Rašyk
Eilės (75661)
Fantastika (2217)
Esė (1518)
Proza (10667)
Vaikams (2559)
Slam (50)
English (1166)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Juodųjų gnomų karaliaus rūmuose viešpatavo tyla. Tik gerai įsiklausius galėjai išgirsti tylius dvariškių pokalbius arba greitais žingsniais lekiančius pasiuntinius. Karalius sėdėjo apsuptas karo vadų, žemių valdytojų, patarėjų, vyriausiojo žynio.
– Kaip, – prabilo valdovas, – nugalėti tą, kuris nugalėjo elfus, pavergė žmones? Kaip kovoti su Blogiu
– Jūsų Didenybe, – kreipėsi į karalius į vyriausiasis žynys, – neužmirškite, mums padeda Deivė. Smorgas bus sunaikintas.
– Mes negalime laukti, – prabilo šiaurinių žemių valdytojas A'garas, – Deivės jėgos senka. Mano žemes niokoja trakonai. Deivė juos ištrėmė į Ugnikalnių žemę, bet jie grįžo. Prakeiksmas išnyko. Privalome panaudoti Raudonuosius gnomus.
– Jūsų Didenybe, – kildamas iš vietos prabilo vyriausiasis žynys, – mes negalime panaudoti Raudonuosius gnomus. Planetoje klestėjo didžios civilizacijos. Dabar iš jų belikę tik likučiai. Visos gyvybės formos sugyveno taikiai. Tačiau atsirado tokių, kurie troško valdžios. Planetoje buvo uždrausta Juodoji magija, bet tie padarai ją naudojo savo tikslams. Jie nuėjo dar toliau ir pradėjo eksperimentuoti savo kūnais. Planetos Taryba per vėlai sureagavo. Buvo bandoma su jais derėtis, bet jie nesiderėjo. Jie pareikalavo valdžios. Taryba nesutiko. Tie padarai, o tiksliau – mūsų gentainiai, pasivadinę Raudonaisiais gnomais, pradėjo terorizuoti planetos gyventojus. Jis sukiršino visas rases. Planetoje siautėjo karas. Karas truko porą amžių. Planeta virto dykviete. Be saiko naudodami juodąją magiją ir naikindami planetą, Raudonieji gnomai pažadino Drakonus. Drakonai buvo planetos saugotojai. Išvydę beveik sunaikintą planetą, jie užsirūstino. Pakilę iš planetos gelmių, pradėjo persekioti gnomus. Raudonieji gnomai buvo nugalėti. Jie buvo prakeikti ir palaidoti gyvi. Mus palaiko Deivė, bet jeigu panaudosime Raudonuosius gnomus – Deivė mus prakeiks. Siūlau sušaukti Didįjį susirinkimą ir suvienyti visas rases.
– Keliaukite, – kreipėsi karalius į priekį išėjusį žygūną, – į visas karalystes ir šaukite visus į Didįjį susirinkimą.
Karalius pakėlė dešinę ranką prie kaktos ir nulenkė galvą. Visi pakilo, nusilenkdami karaliui, prie dešinio peties pridėdami tris pirštus, ir išėjo iš salės.
Valdovas liko vienas. Sunki atsakomybės našta užgulė jo pečius. Jis pajuto viduje tvyrančią tuštumą. Karalius užsidengė veidą.
„Atrodo, tau nepatiko mano puolimas“, – nuskambėjo svetimos ledinės mintys karaliaus galvoje.
„Ko tau reikia iš manęs? “
„Tarnauk man“, – nuskambėjo įsakmus Smorgo balsas.
– Niekada! – sušuko karalius. – Tu pralaimėjai. Pabrukai uodegą, kai Deivė parodė galią.
„Dar nepralaimėjau. Stebėk savo ateitį“, – pasigirdo mintis ir staigiai dingo.
Karalius stovėjo ant kaulų: vieni – akinančiai balti, kiti – skleidžiantys šlykštų mirties kvapą, sklindantį iš nukarusių mėsos likučių, kuriuose matėsi balti kirminai. Virš galvos skraidė grifai.
