Medžioklė [Dvikova]

Ateina toks laikas, kada įpranti prie visko – nuo kiekvieno judesio kaip pjaunama katė vaitojančių lovos spyruoklių, naktimis ištisai skalijančių šunų, po pat langais birbiančių kombainų, juodo mažo velniuko stiklainyje nuo agurkų, baltų arklių už tvarto ir net – stambaus kaip daržinė šerno su rankos storio iltimis, stovinčio tarpduryje ir nasruose laikančio susuktą laišką, antspauduotą vašku. Tiesiog pripranti. Galbūt, jei ne Pranas, net negalvočiau, kad santechnikas, ranką spaudęs gana aukštiems valstybės vyrams, gali taip pat laisvai diskutuoti apie aitvarų daromą žalą rugiams, o Marytė, visų pravardžiuojama tiesiog Melnikaite, kuo puikiausiai mokėjo keiktis visomis šio kaimo ir miško gyventojų kalbomis.
Jei anksčiau ir stebėjau ir net gi kartais bijojau, dabar pripratau. Bet galbūt apie viską nuo pat pradžių. Ar bent viduriuko. Kitaip pasakojimas truktų pernelyg ilgai.


Praną pirmą kartą sutikau aludėje skambiu pavadinimu „Vyturėlis“, kurią visi vadindavo ne kaip kitaip kaip „Ten, ant kalno“, nors pats pastatas tupėjo vienintelėje dauboje visame kaime ir kiekvieną pavasarį vanduo telkšodavo vos ne iki langų, o lekiant iki jos dviračiu tekdavo laikyti užspaudus stabdžius, kad iš to smagumo nepraskristum šios kuklios užeigos ir neatsidurtum ten, kur retas kaimo vyras teikdavosi užsukti – vietinės bibliotekos, turinčios vieną piktą bibliotekininkę Marytę – senmergę su stažu, penkiasdešimt keturias knygas, katiną Morčių ir neapsakyto didumo virdulį. Tad kai vyrai traukdavo po sunkių darbaus ar nelengvo poilsio „ant kalno“, moteriškės burdavosi „pas Morčių“ - bibliotekoje.
Tad, kaip jau minėjau, Praną pirmą kartą sutikau „ant kalno“. Žinoma, gali kilti klausimas kokiais ryšiais buvau susijęs su šiuo menkai kam žinomu kaimeliu. Giminystės – visos vasaros pas bobutę, ravint daržus, gaudant tą vienintelį karosą kaimyno prūde, vagiant to paties kaimyno vyšnias.
Bet niekada nebuvau nei sutikęs, nei pažinęs Prano. O gal tiesiog nerūpėjo „suaugusiųjų reikalai“. Po to, kaip visada, sekė amžius, kada „pas bobutę“ lankydavaisi vis rečiau, kol vėl atsidūriau tą vieną lemtingą vakarą, visiškai pakeitusį požiūrį į tai kas turėtų būti tikra, o kas ne.
Turiu pripažinti – buvau gerokai priblokštas prieš mane atsivėrusio vaizdo. Įsivaizduokit gana stamboką pusamžį pliktelėjusį vyrą, stambiomis plaštakomis, šiek tiek pakumpusia kreivoka nosimi, visiškai nuogą, tik avintį guminius kaliošus, stovintį ant stalo, vienoje rankoje laikantį litrinį alaus bokalą, kitą priglaudusią prie krūtinės ir garsiai deklamuojančio Maironio eiles. Na ir kas pasakys, kad kaimai degraduoja, skęsta alkoholizmo liūne ir ten nė su žiburiu nerasi šviesos kibirkštėlės? Taip taip, būtent Maironio „Iš Danutės akių“.
Jis žemai nusilenkė ir lydimas garsių plojimų nulipo nuo stalo, atsiėmė savo „prizą“ - du litrus „Žaibo“ -vietinės skystos valiutos. Daugiau nieko nesakęs klestelėjo ant suolo šalia manęs. Taip, kaip motina pagimdė. Tik padorumo dėlei dar  plikų plačių pečių užsimetė nublukusią rudą striukę, susikėlė koją ant kojos ir užsirūkė.
Aš, kaip augęs mieste, daug žiūrėjęs televizoriaus, viena kita akimi matęs tam tikrų eitynių, jaučiausi ganėtinai keistai, sėdėdamas šalia pusplikio vyro, į kurį niekas net akies krašteliu nežvilgtelėjo. Lyg tai būtų taip pat įprasta, kaip vištos po baru. Kurių ten tupėjo dvi ir garsiai kudakavo.
- Ar nori kai ką pamatyt, Sigi?
Prireikė kelių gerų akimirkų suvokti, kad tas keistasis vyras klausimą uždavė būtent man. Tuo metu metu labiau neramino mintis kad to klausia šalia sėdintis nuogas vyras, kuris ką tik ant stalo deklamavo Maironį, o ne tai, iš kur jis žino vardą.
Taip prasidėjo ši keista pažintis.


Šernas, ketera siekiantis durų staktą, nekantriai kriuktelėjo ir už savęs paliko mėšlo gurvuolėlių. Pats tikriausias paštas. Nors dar iki šiolei pamenu kaip pirmą kartą išvydęs šį kriuksintį pabaisą, pasislėpiau už Prano kieme suverstos metalo laužo krūvos. O visiškai be reikalo. Šis savotiškas laiškanešys vadinosi Boria, turėjo pačią šernienę ir krūvą šerniukų. Laisvalaikiu užsiimdavo sodininkyste, nors įtariu kad pastarasis punktas buvo vienas iš savotiškų Prano juokelių.
Boria sumurkė kaip katinas – dar viena šito žvėries keistenybė- ir lyg kas vytųsi, nuskuodė gerokai po lietaus patežusiu takeliu į mišką.
Paprastas laiškas, tik parašytas ant labai gero popieriaus. Perrištas kanapine virvele, su stambiu vaškiniu antspaudu su šviečiančia „B“ raide. Boria?..
Juočkis – trilitriniame stiklainyje gyvenantis velniukas, nagu pastukseno į stiklą ir susiraukė. Žinojau šią jo veido išraišką – smalsumas tiesiog per kraštus veržėsi. O kas belieka, kai gyveni ten, iš kur Pranas, galbūt, nelabai švariais pirštais raugintus agurkus traukė.
Kodėl tas mažas velniukas, mažais ragiukais, mažom kanopėlėm, blizgančiu kaip šilkas kailiu, tupėjo stiklainyje, Pranas nešnekėjo, o kiekvieną klausimą nusukdavo kita linkme. O ir pats velniukas ne pats geriausias pašnekovas buvo. Tik labai mėgo savo mažytę gitarą, ypač per pilnatį. Toks nedidelis daiktas, o skambėdavo tarsi kambaryje visas filharmonijos orkestras įsikūręs būtų. Ir vien tik liūdnos melodijos. Šunys,  tie kaukt imdavo, o ką jau kalbėti apie mane, iš prigimties jautrios sielos asmenybę? Šykšti vyriška ašara kapt nejučia ir nuriedėdavo skruostu. O jei dar ir Pranas pritardavo savo stipriu balsu, dainą užtraukdavo, tai išvis – bliauk iki ryto.
Velniukas vėl pastukseno pirštu. Atsitokėjau.
- Pranai, paštas!
