Į dėžę 2

Sakykim išnyks sąlyčio paviršiai,
Kuriais vaikščiojau per pilnatį
Ir žuvys pačios lips į tinklus,
Kai aušros plėšys naktį paryčiais.
Visi dėsniai bemat taps besvoriai
Ir obuolys nuo obels kris tūkstančius metų
Kol galiausiai apsigalvos ir liks kabėt.
Kaštonai, įaugę į kraują, leis pumpurus
Plaučiuose gruodį dar gesina ruduo.
Atmintis išdavikė juokės iš mūsų artumo
Prisiminimai kartojas be jokių tabu.
Man sakė, mirtis tamsi kaip kapo žemės,
Kuriomis užpils akis
Ir dabartis, amžinas pasirodymas prieš save ir kitus,
Baigsis ritmingu dungsėjimu į karsto dangtį.
Jokių aplodismentų.
Mano sienos - tavo kalėjimas.
Bus šventadieniai kartą savaitėj
Ir malda, įstrigus vargonuose,
Kurių nevalys net kunigas.


Pavydžiu tiems, kas laiką skaičiuoja sekundėm.
Be tavęs dabartis tik mažytis fragmentas.