skaičiau voneguto tralfamadorus ir mane kankino pagonys

aš išmaniau apie kompoziciją
buvau beveik įsitikinusi
kad tai ką darau bus suprasta
o man atleista
už tą negrabų potėpį
už alų išlaistytą prie jūros

jam rūpėjo tik šokti
kaip pamišusiam statyti
miške aukurus
ir laukti kol juos nugriaus
krikščionys arba vandalai
o aš
buvau įsipareigojusi
kviesti vaidilutes
aukoti jų nekaltą
provokuojantį šūkčiojimą
dievui, kuris kitame paveiksle

taip gimė šlykštus potėpis
dėl kurio man gėda
dėl kurio sutinku
toliau vaikščioti nuleidusi
galvą į savo batus
o juose
apsimesti
jog matau visą pasaulį

buvau filmas
į kurį nepateko vaidilutės ir
dievas
rodžiau visiems horizontą
ir puikią kompoziciją

meine kampf -
šaukia vaidilutė
pakeliu akis -
kaip galiu netikėti