„Tai tavo ir visų taviškių ateitis. Tu negali priešintis ir negali pabėgti. Tu gali mirti“, – paskutinį sykį blykstelėjo ledinė mintis.
Taertas atsimerkė – salėje buvo ramu, tik rausvos magiškos ugnies šviesos neramiai blykčiojo, tarsi šokdamos paslaptingą šokį. Karalius norėjo kviesti vyriausiąjį žynį, tačiau tuo metu prieš jo akis pasirodė baltas veidas sustingusiomis ledinėmis akimis.
„Hartopkas, – pagalvojo karalius bandydamas lenktis, – pirmasis juodųjų gnomų karalius, didysis gnomų protėvis. Legendos jį vadina paprasčiau – Senoliu, kuris paprastai pasirodydavo norėdamas įspėti apie gresiančias nelaimes. “
„Vaikeli, – gnomas išgirdo ramias Senolio mintis, – Blogis, kuris nori tave užvaldyti, yra pažeidžiamas. Ateis laikas ir tu nugalėsi. “
Regėjimas dingo. Karalių iš apmąstymų pažadino beldimas į duris.
– Valdove, – nusilenkdamas prabilo šnipas, – su jumis nori susitikti elfas. Tiksliau…
Į salę įžengė aukštas elfas.
– Atvykau padėti kovoti su Blogiu, – prabilo elfų karalius Teodoras Išmintingasis.
****
Šiaurinių žemių valdytojas A'garas išėjo iš rūmų ir lydimas asmens sargybinių nuėjo į miestą. Jis troško kuo greičiau pamiršti pokalbį su karaliumi ir iš širdies pasilinksminti. A'garas įžengė į smuklę ir pamatė prabangiais drabužiais apsirengusius miestelėnus, kuriuos akylai saugojo asmens sargybiniai; kaimiečius, kurie pardavę savo gaminius užsuko išmaukti bokalą alaus. Tarp įkaušusių gnomų šmirinėjo valkatos ir kaulijo pinigų.
Netrukus pamatė gnomę, sėdinčią prie lango ir žiūrinčią į jį. Šiaurinių žemių valdytojus pastebėjo, kad ji mirktelėjo. Pačios kojos atnešė A'garą prie gnomės. Ji užvaldė valdytoją, nors jos veidas skendėjo tamsoje. Jis atsisėdo šalia.
– Mano vardas A'garas, – iškilmingai paskelbė, – esu šiaurinių žemių valdytojas. Karaliaus patarėjas. Karalius šaukią Didįjį susirinkimą.
– Įdomu, – susimąstė gnomė ir prislinko arčiau jo ir pabučiavo į lūpas.
A'garas karštai atsakė į bučinį. Gnomė apkabino jį.
„Tu lydėsi karalių į Didįjį susirinkimą. Ar supratai? ” Smorgas įdėmiai stebėjo, ar gnomas pasipriešins. Šiaurinių žemių valdytojo akys buvo apsiblaususios, bereikšmiu žvilgsniu žiūrėjo į vieną tašką. Jis buvo visiškoje juodojo burtininko valioje ir nemėgino priešintis. „Eik. ”
*****
Pirmasis į Didįjį susirinkimą atvyko gnomų karalius. Jis, pagal nerašytas planetos taisykles, turėjo sutikti delegatus. Gnomas susimąstė– senovinėse legendose kalbama, kad paskutinį sykį jis buvo šaukiamas prieš dešimtis tūkstančių vasarų, kai planetoje siautėjo Raudonieji gnomai.
Tais senais laikais planetą valdė Planetos taryba, sudaryta iš kiekvieno tautos atstovo. Taryboje didžiausią įtaką turėjo elfai, troliai, žmonės ir juodieji gnomai, kitos tautos turėjo paklusti Tarybos sprendimams. Buvo sušauktas Didysis susirinkimas, kuriame buvo nutarta kreiptis pagalbos į Planetos sargus.
