2. Tėvas

Tėvas. Tėtis buvo tas žmogus, kurį labiausiai mylėjau ir labiausiai nekenčiau per visą savo gyvenimą. Nė vienas man nedarė tokio stipraus poveikio, kaip jis. Keistas jausmas – niekas to neįžvelgė, nes jis savo tiesos niekada kitiems garsiai neprimetinėdavo ir nieko neįrodinėdavo. Netgi priešingai – jei sušukdavo: „Tai visiška nesąmonė! “ – tada jau tvirtai žinodavau, kad jis abejoja. O jei leisdavosi į ilgus svarstymus, suprasdavau, kad jis tikrai tiki tuo, apie ką kalba, tik jam buvo reikalingas tas vidinis permąstymų procesas; gal tokia jau jo prigimtis ar įprotis, nežinau. Ir tik tada, kai nieko nesakydavo, galėjai būti visiškai garantuotas, kad jo įsitikinimas nepajudinamas. Tai nutikdavo nedažnai – paprastai jis mėgo kalbėti, sverti kiekvieną galimybę, ieškoti atsvaros bet kuriam teiginiui, vengdavo priimti tiesas be išlygų. Kartais stebėdavausi – juk jis mokytojas, o mokytojai visada užima viską išmanančių pamokslautojų poziciją. Vėliau, paaugusi, sužinojau, kad jis daugelį metų dirbo filosofijos dėstytoju. Ir tada man pasaulis susidėliojo į savo vietas – supratau, kad tėtis yra filosofinių hipotezių, klausimų, prielaidų ir galimybių teorijų nešiotojas, jis nepostulavo nė vieno teiginio ir nekalė prie sienos savo tiesos, bet vis dėlto atrodė, kad savo protu lyg rentgeno spinduliais perregi mūsų gyvenimo sąsajas bei priežastis. Jis niekada nepamokslavo man dėl pasirinkimų, ir, nors gerai žinojau jo poziciją, jaučiausi visiškai laisva elgtis savaip.

    Motina buvo visiškai kitokia. Ji apskritai nieko nežinojo ir nuolat buvo pasimetusi tarp prieštaringų savo tiesų, vieną akimirką užsispyrusi įrodinėdavo neginčytiną tiesą, o apsisukusi jau dėl to paties abejodavo. Tik jos jausmai ir vidinis pasaulis buvo tokie ryškūs, kad jutau stiprią, nors ir neišsakytą, prievolę su ja sutikti.

    – Nepamiršk, kad tu gyveni tik savo gyvenimą, – aiškindavo tėtis.
Man patikdavo vaikštinėti su juo pakrantės smėlynais, tada jis būdavo kitoks – nors leisdavosi į daugiaplanes diskusijas vis naujom temom, viskas, ką sakydavo, atrodydavo paprasta. Mėgaudavausi. Būdavo gera klausytis, pritarti, nesutikti. Daug gyvenimo išminties pasikroviau būtent leisdama valandas su juo prie jūros.
    – Bet žmonės juk gyvena kartu, – paprieštaravau. – Reiškia, kad tarp jų turi būti daug bendra?
    Eidamas jis prisirankiodavo akmenėlių. Smėlyje nedaug jų rasdavo, bet praėjęs kelis kilometrus jau visada turėdavo puspilnę saują. Matydavau: kai nebežino, ką atsakyti, arba norėdavo pamąstyti, sustodavo prie vandens ribos ir imdavo svaidyti akmenis į jūrą. Kartais tylėdavo, o kartais džiūgaudavo pamatęs, kaip mestas akmuo kelis kartus šokteli virš bangų. Tada atrodydavo, kad nebegalvoja apie tai, ką diskutavome, ir pokalbis baigtas. Ir vis dėlto, išsvaidęs viską, ką turėjo pririnkęs, vėl grįždavo prie temos.

