Kažkas tokio

Tu pažvelki į židinio ugnį,
Ir ižiebki tu žvakę tamsoj,
Skorpioniški vandenys dega
Prometėjiškoj Šaulio aušroj

Požeminės versmės karalystės Hado
Klausosi liepsnojančių Jupiterio giesmių,
Tolimoj, bekraštėj jūroj
Girdisi sirenos pakrančių švyturių.

Juodi žemės arimai netemdo man akių
Ir auksinės lapų paklodės
Nesudrumsčia man minčių

Geras metas įkvėpti sraunios upės tėkmės
Pasvajot apie galimą sniegą,
Panteoną šviesų, Kūčių nakties.


Penkios ryto - tamsu dar labai,
O aš lyrą imu į rankas mandagiai,
Vyno gert nesinori - ne man svaigalai.

„Aš toks vienišas jaunas jūreivis“ -
Gal čia tiktų labiau gitara?
Tau juk taip patinka arijos Mocarto!...
Emanuela!... Tu mano dama!

„Atsisėsime prie židinio ugnies,
Gitara ir karštas vynas mums padės“
„Tik negesinki mano degančios širdies! „...
O gal geriau man būt artojum? Išties?

Eini tu kažkokia erdve
Ir mėgini tu perprast ją:
už nugaros tau Joninių laužai liepsnoja,
o priekyje - ten jūra mėlyna,
po dešine - kieta, tvirta ledinė žemė,
o kairėje - ten žaluma miškų,
ten džiunglės, tropikai, ten žemės plaučiai,
taip pat ten perteklius...
Ar sukti man į kairę?
Aš nesuprantu.

Jaukioj žibintų šviesoje matau aš Afroditę;
ji akmeninė, bet ji antikinė -
jai reikia oro.
Už mano nugaros bažnyčia gotikinė,
Smailiom strėlėm į Kosmosą ismigus,
Kažkas taip pat vargonais groja

Šviesu aplink baltoj naktyj,
Bet gal tai sapnas?...
Gal miražas?...

Aš pabundu,
Tačiau man nebaisu -
Esu dabar aš laivo kapitonas;
mes išplaukėm iš uosto ir kitą krantą mes tikrai pasieksim,
Hey, labas, mano vardas Jonas