Iš apmąstymų karalių pažadino priėjęs šiaurinių žemių valdytojas.
– Valdove, delegacijos jau renkasi.
A'garas pasitraukė į tolimiausią kamputį. Kramtydamas lūpas, jis iš visų jėgų stengėsi sulaikyti drebančias rankas. Užsitraukė dar labiau gobtuvą ir paslėpė veidą. Smorgas laukė susirinkimo pradžios.
Buvo vėlyva popietė, kai į Didįjį susirinkimą ėmė rinktis nykštukų, trolių, raganų, kaukų, barzdukų, fėjų, laumių karalių vadovaujamos delegacijos.  Valdovai prieidavo prie juodųjų gnomų karaliaus ir pareikšdavo pagarbą. Ši ceremonija truko iki vėlyvo vakaro. Paskutinis atvyko elfų karalius Teodoras Išmintingasis.
– Mano mielieji, – prabilo elfų karalius Teodoras Išmintingasis, – mano karalystė sunaikinta. Tauta pavergta, bet aš gyvas ir kviečiu stoti į kovą su Blogiu.
Jis lėtai apžvelgė susirinkusiuosius. Akimirką jo akys stabtelėjo prie A'garo. Jam pasirodė, kad pastebėjo keistą švytėjimą, bet jis dingo. Po to akys nukrypo toliau. Susirinkusieji laukė, kada jis tęs toliau. A'garas iš šiaurinių žemių sudrebėjo. Jo priešas gyvas ir dar labiau pasislėpė tamsoje.
– Drakonai pažadinti.
Šis pareiškimas sukėlė šurmulį tarp susirinkusiųjų, nes Drakonai paskutinį kartą buvo pažadinti prieš tūkstantį metų, kai planetoje siautėjo juodoji magija.
– Mes, – elfų karaliaus balsas tapo ryžtingesnis, –privalome susivienyti ir sunaikinti Blogį. Drakonų pagalbos sulauksime, jeigu būsime vieningi.
****
Žiema į Mataropo planetą atėjo staiga. Prieš kelias dienas žaliavo medžiai, šniokštė galingos upės, sirpo raudonos uogos, bet naktį viskas pasikeitė: žemę užklojo storas sniego sluoksnis, užšalo upės. Taertas, juodųjų gnomų karalius, pabudo iš neramaus miego  išvydo pro pilies langą apsnigtus medžius ir lėtai krintančias snaiges. Saulei pašvietus, sniegas žaižaravo. Iš šios baltos karalystės išsiskyrė pilies sargybiniai dėvintis raudonos spalvos šarvus. Raudoni šarvai su auksinėmis rožėmis atrodė tarsi nedideli laužai didelėje ledinėje dykumoje. Valdovas apsirengė ir išėjo į kiemą. Rūmai dar miegojo ir tik sargybiniai stovėjo budrūs, pasirengę atremti priešo atakas. Išvydę valdovą, atidavė pagarbą, ir jų žvilgsniai nukrypo į tolį.