    – Tu, – jis prisiartinęs apglėbė mane ir pasuko atgalios, iš kur atėjome, – tu esi savarankiškas žmogus, ne kažkieno dalis. Ir tavo gyvenimas yra tik tavo.
    Grįžtelėjusi į jo pusę mėginau jam paprieštarauti, bet jis staigiai kilstelėjo į viršų savo ištiestą smilių – gerai žinojau, ką tai reiškia, mama ne kartą yra sakiusi: „Dėmesio, filosofas vėl pradeda dėstytojauti. “ Ji ištardavo žodžius su pašaipėlės gaidele balse, bet kažkas jos esybėje spinduliavo pasitenkinimą. Ir kuo aistringiau tėvas „dėstytojaudavo“, tuo labiau ji mėgavosi.
    – Palauk, paklausyk, – ištarė jis eidamas. – Kažkodėl daugelis bando paneigti žmogaus vienišumo teoriją ir guodžiasi įvairiom iliuzijom. Deja, tai tik tušti prasimanymai. Žmogus yra vienišas, ir nieko čia nepakeisi. Skaudi tiesa, bet žymiai sveikiau tai įsisąmoninti, kol esi ramus ir laimingas, nei tada, kai pasijunti visų paliktas. Juokinga matyti tuos, kurie draskosi kaltindami, kad kiti juos paliko. Ne, nė vienas iš mūsų neprivalo kitų ramstyti, mes nesame niekam nieko skolingi.
    – O šeima?
    – Šeima? Šeima yra tik praktinis vienetas, nes taip lengviau mums kaip fizinėms būtybėms, kai reikia kūrenti namus, valgyti, apsirengti.
    – Ir tu manai, kad meilė nieko nereiškia?
    – Na, tik neišsigalvok, aš tau to tikrai nesakiau!
    Kartais su juo kalbantis man atrodydavo, kad jis tyčia vedžioja mane už nosies, norėdamas išvesti iš kantrybės – pirmiausia teigia viena, o paskui jau kategoriškai paneigia savo tiesą. Tuomet pasirinkdavau tylėti. Man nepatikdavo, kaip mama elgiasi, kai supyksta, nenorėjau kartoti jos klaidų. Galiausiai tėvas pats grįždavo prie temos, tarytum būtų suvokęs, kad nepavyko išaiškinti.
    – Meilė apskritai nepriklauso gyvenimui.
    Vis dar tylėjau, nesumaniau, kaip reikėtų paklausti, kad suprasčiau.
    – Meilė mūsų nė kiek neįpareigoja elgtis vienaip ar kitaip, – tęsė jis.
    – Nori pasakyti, kad esi laisvas? Gali mylėti bet ką?
    – Tik taip ir yra.
    Žinau, kad mama visai kitaip vertino ir meilę, ir gyvenimą. Tokiais atvejais būdavo siaubingai skaudu, kad jiedu tokie skirtingi. Rodėsi, per save išgyvenu jų skausmą, tą dviejų artimų žmonių nesuderinamumą, jaučiausi, tarytum būčiau malama tarp dantračių, kurie vienas kitam visiškai netinka. Tik vėliau suvokiau, kad šie išgyvenimai buvo daugiau mano paaugliška problema, santykio su pasauliu formavimas ir idealistinių lūkesčių byrėjimas.
    – Nejau tu manai, kad meilė yra tramdomieji marškiniai, kuriuos mums užmauna, kad supančiotų? – vėl prabilo.
    – Nežinau... Bet man atrodo, kad turi būti kažkokie įsipareigojimai. Juk pasižadi kitam žmogui.
    – Ką pasižadi? – pertraukė jis.
    Labiausiai suglumindavo, kai jis staiga šitaip nuoširdžiai užduodavo klausimą, tarytum aš žinočiau visus atsakymus, o jis nieko neišmanytų. Tada eidavo įbedęs akis į mane ir laukdavo, bet nieko jam nesakydavau, nes jau iš anksto būdavo aišku, kad visus mano samprotavimus jis mokės paneigti.
    – Aš niekada niekam nieko nesu žadėjęs ar įsipareigojęs. Tai būtų tik apgavystė. Manau, tas, kuris myli, yra pats laisviausias žmogus. Būtent, – kaip įprasta, jis užtvirtino savo mintį iškeldamas smilių aukštyn, – būtent taip, ne kitaip. Meilė suteikia laisvę.
    – Tai tu nori pasakyti, kad bet kada gali palikti mamą?
    – O kodėl gi ne?
    Jis kalbėjo taip paprastai, kad vienintelis paaiškinimas, kurį sau radau, buvo tai, kad jis nori mane išprovokuoti.
    – Ir mane?
    – Ir tave.
    Dabar jau nebesusivaldžiau. Tapau mamos kopija. Tai nutikdavo nedažnai, bet kartais vis dėlto neįstengdavau prasilenkti su tuo baisiu, gėdingu padaru, kurį tėtis buvo pakrikštyjęs  labai paprastai – Vezuvijus.
    – Tai tau visiškai vienodai, taip? Gali pasinaudoti, kiek patinka ir išeiti? Gali palikti bet ką? Ar tau tai nieko nereiškia – kad mes šeima, kad mes mylime, kad mes norime būti kartu?
    – Pasinaudoti, kiek patinka, ir išeiti, – nutęsė.
    Regis, mano ekspresyvus priekaištas jo nė kiek nepalietė. Atkartojęs žodžius jis stabtelėjo ir pasisuko į mane. Rankos suspaudė pečius, bet po akimirkos nubėgo aukštyn ir delnai prigludo man prie skruostų.
    – Ar tau nekyla klausimas, kiek žmonių pasinaudoja kitais būtent pasirinkdami būti kartu, nors nei myli, nei nori būti su tuo žmogumi?
    Tylėjau. Vėjo nuzulinta veido oda tirpo nuo jo rankų šilumos.
    – Jei ką privalome, tai būti atviri ir teisingi. Primestais įsipareigojimais nepastatysime gyvenimų ir nesutaisysime pasaulio.
    Tai iš dalies pateisino visus jo ir mamos konfliktus, tai paaiškino ir tą kartą, kai mama susiruošė pabėgti, o tėvas nieko nedarė, tiesiog ją paleido. Pamenu, kokia buvo skaudi ta savaitė, gal geriau tėtis vis dėlto būtų užvilkęs jai tuos tramdomuosius marškinius – juk žinojau, kad mama jį myli; bet ne, jis sėdėjo ramiai, ir, kai paklausiau, kodėl nemėgina mamos surasti, atsakė: „Todėl, kad ją myliu. “ Nežinau, ar kada sugebėsiu jam už tokią meilę atleisti, manau, tai viršyja mano, kaip paprastos moters galimybes – juk, nepaisant to, kad esu Maiko Klevlano duktė, paveldėjau ir dalį mamos. Be to, esu ir lietuvė, gal ir nedaug, bet, manau, tai irgi svarbu, nors būtent tai suvoksiu tik žymiai vėliau.

