***

Kartais nepastebime, kad mums kabina makaronus ant ausų tol, kol šie nepradeda vilktis žeme, painiotis po kojomis ir taip trukdyti vaikščioti tiesiai. Visai susipainioję griūvame veidu į purvą, susilaužome nosį, nusibrozdiname ir tik tada susimąstome, kad reikia tai baigti... Atsistojame, nusiplešiame makaronus nuo ausų, nusiprausiame veidą ir žengiame iškilmingai toliau.
Tačiau purvas, likęs giliai žaizdose, gali priversti pastarąsias pūliuoti arba sugyti kartu su purvu viduje. Bet kokiu atveju purvo neišplausi niekaip. Jis tiesiog liks ten, net jei kritome į jį ne dėl savo kaltės. Ir gyvensime su juo amžinai. Kartu.

2015 m. lapkričio 6 d.