A'garas, šiaurinių žemių valdytojas, pabudo išpiltas šalto prakaito. Atsikėlė ir nuėjo atidaryti lango. Šiaurinių žemių valdytojas atrodė nepasikeitęs. Toks pat apkūnus, žilstelėjęs ir ir be gyvybės akyse.  Kieme išvydo valdovą. Juodasis magas, tūnodamas šiaurinių žemių valdytojo kūne, pakėlė ranką ir nukreipė rūstų žvilgsnį į valdovą. Snaigės, iki tol ramiai kritusios, ėmė suktis it pašėlusios, neleisdamos karaliui matyti. Šaltas vėjas smogė jam į veidą, ir pajutęs skausmą, jis nuleido ranką, saugojusį veidą nuo sniego. Tarsi pagal įsakymą naujas gūsis drėbė sniegą tiesiai į veidą ir karalius pajuto šaltą, juodą ir kaustantį mirties artėjimą. Sargybiniai puolė valdovui į pagalbą, tačiau vėjas, laikinai palikęs Taertą` ramybėje, privertė sargybinius atsitraukti. Sargybos kapitonas išsiėmė strėlę su ugnies kristalu ir iššovė į viršų. Po kiek laiko virš pilies išsiskleidė baltos ugnies puokštė, skelbdama pavojų ir kviesdama visus karius kuo skubiau rinktis. Kapitonas mostelėjo sargybiniams ir liepė kuo greičiau pasiekti karalių. Dengdamiesi skydais, kariai pajudėjo link valdovo. Smorgas nukreipė gamtos stichiją į sargybinius. Tie, kas ėjo pirmi, priėmė sniego smūgį – tačiau ne bėgo atgal, o atsistoję visu ūgiu, pridengė ėjusius už savęs. Sniego gūsiai neleido sargybiniams judėti pirmyn. Kiekvieną pėdą reikėjo atsikovoti. Valdovas gulėjo pusnyje. Kapitonas atsargiai paėmė valdovo ranką, jausdamas silpną pulsavimą. Tai buvo mirties alsavimas – iš pradžių pulsas silpnas, po to jis ims trūkčioti ir po to...
— Visą ugnies magiją į valdovą, – sušuko gnomas, modamas kariams. Kariai sudarė gynybinį ratą, dengdami centre esantį Taertą. – Pse'ha!
Paskutinis žodis senovinėje elfų kalboje reiškė įsakymą paklusti ir kautis iki pergalės arba mirties – įsakymą, duodamą tik vieną kartą tarnybos metu. Sargybiniai sukryžiavo rankas ir greitai žalia ugnis apgaubė valdovą.
Smorgas pajuto senovinę galią, kuri buvo senesnė už jį patį ir atsitraukė.
„Karalius niekur nedings. Man paklūsta ne tik šiaurinių žemių valdytojas, bet dar keli patarėjai. Ateis momentas ir panaudosiu savo galias“, – žiūrėdamas į sargybos kapitoną galvojo Smorgas.
Sargybos kapitonas susikaupė ir prieš save išvydo savo paties energiją – nedidelį žalią rombo formos kristalą, apsuptą auksine šviesa. Valdovo energijos kristalas buvo visas mėlynas nuo šalčio, tačiau jo viduje dar matėsi spindinti auksinė šviesa. Sargybos kapitonas atidarė savo kristalą ir liepė pereiti į Taertą.
Po to buvo tamsa ir didelis auksinis spindesys, apgaubęs kapitoną, nebejutusį nei šalčio, nei skausmo. Khandras įvykdė savo pareigą.
Karalius atmerkė akis. Prie valdovo atbėgo sargybiniai. Taertas pamatė aplink save ištirpusį sniegą ir gulinčius sargybinius. Karalius apėjo karius, gulinčius kieme – visi buvo negyvi, net paskutinis jaunutis karys, neseniai priimtas į sargybą. Jis vienintelis žuvo nuo ginklo – kai su pūga susikovė naujai atvykę kariai, vienas karys parklupo tiesiai į pusnį ir visi manė, kad jis žus. Tada šitas jaunas elfas savo skydu pridengė draugą ir nugabeno jį atgal į rikiuotę. Vėjas atkeršijo kam – kai gnomas akimirkai nuleido skydą, norėdamas pažiūrėti, kur eiti – tada vėjas pagavo kažkieno numestą ietį ir smogė gnomui tiesiai į širdį.
— Dievai, kaip man kovoti su Blogiu? Kodėl turėjo žūti jie, kuriems gyventi liko daugiau vasarų nei man? Kodėl? – sušuko Taertas žiūrėdamas į dangų.