    Pamenu dar vieną ilgą pokalbį su tėvu – apie galimybę mylėti daug žmonių vienu metu. Bandžiau jam įrodyti, kaip tai neteisinga – juk toks nusistatymas kelia pavojų, kad žmogus blaškysis ir išdraskys santykius. Tačiau jo įsitikinimai vėl buvo priešingi – būtent norma, kad priimtina mylėti vieną žmogų, išdrasko šeimas ir sugriauna santykius. Jo manymu, nauja meilė nenužudo ankstesnės, meilę nužudo mūsų pačių pasirinkimas jos atsikratyti. Nepatikliai klausinėjau, ar jis galėtų mylėti kelis žmones vienu metu, o jis dar kartą išsisuko – juk myliu ir Gundą, ir Kają, ir tave.
    – Tai čia šeima, ne tai turėjau mintyse.
    – Tikrai? O kuo šeima skiriasi nuo ne šeimos?
    Ir vėl. Vėl jutau, kad artėja Vezuvijaus išsiveržimas. Norėjau, kad būtumėm jam ypatingos – ir aš, ir mama...
    Tokiomis pokalbių minutėmis virpėdavau iš apmaudo, ir vis dėlto, viduje žinojau, kad esame mylimos ir tėtis mūsų už klaidas nenuteis. Tokie pokalbiai skaudindavo, bet esu jam už tai dėkinga, jų dėka tapau tuo žmogumi, kuris esu, jų dėka nenuėjau ten, kur galėjau. Man buvo suteikta galimybė mąstyti, nė karto nebuvo poreikio kovoti ar priešintis. Priešintis nebuvo kam, nebent man suteiktai laisvei, bet tai juk būtų juokinga. Kiti sako, kad žmonės tampa tvirti, jei tenka daug kovoti – ne, nemanau, kad tai tiesa. Man atrodo, kad tvirtybė ateina tuo kitu būdu.
    Matydami mūsų gyvenimą aplinkiniai stebėdavosi: na ir dukras Klevlanas pasigimdė! Ne, ne pagimdė, o užaugino. Pagimdyti neužtenka, reikėjo dar daugybę metų kalbėti, vaikštant jūros pakrante, reikėjo stovėti suspaudus delnais mūsų skruostus, reikėjo žiūrėti. Kartais tik tylėti.

    Mama irgi tylėdavo. Kur kas daugiau nei tėvas. Jei supykdavo, nė žodžio neištardavo, bet – ach, tas jos tylėjimas – jis buvo toks iškalbingas, kad norėdavosi staugti iš nevilties. Tačiau net ir nepykdama ji buvo tyli. Taip jau užaugau – su mama, kuri nuolat sėdi namuose, nors iš tiesų, mintimis, ji kažkur kitur, toli. Pirmiausia tai atrodė normalu, kitaip net neįsivaizdavau – tokia mano galvoje susiformavo motinos idėja. Vėliau, kai vis daugiau ėmiau pažinti pasaulį ir pamačiau, kaip gyvena bei elgiasi kitos mamos, tapo apmaudu, ėmiau protestuoti – kodėl man artimas žmogus negali su manimi kalbėti? Pavydėjau draugėms nuolat besijuokiančių, linksmų, šiltų, meilių mamų. Mano namuose sėdėjo tikra mumija ir tapė paveikslus – už ką mane gyvenimas šitaip nuskriaudė? Tik užaugusi perpratau esmę, tai užtruko nemažai laiko – teko daug pažinti, perleisti per save. Ir vėl – tik žymiai vėliau supratau, kad mano nepasitenkinimą tikriausiai sąlygojo mano pačios nebrandumo faktorius, nes laikui bėgant aiškiai suvokiau, kad mama ir tėtis kartu yra laimingi, kad ir kaip keistai tai atrodytų iš šalies. Turbūt tikrai gyvenimas yra toks, kaip tėvas aiškina: kai myli, esi laimingas, nepriklausomai nuo kitų aplinkybių.