Iškart užbėgsiu įvykiams už akių – gyvenau pas Praną ne dėl to kad likau sužavėtas jo pasirodymo ant stalo, deklamuojant Maironį. Viskas dėl Baltų Arklių. Ne tų mitinių personažų, jojančių šiek tiek padauginus stipriai spirituoto gėrimo, o tikrų Baltų Arklių. Bet palikim šią istoriją kitam kartui. Tiesiog norėjau išblaškyti tam tikras teisėtai kilusias abejones. Tai ne dėl to, kad neturėčiau pakantumo ar tolerancijos, bet... ak, tiesa.
Pranas tuo metu kaip tik eilinį kartą krapštėsi prie savo seno senutėlio „opeliuko“, turinčio nesuskaičiuojamą galybę rūdžių bei neaiškios kilmės skylių.
- Svarbu važiuoja, - išdidžiai pasakė man Pranas, varžtais prisukdamas dureles prie kėbulo. Nepasiginčysi.
Jis ilgai vartė laišką savo stambiuose delnuose, atsargiai krimstelėjo vaško spaudą, paglamžė popieriaus kraštelius ir žinovo tonu pagaliau ištarė:
- Bronytė.
Vis gi ne Boria. Nors apie ką galėtų rašyti šernas, laisvalaikiu užsiimantis sodininkyste?
Kadangi man tas moteriškas vardas nė iš tolo nebuvo pažįstamas, tik mąsliai susiraukiau ir palingavau galva.
- A jau kvepia, - pauostę popierių Pranas, - ak ta sena padūkėlė. Nieko nesuplanavęs? Gerai. Aplankysim.
Garsiai užkriokė „opeliuko“ variklis, net kaimo šunys pritilo, juodas dūmas saulę uždengė, o žemė suvaitojo. Pranas kelis kartus spustelėjo greičio pedalą ir moviau iš paskos į automobilio saloną, gryno oro įkvėpti. Ant priekinio stiklo supleveno lipdukas „Aš- ekologiškas! “
Liūdnai spoksojau pro langą į slenkantį vaizdą, mintyse save ramindamas kad tik įsivaizduoju esą mes taip greitai važiuojam tokiu siauru ir duobėtu keliuku. Pranas dviem pirštais laikė vairą, o kairę ranką iškišo pro langą, modamas besiganančioms karvėms. Ir šnekėjo, šnekėjo.
- Ta Bronyte, boba va- pakėlė nykštį į viršų, - o jau pasiutus, o jau greita. Švedas atėjo – su pagaliu išvijo, rusas ėjo – šakėm mojavo, vokietis ėjo – pištalietais drioksėjo. Dabar kiek ramesnė, bet šiaip vo, - vėl kilstelėjo nykštį man tebemąstant kokiais laikais paskutinį kartą švedai pro šį kraštą keliavo, - visiems padės, niekam neatsakys, tik va ta davatka giliai miške įlindus, neiškrapštysi, neprisišauksi. Reikia ko – pats keliauk. Bet, aišku, ne iš mandrumo čia, vis gi metai, senatvė, galų gale – mūsų kojos jaunesnės...
Ir taip toliau, taip toliau. Pranas, garbės žodis, net susigraudeno. Tokia mat Bronytė buvo šauni, gera, nors prie žaizdos dėk. O ko mes lekiam pas ją kaip akis išdegę ir likau nesuvokęs.
- Tpruuu, - Pranas taip staiga sustabdė automobilį, kad vos į stiklą nesugurinau nosies, - pralėkėm.
Aukšta žole apžėlusį takelį vos galėjai įžiūrėti, tačiau Pranas nė kiek nesibodėdamas šakų, daužančių automobilio stiklą, ne ką mažesniu greičiu nudardėjo tuo senu ir pamirštu takeliu. Taip ir galėjai jausti akmenis ir šakas, trankančias dugną.
Keliukas vietomis išplatėdavo, bent tiek, kad šakos nesikėsintų nurauti veidrodėlių ir už kelių dešimčių žingsnių vėl susiaurėdavo, panardindamas mus į aukštos išstypusios žolės ir susivijusių medžių karalystę. Bet regis Prano tai nė kiek nejaudino.
„Opeliuko“ variklis smagiau užkaukė, ratams panėrus į gilias provėžas, pilnas vandens, langai pasidengė tirštu purvo ir pūvančių lapų sluoksniu ir mes sustojom. Pranas iš inercijos dar kelis kartus spustelėjo greičio pedalą, pasukinėjo vairą į šoną, automobilis kostelėjo ir nutilo.
- Och tu..., - nusikeikė Pranas, - o čia kas per naujiena? Kaliošus turi?
Jis pirmas išlindo pro atdarą langą į lauką, nušliaužė stogu, kuris nuo tokio netikėto svorio net subraškėjo, iš bagažinės išsitraukė daug mačiusius ir regėjusius guminius kaliošus ir patenkintas nušoko ant žemės. Man gi teko sukandus dantis apsimesti, kad batų visai nesemia lipnus ir šaltas vanduo.
Kitu laiku gal būčiau pasidžiaugęs tyru miško oru, tyliai vėjo gūsiuose traškančiomis medžių šakomis, tolumoje cypaujančiais paukščiais, tuo nepakartojamo samanų ir sakų kvapu, dabar gi mintyse rankiojau pačius išradingiausius keiksmus. Kuo gilyn į mišką, tuo buvau piktesnis ir šlapesnis, o Pranas priešingai – ne tik kad niūniavo paikas melodijas, bet ir išdainuodavo kelius posmelius smagiai guminiais kaliošais taškydamas balas ir laužydamas nukritusias sudžiūvusias šakas. Ir žingsniavo jis labai užtikrintai viena kryptimi, nė karto nesustodamas ir nesidairydamas. Tik praeidamas pro su visomis šaknimis išvirtusius galingus medžius, atlaidžiai šyptelėdavo.
- Ak, Bronyte, tu padūkėlė...
Miškas baigėsi taip staiga, tarsi jį kas būtų peiliu perrėžęs. Tik ką brovėmės pro tankų kadagyną, o štai jau stoviu akimis vos apremiamoje proskynoje, veidą maloniai šildo saulė, akis džiugina banguojančios žalios žolės vaizdas, ganykloje ramiai sau atrajoja kelios telyčios, gagena žąsys, jaukiai pūpso nedidelis tašytų rastų namelis samanų stogu. Kaip iš paveikslėlio. Net galėjau prisiekti tolumoje, obelyne, regintis šernų šeimą. Bet turbūt pasivaideno.
O Bronytė...
Bronytė kaip Bronytė – paprasta moterėlė, žema, bet apvalaina, stipriai sučiauptomis siauromis lūpomis, žvitriomis akimis, ilga kumpa nosimi. Nors rėmėsi lazda, tačiau rankos, mojančios mums, nė kiek nedrebėjo.
- Pranuk, mielasis, kaip tu? - stipriu gergžiančiu balsu pasitiko mus, lazda pavydama smarkiai lojantį neaiškios veislės šunį, - kaip kelelis?
- Šūdas ne kelelis, - nusikeikė Pranas, apkabino Bronytę ir pakštelėjo jai į abu žandus, - tai ką, traktorių įsigijai? Visas takas išraustas.
- Ai, čia tas Dubrintų mulkis Antanas. Tai sėskit, kuo bagota tuo vaišinu.
O juk galėjau prisiekti, kad stalo, padengta nuo baltumo net akinančia staltiese, nebuvo. Kaip ir molinio ąsočio, dailiomis riekelėmis papjaustyto varškės sūrio, dar garuojančios duonos ir braškių uogienės. Bet, tiek laiko praleidęs su Pranu nustojau stebėtis.
