Vienišas kambarys

Jaučiuos lyg bičių avily.
Nors šiaip tik sėdžiu kambary,
Kuriam be sienų nebelikę nieko,
O nuo nuodėmių net sienoms

Nebelikę vietos. Išskyrus tavo kvepalus,
Kuriais grindis aš iškvėpinęs.
Menka paguoda-grindys juk medinės-
Nesupranta nei mylimo vėjo, nei gilumo akių,

Gilių kaip centrinės gatvės žibintas.
Jos žino tik tiek, kad ten likę
Tavo plaukų, kurių
Iš širdies taip lengvai neišimsi