Dievai neatsakė – jie leido dangui suktis pašėlusiu tempu kartu su baltomis snaigėmis ir pamėlusiais sargybinių kūnais. Karūnos salėje sėdėjo karalius, apsuptas keturių žemių valdytojų: pietines žemes atstovavo K'hamaras – karaliaus patarėjas, vyriausiasis kariuomenės vadas, sosto paveldėtojas; vakarines žemes atstovavo J'ordajas – karaliaus patarėjas, vyriausiasis Gamtos deivės žynys; šiaurines žemes atstovavo A'garas – karaliaus patarėjas, iždo saugotojas; rytines žemes atstovavo U'trarė – karaliaus patarėja, pranašysčių aiškintoja.
— Kodėl, – prabilo valdovas, – Blogis nepalieka karalystę ramybėje?
— Jūsų Didenybe, – kreipėsi į karalių pranašysčių aiškintoja, – aš mačiau regėjimą.
Ji lėtai apžvelgė susirinkusiuosius. Akimirką jos akys stabtelėjo prie A'garo. Jai pasirodė, kad pastebėjo virš šiaurinių žemių valdytojo pakibusi šešėlį, bet jis dingo. Susirinkusieji laukė, kada ji tęs toliau.
Juodiesiems gnomams trauktis nebuvo kur – už jų nugarų sostinė. Tačiau žmonės, gerokai viršijantys gnomus, pulti nesiryžo: labai jau grėsmingai atrodė juodieji gnomai, nusiteikė viskas, kad tik žmonių lavina būtų sustabdyta. Žmonės, raginami vadų, po ilgų dvejonių ryžosi pulti ir nušluoti gnomus nuo žemės paviršiaus. Žmonės kaip audringa jūra siūbtelėjo link gnomų. Gnomai laukė puolimo. Jie lyg įniršęs žvėris puolė priešą. Kad ir kur pažvelgtum, visur šmėkščiojo kariai: aukšti, iki dantų ginkluoti žmonės, ir žemi, ilgomis kasomis ir gerai ginkluoti gnomai. Dejavo sužeistieji, kuriuos iš mūšio lauko bandė gelbėti sanitarai. Ilgos ir žiaurios buvo kautynės. Truko jos ne vieną valandą. Juodųjų gnomų jėgos seko, tačiau jie kovojo. Kovojo už savo šeimas, draugus. Girdėjosi beprotiškas triukšmas, prakaito baimė, kraujo kvapas. Žmonės neatsilaikė prieš juoduosius gnomus. Gnomai pasiekė pergalę, bet pergalė atsiėjo brangiai. Kiek akys užmatė gulėjo krūvos negyvėlių. Kur ne kur dejavo sužeistieji.
A'garas įdėmiai stebėjo rytinių žemių valdytoją. Kramtydamas lūpas, jis iš visų jėgų stengėsi sulaikyti savyje tūnantį žvėrį. Užsitraukė dar labiau gobtuvą ir paslėpė veidą. J'ordajas – vyriausiasis Gamtos deivės žynys atkreipė dėmesį į keistą šiaurinių žemių valdytojo elgesį.
Gamtos deivę Haliją pervėrė nerimas. Deivė pajuto, kad į J'ordają skverbėsi tamsus kaip naktis, šaltas kaip ledas Blogio įsikūnijimas. Deivė smogė. Akinanti šviesa apgaubė Karūnos salę. Smorgo maskuotė buvo atskleista. A'garas ėmė keistis ir virtęs žvėrimi puolė karalių. Dantyti nasrai palinko virš karaliaus.
— Mirk, – išsiveržė balsas iš monstro.
J'ordajas peršoko stalą ir bedė lazdą į nasrus. Į visas puses nuo lazdos pasipylė ugnis ir apgaubė Smorgą. Juodasis magas atšoko atgal. Atrodė, kad visas kūnas dega. Vyriausiasis žynys puolė priešą ir išstūmė  pro langą į kiemą. Smorgo sunkus kūnas nudribo ant grindinio. Juodasis magas, virtęs grifu, paliko pilį.
2015-11-27 15:41
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-12-04 21:43
Nojus Pacas
Vau. Respekt.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą