buvimas

kas vakarą mintys
vingiuoja į kelią
išvaikščioja žemę
ieškodamos tavęs

su krentančiom snaigėm
lyjančiu vandeniu
kas dieną sugrįžta
ir švelniai geria
pilkąsias ląsteles

įausdamos tai ko neturiu
sudėjusios lašėjimą į taktą
lediniais pirštais aš šilumą semiu
iš tavo rankų

man tyliai šnabžda
prabėgusios dienos
pabiręs laikas
raudonom ašarom
buvimą piešiu