir iššoko iš automobilio. Kol jo nebuvo, Nora su Viliumi susižvalgė, tačiau taip ir neištarė vienas kitam nė žodžio. Tai, kas nutiko vakar, juos vienu metu ir suartino ir atitolino. Po kartu praleistos nakties jie pasikliovė vienas kitu beveik absoliučiai, tačiau atsirado ir pilkoji zona, į kurią nė vienas nenorėjo įžengti. Tai buvo ateitis. Tiksliau ateities nebuvimas. Baltaplaukė norėjo vaikinui paaiškinti, kad tai nebepasikartos, kad tai, nors ir buvo nuostabu, tačiau tebuvo vienos nakties nuotykis. Tuo tarpu Vilius, kuo puikiausiai suprasdamas, kad jie niekada nebus pora, visiškai nenorėjo tos temos gvildenti. Tiesiog nežinojo, kaip apie tai kalbėti, tad buvo tvirtai pasiryžęs vengti to pokalbio.
– Tai norit važiuoti į Kauną? – įsiropštė į visureigį Aleksas ir padavė Norai padėkliuką su trimis kavos puodeliais.
– Į Kauną? Kodėl į Kauną? – nustebo moteris.
– Tas namas. Žinau, kur jis yra.
– Žinai? Bet iš kur?
– Neklausk, tiesiog žinau. Gal taip pat, kaip tu žinai, kad aš trainiojausi su raudonplauke strazdane...

Namą prie Ąžuolyno juosė aukšta, tinkuota tvora su akmeninėmis sferomis kampuose bei prie įėjimo. Vartų nebuvo, tik maži kalto metalo varteliai, už kurių buvo regėti didžiulis obelų sodas ir pilkas namas, tikras tarpukario architektūros paminklas dviem apvaliais laiptinės langais bei užapvalintu balkonu. Švarios linijos, saikingas dekoras ir jokios turkio spalvos.
– Kaip suprantu, ieškojom ne jo, – į esminį neatitikimą atkreipė dėmesį iki tol beveik žodžio neištaręs Vilius.
– Namas tas, kurio reikia, – nė nesudvejojo Aleksas, tačiau neskubėjo žengti į kiemą: pirma kyštelėjo ranką užantin ir išsitraukė oda aptrauktą gertuvę ir nugurgė kelis didelius gurkšnius, – norit?
– Ne ne, – mostelėjo ranka Nora, atsisakydama pasiūlymo ir nukreipė dėmesį į Vilių, – man taip pat atrodo, kad namas labai panašus į tą, kurį mačiau.

Vilius tik gūžtelėjo pečiais, pasitaisė kapišoną ir nusekė paskui anuodu, kurie jau spėjo įžengti į sodą. Link namo vedantis siaurutis takelis, neleido eiti greta, dėl ko kiekvienas jų jautė tik palengvėjimą, nors aplinka ir nebuvo tokia, kurioje dauguma žmonių galėtų jaustis jaukiai: senų medžių šakos lengvai judėjo rudens vėjyje, supdamos kur ne kur kabančias keistas figūrėles, suraišiotas iš šakelių ar susuktos žolės gniūžčių. Vietomis peraugusi veja buvo išvirtusi į šalis išgeltusiais pluoštais, vietomis vis dar stirksojo tvirti kiečių stiebai, tačiau daug kraupiau atrodė juodos išdegintos kiaurymės. Didžiuliai ratai, kurių centre vis matėsi kaži koks nuodėgulis, neatpažįstamų figūrų liekanos, o arčiausiai namo esanti apsmilkusi angelo skulptūra privertė krūptelėti ne tik Norą, bet ir Vilių nejaukiai pasimuistyti.

Pirmasis laipteliais užkopė Aleksas ir keliskart truktelėjęs durų rankeną pranešė, jog užrakinta. Skambutis nuskardeno kitapus ir trijulė sustingo laukdama kokio nors judėjimo viduje, tačiau kelioms minutėms praslinkus niekas taip ir nepasirodė.
– Ką, gaila, rodos nieko nėra namuose, – abejingai truktelėjęs pečiais Aleksas ir pasisuko link sodo, ketindamas nešdintis iš šios keistos vietos.
– Palauk, negalim taip palikti, – nors ir nejaukiai jautėsi moteris, tačiau jos įgimtas smalsumas skatino nepasiduoti.
– O ko ne? Juk nieko nenutiko... Koks dabar skirtumas, kas ten vyko šeštadienį. Tave apvogė? Įžeidė? Nuskriaudė? Ne – viskas juk gerai, tai kurių galų landžioti, kur nereikia. Geriau lekiam, žinau čia netoli tokį neblogą underground‘ą, kur renkasi įdomi publika. Tau patiks.
– Taip, gal tu ir teisus, kad nieko blogo nenutiko, tačiau tikrai tai nebuvo normalu. O baisiausia, kad aš nesijaučiu taip, lyg vyktų kažkas neįprasto. Net priešingai, man atrodo, kad vykdau savo gyvenimo planą ar kažką panašaus. Tarsi viskas taip ir turėtų būti. Net neturiu noro tam pasipriešinti, nors ir atrodo, kad vis dėlto kažkas mane išnaudoja, manipuliuoja, žaidžia su mano sąmone... O to tai jau tikrai neketinu leisti. Nebūsiu kažkieno žaisliuku.
– Kaip žinai, aš nematau reikalo čia seklius vaidinti, – tai taręs vyras pasuko link vartelių.

Aleksas buvo įsitikinęs, kad Nora su Viliumi seks paskui. Juk paprastai žmonės taip ir darydavo. Sekdavo paskui, tačiau paėjęs kelis metrus suprato, jog šįkart už nugaros nesigirdi žingsnių. Grįžtelėjo ir spėjo pastebėti vaikį, įrėmusį petį į duris. Rodėsi, jis tik lengvai stumtelėjo, o kažkas sunkaus jau dunkstelėjo į grindis – iškrito masyvi metalinė rankena – suprato. Nė nepasidomėjęs, ar Aleksas grįžta, ar išeina, paauglys žengė vidun, o Nora nusekė paskui. Nė vienas nežvilgterėjo jo pusėn. Nė vienas! Sušikti nuotykių ieškotojai... Aleksas grybštelėjo kišenę ir išsitraukęs gertuvę keliskart gurkštelėjo.

Viduje tvyrojo prieblanda, kuri neleido iš karto susivokti, kur jie pateko. Kai akys kiek apsiprato, pasirodė, kad koridorius, vedantis į didelį kambarį, greičiausiai svetainę, niekuo nesiskiria nuo kitų koridorių. Bent jau tų, kokie būdavo šešiasdešimtaisiais. Slinkdami tyloje suprato, jog sustingęs laikas apėmęs ne tik prieškambarį, bet ir tolimesnes erdves – kai pamatė oranžinius, geltonomis gėlytėmis bei rusvais ornamentais išmarginus sienų apmušalus, Nora pasijuto, lyg vartydama seną hipišką žurnalą, kažkaip užklydusį į senelės palėpę ir vaikystėje jos labai mėgtą.

Kol nekviesti svečiai susidomėję dairėsi po beveik muziejinę aplinką, nepastebėjo už plastikinių karulių užuolaidos pasirodžiusio silueto. Tik kai moteris palietė uždangą, priversdama ją sutarškėti, abu krūptelėję sužiuro į namų šeimininkę.
– Kas tu? – pirma atsipeikėjo Nora.
– Keistas klausimas įsilaužus į svetimus namus, nemanote? Juk tai aš turėčiau jums šį klausimą užduoti. Nors, šiomis aplinkybėmis tai visiškai nereikalinga, ar ne Viliau?
– Iš kur mane pažįsti?
– Aš jus visus pamenu, juk jūs mūsų nugalėtojai. Nors ir neturėjote pas mane pasirodyti, tačiau man vis tiek įdomu, – kalbančioji tikrai buvo panaši į Ukrainos politikę, nors laikysena prilygo ir pačiai karalienei, – ko gi jums prireikė iš manęs.
– Nugalėtojai? – Nora pasigavo moters ištartą žodį, – Apie ką tu kalbi?
– Ach taip, gal ir per daug ryškiai išsireiškiau. Prašau man atleisti, tačiau jūsų pasirodymas kiek sutrikdė mano ramybę. Tarkime apdovanotieji?
– Gal galite konkrečiau?
– Dainora, mieloji, gal nebeapsimetinėkim, – šeimininkė, vilkinti ilgą baltą suknią, su kuria kiek priminė kadaise prie altoriaus paliktą nuotaką, kuri dešimtmečiais nešioja tą patį parėdą vildamasi, jog jaunikis sugrįš, lėtai nusklendė į kambario vidurį ir sustojo taip, kad kuo geriau matytų įsibrovėlius, – tu juk gabi, pažvelk į mane ir pati pasakyk. Pažvelk į Vilių, Aleksą... Juk nuo tavo akių neturėtų pasislėpti tiesa. Nors, tavo praeitis... Ji tave stabdo, argi ne? Leisk atspėsiu: visą gyvenimą, kad ir ką bedarytum, vis jauti, kad kažko neįvykdai, kad darai nepakankamai, kad tavo pasiekimai galėtų būti geresni? Tavo fizinė būklė galėtų būti geresnė, tavo kūno linijos galėtų būti dailesnės, todėl kankiniesi ant treniruoklio. Tavo profesinė veikla, nors ir nemažai pasiekei, bet vis tiek tavęs netenkina. Nors tavo artimieji ir tikina, kad esi pati nuostabiausia, jauti, kad kažko vis trūksta. Kažkieno pritarimo dar negavai. Argi ne?
– Ar mes čia susirinkom pakalbėti apie mano psichologinę būklę? – kiek sutriko baltaplaukė, dėl tokio tikslaus jos slapčiausių pojūčių apibūdinimo.
– O ko dar mes čia susirinkom?
– Su mumis kažkas vyksta, ir mes norime išsiaiškinti, kas.
– Nieko su jumis nevyksta, jūs tiesiog atrandate save.
– Atrandam save? – dar kartą perklausė Nora, negalėdama apsispręsti, ar ji tiki ta praėjusių dešimtmečių nuotaka su Julijos Tymošenko šukuosena.
– Oi... Na negi aš dabar turėsiu baksnoti pirštu? Tu gabi, bet turėtum išsiaiškinti savo praeitį, kad ji nustotų tave persekioti. Vilius štai priešingai – praeitį turėtų priimti ir neriboti savęs. Jis toks stiprus, kokio dar nesu mačiusi, tačiau ta jį persekiojanti mintis apie kilmę tiesiog žudo talentą. Baik, Viliau, – ji pasisuko į susigūžusį paauglį, – jei tavo tėvui nepavyko to kontroliuoti, nereiškia, kad nepavyks tau! Be to jei ne jo aplaidumas, tavęs čia ir nebūtų, argi ne? Ir nereikia, net nemėgink man prieštarauti, tam jūs neturite laiko.
– Neturim laiko? – Nora gaudė kiekvieną moters žodį.
– Yra svarbūs dalykai gyvenime ir yra tie, kurie neverti, kad su jais gaištume, – nuo tiesaus atsakymo išsisuko šeimininkė ir įsistebeilijo į kažką, už baltaplaukės nugaros, – juk pritari man, Aleksandrai?

