Jeigu į praeitį sugrįžčiau, aš vėl tave įsimylėčiau,
Aš nerašyčiau taip grėsmingai, aš nekalbėčiau, o tylėčiau,
Aš dedikuočiau tau žvaigždes ir naktį krentančias kometas
Juodžiausiu rašalu ant lapo nepripažintasis estetas
Atranda formules raidžių alchemikas staiga nutyla
Ir jeigu man nebeatleidai, tegul jisai tau neša tylą
Ištrink mane iš savo vyzdžių tarsi juose manęs nebuvo,
Tarsi tiek kartų mes suklydom, tarsi tikėjimas – jis žuvo
Su liūdesiu šiltu veide aš prisiminsiu, kaip juokeisi,
Tu visad liksi glėbyje, nors aš žinojau, kad išeisi,
Ir jeigu šiąnakt aš suklupsiu, tegul šviesa tave apgaubia,
Tegul tau šypsosi vaikai, tegul tamsa tavęs nesmaugia,
Kai mano laiškas pasibaigs, kai nebeliks daugiau eilučių,
Jį laiko kapsulėj užkasiu, neberašysiu tau žinučių
Ramybė glosto mano veidą ir kartais aš šiek tiek laimingas,
Saldu, kartu, stipru, gilu; didžioji meile, šiąnakt sninga…
wride, tu teisus. Paskutinėje strofoje begėdiškai plagijuojamas G. Reklaitis, kad ir kas jis būtų. Tačiau dar begėdiškesnė situacija su likusiais posmeliais. Visi jie ciniškai nupisti nuo Maironio, kad ir koks tragiškas jis būtų.
kol perskaičiau iki pabaigos, įsitikinau, kad iš tiesų telikę žodžiai... Kam tada visa tai? ne apie meilę juk daina. Tada - asmeninės istorijos atgarsis tik. Jei ką, nepykit, kiekvienas savaip....