Mėnulio spindesy

Kai nubundu aš naktį,
vilko akimis,
ir pamiškėj
prie savo guolio šildaus:
ta kerinti,
tyli lemtis -
žvaigždėm vidurnaktį
pavirsta.

Rasos takais,
mėnulio spindesy,
basom,
kaip žmonės,
juda slėniais.

Visi kartu,
tik dabarty,
ir nebūtin
išskridę spėriai.

Iki aušros,
pabūki su manim:
paliesk,
pamilk
ir tik tada,
išeiki.

Pavirsk gėle, ir
žydinčia širdim,
iš ryto,
iš dangaus
kaskart
mane
surinki.

2015. 11. 22