Nora grįžtelėjo – nė nepastebėjo, kada vyras prie jų prisijungė. Už tai iškart pajuto nuo jo trenkiantį alkoholio kvapą.
– Jis silpniausias iš jūsų trijulės, tačiau geriausiai išnaudoja tai, ką turi. Paradoksalu, argi ne? Jis atrado puikų būdą alkoholiu uždusinti racionalų protą ir vietoje jo pasikliauti pasąmone, todėl puikiai naudojasi savo gebėjimais. Juk tu nemanei, kad tokias minias žmonių pritrauki dėl savo muzikinio talento? Tu realistas ir suvoki, jog tavo sugebėjimai muzikoje nėra tokie ypatingi, kaip tie kiti, kuriais tu prikaustai minios dėmesį.
– Bet iš kur tu viską žinai? Kas tu tokia? – nenustygo vietoje Nora.
– Džulija, vadinkite mane Džulija, jei jums taip svarbu mano vardas.
– Nė velnio, – suburbėjo Aleksas, – paistalai.
– Tikrai? – vyro prieštaravimas privertė ją krūptelėti, tačiau moteris greitai susivaldė ir nuostabą paslėpė pašaipia šypsenėle.
– Atsiknisk su savo smegenų pudrinimo technikomis, – papurtė galvą Aleksas ir įsistebeilijęs į moterį iš padilbų ėmė artintis prie namų valdovės, – tu E... E... Eu... Eugenija. O Džulija, Džulija kaip ir geltona kasa tėra kaukė. Tą vardą, kaip ir peruką nusiimi, kai baigi savo pasirodymą ir niekas tavęs nebepažįsta. Specialiai pasirinkai tokį įvaizdį, kad žmonės susietų tave su kita moterimi ir susipainiotų, neįsimintų tavo tikrojo veido, prisimintų vien Tymošenko, o ne tave, sukta ragana...
– O tu mane džiugini, – jei ir buvo kiek sutrikusi Aleksui pradėjus kalbėti, tai spėjo atgauti pusiausvyrą ir pakeitė toną į lipšnų, gal kiek provokuojantį, – išduok paslaptį, tu čia prisiminei, ar išties pavyko mane nuskaityti? Atleisk, nesitikėjau, kad tu taip aršiai pulsi. Tai ką sugraibei apie mane tėra trupiniai, žinoma. Tačiau tos tavo pastangos, jos tokios mielos. Kaip kačiuko, kuris mėgina vaidinti tigrą... Tu taip žaviai su manimi grumiesi, net ir suprasdamas, kad neturi jokių šansų įsibrauti į mano galvą.
– Užsikrušk, – mestelėjo vyras ir dar keletą akimirkų sutelkęs dėmesį nepaleido Eugenijos iš akių, tačiau jo jėgos matyt išseko, nes jis susvirduliavo ir šastelėjo šonan, klubu įsiremdamas į lakuotą žemą indaują.

Alekso galva nusviro, Nora, tūnodama už jo matė, kaip jis nuleidžia akis, paslepia jas nuo pergalingai vidury kambario stovinčios moters ir įsistebeilija į tuštumą. Atrodė palaužtas, bet staiga baltaplaukės mintyse ėmė blyksėti kažkokie vaizdiniai ir ji bematant suvokė, jog vyras toli gražu nebuvo nugalėtas. Jis kažką rezgė, o Norai reikėjo greitai susigaudyti, ką reiškia tie kadrai iš įvairiausių rungtynių, vaizduojantys vėliavėlę pakėlusį teisėją, o po to lyg atgalinė atskaita, prieš prasidedant nespalvotam filmui: devyni, aštuoni, septyni... Moteris įsitempė, nes žinutė rėkte rėkė jai būti pasirengus. Nors ir nelabai suvokė, koks yra planas, tačiau aiškiai žinojo, kad netrukus kažkas įvyks, o kai tai nutiks, privalo būti pasiruošus.

Aleksas pakėlė galvą:
– Jei manai, kad čia viskas, kad nuo manęs apsisaugosi, tu labai klysti, Eugenija, – kalbėdamas jis vis artinosi prie „nuotakos“ ir ši net kiek susigūžė nuo jo nežemo stoto, tačiau aiškiai jautėsi stipresnė tame žaidime, kurį jiedu žaidė.

Aleksas žingtelėjo į šoną, priversdamas namų šeimininkę nukreipti akis nuo Viliaus ir Noros, o kai jo paties žvilgsnis pagavo baltaplaukės akis, jos galvoje blykstelėjo paskutiniai sekos skaičiai: trys, du, vienas, startas.

Geidžiamiausias šalies jaunikis suėmė Eugenijos veidą delnais ir įsisiurbė į lūpas.

Noros galvoje lyg žaibas blykstelėjo vaizdai, tačiau tik vieną vienintelį jai pasisekė sučiupti: tai buvo didelė ligoninės lova ir nuo joje gulinčio žmogaus nutįsę laideliai bei žarnelės, pypsintys monitoriai ir šnopuojančios dumplės prie šono.

Eugenija nustūmė Aleksą. Jos akys buvo išsiplėtę iš nuostabos, o lūpos vis dar pravertos. Skruostai liepsnojo, tačiau nežinia ar iš jaudulio, ar iš pykčio:
– O, kokia puiki partija, Aleksai, – sušvokštė, o su iškvėpimu kažkur dingo ir jos kilni laikysena – nuostabus, pasigėrėjimo vertas ėjimas. Ir tu, Nora... Oh, kaip gerai sužaidėte, tačiau tai viskas, viskas, ką iš manęs gausite. O dabar bėkit. DINKIT!

Aleksas pirmasis atitoko – kažkur tolumoje ūktelėjo policijos automobilio sirena:
– Tu, sena ragana, iškvietei mentus?
– O tu manei, kad ateisit ir išeisit kada tinkami? Manei aš nesugebėsiu savimi pasirūpinti? Nešdinkitės iš čia!
– Kaip gaila, kad šitas bučinys buvo geriausias tavo gyvenime, – šūktelėjo Aleksas, stumdamas per duris kiek sutrikusius draugus, – tau turėtų būti apmaudu, kad jis nebepasikartos. Ir gali man nedėkoti!


<><><><><>


Visureigis skriejo Kauno gatvėmis.
– Reikėjo išsiaiškinti, iš kur ji mus pažįsta. Taip kvailai nesuvaldžiau situacijos, juk nieko nesužinojome apie šeštadienį. Reikėjo nukreipti ją tinkama linkme, nes ką išsiaiškinom? Kad turime kažkokių sugebėjimų? Ir taip jau žinojome. Nors dabar tapo akivaizdu, jog apie mus žino ir kiti. Tik kas tie kiti? O tas ligonis, kurį mačiau, jis galėjo būti susijęs vien tik su jos praeitimi, gal jis neturi nieko bendro su mumis. Jei tik būčiau geriau įsižiūrėjusi, o dabar niekai... Iššvaistyta proga...
– Baik save tarkuoti, nes erzina, – urgztelėjo Aleksas, gniauždamas automobilio vairą ir bukai stebėdamas kelią, – elgiesi lygiai taip, kaip apie tave sakė Eugenija.
– Taip, ji labai tiksliai apibūdino mano savijautą. Kaip suprantu, dėl tavo silpnybės svaigalams ji taip pat neapsiriko. O kaip dėl tavęs, Viliau?
– Kas dėl manęs?
– Ji kažką pasakojo apie tavo tėvą ir apie tai, kad turi priimti savo praeitį.
– Aš našlaitis, neturiu tėvo, – vaikinui tema akivaizdžiai nebuvo prie širdies.
– Bet gal tavo praeityje yra kažkas, kas mums padėtų.
– Čia tau siūlė ją išsiaiškinti, o ne man. Aš jos neturiu.
– Nesuprantu, negi čia man vienai rūpi, kas su mumis vyksta? Ar išsigandote pirmų kliūčių? – susierzino ir Nora.
– Kliūčių? – Vilius veidas persikreipė ir jis palinko į priekį, kad matytų ne tik priekyje sėdinčios Noros profilį, bet ir jos akis, kiek tai įmanoma, – Kokia kliūtis žmogaus gyvenime yra tai, kad jis gimė dėl to, kad kažkas išprievartavo jo motiną? Kaip tai gali mums padėti šioje situacijoje? Ir tas anos bobos cinizmas, teigti, jog jei ne mano tėvo „aplaidumas“, manęs nė nebūtų, man žadina norą skelti tai raganai į dantis. Tačiau turbūt to ir reiktų tikėtis iš prievartautojo vaiko, ar ne? Štai mano praeitis. Dabar patenkinti? Džiaugiuosi, kad pasipasakojom!

Vaikis nusisuko į langą ir įsmeigė akis į tolį. Norai užveržė gerklę nuo jo žodžių ir ji nedrįso ne tik toliau jį kamantinėti, bet net ir žvilgterėti – bijojo pamatyti, kaip tie žodžiai jį paveikė. O juk ne kas kitas, o jos atkaklumas išprovokavo šį prisipažinimą. Todėl daugiau nė vienas nepratarė nė žodžio, kol Aleksas neįsuko į savo vaikystės namų kiemą. Atvažiavo ten nė nemąstydamas, tiesiog tas kelias buvo įsigraužęs į jo pasąmonę.
– Kas čia per sumauti bajeriai? – Viliaus žvilgsnis, nukreiptas į gatvės vingį, buvo ledinis.

Tik atsakymo jis nelaukė, atplėšė dureles ir iššokęs laukan, patraukė ta pačia kryptimi, iš kur buvo tik ką atvažiavę. Nora žvilgterėjo į Aleksą, tas tik gūžtelėjo pečiais. Kažkam reikėjo jį pasivyti, tačiau jie negalėjo nutarti, kuriam geriau tai padaryti.
– Eime, aš jį apraminsiu, tu pakalbėsi, – pasiūlė vyras ir Nora iškart suvokė, kad jis kalba ne apie raminimą žodžiais.