- Tai vat, gromatėlė parlėkė...
- A tu durnas? - susiraukė Bronytė, - normaliai šnekėk.
- Tavo kuilys laišką atnešė, - Pranas vienu ypu nuo kaimiškos tarties peršoko į paprastą, kasdienišką, pilną rusiškų keiksmažodžių ir įdomių palyginimų.
- Ak taip taip. O ko sėdit? Vaišinkitės.
Pranas atsargiai gurkštelėjo iš ąsočio ir liūdnai atsiduso. Pati paprasčiausia sula. Ir ta pati net neparūgusi.
- Reikalas yra.
Bronytė stumtelėjo atverstą laikraštį mums po nosimis.
- A žinai kas čia?
Pranas, barstydamas sūrio trupinius ant baltos staltiesės prisimerkė kiek, truputį sužvairavo.
- Nu tas, Merūnas ar kaip ten.
- Ne, nu tau šnapsas ne tik kepenis, bet ir smegenis suėdė, kur žiūri, - Bronytė pirštu pabaksnojo į antraštę, - čia skaityk.
- Gausi pabėgėlių banga... sienų kontrolė... taip taip, betvarkė, - Pranas liūdnai palingavo galva, - mes su vyrais ir šnekėjom kaip tik – betvarkė, viskuo kaltas tas evrosajuzas, o labiausiai tai Merkel. Prie ruso taip nebuvo ir būt negalėjo, va ką aš tau, Bronyte, pasakysiu.
Bronytė caktelėjo liežuviu, tačiau Prano kalbos, pilnos netikėtų politinių pastebėjimų ir palinkėjimų rusų kalba  nestabdė, kol jis pats neišsikvėpė, liūdnai pateliūskavo ąsotį ir tarsi netyčia žvilgtelėjo į kamaros duris.
- A baigei? Tai gerai. Tai štai, Pranai, ir tu, kaip ten...
- Sigitas.
- ... Sigi, kad jau šitas tave čia atsivedė, bastosi visokie juodi, geltoni ir rudi po mano miškus, lazdynus laužo, į upelius pridirba, šiukšles palieka, tebūnie rami jiems žemelė, - persižegnojo ir patenkinta sukikeno, - bet ne apie tai aš. Vampyras miškuose užsiveisė, ramybės neduoda, bus su tais čigonais atsibastęs. Tautvydą žinot? Nežinot. Vargšelį iki kapų privedė, baltas visas, nelaimingas dabar. Nėr tvarkos, kaip tu, Pranuk, ir sakai. A padėsit senai moterėlei nelaimėje?
- Mhm, - suurzgė Pranas kasydamasis plikę, - tai kad nebelabai tuo užsiimu, Bronyt. Amžius nebe tas, o ir Sigis dar gana žalias tuose reikaluose. Nori, aitvarų prigaudysim? Riebūs šiais metais kaip niekad.
- Tai kas čia, - senutė vikriai pašoko, sugriebė lėkštes, o trupinius ant žemės nušlavė, - milžinus plikom rankom gaudei, velnius į butelius uždarinėjai, o čia tik pagalvok – nususęs vampyras, net ne savo žemėse, o mūsiškėje, tai dar silpnesnis, nugeibęs. Nors imk ir už rankos parvesk, - ant stalo kaip iš niekur atsirado penkialitris butelis užkimštas laikraščiu ir trys stiklinės, - anie gi prie čigonų prisiplaka ir velkasi paskui. O tau tik šmaukšt – pagriebt ir man atvest. Ką sakai Pranai? Sigitai?
Bronytė galėjo kad ir rožinį dramblį paprašyt atvesti, nė akimi nebūčiau mirktelėjęs. Kaip jau minėjau – būdamas su Pranu visko regėjau. Dar ilgai senutė šnekėjo, kad laikas žengti į kitas aukštumas, pamiršti archajiškus receptus, griebtis naujovių, kad dabar rupūžių akys ir karkalai verdami ne katiluose, o kaitinami mikrobangėse krosnelės, kad viralas nuo užtrūkusio pieno maišomas nebe uosiniu šaukštu, o mikseriu, kad negali amžinai naudoti vien paparčio žiedą ir gyvatės odą, o reikia naujų dalykų. O butelis vis tuštėjo ir tuštėjo. Ko tik ji neprišnekėjo, ko tik neregėjau. Jau penkialitriui liūdnai išstenėjus paskutinius lašus, tariausi matąs nebe senutę, o liauną dailią merginą lino spalvos akimis ir auksiniais plaukais, kuri tik sukosi aplink ir vis lyg netyčia į nugarą atsiremdavo savo pilna krūtine. Ko tik neprižadėsi, jaunystei žvelgiant tau į akis.
Pranui pagaliau sukirtus rankomis, Bronytė pažadėjo kad jo opeliuką Antanas ištrauks ir kaip mažus vaikus už rankučių nuvedė į mišką ir tiesiog įstūmė į kadagyną, kuriame trys briedžiai kortomis pliekė.
Bet, juk minėjau ne kartą, nustoji tu, žmogus, viskuo stebėtis. Būta čia ko. Briedžiai. O sėdintis arčiau kadagio dar ir sukčiavo. Pats mačiau.


Antanas atrodė kaip seno kirpimo ūkininkas ką tik iš laukų išriedėjęs savu mėlynu „Belarus“ traktoriumi – berankoviai marškinėliai, treninginės kelnės, sukištos į kaliošų autus, baisingai smirdanti cigaretė tarp pageltusių dantų ir tatuiruotė ant krumplių „MAŠA“.
- Gerai čia jūs, - Antanas plačiai žirgliodamas per purvyną apėjo „Opeliuką“, paspardė padangas, pasilenkęs pažiūrėjo į duslintuvo skylę, pauostė ir blizgančią anteną, paseiliotu pirštu patrynė priekinį stiklą ir kažkodėl atidaręs kapotą žinovo žvilgsniu permetė visą variklį.
- Filtrą keist reikia.
- Ką?
- Tepalus vo leidžia, - kyštelėjo dar nelabai aplinkoje besiorientuojančiam Pranui tepaluotą pirštą po nosimi, - tarpinė trūkus, žvaklaidžiai susvilę...
- Tai mus tik ištempt iš čia...
- Aaa, ištempt. Ko iškart nesakėt.
Antanas nusišluostė tepaluotus pirštus į „opeliuko“ šoną.
- Laikykites tvirtai, - sušuko, užkabinęs nežmoniško storumo grandinę.
Traktorius užkriokė taip, kad net lapai nuo medžių pabiro ir pasileido riedėti giliomis provėžomis. Mačiau kaip žiba Prano akys, spoksant į tą griūveną, ne tempiančią, o tiesiog skraidinančią mus vos įžiūrimu keleliu.
- Tai dėl to vampyro...
- Nesijaudink, kaip tik važiuosim pas tų reikalų žinovą. Bronytei gi neatsakysim, ar ne, Sigi.
Tylėjau. Vieną kartą pasirašęs Prano medžioklėms be varovų, atsisakyti daugiau nebepajėgiau. Gal ir baisu būdavo, bet ir smalsu be galo.



„Pas Morčių“- į bibliotekininkės Marytės valdas vyrai nevaikščiodavo. Juos gąsdindavo ta kapų tyla, seno popieriaus kvapas, storomis užuolaidomis užtraukti langai, prietema, nuolat ne vietoje tarp kojų besipinantis katinas ir pati bibliotekininkė, nuolat sėdinti pačiame tamsiausiame kampe prie griozdiško masyvaus stalo, lyg didelis juodas voras. Gal todėl, kad vyrų kvapą čia galėjai pajausti tik tada, kai vėjas papūsdavo nuo aludės, čia mėgdavo rinktis kaimo moterėlės ir darydavo tai taip reguliariai, kaip eidavo į bažnyčią.
Laimei, mums pasisekė ir bibliotekoje mus pasitiko tik tyla, Morčius ir Marytė, maišanti juodą kaip smala kavą sidabriniu šaukšteliu.
- Na gi nagi, kas čia atėjo, - ji atsilošė savo girgždančioje kėdėje ir įsistebeilijo į mus pro akinių viršų, - du broliukai dobiliukai.
- Tik jau nereikia, - net stiprus Prano balsas čia skambėjo kažkaip tyliau ir slopiau.
Prie kojų sumurkė Morčius, braukdamas per blauzdas ilga raina uodega. Girgžtelėjo lentos po Prano kaliošais ir vėl tyla. Šermenys, palyginus su šia vieta, galėjo atrodyti kaip trijų dienų kaimo baliukas.
- Man apie... khm, - jis atsivertė užrašų knygelę, kurioje žymėdavosi tokius sunkius žodžius kaip „madagaskaras“, „hipopotamiukas“, „ne, negersiu“ ir „vampyras“, - apie vampyrus reikia. Ko nors.
- Vampyrus? - tiesiog Marytės akytėse galėjai regėti, kaip jos atmintimi prabėgo visų penkiasdešimt keturių knygų tekstai, - yra tokių knygų. Štai kad ir „Saulėlydis“...
- Duokš, -tvirtai nukirto Pranas ir šauniai užsikišo delnus už diržo, vėl atgaudamas savo gyvybingumą.
- Deja, rajono savivaldybė lėšų naujiems leidiniams neskyrė, naujų leidinių nėra, - Marytė skėstelėjo rankomis, ant pirštų blausioje šviesoje žybtelėjo masyvūs gintariniai žiedai, -palėktum į miesto knygyną, ten rastum.
- Knygynas, - numojo ranka Pranas lyg būtų šnekama apie kokį niekalą, - tai neturi?
- Gal turiu, gal neturiu.
Ji garsiai sriūbtelėjo kavos, pro akinių viršų žiūrėdama į prakaituojančią Prano kaktą, nors man, asmeniškai, čia buvo ganėtinai vėsoka.
- Nu, Maryt...
- Ką „Maryt“. O pameni Karklų karjerą?
- Tik nepradėk, - nekantriai caktelėjo Pranas liežuviu.
- Aš tau nepradėsiu, oj kaip nepradėsiu. Tada ką sakei? „Maryt, taip susiklostė“. Tai ir aš tau sakau – mielas Pranuk, taip susiklostė.
Istorijos apie Praną, Marytę ir Dovilę nebuvau girdėjęs, kad ir koks mažas šis kaimelis, tai tik ištempiau ausis, galvoje atlaisvindamas atminties kertelę, į kurią viską ir padėsiu. Bet kaip tyčia viskas tuos ir baigėsi. Pranas stovėjo ir susigėdęs lingavo galva, Maryte siurbčiojo kavą, žiūrėdama kažkur į šoną, katinas Morčius bibliotekos gilumoje draskė politileninį maišelį, o aš čia stovėjau kaip Čipolinas „Operos fantome“, kitaip sakant- ne vietoje ir ne laiku.
- Trečia eilė, kairėje pusėje nuo viršaus trečia lentyna devinta knyga nuo kairės, - burbtelėjo Marytė, nežiūrėdama į Praną.
- Ačiū, mano brangiausioji, ačiū, spindulėli, nepyk ant seno krieno, gi žinai kad ne aš kaltas, kad tik apie tave tegalvojau...
- Eik jau eik, - kur kas švelnesniu tonu atsakė Marytė ir mostelėjo kava, - kol nepersigalvojau. Bet negalvok kad atleidau.
- Ne ne, - traukdamas mane į bibliotekos tamsą šūktelėjo Pranas, - tavo atleidimo ir nenusipelniau, saldžiausioji tu mano.
Kažkas sumurkė. Tik nesupratau – katinas Morčius ar bibliotekininkė Marytė.
- Trečia eilė, trečia lentyna, - murmėjo Pranas, šonu braukdamas dulkes nuo knygų, devinta nuo kairės. Va.
Ir ištraukė storą knygą ant kurio odinio viršelio didelėmis sidabrinėmis raidėmis švietė užrašas „Žinynas“. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad bibliotekose galima rasti tokių knygų. Akimis permečiau kitus viršelius: „Žalčių auginimas ir mityba. Papildytas leidimas“, „Žaltvykslių rūšys ir porūšiai“, „ Žara, Žagarai ir Žaliuokės. Išsamus vadovas į nuodų pasaulį“. Tai jau tikrai – ne visur tokius pavadinimus išvysi. O ir pati biblioteka iš vidaus atrodė kur kas didesnė, nei iš išorės ir galėjau prisiekti, kad tamsoje nykstančių eilių skaičius buvo kur kas didesnis nei reikia sudėlioti penkiasdešimt keturias knygas.
- Štai, vampyrai, - pergalingai šūktelėjo Pranas ir riebiai nusikeikė, - tu pažiūrėk kiek čia teksto. Ir kokiom raidytėm. Pažiūrėk.
Bet vis gi nenumetė knygos atgal, o ėmė skaitinėti, vis kažką žymėdamasis užrašų knygutėj. O aš? O aš nieko. Kurį laiką visais būdais bandžiau prisišaukti Morčių, sėdintį protingu atstumu nuo manęs, paskui iš dyko buvimo pavarčiau vieną knygą, pavarčiau kitą, bet užtikęs paveikslėlį storame tome pavadinimu „Trys Velnių rūšys“, kuris vaizdavo tokius dalykus, kokių net sapne nebūčiau metęs, mečiau ir tą reikalą. Net gi užsinorėjau parūkyti. Ne veltui kaimo vyrai čia neidavo. Tik boboms, kurios ir taip yra visos raganos, čia būti.
- Viskas, einam, - Pranas užvertė knygą, padėjo ją į vietą ir mostelėjo man, - manau supratau.
Marytė sėdėjo jau nusimetusi ta storą klaikaus raudonumo megztinį, padėjusi du puodelius iš savo specialiojo servizo kavos, ant stalo, tiesiai po lempa kėpsojo atdara šokoladinių saldainių dėžutė.
- Na, Praneli, gal pasiliksi dar? Kavos?
Du puodeliai man aiškiai bylojo, kad trečias nereikalingas, tad pasistengiau kuo skubiau pasišalinti į gryną gaivų orą, pilną saulės ir žalumos. Už uždarų durų sukikeno Marytė ir užkvatojo Pranas.


Prireikė trijų dienų, kol Pranas pagaliau grįžo iš bibliotekos. Ir visas tas dienas ant bibliotekos durų kabėjo užrašas „sanitarinė diena“, siutindamas visas kaimo moteriškes, tokiam ilgam laiko tarpui praradusioms savo kultūros ir pramogų centrą. Tačiau jos rado labai paprastą išeitį – pradėjo lankytis „ant kalno“. O kas sekė iš to, nesunku ir nuspėti.
Taip, toks paprastas Prano poelgis, trims dienoms visiškai sujaukė mūsų kaimelio gyvenimą.
Ką veikiau aš? Vaikiau iš kiemo vis pasirodantį auksinių rankų ir auksinės gerklės vietinį elektriką Zigmą, pagal pašaukimą akušerį, į ganyklą vedžiodavau baltus arklius, ženklų kalba bendravau su Juočkiu (tiesą sakant visiškai nevaisingi pokalbiai, nes jis tik atkakliai pirštu barbendavo į kamštį), slėpiausi nuo šerno Borios, kuris, matyt, Bronytės paliepimu vis atkakdavo pažiūrėti kaip sekasi susidoroti su užduotimi. Tad nėra ko stebėtis kiek daug meilės, laimės ir džiaugsmo parodžiau tą gižų ankstyvą rytą, Pranui tyliai pravėrus duris.
- Ne, reikia mest, užteks, - išsidrėbė jis ant sofos, nepaaiškindamas ką mesti – alkoholį, biblioteką ar Marytę, - visai sveikatos nėra. Boria buvo?
Uoliai palinksėjau.
- Aišku kad buvo. Žaltys, o ne šernas. Ką gi, - vienu ypu išsriaubė rytinę atšalusią kavą, - laikas dirbt. To sumauto vampyro ieškot. Radai ką nors?
- Tai kad nelabai ir ieškojau, -teko norom nenorom liūdną tiesą pripažinti, -net nežinau kur ir ko ieškot.
- Tai ar nesakiau?
- Ne, iškart pas Marytę pasilikai.
- Ak taip, - pasikasė šeriai apžėlusį smakrą, - ir kas galėjo pagalvot. Tik tu negalvok kad linksminaus.
- Ne ne, - pernelyg išraiškingai papurčiau galvą, - koks ten malonumas bibliotekoj.
- Tai ir aš sakau, - su palengvėjimu atsiduso Pranas, - o viskas daug paprasčiau – ieškosim čigonų. 
Čigonai? Kažkodėl sugebėjau prisiminti tik Vilniaus taborą ir Kalvarijų turgų. Teko man ten lankytis, bet grynai moksliniais tikslais, neprisigalvokit nebūtų dalykų.
- Taigi, visai lengva, - patenkintas šypsojosi Pranas, - pagal „Žinyną“ vampyrai kilę iš Balkanų, o iš ten ir čigonai šiais laikais būriais traukia. Tad viens du – randam juos, trys keturi – čiumpam vampyrą, penki šeši – pristatom Bronytei. Tinka tiek gyvas, tiek nelabai. Paprasta kaip du pirštus...
Ir patenkintas savo paties išmone, išsidrėbė plačiai atmetęs rankas lyg jau vampyras dabar sėdėtų surakintas užgriozdintame rūsyje.
- Ir viskas? Tiesiog taip paprastai atrasim ir surišim? - nors norėjau išrėžti kad jam galvelėje tikrai trūksta šiek tiek košės, nenorėjau Prano įžeisti.
- Taigis. Dar pas Zigmą užsuksim, o paskui ant baltų arklių ir pirmyn.
- Žirgų?
Pranas liūdnai palingavo galva.
- Tu kaime neaugęs? Ne. Žirgas yra žirgas, o arklys tai arklys. Baltų žirgų nebūna.
Nepuoliau ginčytis, nes žinojau kad tai baigsis ilgomis tiradomis, pradedant nuo Adomo ir baigiant branduoline energetika. Pasimokiau kartą.
- Daug namuose sidabro turi? -paklausė, lenkdamas vieną pirštą po kito tarsi kažką skaičiuodamas.
Suklusau. Vertėjo būti atsargiam.
- Gal vienas kitas šaukštelis, - nutaisiau kiek įmanoma labiau susimąsčiusią miną.
- Nešk čionais. Arba ne, nešk pas Zigmą. Ir sidabrinį padėklą prigriebk. Tą, kur tavo bobutė paliko. Ar diedukas. Koks skirtumas žodžiu. Tik nepamiršk.
Viską jis žino, viską jis mato. Nenoromis išspūdinau link namų.


Vardan Zigmo vertėtų nepagailėti kelerių eilučių. Taigi – Zigmas. Pagal išsilavinimą elektrikas, pagal pašaukimą – akušeris. Tad ir lygintuvą pataisydavo, ir veršiuką priimdavo, ir nesuskaičiuojamą daugybę Stonių vaikų ant rankų supęs. Nedidelio ūgio, trumpais žilais plaukais, nuolat paraudusia didele nosimi, o pats, kaip mano bobulė sakydavo- iš kietos mėsos- rodos peilį smeik, o tas ir sulinks. Stiprus kaip jautis, gudrus kaip lapinas. Na gal dėl pastarojo dalyko ir kiek pagrąžinau. Bet labai mažai.
Gyveno jis tolėliau kaimelio, dar keli šimtai žingsnių į šalį ir galėtų savo buveinę vienkiemiu vadinti. Kelią pas jį žinojo visi, tiek mažas, tiek senas. Net ir aš. Dar vienas dalykas kurio nepaminėjau – laisvalaikiu kalvyste užsiimdavo. Tad net nebandęs laužtis į jo pirkią, nudrožiau tiesiai į svirną, iš kurio jau ritosi tiršti dūmų kamuoliai.
Sėdėjo Zigmas ant priekalo ir tarsi nuobodžiaudamas pirštais lankstė vinis, viena ausimi teklausydamas Prano, kuris nutilo vos man pasirodžius.
- Padėklą atnešei?
- Taip taip, bet pažadėk...
Nespėjau pasakyti, kad grąžintų man tą padėklą sveiką ir gyvą, kitaip jo lauks amžinos kančios pragare, jo žarnas šakėmis maišys velniai, o galvą karštu vandeniu degins velniukai, kai padėklas vienu ypu atsidūrė žaizdre ir per kelias akimirkas virto tiesiog sidabrine balute. Paskui jį ten pat nukeliavo šaukšteliai, šakutės, nuo senumo jau pajuodęs sidabrinis arbatinukas, mentelė mėsai, keletas monetų.
- Kaip Bronytė? - perrėkdamas žaizdro ūžimą užriko Zigmas ir atsargiai pradėjo pilstyti sidabrą ir formeles.
- Ai, žinai, - kur kas tyliau atsakė Pranas, -kruta, juda, pluša.
- O Boria? Seniai bemačiau. Sakau, gal tas būrelis...
- Ne ne, Boria vo, - iškėlė riebų nykštį Pranas, - buvo pradingęs, bet vėl atsirado, vėl pačią užkirkino, pilni bulvienojai paršelių dabar. Vienu žodžiu- Boria.
- Taigis. Tataigis.
Sidabras dailiai gulė į formeles, stingo, o paskui, rodos, vos Zigmui pažiūrėjus, tįso ir sukosi tarpusavyje ilgomis gijomis, virsdamas plona ilga grandine.
- Kulipkų?
- Nebūtinai, bet jei liko.
- Liko, kur neliks.
Taip mano bobutės (ar dieduko) sidabrinis padėklas virto ilga grandine ir sidabriniais šratais. Negaliu sakyti, kad liūdėjau, bet ir nesidžiaugiau. Išlydėdamas Zigmas pasiūlė paragauti jo „gerosios karčiosios“, bet net Pranas pabūgo, mandagiai išsisukinėdamas, atseit namuose darbai stovi, vištos nelesintos, o karvė užtrukti baigia. Visas kaimas žinojo, kai kurie net regėjo, kaip Zigmo“ karčioji“ net lietui pliaupiant kuo puikiausiai degdavo, o atskiedus vandeniu buvo galima vietoj benzino į automobilį supilti. Gyventi norisi.



