Kokia buvai tada, kai dar buvai žalia,
ir puošnios gėlės pievose žydėjo?
Kaip jos kvepėjo? Ir kodėl žiema buvo balta?
Kada ir kur Tu, Žeme, savo būtį išlydėjai?
Kokia buvai tada, kai džiaugėsi žmogus,
ar biro ašara ir Siela jam skaudėjo?
Ir ką Tau būrė žvaigždėmis dangus,
kai balto jazmino žiedais lietus šnarėjo?
Kokia buvai tada, kai basomis rasa
ji meilę pasitikt aušroj skubėjo?
Koks pirmas bučinys? Kokia kalba
širdis švelnumą tyliai jam kalbėjo?
Kokia buvai tada, kai krykštavo sūnus
toks panašus į savo mamą, tėtį.
Ir rodės – Žemėj visada taip bus...
....
Žmogus Jos neišsaugojo...
O ir nėra kam Jos gailėtis...
2015-11-27