– Klausyk, aš atsiprašau, kad taip išėjo su tavo tėvu. Aš juk nežinojau...
– Bala nematė, – Vilius tikrai atrodė ir kalbėjo daug ramiau, – tik kodėl reikėjo čia atvažiuoti, nesuprantu.
– Čia? Aš čia gyvenau, kai buvau mažas, – sutrikęs paaiškino Aleksas ir niūriu žvilgsniu permetė pilkus blokinius daugiabučius, – autopilotu atvairavau.
– Tu čia gyvenai?
– O kas?
– Nieko, keista tiesiog...
– Kas? – Ir Dainora pajuto kažkokį kirbėjimą.
– Aš taip pat čia gyvenau. Tiksliau ne visai čia, ten kiek toliau. Vaikų globos namuose...
– Gerai, dabar jau tikrai darosi keista, – Aleksas nuleido savo prabangų žiebtuvėlį, stumtelėdamas nepridegtą cigaretę į lūpų kampą, – niekas to nežino, bet... Vaikystėje aš gyvenau su mama, nes mano tėvai niekada nebuvo susituokę. Nė vienas nenorėjo. Ženytis ta prasme. Žodžiu. Nesvarbu. Esmė, kad po mamos mirties, tėvas mane pasiėmė ne iškart. Turėjo kitą žmoną ir vaiką, todėl kurį laiką svarstė, ką sumanim daryt. Kol jie galvojo, man teko maždaug pusmetį pagyventi toje įstaigoje.
– Toje pačioje? – pasitikslino baltaplaukė.
– Toje pačioje, – patvirtino vyras ir nenuleisdamas akių nuo Noros, pagaliau prisidegė cigaretę, – du iš trijų primena kažkokią sumautą tendenciją. Nenori mums nieko papasakoti?
– Ar aš? Ne, tikrai ne... Aš turiu tėvus, visada gyvenau su jais, – moteris sutrikus gūžtelėjo pečiais ir gestu paprašė Alekso, kad tas duotu įtraukti dūmą.
– O ta moteris, kurią pieši, – Vilius prisiminė matytą portretą, – juk nežinai, kas ji. Gal tai kažkaip susiję su tavo praeitimi?
– Tai tiesiog veidas, nieko jis nereiškia.
– Paskambink motinai, – pasiūlė Aleksas ir įsmeigė akis į moterį, kuri nė nejautė, kad baigia surūkyti jo cigaretę.


<><><><><>


Vakarėjant temperatūra šiek tiek pakrito ir tesiekė vok kelis laipsnius. Tai skausmingai juto stingstanti pop muzikos žvaigždės subinė, kuri tokiu oru paprastai jau būdavo palepinama šildomos sėdynės teikiamu komfortu. Nors ir apsimuturiavo savo didžiuoju šaliku, nors ir sparčiai žingsniavo aptrupėjusiu grindiniu, stengdamasis neatsilikti nuo kietai lūpas suspaudusios Noros, vis tiek negalėjo susivaldyti pavydžiai nešnairuodamas į Vilių, kuris, nors ir vilkėdamas ploną džemperį su kapišonu, džinsus ir paprasčiausius inkariukus, visiškai neatrodė sušalęs. Kaip ir moteris, vaikis žingsniavo per daug nesidairydamas ir nė nemėgindamas užmegzti pokalbio.

Sušikta jaunystė. Kodėl jie negalėjo grįžti į visureigį? Nors iki vaikų namų tebuvo keli šimtai metrų, bet kam kankintis... Žinoma, pats kaltas, galėjo juk pasiūlyti, kai Nora baigė kalbėti su motina, tačiau labai abejotina, ar ji būtų tuo metu jį išgirdusi. Baltaplaukė neverkė, neraudojo, nekėlė isterijų. Tiesiog veidas sustingo ir ji tiesia linija nudrožė ta kryptimi, kur prieš keletą minučių buvo rodęs Vilius. Greičiausiai dar neįsisąmonino, to, ką jai atskleidė moteris, visą gyvenimą laikyta gimdytoja. Priėmė tai tik kaip informaciją, tačiau dar neleido sau to išgyventi. Aleksas prisivijo keliais žingsniais jį lenkiančią moterį ir žvilgterėjo į veidą. Oda perbalusi, lūpose nelikę nė lašelio kraujo, tačiau akys visiškai sausos.
– Kaip tu? – pirmąkart gyvenime Aleksui atrodė, kad ašaros būtų gera mintis.
– Per greit surūkiau tą tavo cigaretę.
– Negera? Gal nori grįžti?
– Ne, tikrai ne. Noriu pamatyti tą vietą.

Vis dėlto vyras prisigretino ir toliau žingsniavo visiškai greta, kad jei kartais ji sugalvotų alpti, spėtų sugriebti.

Du didžiuliai barakai buvo pasikeitę. Baltas silikatines plytas pakeitė kažkokios naujoviškos fasado plokštės, sueižėjusį kiemo asfaltą – geltonos trinkelės ir dailūs suoleliai nuplikusių medžių paunksmėse. Vietoje išlaužytos metalinės raketos ir didžiulio gaublio skeleto dabar buvo įrengta spalvinga aikštelė, su vyresniems vaikams pritaikytomis laipynėmis, kopimo sienutėmis, aukštėliau ištemptais tinklais bei kopėtėlėmis. Gražu, tvarkinga, lyg už žalios vielinės tvoros būtų pati įprasčiausia mokykla.
– Tu žiūrėk, gali pagalvoti, kad gražiai supakuotas šūdas nustoja smirdėjęs, – nesusilaikė Aleksas.
– Aha, – turbūt pirmąkart vyrų požiūriai bei jausmai sutapo.
– Pasibelsim, ar lipsim per tvorą? – šįkart Aleksas buvo nusiteikęs ryžtingiau. Greičiausiai dėl to, kad jam baisiai niežtėjo nagus sutrypti šitą butaforinę vaikų gerovę, nes jis puikiai žinojo, kokia mėsmalė išties po ja slypi.
– Siūlau nekišti nosies, kol nebūsim tikri, kad ten tikrai yra kažkas, kas mus domina, – Vilius mostelėjo į ant pastato kampo kabančią kamerą.
– Fuck...

Moteris, netarus nė žodžio, įsispraudė tarp pastatą žvalgančių vyrų ir sugriebė Viliaus, o po to ir Alekso delną. Suspaudė ir užsimerkė. Vyrai susižvalgė. Suvokė, ką ji daro, tačiau abu jautėsi idiotiškai, stovėdami prie vaikų namų tvoros, įsikibę lyk mažyliai į smulkutės moters ranką. Vilius truktelėjo kapišoną ant akių, Aleksas paniro į šaliką, tiek, kad jis uždengė pusę veido.

Taip ir stovėjo. Žvelgdami kažkur į tolį ir mėgindami parodyti, kad nieko čia tokio nevyksta. Viskas čia quite normal. Būta čia ko, du vyrai ir moteris, prilipę prie tvoros, visi susikabinę už rankučių, tarsi laukia, kol kažkas iš kitos (turbūt nematomos) komandos suriks „Aly baba za čem slūga, za petava disetava... “
– Nu viskas, – pasimuistė Aleksas, nusprendęs sutraukyti grandinėlę, bet tada pajuto, kaip trūkčioja Noros kūnas.

Na štai. Ašaros. Eina nachui...

Vietoje to, kad ištrauktų ranką, tik stipriau sugniaužė jos delną, mintyse atgniaužė Viliaus pirštus ir truktelėjo moterį į savo glėbį. Nora vos siekė jam krūtinę, todėl ašarotas veidelis paniro į didžiulio šaliko klostes ir ji užsikūkčiojo balsu. Aleksas švelniai glostė moters nugarą, kol ji kiek aprimo.
– Kodėl tu nesigindavai? – tas klausimas buvo visiškai ne tai, ko Aleksas tikėjosi, – Kodėl leidaisi?

Vilius sportbačio nosimi atkakliai rausė duobutę žvirgžde:
– Nes nenorėjau baigti kaip tėvas, – pagaliau suniurnėjo po nosimi.
– Nesąmonės kažkokios, – dabar jau Nora čiupo vaikį ir pamėgino apglėbti, – privalai savimi pasirūpinti, apginti save.

Jis nesipriešino, o kai moteris prisiglaudė, nulenkė galvą ir lūpomis švelniai prisilietė prie jos viršugalvio:
– Negalvok apie tai, tai praeitis, – sušnabždėjo jai į plaukus.
– Oi... nu gerai... – Aleksas užvertė akis į dangų, – gal nereikia čia tų meilužių dramų?
– Iš kur tu...? – išsprūdo Norai, bet jos mintį nutraukė įsitempiantis paauglio kūnas.
– Baikit, vaikai, net jei neturėčiau super galių, tai būtų akivaizdu...
– Ar galiu dabar jam vožtelėti? – nesuvokė, Vilius tai pasakė rimtai, ar juokais.

Iš pradžių ji tik sukikeno, bet Aleksas greit pasigavo baltaplaukės nuotaiką, o kai tie du kvatojo balsu, įtampa iš Viliaus kūno kažkur išgaravo ir po akimirkos jie visi trys kikeno, lyg apsirūkę studentai iš kvailo anekdoto.

– Gerai, gerai, jau sakau, gana... – mosavo ranka Nora, braukdama ištryškusią ašarą  – baikit žvengti.
– Jo, tikrai, surimtėjam, – pritarė ir Aleksas, bet vis tiek nenustojo kvailai šypsotis.
– Ar matei ką naudingo? – pirmasis susitvardė Vilius.
– Daugybę vaizdų, nuotrupų. Dalis jų tikrai persikels į mano košmarus, bet.. Bet nieko tokio, kas būtų bendra jums abiem.
– Tai gal čia tik kažkoks nesveikas sutapimas?
– Arba tiesiog mes esam ne toje vietoje, tačiau aš buvau tik šituose vaikų namuose, – svarstė Aleksas, – nežinau, ar turime dar kokią užuominą, už ko galėtume nusitverti?

Pasiūlymų nebuvo.
– Nu tada aš siūlau grįžti į mašiną, nes nebejaučiu savo... Hm... kojų.

Pasukus atgal visus apėmė lengvumas, tarytum būtų išsprendę didžiausią gyvenimo uždavinį. Aleksas net sugalvojo papasakoti kažkokią linksmą istoriją iš savo spalvingos sceninės patirties, kad tik mintys negrįžtų į akligatvį, kur juos įstūmė šiandieninė patirtis. Galbūt sąmoningai, o gal ir nesuvokdama, Nora taip pat prisijungė ir pusiaukelėje jie jau čiauškėjo lyg seni pažįstami po kelių vyno taurių. Tik Vilius šiek tiek atsiliko – jis nebuvo geras pasakorius, o ir šiaip jautėsi per daug sukrėstas visko, kas nutiko. Kad kiek nusiramintų išsitraukė telefoną ir ėmė tikrinti žinutes. Viena ypatingai jį sudomino:
– Stokit.
– Kas?
– Turim grįžti.
– Kodėl? Nori nusifotkinti prie buvusių namų, – nevykusiai pajuokavo Aleksas ir tuojau pat tai suprato iš pikto Noros žvilgsnio ir papilkėjusio vaikio veido.
– Ne, bet mes kai ką praleidom, – jis atsuko savo išmanųjį, kad visi matytų ekraną.