- Pranai, nepyk už tokį klausimą, bet kaip tu tuos čigonus rasi? Ir dar tokius, paskui kuriuos vampyrai slankioja?
Nusišypsojo Pranas plačiai ir atlaidžiai, lyg prieš mokinuką, uždavusį nelabai protingą klausimą mokytojui.
- Balti arkliai, - kilstelėjo skustuką į orą ir pasuko virš galvos.
Balti arkliai. Niekada nepatiko man tie baisūnai. Nė iš tolo anie nepriminė savo labai tolimų giminaičių, mėgstančių obuolį, cukrų ir kartais net riebų rimbą. Šie turėjo aštrius dantis, uodegą, rodos, iš vielos surištą, stambias kanopas, kuriomis akmenis trupindavo ir ne patį geriausią charakterį, bet labai jautrią uoslę. Pranas kartą net sulygino juos su rykliais, kurie kraują užuodžia iš didelio atstumo. Tik šie užuosdavo labai stipriai spiritizuotus gėrimus, jau ramiai teliūskuojančius kokio vargšelio skrandyje. O tada belikdavo tik iškąsti gėrimų mėgėjo bei žinovo skrandį ir pasimaitinti. Abejoti Pranu nedrįsau. Šiais klausimais jis niekada neklysdavo.
O ir pačių arklių visai nesibaidė. Net gi glostydavo jų snukius ir kasydavo raudonas dantenas. Mėgo anie tai. O ir žiurkes išgaudė, sudarydami rimtą konkurenciją Morčiui. Kaip? Geriau neklauskit. Nei manęs, nei Prano, nes tai istorija, dar keistesnė nei šioji.
Tad tie Balti Arkliai ir turėjo mums padėti surasti čigonus, tiksliau – vampyrus. Sąsajų tarp visų trijų neradau. Tačiau Pranas tuo buvo tvirtai įsitikinęs.
Pabalnojo juos abu ir atvedė prie pat langų. Kai į mane dėbtelėjo kraujo raudonumo akys, iš tos baimės vos po stalu nepalindau. Pranas tik kikeno ir glostė vieno sprandą.
- Einam, ar taip ir sėdėsi?
- Kur?
- Kaži kur. Josim pas čigonus. Tu ant Baltuko, aš ant Pieniaus.
Arklys, pavadintas Baltuku vėl dėbtelėjo į mane ir sukaleno savo aštriais dantimis. Nusprendžiau šįkart būti tvirtas ir ryžtingas. Man gi dar vaikus užaugint, medį pasodint.
- Pranai, aš pasiliksiu. Tu papasakosi paskui.
Arkliai ir Pranas vienu kartu pažiūrėjo į mane, tik pastarasis nekaleno dantimis. Turiu pripažinti kad tiek vaizdas, tiek garsas mane erzino iki pasiutimo. Ir gąsdino. Gal net labiau gąsdino nei erzino.
- A pasiūtai? Po visko, ką patyrėm, po Velnių turgaus, kaukų urvų ir milžino Anupro? Ir dabar sakai pasiliksiąs? Juk čia tiesiog pasivaikščiojimas. Lengvas piknikas. Bakst ir viskas.
Ir tai man sakė žmogus, sėdintis ant plikos balto arklio nugaros, pečius apsivijęs sidabrine grandine, po pažastimi laikantis mažos patrankos dydžio šautuvą neišpasakytai plačiomis žiotimis ir pasikabinęs česnakų pynę ant kaklo.
Baltukas atsirėmė į pirkos šoną ir sienos pavojingai sulingavo.
- Ne, Pranai, nepyk. Va, Juočkį pasiimk.
Stiklainyje tupintis velniukas džiaugsmingai šoktelėjo ir akyse sužibo viltis. Pranas parodė anam špygą ir vėl mostelėjo man.
- Nebūk lepšis. Pirmyn.
Nenoromis išslinkau į lauką ir nepatikliai dėbtelėjau į Baltuką. Bent jau dantimis nebekaleno. Net gi priklaupė ant priekinių kojų kad man patogiau būrų užsikabaroti ant slidžios nugaros.
- Kitas reikalas, - pagyrė Pranas, - na, Baltuk, Pieniau, ieškot, - ir nusviedė ant žemės mažą aukso luitelį. Čigonų auksas- taip vadino tą plytelę.
Pienius palenkė galvą, lyžtelėjo Čigonų Auksą, pakarpė ausimis ir tada tiesiog prarijo, džiaugsmingai vykstelėdamas uodega.
O tada arkliai pasileido taip, kaip nelėktų joks žirgas, nors tu jam šonus botagu iki mėsos nudaužyk.
Negaliu pasakyti kiek dienų ir naktų mes taip jojom. Saulė su mėnuliu taip greitai  prabėgdavo dangumi kad ir suvokti nesuspėdavai. Tačiau nei alkis nei nuovargis nekankino, lyg visas jėgas gautum iš arklio, kaip medis iš žemės.
Net kai sustojom nedidelėje proskynoje, apsuptoje kreivų beržų ir keletos pušų, nebūčiau galėjęs tvirtai pasakyt – prabėgo tik vienas mirksnis ar ištisas gyvenimas. Va tau ir balti arkliai.
Pieniaus kaklą išvagojo įsitempusių raumenų gurvuoliai ir jis atrijo aukso luitelį.
- Šaunuolis, - pagyrė Pranas arklį, - o tu ko sėdi? Eime.
- Kur? - apsidariau, ieškodamas bent mažyčio čigonų taboro pėdsako, bet vien medžiai, aukšta žolė, purvinas vanduo ir vos įžiūrimas takelis, matyt grybautojų pramintas. Tokiam beržyne raudonikius tik spėk rinkt, o jei pušyne pavaikščiosi...
- Tu ten sėdėti susiruošei ar ką?
- Sakei kad galėsiu tik pažiūrėti, - priminiau pažadą. Arklio nugara dabar atrodė esanti pati saugiausia vieta pasaulyje ir nuo jos ropštis visai neturėjau noro.
- Tai ir pažiūrėsi iš šono, rankų galėsi nesitepti, - pažadėjo Pranas ir nutempė mane nuo baltos nugaros taip lengvai lyg pusmaišiu tebūčiau. Štai tau ir tikras draugas, bendražygis. Ir dar be viso to įbruko man į rankas savo šautuvą.
Baltukas vėl sukaleno dantimis tiesiai prie pat mano ausies ir daugiau nebeliko jokių klausimų – ar noriu pasilikti su šiais gyvūnais, ar sekti paskui Praną. Slydinėdamas ant pernykščių lapu ir prikritusių kankorėžių nušlepsėjau jau įmintais pėdsakais.
Pranas veržliai lyg pėdsekys šuo brovėsi mišku, brisdamas kemsynais, laužydamas žemai palinkusias medžių šakas, spardydamas kankorėžius ir ežiukus, braukdamas voratinklius nuo veido, traiškydamas jo kietos odos neįkandančius uodus. Ir visa tai darė be galo triukšmingai.
- Vampyrai iš prigimties labai prastai girdi, - lyg atspėjęs mano mintis ant viso miško užbaubė Pranas, permesdamas sidabrinę grandinę ant kitos rankos, - užtat uoslė kaip Baltuko.
Bent jau tapo aiškiau kodėl jis plikomis rankomis laužė kadagius ir visai nesibodėjo smulkių aštrių šakelių, braižančių jam veidą. Jei norėjo tapti gyvu masalu, prašom. Širdyje pajutau net šiltą dėkingumą kad tas baisingai didelis ir sunkus šautuvas dabar mano rankose. Meiliai paglosčiau blizgantį vamzdį, pirštu perbraukiau metalines vinis buožėje.
- Pranai, - pagaliau atsitokėjau, vartydamas šautuvą rankoje, - pala, taigi jis per vamzdį užtaisomas.
- Aha, - atsakė Pranas, pūstelėdamas aplink nosį besisukantį uodą taip stipriai, kad tas vartydamasis tėškėsi į medį.
- Užtaisytas?
- Nelabai. Štai.
Ir mestelėjo man nedidelį krepšelį su paraku, kamščiais ir sidabriniais šratais.
- Tai kad aš...
Nespėjau išsakyti, kad tokio šautuvo užtaisymo metodiką suprantu grynai teoriškai, kai Pranas tūptelėjo, paskui save tempdamas ir mane.
Sutilindžiavo varpeliai, sužvengė žirgai, nuskambėjo daina ir taku, kur kas giliau miške, lėtai prariedėjo vežimas, traukiamas perkarusių kuinų ir vadaliojamas smulkaus čigono vešliais plačiais ūsais. Šalia sėdėjo jo pačia – stambi moteriškė raudonu kaip burokas veidu, iš tentu aptraukto vežimo sklido vaikų balsai. O jau triukšmas, o jau dainos. Praną šimtus kartus lenkė. Jis gi į mane pašaipiai dėbtelėjo, atseit - „žiūrėk kas teisus“ ir išskleidė grandinę.
- Kaip jį užtaisyt? - pakračiau šautuvą. Jei jau dėl čigonų neklydo, vampyrus irgi norėčiau sutikti kur kas geriau pasiruošęs, o jei įmanoma – savo namuos kur nors tamsioje spintoje, rakinamoj iš vidaus.
- Ššš. Girdi?
Sausą pušį kaleno genys, tilo tolstančių čigonų keliamas triukšmas, garsiai urzgė pilvas. Kad taip dabar sumuštinį kokį. Viltingai apsidairiau. Grybukas, mėlynės irgi tiktų. Praslinko dar keletas ilgų minučių, Pranas dar labiau sunerimo. Atsistojo, apsidairė ir pasikrapštė pakaušį. Paspyrė kankorėžį. Nieko.
- Nesuprantu, o kur?..
Ir tada jis dingo.  Bent taip pasirodė iš pradžių. Iš tikrųjų tai jį kelis metrus į šoną nubloškė tamsus dūmų kamuolys ir giliai įmurkdė į kemsynę.
- Va kur tu, - linksmai suurzgė Pranas ir tuoj pat vėl užriko, - draskos bjaurybė. Sigi... pagalbos.
Vis spoksojau, gerai nesuvokdamas ką matau. Tai rodės kad virš Prano kabo dūmų kamuolys, tai tariausi regintis nasrus, tįstančius link jo gerklės, kartais šmėkštelėdavo spalvoti rūbai, o kartais žvynais padengta oda.
- Sigi! - jau kur kas reikliau šūktelėjo Pranas, kad ir su kuo jis ten galynėjosi.
Turiu prisipažinti esąs nelabai drąsus. Ne man tie artimi kontaktai, galynėjimaisi su meškomis ar rankų lenkimas su velniais.
Praplėšiau vieną parako ryšulėlį ir subėriau juodas kruopele ir plačias žiotis. Mažokai. Subėriau dar, pakračiau šautuvą. Kur kas geriau. Įgrūdau popierinį kamštį, subėriau sidabrinius šratus, ant viršaus dar vienas kamštis. Kaip iš vadovėlio. Iš to malonumo net nusišypsojau. Nieko keisto, kad Pranas mėgo tokias senienas.
- Sigi?!
- Pranai! -atsišaukiau, tačiau neiššoviau.
Kur čia šausi, kai neaišku kur Pranas, kur ta būtybė. Tik kaliošai iš po dūmų kamuolio tešvietė.
Kaip jau minėjau – turėjo jis jėgos kaip geras jautis ar Zigmas. Tad ir dabar nubloškė jis vampyrą nuo savęs ir atšoko.
Spūstelėjau nuleistuką ir šautuvas driokstelėjo. Bet driokstelėjo taip, kad šautuvo vamzdis išlakstė skutais į šalis, aš pats nuskriejau į krūmus, o vampyras ir cyptelėti nespėjo sudraskytas sidabrinių šratų.
Miške trumpam nutilo paukščiai ir vėl puolė vienas už kitą garsiau čirškėti.
- Gyvas? - virš manęs palinko sudraskytas Prano veidas.
- Gyvas. Turbūt.
Trūktelėjo jis mane už rankų ir pastatė ant dar virpančių kojų.
- Urodas, - žiebė man sprigtą į kaktą, - tokį šautuvą sugadinai.
Gailiai žvilgtelėjau į buožę ir dalį vamzdžio. Kur dingo likusioji dalis ir pats nebūčiau pasakęs.
- Niekur neįkando? Parašyta buvo, kad nuo įkandimo susuka stipri diarėja. Tris dienas nuo puodo atsikelti negali.
Apsičiupinėjo jis save atidžiai, net į kelnių turinį žvilgtelėjo ir pagaliau nusišypsojo.
- Sakiau kad bus lengva. Bakst ir viskas.
Net ir aš nusišypsojau. O gi tikrai lengva.




- Čia... kas? - Bronytė kiek abejodama žvilgtelėjo į maišo turinį.
- Vampyras. Kaip tarėmės, - didžiuodamasis atrėžė Pranas ir mirktelėjo man, - darbelis ne iš lengvųjų, pati supranti.
- Mėsos muštinis į vampyrą panašesnis, nei šis faršas.
- Tik jau nereikia, - užprotestavo Pranas, - tikrinau – širdis, kepenys, blužnis yra, tai ko dar nori?
- Gerai jau gerai, - Bronytė užrišo maišą, aplink jau kurį besilaižydamas sukinėjosi vienas iš daugybės juodų katinų, - truputį gyvesnio tikėjausi.
- Taip jau būna, - visai ramiai atkirto Pranas, - o dėl atlygio...
- Pervedžiau į sąskaitą.
- Kokią sąskaitą?
- Tavo, banko.
- Tai kad artimiausias bankomatas mieste, - susiraukė Pranas.
- Taip jau būna, - atsakė Bronytė, išsišiepdama ligi ausų, - Praneli, taip jau būna. Atvesi gyvą vampyrą, žiūrėsim.
Pranas be atsikvėpimo išpyškino ką manantis apie gyvus ir negyvus vampyrus ir garsiai trinktelėjęs durimis išėjo.
- Nieko, nusiramins. Gal sūrio su uogiene nori?
Gūžtelėjau pečiais. Kodėl gi ne. Pėsti atėjom, pėsčias ir pareisiu.
Durys prasivėrė tiek, kad tilptų stambus Prano kumštis.
- Bronyt, mūsų draugystei galas.
- Gersi?
- Ką gersiu? - durys atsivėrė tiek kad ir Prano galva tilpo.
- Arbatą. Klausiu- arbatos ar gersi.
- Bronyt! - susiraukė Pranas.
Tačiau pasiliko. Kur čia nepasiliksi jei Bronytė siūlo. Visi tą žino. O ir ne toks Pranas įpykęs buvo. Taip, labiau dėl vaizdo. O ir aš pasilikau norėdamas vėl tą jauną mergelę išvysti. Deja. Mus linksmino tik Bronytės anekdotai, Borios kriuksėjimas ir kelios juodos katės.


Ryte mane pažadino ne ankstyvas gaidžio, kuris seniai kirvio prašėsi, giedojimas, ne šunų kaukimas, net ne burzgiantis senas kaip pasaulis traktorius, o varpelių skambesys, žirgų žvengimas ir dainos.
Durys atsilapojo kur kas plačiau nei tam sutvertos buvo ir į vidų įvirto smulkus, bet griausmingo balso ir vešlių ūsų savininkas, pats tikrų tikriausias čigonas. Pripuolė, apkabino mane, pakštelėjo į vieną žandą, į kitą, uždainavo trumpą posmelį, nusikvatojo, kaukštelėjo kaustytų batų kulnimis į grindis.
Pranas, išlindęs iš kamaros, taip ir liko išsižiojęs. Čigonas dar labiau išsišiepė, persibraukė ūsus ir apkabino Praną, kažką murmėdamas sava kalba. Pro duris įvirto ir jo pati, nešina iškart keturiais ąsočiais, aukštos išlakios dukros – kuri margą staltiesę užmetė ant stalo, kuri mėsos dubenį pastatė, o kita duonos kepalą, maži berniukai tempė iš vežimo vaisius ir daržoves. Vienas du ir pirkia virto kuo puikiausiai pokylių sale. Čigonas pasodino Praną galugaly, mane įbruko tarp dviejų stipriai besišypsančių dukrų ir iškėlė jau pripiltą stiklinę garsiai kalbėdamas ir vis šūktelėdamas. Kažkuris jo sūnų kieme jau žagarus tempė, laužą kurti ketino, kitas gi avinui po kaklu peilį kišo.
Nors man kąsnis burnoj strigo, Pranas gi greitai prisitaikė prie tokių netikėtų staigmenų. Valgydina, girdo, tai ir gerai. Kartu su čigonu traukė dainas, kiekvienas savo kalba, juokėsi, kvatojo už pilvų susiėmę. O ištaikęs laisvesnę akimirką man šnibžtelėjo:
- Matyt tas vampyras jiems įgrisęs buvo, kad taip džiaugiasi. Gerą darbą padarėm, - net susigraudeno.
Ką čia susigraudeno, apsiverkė net kai čigonas iškilmingai įteikė jam aštrų durklą dailiose makštyse ir išrėžė ilgą didingai skambančią kalbą.
Stiklinės ir lėkštės greitai ištuštėjo, o stambioji čigono pačia vis kumštelėdavo vyrui į pašonę, kol tas pagaliau vėl persibraukė savo ūsus ir kažko paklausė Prano, dairydamasis po visą pirkią. Vieną, antrą kartą. Pirmą kartan nuo pat ryto stojo nejauki tyla.
- Einam, - patyliukais šnibžtelėjo man Pranas, - žinau kas jų balbatones supranta.
Atsiprašė jis čigono, ženklais rodydamas kad tuoj grįš ir vėl nušvito tas smulkus bet griausmingo balso žmogelytis.
Pranas nukėblino tiesiai prie kitame kambaryje ant stalo stovinčio stiklainio su Juočkiu.
- Nori paėst, išgert?
Velniukas nepatikliai nužvelgė Praną ir abejodamas pasikasė tarpuragį.
- Čigonų kalbą juk supranti? Gausi paėst, išgert, bet paskui atgal į stiklainį. Sutarėm? -pamojavo virvele su ant jos pamautu akmenuku, primenančiu kulką.
Velniukas pasiraukė pasiraukė, bet pagaliau linktelėjo.
- Bet man be jokių pokštų, - perspėjo Pranas ir atkimšo stiklainį.
Pliūptelėjo juodas dūmų kamuolys, sumirguliavo lyg sidabru dengtas ir virto stotingu dailiu jaunuoliu juodais rūbais, auliniais batais ir marga kepure ant galvos.
- Pranuk, - šūktelėjo Juočkis, apkabindamas Praną ir lyg netyčia timptelėdama už pakabuko.
- Bus tau, -virvele su kulkos pavidalo akmenuku dingo plačioje Prano kišenėje, - antrą kartą nebepavyks.
- Pabandžiau bent, - be mažiausio apgailestavimo atrėžė Juočkis, - kur tas tavo čigonas. Stiklainyje tiek pratūpėjęs net anų nevidonų pasiilgsti.
Juočkis koja spirtelėjo duris ir įžengę į kambarį, plačiai išskėtęs rankas ir dar platesne šypsena. O kad užgiedojo, subalbatavo, čigonas iškart išsišiepė, šalia pasodino ir sutarškėjo abu kaip šarkos.
Ilgai jiedu šnekėjos, savo kalbą paįvairindami gestais ir šūktelėjimais.
Pagaliau Juočkis nusikvatojo, paplojo čigonui per petį ir atsistojo.
- Na, Pranai, aš atgal į stiklainį. O tu jau sukis kaip išmanai. Gal kartu nori? - išsišiepė iki ausų.
- Ko jis nori? Sakyk ačiū, bet nesunku mums, žmonės esam dori, visada pasiryžę padėti, - su lengvu patosu atsakė Pranas, atsistodamas ir keldamas stiklinę.
- Ką padėti?
- Sakyk – ačiū už vaišes ir dovanas, - Pranas padėjo ranką nejudančiam čigonui ant peties, - jei tik ko reiks, visada prašom.
- Tai kad čia ne padėka, Pranai, - šiepėsi Juočkis, - o tavo vestuvės.
- Vestuvės, - sumirksėjo Pranas ir iš to netikėtumo atsisėdo.
- Čigono dukrą tai pagrobei pagal visas jų tradicijas. Tris dienas pralaukė kaip dera, o dabar kelia vestuvių puotą. Tik klausia kur jaunoji.
Juočkis nusilenkė dar kartą ir dingo, tik išgirdau kaip pokštelėjo kamštis, užkimšdamas stiklainį iš vidaus.
Ne gi dabar ir pasakysi, kad jaunoji, muštos mėsos pavidalu, guli maiše Bronytės troboj. Ką ten supaisysi miške kas ir kaip. Viena dukrų nusišypsojo, man žvilgtelėjus į ją, ir galėjau prisiekti kad tarp lūpų kyšo gana ilgos ir smailios iltys. 
Ilgesingai nužvelgiau tolumoje pievoje besiganantį Baltuką. Kad taip dabar sėdus į balną ir išjojus. Labai toli. Bet mane atgal prie suolo jau spaudė čigono dukros, o ir pats čigonas tvirtai laikė Praną už riešo, vis reiklesniu balsu burbėdamas sava kalba.
O kas buvo toliau?
Galėčiau pasakoti kaip didvyriškai mes kovėmės su tais demonais, kaip mojavom peiliais, kirviais ir taburėtėmis, kaip dangus su žeme maišėsi, o miškai vaitojo nuo plūstančio kraujo. Tiek galėčiau pripasakoti.
Jei tik tai būtų tiesa.
Žinoma, galiu papasakoti, kaip paaiškėjo, jog Juočkis iš tikrųjų tik pajuokavo, pripasakojo čigonui visokių kvailysčių, tad ir supyko vargšas, kad jo iškeltą puotą taip iškoneveikė.
Užteks žinoti – tai buvo Prano paskutinė medžioklė. Supraskit kaip norit.