Nes yra daugiau, negu mato akis,
Pasakė kartą tėvas, skindamas motinos sėtas gėles
Ir ruošdamasis eiti puošti jos kapo.
Nes yra daugiau, negu mato akis,
Pasakė jis, braukdamas nuo veido prakaitą
Ir jame pasislėpusias ašaras.
Nes daugiau, negu mato,
Kalbėjo, šventai įtikėjęs, kad
Už neregimos širmos plyti
Kitas pasaulis, kur visi kartu
Laimingai
Šypsomės
Teatrališkoj šeimyninėj nuotraukoj.
Ir dangus šviesiai mėlynas, neapsunkintas
Pašalintais mūsų sapnų vaisiais.
Sapnų apie dūmuose skendinčią rytdieną
Ir smilkinius spaudžiančią kaitrą
Nuo krosnių, kuriose bandom sudeginti
Merdinčias savo sielas.
Rasti raktą kitą pasaulį serginčių durų –
Aš privalau praregėti –
Pagrobti ją
Turėti – girdėjau vaitojant šaltomis naktimis,
Kai jo vienatvė smelkėsi per tuščio tėvų miegamojo sienas,
Prisėsdavo ant mano lovos,
Ir švelniai dainuodavo lopšinę.
Nestabdžiau jo,
Nes vaikiškai tikėjau,
Kad būdamas visagalis,
– juk tai mano tėvas –
Jis sugebės parvesti
Mamą namo.
Todėl vieną vakarą,
Tėvas pasistatė palto apykaklę
Ir nuėjo tolyn,
Broliui verkiant
Ir stebint visoms našlaitiškoms rytdienoms,
Užgertoms meile iš
Pasigailėjimo butelio ir
Pabarstytoms glamonėmis,
Kurių nebuvom verti,
Už kurias per daug sumokėjom.
Ir tada, kai raukšlės taps apgaulingos išminties ženklais,
Kai senio pagieža apšlakstys mano vaikų ir anūkų dienas,
Kai po kalėdų egle pagaliau rasiu taip ilgai slėptą neapykantą,
Kai mano brolis, nebeturėdamas ko įsikibti, pamėtės Charonui monetą,
Pro musių apšnerkštą savo kambario langą
Pamatysiu pareinantį jį. Ir ją.
Iš pradžių man atrodys, kad sapnuoju,
Arba mirštu ir jie ateina manęs pasitikti,
Bet šaligatviu slenkanti pora stabtels,
Pažiūrės į mano senatvės kalėjimą
Ir nueis tolyn, nepažinę,
Gal pažint nepanorę.
O man beliks išviepti bedantę burną,
Nes jų veiduose nematysiu nei krislo tos laimės,
Kurią tėvas žadėjo parnešti iš kito pasaulio.
Nes tai ne jo moteris, o jis ne jos vyras.
Ir kažkur ten, kur nemato akis,
Nusivieps kitas senis,
Kitas našlaitis.