Buvo užkrautas žemėlapis. Kaip tik ta vieta, kurioje jie buvo, o vienas pastatas prie už nugaros likusių vaikų namų tvoros, pažymėtas  vėliavėle.
– Paaiškink, – paprašė Nora.
– Kai prasidėjo visa ta istorija su QR kodais ant odos, bandžiau išsiaiškinti apie svetainę, į kurią nukreipia manasis kodas. Bet man nieko nepavyko, todėl parašiau draugui.
– Ta prasme kokiam hakeriui? – įsiterpė Aleksas.
– Panašiai. Jis man tik ką parašė, kad tokių svetainių kaip mano tinkle yra dešimtys. Į jas visas per paskutinę savaitę buvo po kelias ar keliolika užklausų. O štai ta, į kurią nukreipia QR kodas iš prekybos centro aikštelės, juk matėt jį, ar ne?
– Taip, – patvirtino abu vienbalsiai.
– Tai va, į tą srautas buvo milžiniškas.
– Tai aišku, juk nuoroda kabėjo Delfio straipsnyje ir greičiausiai kituose portaluose taip pat buvo pranešimų.
– Aha. Bet mano draugas parašė, kad atsekė, iš kur jos administruojamos. Jo žodžiais, visi galai sukaišioti ir jei nebūtų susiejęs mažųjų QR kodo svetainių ir didžiosios, niekada nebūtų aptikęs šaltinio. O ir tai pastebėjus, viską atsekti užtruko ne vieną dieną.
– Nori pasakyti, kad mus domina tas buvęs sargo namelis? – pasitikslino Aleksas.
– Iš kur žinai, kad ten sargo namelis? – nesuprato Nora.
– Nes kai aš ten gyvenau, ten buvo sargo namelis. Puikiai pamenu. Matyt vėliau pasidarė nereikalingas.
– Kai aš gyvenau blusyne, jis jau buvo tuščias.
– Tai ką darom?

Kaip ir sakė Vilius, namelis, prisiglaudęs prie globos namų tvoros, buvo tuščias. Langai užkalti skydais, prie laiptelių sužėlę usnys ir išsikerojusios erškėtrožės, beveik uždengiančios įėjimą, todėl mėginant patekti vidun, teko prasibrauti pro dygias šakas ir bumbsinčias sunkias raudonas uogas. Tačiau visa ta raizgalynė pasirodo slėpė staigmeną: durys prasivėrė, vos Viliui jas stumtelėjus.

Kadangi viduje buvo tik viena patalpa, visi iškart buvo pastebėti: vos vaikis peržengė slenkstį, nuo seno, cerata aptraukto minkštasuolio, greičiausiai nurašyto iš tų pačių vaikų namų, pašoko skustas bernas ir išsižiojo iš netikėtumo, atidengdamas dviejų dantų pločio ertmę. Kitas, toks pat intelekto nesužalotas veidas atsitiesė nuo staliuko, ant kurio kaip tyčia buvo pasiruošęs baltą takelį. Kiek tolėliau prie galinės kambario sienos pristumta baltavo didelė dvigulė lova su turbūt prabangiai turinčiu atrodyti kriauklės formos paauksuotu galvūgaliu, o ant jos išsidrėbęs voliojosi trečias stambus dienas odine striuke. Bet pirmasis, tiesiai prieš įsibrovėlius išdygo čigoniško gymio bernas su auksine grandine ant kaklo ir tokiais pat žiedais ant pirštų. Pastaraisiais jis matyt labai didžiavosi, mat vos pradėjęs kalbėti ėmė mosuoti rankomis sau prieš veidą taip, kad neįmanoma buvo nepastebėti geltono žvilgėjimo.
– Ko, blet? Nežinot, kad iš anksto susitarti reikia? Valerai skambinot?
– Ne, – Viliaus nugara išsitiesė ir jis pagaliau stovėjo visu ūgiu, uždengdamas Norą. Ir taip atrodė didelis, tačiau dabar išsiplėtė, lyg kas būtų pripūtęs it balioną.
– Ei, chebra, blet, žiūrėkit. Jėzulis, nachui sugrįžo, – čigonas akivaizdžiai pažino Vilių, – atėjai, kad vėl kitą žanduką atsuktum? Pasiilgai Žoros kerzų?

Kambaryje nuaidėjo žvengimas. Kol kietuoliai keitėsi Viliui skirtomis pašaipomis ir jas lydinčiais keiksmais, Vilius atsisuko į palydovus ir taip keistai į juos pažvelgė, kad Norai net nugara pašiurpo. Dar nebuvo mačiusi tokios veido išraiškos ir net nenorėjo galvoti, ką tai jai primena, mat joje slypėjo per daug sadistinio pasitenkinimo.
– Būkit čia, – tepasakė ir visą dėmesį sutelkė į besiartinančią trijulę.
– Gal norėtum pačiulpti? – pasiūlė Žora.
– Ne, jis dabar blet mano strypą laižys, – krioktelėjo bedantis ir užsimojo armatūra, kuri jam taip lipo prie delno, kaip batuta dirigentui.

Skustagalvis su metalo gabalu rankoje jautėsi užtikrintas ir artinosi beveik nesisaugodamas. Kol jis vaidino laisvės statulą su liepsnojančiu deglu rankoje, Viliaus nė neketino užsiimti dramaturgija. Vaikio kumštis taip greitai trenkėsi į bedančio šonkaulius, kad jo sėbrai nė nespėjo sureaguoti. Neišgirdo jie ir kaulų traškesio, nepamatė, kaip smūgio vietoje įdubo krūtinė. Anie du susivokė tik tada, kai draugelis kriokdamas parpuolė ant kelių, o strypas dunkstelėjęs nuriedėjo grindimis. Kai drąsuolis išsitiesė visu ūgiu jo bendrai susivokė, kad čia kažkas rimčiau, nei tikėjosi iš pradžių. Kadangi Žora taip ir nespėjo sutraukti savo takelio, mąstė pakankamai aiškiai. Be to muštynės jam nebuvo naujiena, tad žengtelėjo kelis žingsnius atgal, bet tik tam, kad pagriebtų bedančio išmestą strypą. Kol tas dairėsi ginklo, prieš Vilių šoko berniukas-auksiukas, kurio rankose jau blyksėjo ne tik žiedai, bet ir iš kažkur atsiradęs spyruoklinis peilis:
– Atsiimsi blet, pamatysi myžniau tu supistas, – turbūt mėgino save padrąsinti čigonas, mosikuodamas prieš save geležte.

Vilius mėgino smūgiuoti, išvengdamas peilio, tačiau niekšelis buvo vikrus ir be vargo išsisukęs, bematant pats perėmė iniciatyvą: vienas lengvas šuoliukas, rankos mostas ir Viliaus kapišonas nejaukiai atvipo. Paakintas sėkmės, čigonas ėmė spausti vaikį, užpildamas jį žaibiškais tiksliais smūgiais, nuo kurių buvo tikrai ne lengva išsisukti. Su kiekviena ataka ašmenys vis labiau artėjo prie vaikio, todėl jam neliko nieko, tik trauktis. Žengė kelis žingsnius ir sustojo – toliau nebebuvo kur, mat už jo stovėjo Nora su Aleksu. Buvo pasiryžęs žūt būt juos apsaugoti, tik bėda, kad muštynėse iki šiol tik bokso kriaušės vietoje dalyvavęs Vilius, nelabai išmanė visų kovos subtilybių. Suvokė tik tiek, kad prisiartinęs pakankamai arti, galėtų net silpnu smūgiu iškirsti tą čigoną, smūgiuodamas į apatinį žandikaulį. Auksinio berniuko krūminis dantis buvo supūliavęs, tad ten pakaktų ir menko grybštelėjimo – žinojo, atsijungtų iš skausmo. Tačiau čigonas neketino suteikti progos, todėl teko veikti ne taip subtiliai. Kai peilis iškilo naujam smūgiui, Vilius ištiesė delną ir leido geležtei jį perveri. Pajutęs skausmą trūktelėjo ranką į šoną, ir ginklas išsprūdo iš užpuoliko gniaužtų, pasilikdamas iki kriaunų sulindęs į vaikio delną. Po to viskas baigėsi žaibiškai: atsivėdėjęs sveikąja ranka Vilius tvojo čigonui į žandikaulį ir tas, kaip Nora ir buvo numačiusi, suklikę kaip kiaulė atsijungė. Skausmas matyt išties buvo siaubingas, nes banditėlio šviesios treninginės kelnės ties tarpkoju ėmė tamsėti. Tik nelabai buvo laiko tai stebėti, mat artinosi Žora, susigraibęs gelžgalį iš po minkštasuolio. Dičkis buvo daugiausiai patyręs gatvės mušeika. Judėjo mikliai ir tiksliai, nešvaistė jėgų, tuščiai mojuodamas sunkiu strypu. Laukė momento:
– Tai ką, mergaite, pašoksim?

Vilius išsitraukė iš delno peilį ir trumpai pasvarstęs numetė žemėn. Nemokėjo juo naudotis. Nemokėjo muštis, nežinojo, kaip prieiti prie varžovo, nes visą gyvenimą vengė visko, kas buvo susiję su muštynėmis. Ir štai, dabar iš visos širdies dėl to apgailestavo. Na ir kas, kad jėga galėjo varžytis su jaučiu, jei negalėjo pasiekti to besivaipančio banditėlio... Vaikino mintys privertė jį suabejoti savo jėgomis, tačiau Aleksas labai greitai tai pajuto ir stumtelėjo mintyse Vilių, sukoncentruodamas jo dėmesį į kovą.

Kol priešininkai suko ratą, apsikeisdami keliais bandomaisiais smūgiais, Nora intensyviai skanavo dičkį, mėgindama surasti bent kokį sopulį, gyvančią žaizdą, silpną vietą, tačiau mintimis užčiuopė tik senus randus, kurie jokios ryškesnės įtakos negalėjo padaryti. Nerasdama, kaip galėtų pagelbėti kovoje, savo dėmesį perkėlė į vyrą prie baltosios lovos. Tas buvo gerokai vyresnis ir nepriklausė šiai chebrai ir tai trikdė moterį, nes ji negalėjo suprasti, ką jis čia veikia. Ir tik kai pasąmonėje suvirpėjo vaizdiniai, viduje kilo tokia pykčio banga, kad ji norėjo tuojau pat bėgti ir pasmaugti jį plikomis rankomis.
– Baik, – pro sukąstus dantis iškošė Aleksas.

Vyras buvo susitelkęs į Žorą ir iš visų jėgų stengėsi nukreipti jo ranką, kai ji pakildavo smogti Viliui. Kol kas jiems neblogai sekėsi: Alekso veikiamas dičkis jautėsi lyg apgirtęs ir vis negalėjo nutaikyti tinkamo smūgio į šokinėjantį ir vietoje nenustygstantį vaikį, tačiau amžinai tai nesitęs, o kol Vilius nerado būdo, kaip susitvarkyti su tuo banditu, Aleksas nenorėjo nukreipti savo dėmesio į nieką kitą.

– Jie jam buvo atvedę mergaitę iš internato...
– Žinau... ne dabar.

Nora niekaip negalėjo atitokti nuo to, ką matė, žiūrėdama į tą diedą prie baltosios lovos, kuri moteriai dabar jau atrodė juodesnė už juodžiausią naktį, tačiau ji suvokė, kad turi susitelkti į tai, kas vyksta dabar, o ne tai, kas buvo, todėl dar kartą nužvelgė tą padarą ir šįkart suvokė, kodėl jis laikosi taip ramiai:
– Jis turi ginklą, – sušnypštė Aleksui.
– Fuck... Stebėk, jei ketins šauti...

Vyro mintį pertraukė smūgis ir dusli Viliaus aimana. Armatūros strypas kliudė vaikio petį ir galu perrėžė veidą.
– Tuoj aš tave blet padarysiu, – atsigavo Žora.

Nelaukdamas, kol Vilius atsities, tvojo dar kartą. Vaikis susirietęs šastelėjo atgal, kol keliu neatsitrenkė į masyvų medinį krėslą. Buvo jį pastebėjęs ir anksčiau: nuspurusios išsėdėtos pagalvės atrodė atstumiančiai, tačiau tik stuktelėjęs koja suprato, kad pats rėmas gerokai tvirtesnis, nei galima buvo pamanyti.
– Sekundę! – sušuko vaikis, ir tik Aleksas suprato, kad šis prašymas skirtas jam. Sukaupė visą dėmesį į dičkio rankų raumenis.
– Kas čia blet...? – nesuprato Žora, kodėl jis niekaip negali pakelti strypo ir užbaigti šito pasirodymo smūgiu į kaukolę.

Kol banditėlis suvokė, kad negalėdamas smūgiuoti rankomis, jis vis dar gali puikiai pasinaudoti kojomis – buvo per vėlu. Per tą trumpą akimirką Vilius nutvėrė sunkų krėslą ir rėkdamas iš skausmo iškėlė jį sau virš galvos. Nežinia, ar Aleksas prilaikė Žorą, ar jis tiesiog sustingo iš netikėtumo, tačiau Vilius, žengęs kelis žingsnius, sutrupino sunkų baldą tiesiai į dičkio galvą. Kai kraujo srovė nuvinguriavo per kaktą ir kaptelėjo nuo antakių, vyras dar stovėjo, tačiau akys jau buvo aptrauktos migla, o kojos vis linko, kol jis sudribo ant krėslo nuolaužų.

– Labai įspūdinga, – pirmasis atsipeikėjo diedas prie lovos, kurio rankoje jau blizgėjo ginklas, – bet man jau laikas, todėl pasitraukiam pasitraukiam, leidžiam praeiti.

Vilius giliai šnopuodamas, kruvina ranka prisilaikydamas sudaužytą šoną stovėjo vidury kambario ir atrodė šiek tiek nutolęs, tad vyras nusprendė nieko nelaukti, o tiesiog jį apeiti, tačiau prie durų vis dar stypsojo Aleksas su Nora. Moterytė, žiūrinti stiklinėmis, nieko nematančiomis akimis, jo nedomino, tačiau greta jos stovintis augalotas vyras atrodė gana grėsmingai, todėl pakrutino ginklo vamzdį, duodamas suprasti, jog laukia, kol bus atlaisvintas kelias. Aleksas neprieštaravo ir žengė žingsnį į šalį, žvilgsniu paragindamas ir Dainorą, tačiau ta nereagavo, o diedas skubėjo kuo greičiau išsinešdinti iš šios vietos, todėl, vis dar laikydamas vyrus taikiklyje, atbulas ėmė artintis prie durų.

Baltaplaukė nematė, kaip išsiplėtė to krušlio akys, kai jam tarp šonkaulių sugrūdo atlenkiamą peilį, kurį buvo numetęs Vilius, tik pirštų galiukais pajuto drėgmę ir jos išsigandusi ištraukė ašmenis. Turbūt diedui atėmė pusę kūno, nes jo petys keistai nusileido ir jis palinko į šalį, tačiau išsilaikė ant kojų:
– Tu, kūrva... – kilstelėjo ginklą link Noros, tačiau tuo viskas ir baigėsi: pripuolęs Aleksas žiebė jam į marmūzę ir to pakako, kad tas pagaliau atsijungtų.

– O Viešparie, o dieve, – suaimanavo Dainora, apsidairiusi ir pradėjusi suvokti, kas čia nutiko.
– Baik. Jie atmatos, pati matei, – Alekso balsas atrodė išvargęs, be to jam stojantis ir tūpiantis prie gulinčių banditų, garsas tai susilpnėdavo, tai sustiprėdavo, – be to tie suskiai visi gyvi. Kai atsigaus, neprisimins, kas čia nutiko, tad mums tiesiog reikia išsinešdinti iki to laiko, kol tai nutiks.
– Iš kur tu toks tikras, kad neprisimins?
– Aš jiems tik ką šiek tiek pajaukiau smegenis.
– Tu tikras, kad suveiks?
– Suveiks, – keistai užtikrintai atsakė.


<><><><><>


– Ei jūs, ekstrasensai, – šūktelėjo Vilius iš kambario gilumos, – čia lyg ir laiptai.

Koridorius, vedantis nuo sargo namelio, priminė komunikacijų tunelį, o gal toks ir buvo, tačiau trijulei buvo daugiau nei akivaizdu, jog jei ir pavyks kažką rasti, tai tikrai ne toje patalpoje, kurią ką tik paliko sau už nugarų. Bėda tik, kad už kelių šimtų metrų kelias baigėsi sunkiomis šarvuotomis durimis, ant kurių nebuvo nei spynos, nei rankenos, vien kortelių skaitytuvas.
– Kaip manai, sugebėsi? – Aleksas pasisuko į Vilių, kuris vis dar spaudė delnu sutrenktą šoną.
– Pamėginsiu.

Ir jis tikrai stengėsi, tačiau durys nė nemanė pasiduoti, o vaikis taip griežė dantimis iš skausmo, kad abu jo pakeleiviai tai girdėjo.
– Gerai, baik, niekam nereikia, kad čia nusižudytum. Mėginam kitaip. Nora, ateik čia.

Kai moteris priėjo, jis sugriebė jos delną ir pridėjo prie metalinių durų:
– Ką matai?
– Tu gal juokauji?
– Ne, tikrai nejuokauju, – kuo rimčiausiai užtikrino, – tiesiog susikaupk ir apsižvalgyk.

Baltaplaukė akivaizdžiai nesitikėjo rezultato, bet vis dėlto padarė kaip prašoma. Sekundės bėgo, o ji vis rymojo, ne tik priglaudusi delną, bet ir įrėmusi galvą į šaltą plokštę.
– Matau ilgą koridorių. Gal kokį dešimt metrų nieko nėra, toliau durys iš dešinės, kairėje laiptai.
– Puiku, o dabar surask žmogų.
– Žmogų? Kokį?
– Bet kokį, tą, kuris arčiausiai.

Dainora vėl susikaupė.
– Man atrodo toje patalpoje prieš laiptus kažkas yra. Vyras.
– Gerai, nepaleisk jo, – Aleksas prisigretino prie moters iš nugaros, ir prisiglaudęs prie jos visu kūnu, uždėjo delną ant jos pirštų.
– Ką čia darai?
– Tu mane nuvesi iki jo, o aš mėginsiu jį priversti ateiti čia ir atidaryti tas sumautas duris.
– Tu taip gali? – nustebo Vilius.
– Tuojau sužinosim. O tu būk pasirengęs. Manau mums būtų geriau, jei jis nespėtų surikti. Juk supranti, ką noriu pasakyti?

Vaikinas linktelėjo ir sugniaužė kruviną kumštį. Nusprendė, kad žaizda delne mažiau trukdo, nei sugurinti šonkauliai. Tačiau jam taip ir neteko nieko atjunginėti. Taip pat nepaaiškėjo, ar Aleksas sugeba per atstumą prisikviesti žmogų, kurį mato tik Nora, nes durys staiga pyptelėjo ir atšoko. Kažkas jas atidarė, įleisdamas trijulę vidun.

Kaip ir sakė moteris, už durų driekėsi koridorius. Artimiausios durys buvo praviros ir vos jie įėjo iš to kambarėlio išniro vyriškas siluetas. Visi įsitempė, pasiruošdami gintis, tačiau apsauginio uniforma vilkintis sargas juos nustebino pranešdamas, kad jų jau laukia viršuje.

Užlipus laiptais, juos sutiko medicinos seselė ir paprašė sekti paskui. Eidami dar vienu ilgu koridoriumi visi tylėjo, kol palydovė sustojo prie niekuo neišsiskiriančių durų ir jas pravėrusi pasiūlė užeiti vidun. Kai jie suėjo, durys tyliai užsidarė ir jie liko prietemoje. Palata labiau priminė didelę svetainę su patogiais minkštaisiais baldais, kavos staleliu bei keliais paveikslais ant sienų. Galbūt net būtų pasirodžiusi jauki, jei ne kambario gale riogsanti didžiulė ligoninės lova su gausybe vamzdelių, šlangelių, pypsinčių monitorių bei švokščiančių dumplių...
– Čia jis, tas, kurį mačiau Eugenijos galvoje, – sušnabždėjo Nora.

Kol trijulė trypčiojo prie durų, ant sienos priešais įsižiebė kelios švieselės, oras prie sienos atgijo, suraibuliavo ir prieš juos išniro jauno vyro holograma, priversdama juos išsižioti iš nuostabos.
– Sveiki, – pasisveikino šviesiaplaukis garbanius, trindamas delnais sau į šonus, – nesitikėjau, kad mes kada susitiksim.
– Kas tu? – Norą pradėjo erzinti tai, kad rodos visi žino, kas čia dedasi, tik jie vieni ne.
– Aš Vincentas. Jūsų kompiuterinių tinklų operatorius. Ketvirtasis komandos narys, jei nesupyksite už tokią drąsą.
– Mūsų operatorius? O kam mums operatorius? – moteris ir vėl ėmėsi iniciatyvos.
– Mano darbas jums pasiųsti sužadinimo signalą, kuris išryškina QR kodą. Nuskanavę kodą jūs aktyvuojate savo sugebėjimus. Užfiksavus, kad minimalus skaičius komandų užsiregistravo tinkle, siunčiamas pranešimas dėl sesijos vietos ir laiko.
– Apie ką tu kalbi? Kokios sesijos?
– Varžybos, žaidynės, vadinkite, kaip jums patinka.
– Nesupratau, mes dalyvavome kažkokiose rungtynėse?
– Taip, šeštadienio vakarą buvo atkrintamosios. Jūs patekote į sekantį etapą, su kuo labai sveikinu. Šį sezoną sergu už jus, – Vincentas nedrąsiai šyptelėjo puse lūpų.
– Bet aš... Nesuprantu, aš nesitariau dėl jokių žaidynių.
– Ar žaidimo metu mus kažkas valdo? – susidomėjo Vilius.
– Ne, ne, jūs ne kokie bevaliai avatarai. Ne, jūs veikiate visiškai savarankiškai, tačiau už jus galima statyti.
– Vyksta lažybos?
– Savaime suprantama. Suorganizuoti šitokį renginį kainuoja pinigus. Jis turi kažkaip atsipirkti.
– Bet kas stato? Niekada negirdėjau apie kažką panašaus, – negalėjo atsistebėti Nora.
– O kaip gi. Turnyrai skirti tik patiems turtingiausiems pasaulio žmonėms ir apie juos tikrai nepranešama spaudoje.
– Nori pasakyti, kažkas sumoka didžiulius pinigus, kad pamatytų kažkokias varžybas, – netikėjo Vilius.
– Ir taip ir ne. Visų pirma, tai už tam tikrą mokestį, jie gali patys su jumis susirungti arba pasiųsti jums priešininkus. Visų antra, tai tikrai nėra eilinės kovos.
– Kuo gi jos tokios ne eilinės?
– Tuojau aš jums parodysiu, – Vincentas akivaizdžiai susižavėjo ta idėja.

Vos holograma ištarė šiuos žodžius, užsižiebė ant sienos kabėjęs didžiulis monitorius.
– Tuojau parodysiu geriausią vietą iš atkrintamųjų, tuojau, ieškau, – Vincento atvaizdas akimirkai sustingo, lyg būtų kas paspaudęs pauzę, – a, štai ji, žiūrėkit ir mėgaukitės.

Ekrane buvo matyti didžiulė salė, su metalinėmis konstrukcijomis palubėje. Nora iškart atpažino, kad tą pačią vietą regėjo ir skustagalvio iš autobuso galvoje. Slapstydamiesi už kolonų patalpos pakraščiu judėjo trys figūros, vienodais mėlynais kombinezonais. Nereikia nė sakyti, kad du aukšti vyrai ir viena žemutė smulki moteris buvo iškart atpažinti.
Žmonės ekrane staiga sustojo, įveikę beveik du trečdalius salės.
– Čia Dainora pastebėjo, kad už tos krūvos yra pasala, – paaiškino garbanius, kuris akivaizdžiai šį įrašą jau buvo peržiūrėjęs ne kartą, – žinoma, Aleksas bematant perdavė tai Viliui.

Mėlynoji komanda susirado priedangą už masyvių gelžbetoninių kolonų ir kuriam laikui sustojo. Po pusės minutės moteris pirštais parodė, kad suskaičiavo dvyliką žmonių ir maždaug nurodė, kurioje vietoje jie išsidėstę. Buvo akivaizdu, jog norėdami pasiekti pirmąją priešininkų grupę jie turėtų pereiti nemažą atvirą plotą ir tai matyt nebuvo priimtinas sprendimas, nes nė vienas neskubėjo išeiti iš už priedangos. Pirmasis pajudėjo Aleksas, bet tik tam, kad nuo savo kolonos perbėgtų pas Norą. Kai jie jau stovėjo greta, jis pasilenkė ir kažką pašnabždėjo baltaplaukei, o ši rodos nors ir abejodama, tačiau sutiko su pasiūlymu. Nora pasisuko veidu į koloną, o vyras prisispaudė jai prie nugaros, kaktą įtemdamas į kaklo linkį.
– Kas čia dabar? – Dainorai pasidarė nejauku stebėti šį vaizdą, nes tas susiglaudimas pasirodė per daug intymus.
– Palauk palauk, čia nereali vieta, – sumosavo pirštu holograma nepatenkinta, kad buvo priversta sustabdyti įrašą, –  aš pirmą kartą, kai tai pamačiau, taip pat nesupratau, nes niekas dar to nėra daręs. Stebėkit.

Tačiau Norai visiškai nepatiko tai, ką matė įraše, kur ji ėmė kelti prie kolonos prispaustus delnus, o Alekso rankos kilo kartu, spausdamos ją prie sienos lyg kokią porno filmo žvaigždę. Rimai, ji jau nusiteikė pamatyti kažką nepadoraus, kai už priedangos, kur slėpėsi jų priešininkai, pasigirdo šūviai. Iš pradžių pavieniai, po to pratisomis papliūpomis. Ten akivaizdžiai kažkas dėjosi.
– Matėt? Matėt? – šįkart jau pats elektroninis vaiduoklis sustabdė vaizdą ir su didžiausiu užsidegimu apžvelgė savo negausią žiūrovų auditoriją, – Dieve, negaliu patikėti, kad tai jūs taip padarėte...
– Nesupratau, kas čia buvo, – truktelėjo pečiais Vilius.
– Taigi jie suliejo savo sugebėjimus! Aleksas negali paveikti žmogaus, jei jo nemato, tad Nora jį nulydėjo iki samdinių ir tuomet jis jau pasirūpino, kad tie išsišaudytų.
– Išsišaudytų? – persigando moteris, – Mes kažką nužudėme?
– Ne, ne iš tiesų gi, – nuramino garbanius, – bet palaukit, čia dar ne viskas, stebėkit, kas bus toliau.

Matyt vienas kareivių kažkaip išvengė Alekso poveikio, nes staiga kažkas žybtelėjo ir nuskriejo į palubę. Subildėjo metalinės santvaros ir tiesiai ant mėlynosios komandos pažiro smulkios nuolaužos, tačiau paskui jas, gailiai krykaudamas ir žvangėdamas, byrėjo tiltinis kranas, kurio kablys skriejo tiesiai į Norą ir Aleksą.

Vilius ekrane atsispyrė ir šoko iš savo priedangos. Kaip koks nindzė apsivertė kūlio ir išsitiesė ant nugaros, tiesiai prie savo draugų kojų. Savo triukus stebinčiam vaikiui jau ir tai paliko įspūdį, tačiau tai buvo tik pradžia, mat nukritęs ant nugaros jis tą pačią akimirką ištiesė rankas ir didžiulis mechanizmas atsitrenkė tarsi į kokį nematomą skėtį, staiga išskleistą virš trijulės galvų. Motoras, susidūręs su neregima kliūtimi pokštelėjo ir pertrūkęs į dvi dalis, žvangėdamas nusirito, taip ir neužkabinęs nė vieno iš komandos.

Atrodo šis triukas visiems paliko deramą įspūdį, kuo holograma apsidžiaugė taip, lyg žygdarbį tik ką būtų atlikęs jis pats:
– Niekas nebuvo matęs tokių sugebėjimų. Mes manom, kad tai kažkoks jėgos laukas, kad tu savo energiją perkėlei už kūno ribos. Kažkas tokio. Nepakartojamo. Argi ne?
– Taip, tikrai įspūdingas veiksmo filmas, – pripažino Nora, – tačiau vis tiek lieka faktas, kad kažkas naudojasi mumis be mūsų sutikimo. Uždirba, manipuliuoja mumis, mūsų valia...
– Na, čia reiktų pasakyti, kad jei ne tas „kažkas“, tai jūs neturėtumėte jokių sugebėjimų. Taip, jus atrinko, nes jūs turėjote potencialo, tačiau jei nebūtumėte praėję tam tikro kurso, mažai kuo savo sugebėjimais išsiskirtumėte nuo kitų. Taigi nėra visiškai tikslu sakyti, kad jūs už tai nieko negaunate.
– Aš to neprašiau, – suniurnėjo Vilius, – man to nereikia, aš nenoriu nieko žaloti.

Holograminis pašnekovas nervingai sumirkčiojo.
– Kiek žinau laimėtojai gauna ir solidžius prizus, tiksliai nežinau kokius, kaip suprantate, man tai neaktualu, – garbanius mostelėjo link lovos, – pati programa man pats didžiausias apdovanojimas, išsivadavimas iš kalėjimo, todėl niekada negalvojau, kad tai gali kažką žeisti.
– O mane žeidžia, – šaltai nukirto vaikis, – nebenoriu to tęsti.

Kol jaunuoliai ginčijosi, Nora patraukė link lovos. Vaikinukas joje buvo panašus į hologramą, tačiau gerokai labiau sudžiūvęs ir išbalęs, rankos – gryni kaulai, o plaukai prilipę prie galvos, burną dengė deguonies kaukė. Tačiau labiausiai dėmesį traukė juodų kvadratėlių kodas ant kaklo, greta pulsuojančios iššokusios kraujagyslės. Nė nesusimąstydama moteris išsitraukė savo išmanųjį telefoną:
– Jis turi tatuiruotę, – spėjo ištarti prieš nuskanuodama.

Kadangi Vilius vis dar įrodinėjo hologramai, kiek žalos jam pridarė šitas kvailas žaidimas, jis neišgirdo Noros žodžių, tačiau Aleksas girdėjo kuo puikiausiai. Dar spėjo pamatyti, kaip ji pakelia telefoną nuo jo kaklo ir įsmeigia akis į ekraną – internetinė svetainė jau krovėsi, todėl kažką pakeisti buvo jau per vėlu. Programa įsijungė. Aleksas užsidengė ausis sekundę prieš tai, kai patalpoje pasigirdo keistas garsas.

Pirmoji susmuko Nora. Vilius susvirduliavo, žvilgterėjo į Aleksą ir taip pat išsitiesė ant grindų. Skaitmeninis Vincentas gailiai žiūrėjo į savo sąmonės netekusius svečius, po to užsimerkė ir išsisklaidė ore taip pat netikėtai, kaip ir buvo atsiradęs. Likęs vienas Aleksas sugriežė dantimis iš pykčio ir nesusivaldęs trinktelėjo kumščiu į sieną. Skaudėjo. Ir vis dėlto apmaudas buvo daug didesnis: ir kodėl jis neprisiminė viso to anksčiau, kodėl turėjo čia ateiti.
– Kodėl atidarei mums duris? – sugriežė dantimis.
– Po to ką mačiau poligone? – iš Vincento teliko balsas iš garso kolonėlės, – tiesiog nenorėjau, kad Vilius sutraiškytų Antano žandikaulį. Man jis patinka, malonus žmogus. Kartais ateina su manimi pakalbėti. Juk vis tiek būtumėt įėję...
– Kaip tu? – Alekso balsas sušvelnėjo.
– Gerai. Buvo žiauriai geras šeštadienis, – girdėti euforijos apimtą Vincentą buvo neįprasta, – naujokai tikrai nerealūs. Ir ne tik taviškiai, kitose komandose taip pat gerų buvo. Tėvas patenkintas.
– Kur jau nebus patenkintas, – nusivaipė Aleksas ir prisėdo ant brolio lovos, – beje, ji jau čia pat.
– Žinau, stebiu apsaugos kameras.

Į kambarį įskubėjo aukšta liekna moteris, šviesiais, griežtai kirptais plaukais ir nė nežvilgterėjusi į vyrą, sėdintį ant lovos krašto, priėjo prie Vincento:
– Mažuti, kaip tu?
– Viskas gerai, mama, nepanikuok, – nuskambėjo atsakas iš garso kolonėlės, o vaikinas lovoje nė nesujudėjo, – Aleksas atėjo.
– Matau, – tai jos aiškiai nedžiugino, – mes jau šiandien turėjome progos pabendrauti.
– Tikrai, turbūt palikom tau įspūdį, – pašaipiai mestelėjo svečias, – tą bučinį turbūt dar ne vienerius metus sapnuosi.
– Kaip tipiška, grynas Aleksas, amžinai save pervertini.
– Dažnai, bet ne šį kartą. Kur tėvas?
– Turi svečių.
– Noriu su juo pasikalbėti.
– Apie ką?
– Jis ir vėl mane nunulino, kiek dar tai tęsis?
– Nesielk kaip mažvaikis. Jis tau daugybę kartų siūlė prisidėti, užimti vietą programoje, o tu spjovei ant visko. Jei nustotum gerti ir imtumeisi kažko prasmingo...
– Ne jam spręsti, kas man yra prasminga!
– Na taip, gali save apgaudinėti kiek tinkamas, tačiau kol neįtikinsi jo, kad gyveni ne vien dėl savęs, bet ir dėl kitų, kad nesi tuščia vieta, tol nesitikėk, kad jis paisys tavo vaikiškų įgeidžių.
– Aš noriu normalaus gyvenimo, kas čia per įgeidis?
– Aleksai, tu alkoholikas ir narkomanas ir jei ne tavo tėvas, tavo gyvenime be dulkinimosi ant kiekvieno kampo išvis nieko nebūtų.
– Ir dabar nėra.
– Na jau, esi puikus instruktorius. Su tavo pagalba paruošėm ne vieną stiprią komandą. O jei dar tai darytum savo noru, nereiktų periodiškai išvalyti tavo atminties. Va galėtum pradėti kad ir dabar, performuodamas šių dviejų atmintį. Gaila, kad dėl jūsų smalsumo reikės apmokymus pradėti iš naujo, o tokia gera pradžia buvo... Kodėl negalėjai jų sulaikyti nuo to kvailo tyrimo? Nebūtumėt čia atsibeldę, nereiktų jų nunulinti.
– Eik šikt, Eugenija, tikrai to nedarysiu.
– Kaip nori, – truktelėjo pečiais moteris ir pritūpusi prie Noros, uždėjo delną jai ant kaktos, – tuomet gali prisėsti ir atsipalaiduoti, nes kai baigsiu su jais, ateis tavo eilė.


<><><><><>


– Taigi, generole, – solidaus amžiaus kostiumuotas vyras išjungė vaizdo įrašą ir užlenkė nešiojamojo kompiuterio ekraną, – ką manote?
– Pripažinsiu, kad atrodo įspūdingai. Tačiau mane ne mažiau už jų gabumus, parodytus poligone, žavi tai, kad iki mobilizacijos parengti kariai gali gyventi įprastą gyvenimą, nė nenutuokdami apie savo sugebėjimus bei įgytą parengimą. Jie nežino, kad yra kariai, todėl negali išsiduoti. Iš to atsiranda pačių įvairiausių strateginių bei taktinių galimybių. Tik ar jūs tikras, kad tos vadinamos atminties korekcijos nepaveikia sugebėjimų?
– Visiškai tikras. Mes tai patikrinome ne vieną kartą. Įgūdžiai išlieka, užtikrinu jus.
– Ir kiek komandų turite?
– Šiuo metu yra trisdešimt dvi pilnai parengtos ir devynios pradėję apmokymus. Gavę finansavimą, galėtume parengti daugiau. Tačiau daug kas priklauso nuo to, kiek vaikų galime įvertinti ir atrinkti. Žinoma, nuo palankių darbui sąlygų taip pat: idealu, kai sugebėjimai nustatomi ir sutvirtinami iki dešimties metų. Tokie pasiekia geriausius rezultatus.
– Taip, aš įsidėmėjau. Manau jūsų pasirinkimas dirbti su vaikų namų auklėtiniais racionalus. Galbūt mums pavyktų papildyti jums prieinamų įstaigų sąrašą.
– Neneigsiu, tai tikrai būtų naudinga projektui. Tačiau šiuo metu nekantrauju išgirsti, koks jūsų sprendimas, generole?
– Jūsų programa gaus finansavimą iš krašto apsaugos biudžeto, – karininkas ištiesė ranką pašnekovui, – taigi, sveikinu Lietuvos Respublikos kariuomenėje įkūrus Paženklintųjų padalinį.
– Užtikrinu, kad nepasigailėsite, – abiem delnais kratydamas generolo delną galvą lingavo programos vadovas, – aš visą gyvenimą dirbau, kad galėčiau prisidėti prie mūsų šalies gerovės. Mes su žmona – patriotai, todėl ši programa mums yra asmeniškai svarbi. Užtikrinu, kad Paženklintieji nenuvils.


TREČIADIENIS

Nora pabudo nuo kažko drėgno ir šalto, brūžuojančio jos skruostą. Krūptelėjo ir praplėšė akis: į moterį buvo įsmeigtos dvi žalios akys, o orą virpino malonus murkimas.
– Iš kur tu čia dabar? Įsmukai pro laiptinės langelį? – nustebo moteris, tačiau neatsispyrė pagundai panardinti pirštus į minkštą kailį, – Oi, kokia gražuolė... Nagi pasirodyk, kuo vardu.

Baltaplaukė užčiuopė antkaklį su pakabuku:
– Bonė... Ir adresas yra. Kaip manai, norėtum grįžti namo? Manau, kad norėtum. Būtinai tuo pasirūpinsim, bet pirma noriu kavos, gerai?

Išsiropštė iš lovos ir nušlepsėjo į virtuvę, kur kaip ir kiekvieną rytą išsitraukė mėgiamą puodelį, su savo portalo logotipu ir įjungusi virdulį ėmė nekantriai barbenti pirštais į stalą. Kažkas nedavė jai ramybės, kažkokia nauja idėja vis kirbėjo viduje. Turbūt taip būtų ir prasigraužusi visą rytą, jei ne staiga suskambėjęs telefonas: skambino redaktorius pasiteirauti, kaip ji jaučiasi, ar gripas praeina.
– Taip, jau daug geriau, manau šią savaitę dar susimatysime, – užtikrino Nora.
– Gerai, nes tavo tyrimas dėl Šataro pajudėjo, reikia susitikti su tuo buvusiu apsauginiu, jis sutinka kalbėti.
– Puiku puiku, – suniurnėjo be didesnio užsidegimo, tuo labai nustebindama redaktorių.
– Gal čia tau dėl ligos ūpas dingo? – draugiškai paerzino.
– Ne, tiesiog viena idėja neišeina iš galvos...
– Nuojauta?
– Nesu įsitikinusi, tiesiog jaučiu, kad... Kaip manai, norėčiau paimti interviu iš Alekso.
– Iš ko? Čia iš Šataro bylos? – nesusigaudė vyras.
– Ne, čia visai kas kita. Aš apie tą dainininką. Žinau, kad nelabai mūsų formatas, nes ten nebūtų jokio kriminalo, tiesiog gyvenimo istorija ar kažkas panašaus. Manau pavyktų neblogai išvystyti.
– Nu tu čia nustebinai... Šiaip aš girdėjau jis nesišneka su žurnalistais, tad nemanau, kad šįkart tavo idėją pavyks įgyvendinti.
– Ką gali žinoti, juk pabandyti galima?
2015-12-06 21:16
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-05-10 16:41
Pagraibas
Nu perskaičiau pagaliau:)

Labai gerai, kad uždėta varnelė dėl keksmažodžių. Be jos reikėtų labai daug skrūlinti iki komentarų lango.

Prieš pradėdamas skaityti buvau autorės trumpai anonsuotas apie turinį, kad, atseit, būsią daug papų ir holivūdiškos dvasios.

Papų buvo normale:) Bent jau pradžioj buvo gražių. Ypač patiko tas papingas gelbėjimosi ratas. Tokio labai norėčiau kaip gimtadienio dovanos sau:)

Kaip jau sakiau, pradėjau skaityti su išankstine nuomone, kad bus kaip filme, tai man taip ir nutiko: viską kuo aiškiausiai mačiau kaip kine. Gražu.

Holivudas tikrai galėtų pirkti šitą ir neapsigautų. Visko čia yra, ko reikia ir, tikrai, į visas puses išplėsti galėtų, jei ko nors pritrūktų.

Segalą reiktų kaip nors, kokia nors klasta priversti suvaidinti tą čigoną, kuris gerai į kaulus gavo. Nors vieną kartą sau tinkantį vaidmenį būtų gavęs:). Vilių būtų galėjęs vaidinti Lundgrenas, jei nebūtų pasenęs, Aleksandrą - Šapras, jei būtų gyvas :/.

Moteriškosios labai gražios, bet kažkaip ne itin ryškiai nupieštos, tai ir aš susilaikysiu nuo savo nuomonės dėl vaidmenu paskirstymo. Tegu varinėja intrigas - pasiskirstys pačios:)

Vnž. smagu buvo, nors ir ilgai skaičiau. ačiū, tikrai:)

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-24 14:46
Pagraibas
++5 už pirmą pastraipą bet
padėkok man ne už balus o už
nepatingėjimą praskrūlinti iki paties dugno
ir dar
durnu-durniausiai čia
pa(si)komentuoti
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-16 23:32
lllllllll
Tikrai geras. Labai. Pabaiga gal kiek nuskubinta, bet kolkas tai geriausia tokio pobūdžio fantastika kokią čia teko skaityti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-22 22:06
Taksistė su Bakenbardais
o blecha, kol įpusėjau- 5 dredus susitvarkiau. laiko gaila, ryt poryt , ždž, iki švenčių- visą perskaitysiu. patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-15 13:17
wrawr
Paspaudžiau penkis už pirmus kelis sakinius. 
reiškia, sugrįšiu ir perskaitysiu visą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-15 09:27
pikta kaip širšė
Hm... Tai kad aš absoliučiai rami :-) Tik užsimaniau su fantastais vyrais paplepėti, išgirsti, ką jie mano, kodėl ir panašiai. Paplepėti taip sakant ;-) draugiškai.
O kieno geresnis, tai... Aš prasta bėgikė, bet mokykloje visada geriau nubėgdavau, kai statydavo į porą su geru bėgiku. Tai tu šiuo atveju tas geresnis bėgikas, dėl kurio ir aš geriau bėgu ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-14 15:19
Aurimaz
Taip. Apie dvigubą D tik gerai arba nieko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-14 13:02
Meškiukas
Spora, ko taip pergyveni dabar?:] gi visi pasake kad kurinys geras, geresnis uz mano, as pats besalygiskai kapituliavau perskaites. Nu nepatinka vieniems tiek daug DD80 krutiniu tekste, tai nepatinka, o kitiems labai prie sirdies. Rasai ka galvoji, tai ir rasyk toliau. Cia mes siaip, draugiskai kabinejames, gi nelabai cia ir taip daug tu fantasciu:]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-14 13:02
Meškiukas
Spora, ko taip pergyveni dabar?:] gi visi pasake kad kurinys geras, geresnis uz mano, as pats besalygiskai kapituliavau perskaites. Nu nepatinka vieniems tiek daug DD80 krutiniu tekste, tai nepatinka, o kitiems labai prie sirdies. Rasai ka galvoji, tai ir rasyk toliau. Cia mes siaip, draugiskai kabinejames, gi nelabai cia ir taip daug tu fantasciu:]
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-14 11:28
pikta kaip širšė
Bet tai koks paradoksas – juk jei būčiau paėmusi dvi moteris ir vyrą, vis tiek būtum sakęs, kad tai šabloniška situacija, kur dvi mergos alpsta dėl vieno bičo, argi ne :-) Beveik apsisprendžiau, kad kitam tekstui imsiu kokį LGBT :-)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-14 11:15
Aurimaz
Na, man sekso ir užuominų į seksą nepasirodė per daug, tačiau autorė labai akivaizdžiai priderino savo tekstą moteriškai auditorijai - du vyrai, viena moteris bei tarp jų verdantis pavydo žaidimas yra labai konkretus moteriško romantikos suvokimo bruožas. "Bado žaidynės" ir "Seilėtekis" yra konkretūs pavyzdžiai.
Tuo tarpu rašytojai vyrai, jei yra nepatyrę ir žali, labiau linkę vieną personažą vyrą apsupti moterimis. Nurodyčiau kaip pavyzdį savo "Sevitą", jei tik ten būtų romantinė linija :)
Žodžiu, kol moterys žaidžia pavydo žaidimus, vyrai labiau linkę kurti haremus.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-14 10:10
pikta kaip širšė
Fain, kad katinas atėjo paskaityti :-) labai buvo smalsu išgirsti, ką pasakys apie dialogus (nelabai supratau, ar kažkas pagerėjo toje srityje, ar nelabai, bet vis tiek smagu).

Dabar apie kitus dalykus. Ten tą literotica.com girdžiu pirmą kartą (dabar jau pasitikrinau, jaučiuosi apsišvietus šiek tiek) :-). Iš tiesų tai nei to, nei kažkokio kito panašaus portalo neskaitau, neseku, trumpai tariant nesidomiu. Už tai mane žiauriai, turiu galvoje ŽIAURIAI, nustebino tai, kad dauguma paminėjo tai, kad sekso šiame tekste per daug. Mano nuomone ten yra tik užuominos, sekso scenų išvis nėra, o kiekis... Vėlgi mano manymu, Alekso asmenybė yra glaudžiai su tuo susijusi (kaip ir su alkoholiu – tai būdas save naikinti arba ieškoti paguodos) ir tai tiesiog charakterio ypatybė. Žinoma, galėjau jį konstruoti kitokį, tačiau nemaniau, kad užklius būtent tai. Suprasčiau, jei pastabos būtų apie nevykusias scenas, lėkštumą ar pan., bet pats kiekio vertinimas man buvo tikrai netikėtas.
Taigi supratau jau kad fantastikoje reikia vengti šios temos, nes ryškiai kažkaip nesutampa mūsų bioritmai čia :-)))

Kitas momentas, Aurimo paminėtas Meškiuko idėjos originalumas. Nenoriu, kad atrodytų, jog aš čia tikiuosi išsiaukštinti, menkindama varžovą, nes jo tai jau tikrai nemenkinu, tačiau man tiesiog neaišku – kuo vampyrų medžioklė yra originali idėja? Nes nuoširdžiai galiu prisipažinti, jog prasukau keletą tokių variantų prieš rašydama, bet nusprendžiau ieškoti kažko kito. Taip, sutinku su Šventuoju, kad pabaiga originalumu nedvelkia, tačiau nemanau, kad idėja mažiau originali už vampyrų medžiojimą. Vėlgi šioje vietoje aš tik galiu pavydėti Meškiukui, kuris paėmęs pačią paprasčiausią bazę (čia tik mano nuomonė, žinoma), sugeba jai prisiūti tokius veikėjus ir aplinkybes, kad tai susivartoja kaip kažkas naujo. Tarkime šernas Boria... Nu kosminė idėja, nežinau, iš kur jis jas traukia, galiu tik pavydėti.

Tai va tiek va mano pačios minčių :-) ačiū visiems, kas skaitė, man tikrai svarbu tos nuomonės, nes iš jų mėginu mokytis. Tai kuo daugiau, tuo tiksliau pajuntu, kas negerai. Štai kad ir tas „kapotumas“ stiliaus (ką Šventasis taikliai pavadino „Frankenšteinu“ :-) ), man atrodė tinkama, kiekvieną epizodą rašyti ne iš nešališko pasakotojo pozicijos, o iš kiekvieno personažo požiūrio taško. Maniau, kad taip bus lengviau suvokti tuos veikėju (man pačiai rašyti taip pat lengviau), tačiau pasirodo, kad skaitant tai duoda visiškai kitą įspūdį, nei tikėjausi. Taigi tai vėl man gera pamoka, kad šis metodas arba išvis netinkamas, arba turi būti kažkaip kitaip pritaikomas, nes turi didelę riziką sukelti visai kitą poveikį, nei tikėtasi.

Ir galiu užtikrinti Katinėlį, kad mano artimiausiuose planuose tikrai nėra minčių rašyti kažkokį šio veikalo tęsinį ar toliau plėtoti mintį ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-13 22:16
Aurimaz
Iš pradžių nepatikėjau, kad čia Sporos darbas. Ties teksto pusiauju stilius ima atgauti visą Sporiškumą - draminiai dialogai, tarp dviejų vyrų pasimetusi moteris, stringanti muštynių scena sargo būdelėje, t.t.
Iki tol susidariau vaizdą, jog idėjų buvo semtasi iš literotica.com
Nuvylė itin klišinė idėja. Iš kitos pusės, kitokios tikėtis buvo gan sudėtinga, kai suvedame trijų žmonių komandą. Ar norėčiau tęsinio? Ne, nelabai. Jei Spora sugebėjo suraityti tokią idėją apribota dvikovos taisyklių, tai reiškia, jog neribojama gali ir geriau.

Lyginant su Meškiuko kūriniu, Sporos pirmauja pagal tai, kiek pati autorė pažengė į priekį. Žingsnis tikrai platus. Meškiukas išliko paprastu Meškiuku, tačiau jo kūrinys lenkia stiliaus vientisumu ir idėjos originalumu. Taigi, kur vienas atsilieka, kitas lenkia... Sporos kūrinys man asmeniškai buvo vos vos lengviau skaitomas. Abiems daviau penketus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-10 19:04
Meškiukas
Ilgas kūrinys, oi koks ilgas. Norėčiau sakyti, kad laimėjo draugystė, bet kai pažiūriu kiek iš tikro daug darbo įdėjai - nebelieka klausimų. Puikus perliukas fantastikoje :) tik, paburbėsiu -tikrai per daug tų "papukų"
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-07 22:04
St Sebastianas
Bendras komentaras abiems dvikovos dalyviams.

Džiugu, kad dvikova išgimdė du pakankamai kokybiškus tekstus. Turi jie ir trūkumų, ir privalumų.

Meškiuko kūrinys vientisesnis, turintis nuotaiką ir ir pakankamai įdomų užsukimą. Vis dėl to pabaiga nuvilia. Labai krentanti iš viso konteksto. Pats kūrinys atrodo kaip linksmas vaizdelis iš kažko didesnio. 

Sporos kūrinys atrodo kapotas ir kaip Frankenšteinas, negrabiais dygsniais sulipdytas iš skirtingų gabalų. Vis dėl to kūrinio galas... eee... pasididžiavimas... eee... pabaiga! Štai, kūrinio pabaiga atrodo gerokai geriau. 

Abu kūriniai gali tapti kažko didesnio pradžia ar dalimi. Manau visai norėčiau turėti rinkinį "Velnių medžiotojas: Pranas" arba detektyvą "Šaunusis troicas prasmegusioje atmintyje".:] Parašykite vienas kito kūrinio fanfikus.;]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-07 20:17
St Sebastianas
Jei namas randasi, tai reiškia, kad jis vis dar statomas. Daugelis pastatų paprasčiausiai yra. G klasės mersas skamba gerokai suprantamiau nei tas mainefiurernichtferštein'as. 

Pats kūrinys palieka dvejopus jausmus. Istorija daugiau mažiau sudėliota, vyksta šioks toks detektyvas. Manau pagrindinis privalumas, kad kūrinys pakankamai įtraukia. Visgi skaitytojui neturėtų kilti mintis "vėl seksas, fuck..." Pabambėsiu kaip davatka, bet manau, kad čia jo per daug prikaišiota. Žinoma, paaugliškai auditorijai gal ir mažoka.

Pati istorija iš pradžių intrigavo. Veiksmas Lietuvoje, darosi kažkokie neaiškūs dalykai, vis dėl to išrišimas nuskambėjo taip... amerikietiškai. Tetrūko fone plazdančios trispalvės. Kai pasiekiama palata tikėjausi įdomaus istorijos vingio. Taip, nemaniau, kad kiborgas ir muzikantas bus giminaičiai, bet ta situacija su žaidimu, statymais ir kariškiais... Na, juk buvo galima sugalvoti kokią nors rimtesnę šyzą?

Pati pabaiga visai nieko. Negaliu sakyti, kad sužavėjo, tačiau pliusą uždedu. Kažkodėl ją perskaitęs prisiminiau "Wolfs rain". Tikriausiai turi panašų kvapą.

Manau, kad šita idėja verta platesnio kūrinio, nes tuomet daug ką būtų galima padėlioti kiek kitaip arba kai kurias vietas praplėsti. Galbūt kai kurie galai gražiau susiraišiotų. 

Stiprus ketvertas, bet iki penkių netraukia.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-07 19:34
Vajus
Paspaudžiau 5, kaip ir Meškinui. Tai reiškia, kad mano požiūriu dvikovoje kraujas nepralietas, abu varžovai pasirodė verti vienas kito, todėl lygiosios, ir norint sužinoti laimėtoją reikalingas dar vienas raundas :)
Kūrinys ilgas. Labai ilgas kaip dvikovai(čia minusiukas), tačiau mano dėmesį išlaikė ir pabaiga nenuvylė (čia pliusiukas).
Man asmeniškai patiko tiek idėja, tiek išpildymas. Šaunu!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-06 21:50
Nuar
Įdomus, bet labai "banguotas". Daug veiksmo, kas šiuo atveju, prie "trūkinėjančio" teksto, veikiau yra trūkumas nei gėris. "Zekas" visiškai neįtikinamas. Piešiamas kaip "bachuriūkas", bet turėtų būti "muchamoras". Įpratęs, kad jį daužo per galvą, bet iš kuriamo įvaizdžio nepanašu, kad buvo priverstas baudos izoliatoriuje visą "sroką" savo noru atsėdėti. Visais atvejais, "zekai" nepratę, kad juos pastoviai per galvą kas daužytų. Trumpai tariant, visiškai neįtikinamai nupieštas personažas. Pats tekstas galėtų būti gerokai trumpesnis. Scena su karininkais atrodytu visai nereikalinga. Erotinės scenos šaukte šaukia, kad yra panaudotos, kaip "gelbėjimosi ratas" skaitytojo dėmesiui išlaikyti.       
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą