AurimazPriešistorė:
Išsisukęs Abrakso Tarybos pinklių, bei gavęs savo keturias laisvės valandas, Erikas nusprendžia negaišti laiko ir žūtbūt surasti bent vieną burtininką, kuris žinotų, kaip sugrąžinti jį namo. Deja, išmintingosios Eligijos Gremori nutykoti jam nepavyksta, tačiau susipažįsta su Balberinu Vapula - dar vienu burtininku - archonu. Agielei duotas pažadas nesukelti problemų lūžta, kai pakeliui pasimaišo itin marga kompanija, nenusiteikusi paleisti Eriko iš savo nagų. Žodžių karas su dviem princesėmis ir Sioneiros "kosminė odisėja" ramų vakarą paverčia garantuota gandų bei paskalų mašina. Pagalvojęs, jog kol kas nuotykių užteks, Erikas patraukia namo. Pakeliui pastebėjęs pravirus Abrakso išorinius vartus, nusprendžia akimirkai iškišti nosį į išorinį pasaulį bei apsidairyti, kas ir kaip. Nė nepajunta, kaip paslaptingos jėgos nuvilioja į gūdaus bei tamsaus miško gilumą, kur jo nekantriai tyko vietinis grobuonis.
Raksis
Aštriems dantims per plauką kaukštelėjus nuo mano kulnų, riktelėjau, atsispyriau nuo žemės ir nuskriejau į išdžiuvusio upelio vagą. Žnektelėjau į priešingo kranto šlaitą, per stebuklą neįsirėždamas į čia pat kyšantį akmenį. Virš galvos praskriejo juodas šešėlis, be jokio vargo įveikęs visą griovį ir greičiausiai dar daugiau. Palauk, ar tai mano šansas pasukti atgal?..
Vos spėjau taip pagalvoti – katė vėl peršoko upelio vagą, taip sugriaudama bet kokias viltis. Akivaizdžiai iš manęs tyčiojosi, sukdama ratus savo neįtikėtino ilgio šuoliais. Paknopstom užsiritau ant šlaito, išspjoviau susikaupusias seiles ir nusitaikiau į artimiausią medį įmantriai raitytu kamienu, tikėdamasis ten aptikti kokį nors plyšį.
Kur tau. Mintis vos užgimė, o užnugaryje jau išgirdau artėjantį pernykščių lapų šlamesį. Juodas siluetas mirksniui uždengė visą panoramą dešinėje, uodegos galas brūkštelėjo palei kojas, žemas urzgimas pasiuntė komandą į mano smegenis ir nė nepajutau, kaip pasukau į kairę, iš paskutiniųjų gaudydamas orą. Rodėsi, dar šiek tiek ir imsiu iškvėpti ne vien jį, tuoj iš burnos pasipils kiti kūno skysčiai, kartu su atplyšusiomis plaučių dalimis.
Gerai, jau galiu užmiršti medį su visomis šaknimis. Kur man rasti kitą slėptuvę? Palauk – ar ten ne plyšys tarp akmenų?..
Minkštas lapų šlamesys nutilo kažkur toli priekyje, dešinėje. Cha – štai jis, mano šansas! Plyšys tarp akmenų, plyšys tarp akmenų...
Kažkas trakštelėjo toli už nugaros.
Plyšys tarp akmenų, velniai rautų! Kilnokitės, prakeiktos kojos!
Minkšti traškesiai ir išsviesti į orą lapai – ne, šito garso daugiau nesumaišysiu su niekuo kitu pasaulyje. Jis sapnuosis visuose mano košmaruose – jei tik man bus lemta iš viso sapnuoti. Katė nenumaldomai artėjo ir aš norėjau verkti – prakeiktoji jau perskaitė mano mintis, susijusias su plyšiu tarp akmenų. Kaip perskaitė ir visas kitas, kurias buvau sumąstęs per paskutines dešimt minučių. Palįsti po storomis šaknimis? Išgraužk. Tankus plonų medelių guotas? Tą irgi teko palikti toli kairėje. Netgi į kažkokio gyvio platų, gilų urvą neleido įšokti. Tą akimirką man buvo vis tiek, ant kokios meškos užsirausiu – būčiau tokią kaip nors prisvaiginęs akmeniu, tada pamažu dantimis gerklę pergraužęs. Bet ne...
Lapų šlamesys iš dešinės užnugario pusės persimetė į kairę – užuomina man, kad sukčiau šalin nuo nusižiūrėtų akmenų. Žemas urzgimas tokį pasiūlymą pavertė į įsakymą.
- Uhšifrufšk! - prakošiau iš paskutiniųjų. Tada išgirdau, kaip masyvus kūnas galingu šuoliu išlekia į orą, siekdamas manęs. Galėjau nesivarginti ir netikrinti – prisiklausiau to garso kiekvieną kartą, kai man beveik pavykdavo įgyvendinti savo sumanymą. Jis reiškė, kad man virš galvos tuoj pralėks juodas žaibas, užtversiantis kelią, jei skubiai nekeisiu kurso. Grieždamas dantimis pasidaviau instinktui ir šastelėjau į dešinę, kur ji ir norėjo mane nukreipti.
Prakeiktoji tiesiog žaidė. Visose fizinio lavinimo pamokose atbėgdavau paskutinis ir tokiai katei mane užvaikyti buvo juokų darbas. Įdomu, ką ji darys, jei belėkdamas netyčia užkliūsiu už šaknies, prasiskelsiu galvą į akmenį ir padžiausiu autus be jos pagalbos? Užsikniauks iš nevilties? Ha ha, taip jai ir reikia...
Lapų paklodė virš mano galvos pamažu retėjo, saulės spinduliai vis dažniau siekė žemę tiesiogiai ir pliką miško dangą keitė smulki žolė bei samanos. Stori, galingi medžiai užleido vietą plonesniems šviesiai pilkais kamienais.
Galop mudu išlėkėme į dailią, lygią laukymę, kurios viduryje telkšojo mažytis, melsvai žalsvas ežerėlis. Kitoje pusėje iš jo ištekėjo vienišas upeliukas, pradingstantis tarp medžių. Saulė smagiai tviskėjo danguje, apsupta retų, mažų debesėlių. Tai buvo pati nuostabiausia vieta būti suvalgytam. Vis ne patamsyje, kokioje nors katėmis prasmirdusioje oloje, kur niekas per amžių amžius neras mano kaulų.
Vos tik tokia mintis pramušė adrenalino barjerą, giliai iškvėpiau ir sulėtinau žingsnį iki vargano kojų vilkimo. Tik dabar pajutau, kaip per plonus batų padus nudaužytos diegia pėdos. Bėgti dar kilometrą? Man vis tiek būtų galas. Uždusęs krisiu ir nebepakilsiu – galas. Katei nusibosiu – irgi galas. Ką nori daryk – galas ir tiek. Ar ne geriau tada būtų, jei mane sugraužtų nors šiek tiek pailsėjusį? Mirti uždususiam bei aptekusiam prakaitu būtų visai nesmagu. Ir aš dar velniškai norėjau gerti. Taip – mirti neatsigėrus vandens irgi būtų nuodėmė... Pirmyn prie vandens.
Išgirdęs grėsmingą urzgimą pusiau grįžtelėjau ir akies krašteliu išvydau, kaip juodas šešėlis išlenda iš po miško medžių priedangos.
- Eik tu žinai kur, - gaudžiau kvapą, šliauždamas į priekį. - Jei nori bėgti, pati ir bėgiok ratais, man jau šaibos...
Urzgimas peraugo į riebų kniauktelėjimą. Juodas šešėlis praskriejo man virš galvos, nusileisdamas priekyje bei užtverdamas kelią. Nepaisant dydžio, katė atrodė itin grakšti ir daili.
Geltonos akys apvaliais, juodais vyzdžiais įdėmiai stebėjo mane, sekdamos kiekvieną judesį. Ji nerodė dantų, kaip tą būtų daręs šuo ar vilkas. Tik sėlinanti povyza išdavė, kuris iš mūsų čia yra medžiotojas, o kuris – grobis.
- Klausyk, tu, - rijau seiles, godžiai stebėdamas vandenį. - Arba dobk vietoje, arba pasitrauk, gerai? Man velniškai norisi lakti.
Ji žengė žingsnį artyn, vos vikstelėdama uodegą į vieną pusę. Galva, beveik dvigubai didesnė nei maniškė, nusileido į mano krūtinės lygį. Ar tai preliudija į puolimą?
- Karšta... - sumurmėjau, nusivilkdamas švarką bei nusviesdamas jį šalin. Marškiniai nukeliavo paskui juos. Rimtai – jei katytė nori užkąsti, tegu bent jai tarp dantų negirgžda visokios sagos. Kelnes ir batus pasilikau. Nenorėjau pasirodyti per daug geras.
Kai baigiau, jos snukis jau buvo per pusmetrį nuo manojo. Įspūdinga bauginimo technika, rimtai – padaras nemirksėdamas spoksojo man į akis, artindamasis milimetro per sekundę greičiu. Turėjau įtarimą, jog pasiekusi tam tikrą ribą, juodoji pakreips galvą devyniasdešimties laipsnių kampu ir per sekundės dalį nurėš mano viršugalvį. Dar greičiausiai suspėsiu įsidėmėti, kaip ji sukramtys ir nurys patį pirmą kąsnį. Tada kraujas užlies mano akis ir aš greičiausiai pašoksiu iš lovos savo senajame pasaulyje, dėkodamas visiems žinomiems dievams, jog tai tebuvo itin ryškus košmaras.
- Žinai ką, tu rimtai užknisi, - pavarčiau akis. - Jei dar nepastebėjai, toji dalis, kur turėjau mirtinai tavęs bijoti, jau praėjo. Baigėsi! Finito! Kaputo!..
Didelis liežuvis lyžtelėjo man veidą nuo smakro iki kaktos, vos nenudirdamas odos. Ak, taip... kačių liežuviai nėra patys švelniausi pasaulyje. Šis dargi buvo velniškai didelis ir priminė keturiasdešimto numerio švitrinį popierių.
- Tu bent nutuoki, kad esi visiškai beviltiška? - paklausiau markstydamasis. - Mano paties katė tiek su maistu nežaidžia, jei šis guli ir nejuda. Tu manai, aš dar bėgiosiu kažkur atgavęs kvapą? Aš savo abiejų sušiktų kojų beveik nebejaučiu, nebeturiu iš ko spjaudytis ir man tikrai nusibodo žiūrėti, kaip tu šuoliuoji aplinkui ratais! Viskas – laimėjai! Arba graužk, arba čiuožk šalin ir duok man atsigerti, katino subine!
- Gal tu vieną kartą baigsi įžeidinėti mano sevitą? - atsklido vyriškas balsas iš šalies.
- Ką... - grįžtelėjau į tą pusę ir vos nenuvirtau, praradęs pusiausvyrą. Mano kojos iš tiesų buvo it švininės.
- O... tai čia tu mane pribaigti nori, - prakošiau, atpažinęs tą patį bičą, tupėjusį ant Abrakso tvoros. Dabar jis stovėjo žolėje vos už kelių žingsnių, nutaisęs abejingą miną. Gerokai vyresnis už mane, apsirėdęs apdriskusiais, pilkais rūbais ir tikriausiai seniai neregėjęs muilo – pečius siekianti ševeliūra atrodė riebaluota ir pilna pernykščių lapų.
- Ne mano kaltė, kad puolei bėgti, - prunkštelėjo jis, kasydamasis trumpus barzdos šerius. - Douza žmonių nevalgo. Bet labai mėgsta lenktyniauti su tais, kurie bėga. Ir tu netgi nesuteikei jai jokio azarto, krutėdamas tokiu nykiu greičiu.
Mano laikas mirti dar neatėjo?.. Valio man? Tiktai kad kūnas atrodė jau miręs, vos beklausydamas mano valios. Ir šita katytė, pasirodo, buvo nepatenkinta mano bėgiojimu po mišką...
- Tai jau atleiskit man abu, tokiam lėtam ir nenaudingam... - pasišaipiau, galop žengdamas pro katę prie vandens. Padaras kilstelėjo galvą, pakarpė ausimis orą ir šlumštelėjo visu ilgiu į žolę, bjaurybė. Ant uodegos jai taip ir nedrįsau užminti, gavęs šansą iš naujo gyventi. Mano antibudulinas kažkodėl visiškai neveikė. Suklupau ant akmenų ir įmerkiau delnus į neįprastai šiltą, beveik karštą vandenį.
- Kokio velnio...
- Požeminis šaltinis, - tingiai pasakė vyrukas, - čia visi šaltiniai karšti. Jei nori atrasti šaltą, tau reikės nukeliauti mažų mažiausiai iki Maaro kalnų.
- Tiks ir toks, - burbtelėjau.
- Taigi, - šiek tiek pakeitė toną Riksis...Raksis ar kas jis ten toks buvo. - Tu esi TAS sevitas. Girdėjau, jog vienas buvo iššauktas, bet negalvojau, kad taip greitai išlįsi iš akademijos.
- Mhm, - sumurmėjau, rydamas šiltą vandenį. - Stebuklai...
Mano rankos šiek tiek drebėjo nuo ūmai sukilusios nervinės įtampos. Po galais, manęs vos nesurijo titaniška katė – ar bent jau taip įsivaizdavau. Jau buvau susitaikęs su savo likimu ir netgi pats pasirengęs įšokti jai į gerklę. Dabar, kai pavojus praėjo, mano nervai ketino atsiimti už visą prarastą laiką.
- Palauk... - burbtelėjau tik dabar supratęs. - Ten tu mane vertei judėti į priekį ir įžengti į mišką?
- Aha, - išsiviepė jis. - Geras burtas, nesiginčyk. Taip minkštai į smegenis duoda - net ne kiekvienas susipranta, kol netampa per vėlu.
- Šiknius... Ir tu vartus man atvėrei?
- Ką? - primerkė akį prieš saulę. - A... ne. Vartus Abrakso žolininkė atrakino, ji kiekvieną popietę šlaistosi už tvoros, sena ragana... Man atrodo, ji per daug pigaus vyno laka – jos net burtai nebeima.
- Ir ko tau iš manęs prireikė?
Jis trūktelėjo pečiais, tebesišypsodamas kuo plačiausiai.
- Argi tu pats nenorėjai pasižiūrėti, kaip miškas atrodo? Aš tik paskatinau norą. Sukėliau smalsumą. Truputį už tave kojas pakilnojau - kaip bepavadinsi. Net Douza užsinorėjo tau padėti – gali dabar jai padėkoti.
Užuot atsakęs tik suniurnėjau. Po tokio ilgo priverstinio pasilakstymo jaučiausi piktas ir nenorėjau leptelėti dar ko nors, kas suteiktų šiam keistuoliui progą užsiundyti savo katę dar kartą. Pagaliau vėl turėjau šansą likti gyvas ir ketinau jį išnaudoti.
- Ar tu buvai dvaro juokdarys? - staiga paklausė jis.
- Ką? - dėbtelėjau. - Ne.
- Tavo kūnas apgailėtinas ir tu bėgioji kaip rūmų dama, įsprausta į baliaus suknią, - pastebėjo jis. - Jei būtum iš kilmingos šeimos, tave greičiausiai mokytų naudotis ginklais ir tai matytųsi iš pečių bei rankų... Tačiau tu niekada nenaudojai ginklų. Ir tu ne žemdirbys – šie jau nuo mažų dienų būna tvirti it buivolai. Medžiotojas irgi ne... Tokį kūną kaip tavo turi nebent rūmų svitos berniukai, skirti pasilinksminimams. Tačiau netgi jie įdeda šiek tiek pastangų, kad neatrodytų pernelyg minkšti...
- Hooo, palauk! - pertraukiau jį. - Sugrįžkime prie to fakto, kad esu sevitas, gerai? Šis pasaulis netgi nėra mano gimtasis ir apie čia stovinčius rūmus ar jų gyventojus neturiu žalio supratimo.
- Tikrai? - susidomėjo jis. Linktelėjau. - Na gerai, tavo pasaulyje irgi turėjo stovėti kažkokie rūmai. Kuo tu buvai juose gyvendamas?
Dabar jau dirstelėjau į jį su tikra nuoskauda.
- Gal tu baigsi su tais rūmais?
- Ne.
Pamėginau atsistoti, tačiau kojos pasiuntė man špygą. Susmukau prie vandens, grieždamas dantimis.
- Jei tu nesi iš rūmų, tai reikštų, jog tavo pasaulyje labai daug silpnų ir niekam tikusių žmonių, - susimąstė jis. - Tokių kaip tu.
- Ačiū už tokią nuostabią įžvalgą, rimtai... - papurčiau galvą. Šis bičas mane siutino. Blogiausia tai, jog šmikis buvo teisus. Galėjau ginčytis dėl „niekam tikusių“ dalies, tačiau tuo būčiau tik pripažinęs, jog silpnų, sėdinčių prie kompiuterių bei gadinančių orą vis tiek egzistavo šimtai milijonų.
- Įmerk kojas į vandenį, - patarė jis man, pats žengdamas prie vandens ir spirdamas savo nutrintus, beformius batus šalin. Katė pasuko galvą į šeimininką. Nusižiovavo ir pasivertė ant šono, atkišdama pilvą prieš saulę.
- Mane vadina Raksiu, - kreivai šyptelėjo bičas, įbrisdamas į skaidrų vandenį ir sėsdamasis ant kranto už kelių žingsnių nuo manęs. - Girdėjau, kaip kalbėjaisi su abiem panom iš sostinės. Tikiuosi, žinai, kad jų draugijoje liežuviu gali ir kapo duobę išsirausti?
- Turėjau įtarimą, - atsidusau.
- Pakankamai protingai išsisukai, todėl ir pagalvojau apie rūmų juokdarius. Jie ten irgi gali aštriau liežuviu pamalti, nebijodami netekti galvos. Po to per daug įsijaučia, padaugina ir nė nepajunta, kaip vieną dieną galva nusirita nuo pečių.
Man beliko atsidusti. Įmerkiau kojas ir vos sulaikiau beišsprūstančią dejonę. Rodėsi, vandens šiluma ėmė masažuoti iškankintus raumenis iš vidaus. Galėjau taip gulėti ir nejudėti, kol mėnulis patekės.
Rūmų juokdarys... Ar aš rimtai tikau tik tokiam darbui? Silpnas, negalintis nė dešimt minučių pabėgėti mišku nuo peraugusios katės, nesugebantis kerėti ir dar malantis liežuviu kaskart, kai bėda prispiria. Kas nutiks, kai pati Agielė prieis tokios pat išvados?
- Taigi, kokią magiją tu išmanai? - pakeitė temą Raksis. Jei jis taip ketino pakelti man nuotaiką, tai galėjo įspirti sau į užpakalį vietoje manęs.
- Jokios, - burbtelėjau.
- Tikrai? Jokios magijos? Net pačios menkiausios?
- Nieko tokio, pirmyn, - nusišypsojau jam. - Juokis kiek tinkamas. Jei juoksiesi pakankamai ilgai, aš galbūt net priprasiu.
- Cha cha, - karktelėjo jis, atlošdamas galvą. - Aš labai mėgstu juoktis, ačiū. Tai tu rimtai niekam tikęs sevitas – be jėgų, be ištvermės, be jokių burtų ir dar turintis pakankamai ilgą liežuvį, kurį, neabejoju, tavo šeimininkė anksčiau ar vėliau pritrumpins, tiesa?
- Būtent. Valio man.
Jis vėl nusijuokė, taip pat išsitiesdamas visu ilgiu.
- Man patinka tavo nusiteikimas. Tavo archonas turėtų būti linksmas žmogus. Visada maniau, kad sevitai ir jų archonai vienaip ar kitaip papildo vienas kitą.
- Jei rimtai, aš dabar norėčiau kuo greičiau surasti bent vieną, kuris žinotų, kaip mane sugrąžinti namo, - prisipažinau.
Taip - savo namuose bent pasijusčiau naudingas – vėl užsiimčiau programavimu, o laisvalaikiu žaisčiau su draugais „Magus ir Drakonus“ žinodamas, jog tai TIK žaidimas.
- Mmm... Jei turi galvoje sevitų iššaukimo ceremoniją, tuomet vargu ar rasi, - murmtelėjo Raksis.
Lėtai pasukau į jį galvą.
- Tikrai? Iš kur tu žinai?
- Douza, - mostelėjo nykščiu į žolėje gulinčią katę. - Turėjau ją iššaukti kažkaip, nemanai? Abraksas yra viena iš dviejų vietų šioje imperijoje, kur tai įmanoma padaryti. Į Areną kada nors nueik, pasižiūrėk į patį centrą, kur yra pažymėtas didysis ratas.
- Taip, mačiau jį. Ir kas?
Mane apėmė neramus jaudulys. Negi būsiu suradęs burtininką, kuris pagaliau žinojo tai, kas man buvo svarbu?
- Tas ratas buvo sukurtas tikriausiai dar tais laikais, kai statė pačią akademiją. Prieš gerą tūkstantį metų. Neliko nė vieno, kuris žinotų, kaip ir kodėl jis iš viso veikia. Yra žinoma, kada jis pasiruošęs veikti ir ką reikia daryti, kad taip nutiktų. Tačiau kur slypi pats ratą valdantis užkeikimas, ar kaip jis iš viso atrodo – to niekas nežino ir vargu ar norės išsiaiškinti. Tam reiktų išardyti patį ratą. Dėl vieno sevito tokio darbo vargu ar kas griebsis.
- Tai aš čia rimtai įstrigęs?
- Na taip, labai rimtai įstrigęs, palinksėjo Raksis. - Pagalvok – kiekvienos ceremonijos metu reikia, kad penki burtininkai suvienytų savo jėgas ir įkrautų magišką ratą. Jei ir atrasi kokį nors būdą pasiekti savo pasaulį, tau reikės panašiai tiek pat galingų pagalbininkų, kurie tau pagelbėtų įvykdyti sumanymą...
- Gerai, man viskas tapo aišku jau tada, kai paminėjai tūkstantį metų, - atsidusau.
Tėvai greičiausiai jau paskelbė oficialią Eriko paiešką, o sesutės mieste klijavo plakatus su mano atvaizdu, po kuriuo galėjau įsivaizduoti įrašą „Ne ypač pageidaujamas, bet jei užmatysite...“
Rimtai pasigailėjau, kad prieš išeidamas į parduotuvę neapkabinau jų ir neatsisveikinau kaip pridera. Galbūt normalūs žmonės šitaip ir nedaro, tačiau dabar jausčiausi šiek tiek geriau.
Kita tuojau pat užgriuvusi mintis – ką man veikti šiame pasaulyje, jei nuspręsčiau nebeieškoti kelio atgal? Iki šiol turėjau viltį, jog ilgai čia neužsibūsiu ir visas šis archonų - sevitų žaidimas bus tik laikinas nepatogumas. Tačiau žaisti visą likusį gyvenimą?..
- Matau, jog tai nėra geros naujienos, - nustojo juokauti Raksis, atspėjęs nuotaiką iš mano veido išraiškos.
- Na taip... turint galvoje, jog išvadinai mane niekam tikusiu sevitu, - nurijau gumulą, - naujienos tikrai prastos...
- Aš ne augūras ir ateities nespėlioju, - pasiteisino jis. - Tik sakau, ką dabar matau. Be to, archonai su savo sevitais visada turi tvirtą ryšį, patikėk. Pažvelk į Douzą – ji mane dievina! Atsiplėšti nė per žingsnį negali, kad ir kiek vyčiau šalin. Ei, Douza! Aš juk teisybę sakau, tiesa?
Pievoje šalia mūsų kažkas nusičiaudėjo.
- Matai? Ji mane myli, kad ir kiek trūkumų beturėčiau. Aš ją irgi myliu, nepaisant visų nesuskaičiuojamų blusų, kurias kasdien namo parneša. Nesuardomas ryšys. Tavo archonas greičiausiai jaučia tą patį, kad ir koks nenaudingas ar beviltiškas būtum.
- Ar ji moka kalbėti? - paklausiau.
- Douza? Na ne, nelabai...
- Būtent. Ji niekada neprimals liežuviu tau problemų. Tuo tarpu man tai pavyksta kasdien po kelis kartus. Vien už tai, ką šiandien pasakiau Anzu, Agielė man...
Ūmai prisiminiau.
- Ot šūds! - staigiai atsisėdau, traukdamas kojas iš vandens. Saulė jau buvo pusiau paskendusi medžių viršūnėse.
- Kas? - nesuprato Raksis.
- Gal žinai, kiek dabar galėtų būti laiko? - moviausi batus ant šlapių pėdų.
- Tiksliai ne, bet sprendžiant iš medžių šešėlių... apie aštuonias gal?
- Eina sau, man galas! - atsidusau. - Daeva mane užmuš. Žadėjau jai sugrįžti iki aštuntos!
- Tavo archonė yra Daeva? - išsiviepė jis. - Ta trenkta pana, kuri visada viena vaikšto?
- Aha!
- Tu teisus. Ji tave išties užmuš, - sukikeno Raksis. - Ji turėjo stoti į Imperijos Karo Akademiją, o ne į Abraksą.
- Kalbant apie sevitų ir archonų ryšį, - prisiminiau, rinkdamas nuo pievos išmėtytus rūbus, - kadangi tavo katė mane čionai atvijo, gal malonėsi parodyti man tiesiausią kelią atgal?
- Ten, - ištiesė ranką į mišką.
- Ne, aš rimtai. Gal atsikelsi ir palydėsi mane atgal? Prašau?
- Tingiu, - palaimingai atsiduso Raksis.
Jis tai ištarė taip nuoširdžiai, kad mano visi galimi atsakymai užstrigo pusiaukelėje. Rimtai, ką aš galėjau į tai atsakyti?
- A... gerai... viso tada, - pamojau jam ir pasukau į nurodytą pusę. Buvau šiek tiek ant jo įpykęs, tačiau visus pykčius gožė nerimas, kas man bus, kai pavėluosiu. Ir dar turėjau nuspręsti, ką turėčiau daryti su faktu, jog esu čionai įstrigęs tikrai ilgam – galbūt net visam gyvenimui. Mano galvoje virė minčių tornadas.
Ar tikrai norėjau likti sevitu ir vaizduoti Daevos šešėlį? Kol kas neturėjau jokio kito pasirinkimo – didžioji šio pasaulio dalis vis dar slypėjo anapus Abrakso sienų, kupina savų pavojų bei paslapčių. Pagal išsimokslinimo bei kultūros lygį, Sitro imperijos aplinką galėjau priskirti savo pasaulio vėlyviems viduramžiams su renesanso prieskoniu ir tegalėjau padėkoti savo sesutėms, jog mano istorijos žinios šiuo atveju buvo pakankamos. Ne kartą teko girdėti, kaip menkiau apsišvietę draugai prie žaidimų lentos pasvajodavo - „o galėčiau nukeliauti kokius tris šimtus metų atgal...“
Dažniausiai jie būdavo įsitikinę, kad jų žinių lygio pakaktų suvaidinti dar vieną Da Vinčį ir gyventi it karaliams. Deja, dvidešimt pirmas amžius nuo penkioliktojo ar šešioliktojo skiriasi it diena nuo nakties. Jei ir pasirodytumėte itin protingas, didžiausią pavojų jums sukeltų religija bei prietarai, kurie su mokslais niekada neturėjo nieko bendro. Netgi pats Da Vinčis turėjo savų problemų su Bažnyčia ir liko gyvas tik todėl, kad dažniausiai laikė liežuvį už dantų bei palaikė labai gerus ryšius su aukštuomene. Prisiminkite vargšą Džordaną Bruno, šešioliktojo amžiaus savamokslį astronomą. Jam užteko tiesiog pritarti Koperniko teorijai - jog Žemė sukasi aplink Saulę – ir popiežius vargšą sudegino ant laužo. Michaeliui Servetui pakako neatsargiai suabejoti Šventąja Trejybe – ir jis patyrė tokį patį likimą, taip praskaidrindamas miniai žioplių nuotaiką. Pastarasis buvo gydytojas, dešimtsyk geriau už savo kolegas supratęs, kaip veikia žmogaus organizmas. Jis turėjo būti neįkainojamas savo bendruomenei, bet ar tai jį išgelbėjo?
Štai kodėl aš stengiausi prilaikyti liežuvį kaskart, kai Agielė Daeva, ar kas nors kitas Abrakse užsimindavo apie savo deives ar dievus. Niekada negalėjau žinoti, ar labai fanatiškai jie ims ginti savo religines fantazijas.
Mano laikotarpyje krikščionys jau pasiekė tą stadiją, kai bet kokį piktžodžiavimą visuomenė nuleisdavo negirdomis. Islamo šalyse šis požiūris vis dar svyravo nuo atlaidaus iki absoliučiai fanatiško, todėl liežuvį vis dar turėjai saugoti. Kinams, korėjiečiams bei japonams buvo absoliučiai nusispjaut. Pirmieji labiau domėjosi Konfucijaus mokymais, o abu pastarieji turėjo ištisus smulkių dievybių panteonus, kuriems nesuteikė labai didelės reikšmės. Religijos atžvilgiu, Rytai visada atrodė patys pasyviausi bei liberaliausi, puikiai moksliškai apsišvietę nuo itin senų laikų – tačiau netgi ten neapsimokėjo keliauti laiku atgal. Japonai tik paskutiniais dešimtmečiais išbrido iš savo samurajų kodekso, kurie įpareigojo pasidaryti sepuku už menkiausią nepaklusimą savo valdovui. Korėjiečiai, kaip ir kinai, beveik visą laiką kariavo. O jei nekariavo, tuomet ruošėsi kariauti. Papulti tarp tokių girnapusių nusilpusiems homo sapiensams iš dvidešimt pirmojo amžiaus būtų absoliučiai beprotiškas sumanymas - mes stokojome tiek psichologinio nusiteikimo, tiek jėgų labiausiai per visą žmonijos istoriją. Jei senovės spartiečiai būtų pamatę, kaip mes gelbstime kiekvieną gimusį kūdikį – net ir su akivaizdžiais defektais – jie būtų ne šiaip pakraupę. Jie jau dabar vartėsi kiekvienas savo kape nujausdami, kur mes nuvairuosime savo genofondą ir moralę praėjus dar keliems dešimtmečiams. Žinoma, mėtyti kiekvieną vos silpnesnį kūdikį nuo uolų, ar ruošti vaikus karui nuo mažens irgi nėra pats protingiausias sprendimas, tačiau tie žmonės bent turėjo moralinį kompasą, kurį vienodai palaikė kiekvienas iš jų gaujos. Jie buvo vieningi, karingi ir išdidūs iki pat tos akimirkos, kol paskutinį iš jų mūšio lauke paskerdė tėbai. Lyginant su jais, mes būtume lakstę ratais it viščiukai be galvų, kiekvienas su savo įsitikinimais, aukštu išsilavinimu bei žema tolerancija prievartai.
Taip, mes buvome išradę šaunamuosius ginklus, prieš kuriuos kardai atrodė it vaikų žaidimai, bet vėlgi – kiek iš septynių milijardų pasaulio gyventojų mokėjo naudotis tais šaunamaisiais ginklais ir kiek iš mūsų juos apskritai turėjo? Mano tėvas neturėjo nė vieno. Žinojau, jog vienas iš kaimynų turi dujinį pistoletą, kuriuo per šventes leisdavo raketas. Mano vienas draugas iš stalo žaidimų klubo turėjo pipirinių dujų balionėlį...
Kitaip tariant, visa mūsų kaimynystė buvo labai taiki zona, visiškai nepasiruošusi jokiam kariniam konfliktui. Jei toks būtų kilęs, mano tėvai pakuotųsi lagaminus į užsienį – kartu su dauguma artimiausių kaimynų. Štai kokia šauni būtų mūsų reakcija. O dar ko vertas yra policijos raginimas atiduoti kiekvieną nelegalų ginklą į jų rankas? Tie patys istorijoje pasimetę spartiečiai būtų mirę iš juoko. Fiziškai bei morališkai silpni, be galo išsilavinę ir dar įstatymais įpareigoti NETURĖTI jokių ginklų, nebent gautum biurokratų palaiminimą. Kažin kiek iš mūsų suvokė, jog dardame pragaran itin greitu traukiniu net nejausdami, kaip po ratais sutarška bėgių sandūros?..
Ir kokie šansai laukė manęs, popierinės bei skaitmeninės civilizacijos produkto, pridengto nuo Sitro imperijos realybės Abrakso sienomis? Be jokios informacijos, fizinio pasirengimo ir moralinio nusiteikimo manęs veikiausiai tykojo labai greita mirtis. Norėjau to, ar ne, Agielė buvo mano skydas ir aš turėjau jaustis jai nepaprastai dėkingas vien už tai, jog pasirinko mane, o ne Artūrą. Neabejojau, jog pastarasis per paskutines kelias dienas išmoko tikrai daug – jei dar buvo gyvas.
Aš tuo tarpu maliau liežuviu į kairę bei dešinę, kiršindamas šio pasaulio grietinėlės atžalas bei balansuodamas skustuvo ašmenimis. Abrakso vidiniai įstatymai? Sevito neliečiamumas? Po metų mudu su Agiele paliksime šią vietą ir tada aš pajusiu savo kailiu visus rezultatus. Man reikėjo nustoti rodyti ožius ir pradėti naudotis galva. Jei Agielė neketino kurti jokių aljansų, man reikėjo tą daryti vien dėl savęs...
- Ar tu pagalvojai, jog tokiu laiku vartai jau bus užrakinti? - išgirdau balsą už nugaros. Raksis artinosi lengva ristele, lydimas Douzos.
- Tikėjausi, jog kas nors kitoje pusėje išgirs mane besibeldžiantį ir susidomės, - prisipažinau.
- Gera mintis, tačiau jei būtum ir toliau traukęs ta kryptimi, būtum pasiekęs galinius Abrakso vartus, kuriais labai retai kas naudojasi, - nurodė jis. - Sek man iš paskos, parodysiu trumpiausią kelią.
- Ei, palauk, rimtai?.. - šūktelėjau, nes jis pasileido bėgte. - Man vis dar kojos skauda po pirmojo pasibėgiojimo!
- Pirmyn! - šūktelėjo Raksis. - Mes netgi nebėgsime visu greičiu – tik ristele!
- Man ir nuo tiek pakankamai skauda!
- Žinai, turėtum džiaugtis, kad ryžausi tau parodyti kelią! Dabar baik kniaukti it raiša katė ir kilnok kojas!
Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs mano kantrybės taurę. Užsičiaupiau, sukandau dantis ir pasileidau bėgte.
* * *
Skirtingai nei mudu nuspėjome, vartai nebuvo užrakinti. Jie netgi atrodė praverti kur kas plačiau nei pirma ir man kilo negera nuojauta. Ar Daeva galėjo kaip nors sužinoti, jog aš palikau akademiją ir šlaisčiausi miške? Galbūt žolininkė mane užmatė viena akimi ir paliko vartus pravirus dėl viso pikto?..
- Oi brolyti, - susijuokė Raksis, pasilikdamas su savo Douza medžių priedangoje. Jis anksčiau už mane pajuto pavojų ir pasistengė pasitraukti tornadui iš kelio. Beliko mostelėti jam ranka atsisveikinant.
Tyli ir pavojingai rami, Agielė jau laukė manęs tarpuvartėje, atlydėta dar dviejų moterų. Merginos kaukės nepažeidė netgi mano purvini rūbai bei užvaikyto kankinio išraiška.
- Klausyk, aš...
- Vėliau! - pertraukė ji mane, čiupdama už dešinės rankos ir nutraukdama nuo piršto žiedą, apie kurį buvau visai užmiršęs. - Keliauk tiesiai namo ir lauk manęs ten! Nilda, palydėk jį!
Netardama nė žodžio, tarnaitė nutvėrė mano riešą. Sprendžiant iš abiejų moterų veidų, buvau smarkiai įklimpęs ir man vertėjo jų įsiklausyti, nebent troškau dar liūdnesnių pasekmių. Todėl tik tyliai linktelėjau. Trečioji, daug garbingesnio amžiaus moteris užvėrė mums už nugarų vartus. Agielė nuskubėjo į Abrakso pagrindinius rūmus, tuo tarpu Nilda parvilko mane namo. Vos bepajėgiau žengti žingsnį po dviejų šios dienos maratonų.
- Tu dvoki prakaitu, - pastebėjo ji piktai, leidusi man susmukti į vieną iš krėslų pagrindinėje Daevų menėje. - Nusivilk rūbus!
Kol tyliai vykdžiau paliepimą, man į glėbį įskriejo senas geras mėlynas chalatas. Smūgis gal ir menkas, tačiau vos išsilaikiau ant kojų.
- Gal bent tu gali šiek tiek švelniau? - paklausiau. - Ir taip būsiu riebiai išbartas, tau nebereikia...
- Užsičiaupk, - atrėžė Nilda. - Tiesiog patylėk, gerai? Šeimininkė ant tavęs teisėtai įtūžusi ir jokie protingi žodžiai tau nepadės, todėl praktikuok tylą! Jei tikėčiau, jog ji tavęs nenubaus, pati uždaužyčiau šlapiu skuduru!
Man beliko tik sumirksėti. Moteriškas solidarumas buvo kraupus dalykas. Nilda buvo atsidavusi savo šeimininkei šimtu procentų ir žinojau, jog tokia išliks dar mažiausiai metus. Klusniai užčiaupiau savo kalbų dėžutę ir leidau jai drėgnu rankšluosčiu nuvalyti veidą bei išgraibyti iš plaukų pernykščius lapus. Jos rankos visai nebuvo švelnios.
Ir aš ką tik supratau, jog man nebereikia žiedo pagalbos ir tiek daug pastangų, norint pasakyti ką nors protingo. Nešiodamas žiedą kalbėjau tiek daug ir tokiomis įvairiomis temomis, kad dabar mano atmintyje glūdėjo itin platus žodynas.
Tai reiškė, jog suprasiu kiekvieną sumautą žodį, kurį išklyks mano archonė...
Agielė sugrįžo po pusvalandžio ir pati atrodė gerokai išvargusi. Nilda tuojau pat pasišalino, apdairiai uždarydama duris. Mergina tylėdama apėjo žvakides kambaryje, paliesdama kiekvieną iš jų ranka. Pirmą kartą supratau, kam buvo skirti žvakidėse įstatyti kristalai – Agielė juos privertė švytėti, įkrovusi dalelę savo galios. Tada paglostė per rūbus saulės rezginį ir dirstelėjo į mane.
- Atsistok, - tyliai įsakė.
Kai tai įvykdžiau, ji žengė mus skyrusius du žingsnius ir plačiai užsimojusi skėlė antausį – net pamaniau, jog smegenys iššoks pro kitą ausį. Protinga mergaitė - žinojo, kaip naudoti delną, kad pati nepatirtų skausmo. Atsipeikėjęs po šoko pajutau užverdantį kraują - šiai išpaikintai mergšei rimtai reikėjo duoti grąžos...
Užteko pamatyti, kaip Daeva praranda savo kaukę ir visi mano ožiai išrūko per kaminą. Šeštas pojūtis tilindžiavo, jog mergina buvo pasiruošusi apsiverkti.
- Kas su tavim negerai, Erikai? - paklausė ji. - Duodu tau keturias valandas tikėdamasi, kad būsi nors per plauką pasimokęs, o tu pradingsti be jokios žinios ir dar kur? Už akademijos ribų! Tu bent įsivaizduoji, kaip jaučiausi sužinodama tavo buvimo vietą iš paties magistro Moronto, kai atėjau jo atsiprašyti, jog negaliu laiku sugrąžinti jo paties žiedo?!
Ak štai kas... Taip, aš galėjau įsivaizduoti. Mano aktyvi vaizduotė nesunkiai nupiešė pačią sceną, tačiau neturėjau ką pasakyti. Pajuokauti ir taip prasklaidyti niūrią atmosferą? Nuojauta kuždėjo, jog Agielė nudobs mane vietoje už tokį humorą, todėl laikiau liežuvį už dantų. Merginos smūgiai retsykiais atrodė pernelyg stiprūs.
- Visi žiūrėjo į mane lyg į visišką kvaišą. Archonė nesugeba surasti savo prapuolusio sevito, klausinėja kiekvieno pakeliui sutikto, ar nematė Eriko, - Agielė atsuko man nugarą, žengdama link praėjimo į savo kabinetą. - Tikiuosi, tu pats prisimeni, ką man pažadėjai, Erikai? Kad blogiausiu atveju lauksi manęs kažkur tarp namų ir arklidžių? Kodėl tada turėjau laukti tavęs prie vartų, vedančių į mišką? Kodėl, po galais, turėjau kliautis nuojauta, jog tu vis dar esi gyvas ir man tereikia sulaukti, kol anksčiau ar vėliau grįši namo?! Tu bent pagalvojai, kokių gyvių tame miške galėjai sutikti ir kuo tau tai galėjo baigtis?!
- Tiesą sakant... - pradėjau, prisiminęs Raksį ir jo katę.
- Užsikišk! - ji pasisuko visu kūnu ir dešinės rankos kumštelis trinktelėjo į sieną šalia praėjimo. Kambarį sudrebino smūgis, o sienoje pasiliko du susikertantys įskilimai. - Aš neketinu klausytis tavo pasiteisinimų – tik ne šį vakarą! Esu tokia pikta, jog nesu tikra, ar ištverčiau visus tavo šios dienos nuotykius nesuluošinusi tavęs! Dabar keliauk į savo kambarį ir daugiau nesirodyk mano akyse! Šįvakar negausi vakarienės ir tau draudžiama palikti šiuos namus, kol aš neįsakysiu kitaip, Erikai!
Palauk, tai buvo viskas?.. Kai motina ant manęs supykdavo, zyzdavo valandų valandas, sukdama ratu tą pačią temą – koks esu negeras, kaip ji manimi nusivylusi ir kaip turėčiau imti pavyzdį iš savo seserų. Palyginus su tuo, Agielės pikti žodžiai buvo trumpi, aiškūs ir į tikslą. Ji neketino kartoti. Turėjau įtarimą, jog pakartojimo galėjau sulaukti nebent nepaklusęs bei pamėginęs pasiteisinti.
Man beliko tyliai nulenkti galvą ir traukti ten, kur ji paliepė. Blogiausia atrodė tai, jog po dviejų smarkių pasilakstymų mano organizmas rimtai reikalavo energijos papildymo ir aš jaučiausi kaip reikiant alkanas. Atimta vakarienė atrodė kur kas didesnė bausmė nei antausis, nuo kurio man vis dar ūžė ausyse. Ar galėjau tikėtis, jog Deidrė manęs pasigailės ir kiek vėliau atgabens kontrabandos?
* * *
Vis dar turėjau ąsotį vandens, paliktą nuo tos dienos, kai gulėjau pataluose sirgdamas. Užuomina, jog Agielė neketino manęs numarinti troškuliu, kad ir kaip smarkiai pyko. Ji tik atėmė iš manęs maistą ir progą pasiteisinti. Blogiau nei tai buvo greitai sklindantys gandai apie mano šios dienos nuotykius. Jie galbūt aplenks mano atsiskyrėlę archonę šį vakarą, tačiau rytoj be jokių abejonių užgrius gerokai išpūsti bei apaugę nebūtais priedais. Nebūti įžeidimai imperatoriškosioms sesutėms ir pirštai tarp Sioneiros šlaunų veikiausiai pavirs į karinio konflikto tarp šeimų provokaciją ir viešą lytinį aktą vidury pievos - Anzu tai sugalvotų vien tam, kad patikrintų, kiek daug Agielė žino. O tada mano pasilakstymas miške atrodys it pirmo svarbumo įvykis nuo galo...
Pasibaigus vakarienės laikui jau buvau visiškai įsitikinęs, jog nė viena tarnaitė manęs nepasigailės ir slapta jokio maisto negausiu. Prakeiktas moteriškas solidarumas. Mano kojos skaudėjo, skrandis urzgė it sarginis šuo, todėl realiausia išeitis atrodė griūti į lovą ir pramiegoti iki pat ryto, kuris GALBŪT atrodys protingesnis. Turint galvoje Agielės laukiantį paskalų antplūdį, tai buvo nereali svajonė.
Susigūžęs po antklode jau ketinau skaičiuoti kalnų lūšis, kai išgirdau šlamančią užuolaidą prie lango.
- Sveikas, Erikai, - tyliai pasisveikino Sioneira, nutaisiusi plačiausią pasaulyje šypseną.
Aš vos neapsiverkiau. Ši diena PRIVALĖJO baigtis be jokių papildomų problemų, tai kodėl jos pačios mane suranda mano paties tvirtovėje?
- Tai Lilė pagaliau vėl suteikė tau laisvę, - atsidusau, prisiversdamas šyptelėti. - Turėčiau tave įspėti. Agielė dabar namie ir ji nėra labai patenkinta manimi.
- Žinau, - sukubas žvilgtelėjo į duris, tarsi galėtų matyti kiaurai. - Aš jaučiu visus žmones šiame pastate. Ar... ar tai reiškia, jog negalėsime padaryti to paties, ką darei man pievoje?
- Ar tu žinai, jog esi beviltiškai savanaudiška? - neišlaikiau. Ji žvilgtelėjo į mane apvaliomis akimis, truputį prigesindama entuziazmą. Ne, akivaizdžiai to nežinojo. Ir man vargu ar vertėjo erzinti sukubą vien todėl, jog pats buvau prastos nuotaikos.
- Tiek to, - atsidusau. - Kai atrodai tokia graži, tau ir nebūtina žinoti.
- Ar tai reiškia... - ji jau ketino kelti antklodės kraštą nudžiugusi. Skubiai sulaikiau.
- Ne ne, atleisk. Šįvakar esu velniškai alkanas ir nusilpęs, todėl jokių masažų su laiminga pabaiga, - paaiškinau. - Kaip jau sakiau, Agielė nėra manimi patenkinta. Ji net atėmė iš manęs vakarienę...
- Ar tu nuvylei savo šeimininkę? - paklausė ji.
- Aha. Šį kartą stipriai.
- Hmm... - susimąstė Sioneira. - Aš savąją visą laiką nuviliu ir ji man atleidžia. Taviškė irgi atleis. Tau reikėtų pralinksmėti.
- Tai vargiai tikėtina, bet man patinka tavo optimizmas, - šyptelėjau jai.
- Taigi, - grąžė pirštus demonė, - jokių masažų ir laimingų pabaigų... O kaip dėl plaukų glostymo?
- Jei ateitum daug vėliau, kai visi nueis miegoti, aš nieko prieš, - pasiūliau. Staiga mintis praleisti naktį su murkiančia Sioneira atrodė daug geresnė, nei naktis su savo mintimis. Žinojau, jog priešingu atveju kankinsiuosi apmąstydamas egzistencinius klausimus. Kadangi dabar neturėjau jokio supratimo, kuo naudingu galėčiau užsiimti šiame pasaulyje, tokios kančios atrodė beprasmės.
- Gerai, - nušvito ji it saulutė. - Aš patykosiu, kai mano šeimininkė užmigs.
Pasilenkusi lyžtelėjo man skruostą iki nosies galo ir išnyko.
* * *
Šiek tiek vėliau iš lengvo snaudulio pažadino Deidrė. Ne, vakarienės ji man neatnešė ir teikėsi tarti vos vieną vienintelį žodį. Turėjau sekti ją į pusrūsį ir nusiprausti prieš naktį. Šį kartą teko tenkintis tarnų prausyklomis. Man taip pat nepriklausė ir Deidrės pagalba. Ji jau žinojo, koks esu blogas sevitas ir visiškai palaikė tiek Agielės, tiek Nildos nuomonę. Kadangi visą savo gyvenimą prausiausi pats, tokia bausmė neatrodė itin didelė. Vanduo vis dar buvo karštas ir muilo turėjau į valias. Kai baigiau, gavau naują tos pačios spalvos chalatą ir parvilkau kojas atgal į Daevų menes. Agielė tuo metu tūnojo savo kabinete, garsiai skrebendama plunksna ant popieriaus. Deidrė neleido nė žvilgtelėti į tą pusę – pati nuvedė mane į mano kambarį, kur ir paliko. Jokio labanaktuko.
Nespėjau nė klestelėti į lovą, kai išgirdau tylų skrebenimą į langą. Keista - Sioneira paprastai atsirasdavo kur nors kambaryje, o daugiau jokių lankytojų nesitikėjau sulaukti. Be to, aš buvau antrame aukšte ir lubos šiame pastate buvo tikrai aukštos.
Priėjęs suradau užraktą ir truputį pasiknebinėjęs pravėriau vieną lango pusę.
- Kokį velnią tu čia darai? - burbtelėjau, atpažinęs Raksio fizionomiją. Šis tupėjo ant išsikišusios siauros palangės, skirtos gėlėms. - Ir kaip tu sužinojai, jog čia mano kambarys?
- Douza turi gerą nosį, - išsišiepė. - Nujaučiau, jog Daeva nubaus tave, liepdama tupėti kambaryje, tai nusprendėme palaikyti tau kompaniją. Kad nebūtų visai nuobodu.
- Man nuobodu, ar tau nuobodu? - pasitikslinau. - Ir kur tavo katė?
- Ant stogo, - jis parodė į viršų. Kyštelėjau galvą ir iš tiesų – Douzos snukis kyšojo iš už stogo krašto, vienu aukštu aukščiau.
- Tikiuosi, ji tau neuždraudė įsileisti svečių? - pasitikslino Raksis.
- Ne, bet turiu įtarimą, jog pamačiusi tave kaipmat tą padarys...
- Tai gal galiu užeiti?
- Žinoma, šok vidun, - atsitraukiau į šalį, susiraukdamas nuo skausmo kojose.
- Gerai, baigiam juokus, - pasakė jis, nekrutėdamas iš vietos. - Prisiminiau šį bei tą svarbaus, todėl ir atėjau. Pasakyk man, ką tu žinai apie sevitų ir jų archonų ryšį?
- Jis tvirtas?
- Hmm... Na taip, aš pats tau tai pasakiau. Ką DAR žinai be to?
- Nelabai daug, - prisipažinau. - Kartais man atrodo, jog nujaučiu tai, ką Daeva jaučia, bet negaliu suprasti, ar tai tikra, ar tik vaizduotės žaismas. Pavyzdžiui, šiandien man atrodė, jog galiu aiškiai pajusti jos įsiūtį, nors išoriškai ji atrodė rami. Dar galiu perimti jos išdegimą, nors tai nėra pats maloniausias jausmas pasaulyje...
- Neblogai, - pakraipė galvą. - Pradžia jau yra. Gerai, kadangi aš truputį prisidėjau prie tavo blogos dienos, pagelbėsiu tau įveikti šitą mažą krizę. Paprastai tokias žinias suteikia tik patiems archonams, tačiau tik todėl, jog sevitai arba nemoka kalbėti ir yra per menko intelekto, arba jie yra demonai ir jiems tai visiškai nerūpi. Kadangi tu nesi nei viena, nei kita, tau vertėtų žinoti smulkmenas apie save ir savo šeimininkę. Patikėk, aš turėjau penkis sevitus ir esu susipažinęs su viskuo skersai – išilgai...
- Palauk, o kas nutiko pirmiesiems keturiems? - pertraukiau.
- Numirė, - trūktelėjo pečiais Raksis.
- Kas... kas tu per šeimininkas? - burbtelėjau po trumpos pauzės. - Net savo sevitų nesužiūri...
- Ei, jie visi mirė nuo senatvės, gerai? - pakreipė galvą. - Tai man pagelbėti tau, ar vis dėl to aiškinsimės mano, kaip archono, sugebėjimus?
- Gerai, atsiprašau, - kilstelėjau delnus. - Aš klausau. Palauk, tik kėdę pasiimsiu.
- Jei teisingai supratau iš sklandančių gandų, tavo didžiausia problema yra ta, jog nė vienas nežino, kuriai sevitų kategorijai tave priskirti. Iki šiol visi sevitai buvo skirstomi į šešias pagrindines kategorijas, - užsisvajojo Raksis, kai patogiai įsitaisiau prie lango. - Trys kategorijos skirtos gyvūnams, likusios trys - demonams. Žemiausioji kategorija apima visus smulkius gyvius, kad ir iš kurio pasaulio jie bebūtų. Sevito ryšys garantuoja, jog tokie dalinasi su savo šeimininku regėjimu, uosle bei klausa. Abu tam tikslui palaiko telepatinį ryšį, kuris garantuoja, jog gyvis teisingai suvoks šeimininko komandas. Ir jei toks sevitas patiria mirtiną žalą, tai neturi didelės fizinės įtakos pačiam archonui. Galima sakyti, jog ištikus nelaimei, pirmos kategorijos sevitai yra lengviausiai pakeičiami, nors vargu ar išgirsi kurį nors archoną taip kalbantį. Mums savi sevitai yra brangūs nepaisant jų dydžio, išvaizdos ar sugebėjimų – todėl ir pabrėžiau ryšio stiprumą. Tavo Daeva žinojo tai dar prieš įžengdama į ceremonijos ratą, gali neabejoti tuo.
Antroji kategorija jau reiškia, jog sevitas ne tik dalinasi savo pojūčiais, bet ir jo gyvybinė energija tampa susieta su šeimininko gyvybe. Jei archonui nutinka kas nors bloga, abiejų gyvybinės jėgos senka vienodai. Tuo pačiu tai reiškia, jog bendra gyvybinė energija padeda šeimininkui išsilaikyti daug ilgiau bei padidina jo šansus išgyventi. Jei sevitas yra labai gyvybingas, tuomet archonas teoriškai galėtų išgyventi net po itin mirtinų sužeidimų, nebent jo galva visiškai nulėktų nuo pečių. Tada pražūtų ir pats sevitas. Deja, šiuo atveju sevitui toks pat dėsnis jau negalioja. Jis gali aukoti savo gyvybę dėl šeimininko, tačiau šeimininkas dėl savo sevito – ne.
- Truputį neteisinga... - sumurmėjau.
- Tikrai taip, - atsiduso Raksis. - Palaidojau keturis Douzos pirmtakus ir kiekvieną kartą pagalvojau lygiai tą patį – kaip neteisinga. Jei toks dėsnis galiotų į abi puses, jau seniai būčiau negyvas. Antra vertus, aš niekada nebuvau sau iškvietęs trečios kategorijos gyvio.
Trečioji kategorija jau panaikina šią „neteisybę“ ir susieja šeimininką su sevitu abipusiais gyvybės saitais. Jei žūsta vienas, miršta ir kitas – nesvarbu, kuris. Trečioji kategorija skiriasi dar tuo, jog visi iššaukti gyviai turi savyje natūralios magijos, kuri taip pat susiejama su archono magija. Taigi, yra rizika, bet yra ir didelis privalumas – išdegimo laikas padalinamas vienodai abiem. Ir jei gyvis pakankamai atsparus išdegimui, tuomet burtininkas įgyja praktiškai neišsemiamus magijos rezervus. Štai kodėl trečios kategorijos gyviai yra labiausiai pageidaujami po antros ir trečios kategorijos demonų. Tuo tarpu tavo padėtis tampa šiek tiek miglota... - susimąstė Raksis.
- Aš neturiu jokios magijos, tuomet tai reiškia antrą kategoriją, - sausai pastebėjau.
- Tačiau tu daliniesi išdegimo laiku su Daeva, - pastebėjo Raksis. - Taigi, esi kažkur tarp antros ir trečios kategorijos. Dar tavo atveju keista yra tai, jog visi intelektu pasižymintys sevitai prasideda būtent demonų kategorijoje. Kaip sakiau, jų taip pat yra trys. Pirmoji kategorija būtų formos neturintys primityvieji demonai. Jie pakankamai protingi bei klastingi, turi nuosavą magiją, tačiau yra itin silpni. Jiems nesunku pritaikyti egzorto magiją, jei turi nors lašelį galios. Tai pats paprasčiausias darbas visiems silpniems arba pradedantiesiems burtininkams – saugoti žmones nuo demoniškos smulkmės.
Antroji kategorija taip pat turi savo magiją, tačiau taip pat turi ir formą – daugumoje atvejų itin žmogišką... Ak, tiesa, tu juk regėjai ir graibei Sioneirą, tiesa? - nusijuokė jis.
- Na taip, man dar reikia sulaukti, kol Daeva apie tai išgirs, - atsidusau. - Tai Sioneira priklauso antrai kategorijai...
- Taigi, - surimtėjo Raksis. - Be savo išvaizdos, jie dar turi tam tikrą abipusį telepatinį ryšį su savo archonais, panašiai kaip visi gamtos gyviai, tik gerokai aukštesnio lygio. Visi jie gali jausti emocijas, netgi tam tikras mintis. Didžiausias skirtumas nuo paprastų gyvių yra tas, jog demonai su savo šeimininkais nėra linkę dalintis nei magija, nei gyvybe. Tiesa, jie gali naudoti savo magiją šeimininko labui, tačiau tik tiek. Dargi demonai skiriasi tuo, jog visi jie meta savo būsimam šeimininkui iššūkį ir verčia jį įrodyti, jog šeimininkas yra tikrai vertas savo tarno. Tik pirmos kategorijos smulkmė to nedaro – jie griebiasi bet kokios progos, kad galėtų pasišlaistyti po šį pasaulį nebaudžiami.
- Šią dalį aš jau girdėjau... O trečioji kategorija?
- Drakonai, - ištarė Raksis su šypsena.
- Ką? - karktelėjau. - Mes vis dar kalbame apie demonus, tiesa?
- Na taip. Drakonai yra trečios kategorijos demonai. Patys šlykščiausi sutvėrimai, ypač kai meta iššūkį savo būsimam archonui. Ir jei tokį suvaldai, tuomet manyk, jog tau geras gyvenimas praktiškai garantuotas. Bet kuri šalis norės turėti tave ir tavo sevitą savo kariuomenėje. Tai reiškia pinigus, dvarus, moteris... ko bepaprašytum... Ar tiesą sakau, Douza?!
Kažkur virš mūsų nusičiaudėjo didelė katė.
- Matai? Netgi Douza žino, - šypsojosi Raksis. - Bet nesvarbu. Drakonai yra drakonai. Tu tikrai nesi drakonas, tačiau tu sakaisi žinąs, ką Agielė retsykiais jaučia, tiesa?
- Taip pat sakiau, jog tai gali būti vaizduotės žaismas, - priminiau jam.
- Tau rimtai vertėtų patyrinėti šį aspektą, - patarė jis. - Nenustebčiau, jei tai pasirodytų tiesa. Pameni, sakiau tau, jog padėsiu įveikti tavo ir Daevos mažytę krizę? Archono ir sevito telepatinis ryšys visada veikia į abi puses, ypač tarp demonų ir jų šeimininkų. Jei Daevos pyktis veikia tave, tuomet tu taip pat gali paveikti ją pačią.
- Aha... tu teisus. Mano įtūžis turėtų nugalėti jos įtūžį, - guviai palinksėjau. - Aš daug labiau užsispyręs galų gale.
- Nebūk idiotas, - nusijuokė Raksis. - Aš nesiruošiu dalyvauti nė vieno iš jūsų laidotuvėse. Jei tu priklausai antrai kategorijai ir Daeva tave nudauš, tai bus vienas lavonas. Priešingu atveju nepamiršk judviejų ryšio. Jos mirtis reiškia ir tavo mirtį. Tu negali laimėti jokios mirtinos dvikovos prieš savo šeimininkę. Na, tu negali laimėti dar ir todėl, kad esi silpnas it sliekas...
- Užsikišk, - burbtelėjau. Jis vėl nusikvatojo, labai patenkintas savimi.
- Manau, pasakiau tau viską, ką turi žinoti... Jau turėčiau lėkti, - krustelėjo Raksis. - Tu ir taip turi apie ką pagalvoti, o man dar vakarienę reikia susigauti... Palauk, o tu neturi čia ko nors valgomo?
- Aš pats likau be vakarienės, - atsidusau. - Turiu tik vandens.
- Aaa mėšlas, - šypsojosi jis. - Daeva griežta šeimininkė, tiesa? Ko dar tau nedavė? Mergelės, kuri vonioje nugarą nušveistų?
- Nustumčiau tave, bet tu vis tiek liksi gyvas, - burbtelėjau, užverdamas langą. Burtininko kikenimas nutilo po kelių akimirkų. O netrukus išgirdau anapus stiklo ūžtelintį didžiulį juodą šešėlį, kuomet Douza nusekė šeimininkui iš paskos.
Grįžęs į lovą ūmai supratau, jog visas pokalbis su Raksiu praėjo taip sklandžiai, tarsi tebemūvėčiau ant piršto žiedą. Nebent jis pats mūvėjo tokį patį, ką patikrinti jau buvo per vėlu. Dabar, kai niekas manęs nebetrukdė, pamėginau atsipalaiduoti ir išvyti mintis iš galvos, kad šioje liktų tik Daevos emocijos – jei tokias iš viso jutau, o ne įsivaizdavau. Sevito ryšys? Toji dalis, kur Raksis kalbėjo apie padalintą gyvybę, man visai nepatiko. Negana to, jog padalinimas greičiausiai veikė tik Daevos labui, mano šansai mirti nuo kokios nors atsitiktinės nelaimės ką tik padvigubėjo. Jei tokį patį rezultatą garantuotų santuokos ryšys, kaži kiek įsimylėjusių porų ryžtųsi tokiam žingsniui?..
Giliai iškvėpiau, nuvydamas įkyrias mintis šalin. Daevos pyktis? Ne, jo aš senokai nebejaučiau. Nejaučiau ir tada, kai ji skėlė man antausį. Tuo metu mano pasąmonės kamputyje vyravo kitos emocijos, kurios stengėsi iškišti snapus ir dabar – liūdesys ir stiprus nusivylimas. Ar aš turėjau dėl ko jaustis nusivylęs? Galbūt dėl to, jog negalėsiu grįžti namo, ar dėl prarastos vakarienės... nebuvau toks tikras. Šiaip ar taip, šios dvi emocijos buvo pagrindinės, dabar atrodančios it ne mano, svetimos. Jei taip jautėsi pati Agielė, tuomet tikrai buvau kaip reikiant prisiviręs košės.
* * *
Smėlio lygiui pasiekus dešimtą vakaro, Sioneira vėl sugrįžo, tik šį kartą ji mane gerokai apstulbino, atgabendama visą duonos kepalą – dar tebegaruojantį, tarsi ką tik ištrauktą iš krosnies. Kai Sioneira įdavė jį man, turėjau skubiai padėti kepalą šalin – atrodė pernelyg karštas mano rankoms.
- Tu pati tai iškepei, tiesa? - pasitikslinau, apimtas įtarimo.
- Ne... - demonė ėmė nervingai šaudyti žvilgsniu į šalis. - Tu sakei esąs alkanas, tai aš pav... paėmiau šitą iš virtuvės.
Neišlaikęs ėmiau tyliai juoktis. Sioneira irgi nedrąsiai šyptelėjo, nesuprasdama mano linksmumo priežasties.
- Tikiuosi, ši duona ne iš Daevų namų virtuvės? - galop pasitikslinau.
- Ne, iš Rangdų... - sumurmėjo Sioneira.
Šaunu. Dabar turėjau princesėms skirtos duonos kepalą. Sioneira vargu ar bus įtarta, nes ji nevartojo žmonėms skirto maisto. Agielė irgi vargiai įtars ką nors, nes iš jos virtuvės niekas nedingo. Būtų tobula vagystė, jei ne viena maža smulkmena.
- Tu juk žinai, kad turėsi viską prisipažinti Lilei, kai ji to pareikalaus? - priminiau demonei. - Tave juk ne šiaip sau paleido čionai, nemanai?
Sioneira baimingai dirstelėjo į duoną, tada prikando apatinę lūpą, tik dabar suvokusi savo neapdairią klaidą.
- Viskas gerai. Tiesiog grąžink ją į vietą ir grįžk čionai, - pasiūliau.
- Bet... tu alkanas? - sumurmėjo ji.
- Kelias dienas nenumirsiu, - pažadėjau. - Be to, rytoj Agielė greičiausiai jau taip smarkiai nebepyks ir aš gausiu pusryčius. Tiesiog nenoriu, jog tavo archonė kibtų manajai į gerklę dėl duonos kepalo.
- O mano plaukų glostymas?
Vis dar savanaudiška iki galo... Turėjau įtarimą, jog ji būtų mielai išklausiusi visus Lilės priekaištus dėl vogtos duonos ir nė nemirktelėjusi. Ypač jei būtų gavusi savo masažą su laiminga pabaiga.
- Vis dar galioja, - pažadėjau. Apsidžiaugusi ji nučiupo kepalą ir pranyko. Kambaryje liko nepakenčiamai malonus ką tik iškeptos duonos aromatas, nuo kurio burnoje ėmė rinktis seilės. Rimtai, man retsykiais reikėtų pasinaudoti Sioneiros pavyzdžiu ir pabūti visišku savanaudžiu šunsnukiu. Agielė nubaustų mane dar kelis kartus, tada priprastų.
Demonė sugrįžo netrukus, nutaisiusi ne itin linksmą miną ir tyliai šmurkštelėjo po antklode, nelaukdama mano leidimo.
- Tave ką, virėja nutvėrė? - susigaudžiau po akimirkos. Sioneira niūktelėjo smakru, slėpdama nuo manęs akis ir rausdama iki ausų galų. Ji galėjo nė nemirktelėjusi užsiimti seksu vidury minios, tačiau raudo nutverta bevagianti duoną.
- Esu tikras, ji nustebo dar labiau nei aš, - nusijuokiau. - Nesijaudink. Tavo pasakojimas Lilei ką tik įgavo teigiamą siužeto posūkį. Ji tai įvertins.
- Aš norėčiau sugebėti meluoti taip, kaip tą daro žmonės, - sumurmėjo ji.
- Bet man patinka, kai tu nemoki meluoti, - glosčiau jos garbanas. - Spėju, Lilei irgi patinka, kad ir kokią nemalonią tiesą jai besakytum. Patikėk, žmonės kartais nežino, jog turėtų sustoti ir patys taip įklimpsta, kad nebegali nė dienos nemelavę. Tu tuo tarpu esi paprasta ir tave visi mėgsta.
- Bet aš savanaudė?.. - žvilgtelėjo ji virš antklodės krašto.
- Taip, bet tu sąžininga savanaudė. Ir su tavimi galima susitarti, todėl nematau tame nieko bloga.
Ji nusišypsojo laiminga. O netrukus ir murkti pradėjo, mėgaudamasi išsireikalautu plaukų glostymu.
Tą vakarą papasakojau Sioneirai, kodėl likau be vakarienės ir kas man nutiko miške, apdairiai nutylėdamas detales, kurių nenorėjau atskleisti Lilei. Neabejojau, jog iš ryto demonė bus kruopščiai iškamantinėta bei kiekviena mano istorijos smulkmena išnarstyta po siūlelį.
Savo ruožtu ji man papasakojo, kaip lankėsi miške šalia vieno mažo kaimelio, kur suviliojo du vietinius medkirčius, prisėdusius ant nuversto medžio pailsėti. Žinoma, abu numirė betenkindami sukubo geidulius. Tai buvo viena geresnių Sioneiros vidurdienio akimirkų, mat įvakarėjus Anzu bei Lilės svita ėmė įkyriai kamantinėti ją, koks jausmas buvo atsidurti Eriko rankose. Ar ji tikrai „įkopė į žvaigždes“? Ar bus pakartojimas? Jei taip – kur ir kada?..
Man beliko pritarti. Taip – du negyvi medkirčiai tikrai atrodė kur kas malonesnė naujiena, kad ir kaip kraupiai tai beskambėtų. Jie bent jau numirė labai laimingi.
Dėl viso pikto tyliai sutarėme, jog visas ateities kosmines programas vykdysime tik už uždarų durų. Tuo tarpu viešoje vietoje aš pasistengsiu laikyti rankas kišenėse, o Sioneira privalės tenkintis tuo, kas pritinka kiekvienai dailiai merginai – rankos pabučiavimu.
Kažkodėl nujaučiau, jog nuo šiol negyvų, bet labai laimingai atrodančių medkirčių Abrakso apylinkėse tik padaugės.
* * *
Neprisiminiau, ar Sioneira užmigo šalia manęs įveikta glostymo, tačiau ryte pabudau gyvas, sveikas ir vienas savo lovoje, nesusapnavęs nė vieno įtartinai erotiško sapno. Jaučiausi velniškai išalkęs, o mano kojų raumenys bei pilvo presas (kurio niekada neturėjau) atrodė keistai sustirę. Vos pamėginęs pakilti iš lovos kaipmat sau prisiekiau, jog gyvenime nebelakstysiu po mišką it akis išdegęs. Ir jei pamatysiu, jog į mane besikėsinantis plėšrūnas lenkia tiek ūgiu, tiek kojų ilgiu, verčiau susivyniosiu į vėdaro formą ir apsibarstysiu prieskoniais.
Laikrodis pribiro smėlio iki septintos ryto, o už durų nesigirdėjo jokio garso. Tokiu metu Nilda mane versdavo iš lovos ir vydavo žadinti Agielės, o Deidrė rūpindavosi savo šeimininkės suknia. Deja, šį kartą dienotvarke nė nekvepėjo. Net jei visos moterys nusprendė mane kolektyviai nubausti, Daevų menėse buvo per daug tylu. Kažkas čia buvo ne taip.
Pravėręs duris išslinkau į koridorių. Mano archonės miegamojo durys buvo paliktos pusiau praviros, tačiau Agielės lova atrodė tuščia. Tai buvo pirmas kartas, kai mergina pabudo, ar buvo pažadinta anksčiau už mane. Rimtai – aš buvau prasikaltęs sevitas. Teoriškai, Nilda turėjo išversti mane iš patalų penktą ryto, įduoti kibirą su skuduru ir praeiviai veikiausiai būtų aptikę Eriką iki blizgesio bešveičiantį parko taką pusiaukelėje tarp Daevų rezidencijos ir pagrindinių rūmų. Tokią bausmę būčiau tikrai supratęs. Bet ne – mane paliko miegoti...
Įsiklausęs į mirtiną tylą, pamėginau tuo pačiu pajusti ką nors iš paslaptingojo sąmonės kampelio, kur turėjo būti mano archonės emocijos. Deja, toje vietoje tvyrojo keista tuštuma. Kadangi Agielė man uždraudė palikti namus, tačiau ne slampinėti po juos, žengiau į pagrindinę menę ir išvydau ją, sustingusią viename iš krėslų bei tuščiomis akimis stebinčią spalvoto stiklo mozaiką lange. Ji vis dar tebevilkėjo savo melsvą pižamą ir buvo išleidusi plaukus. Suknelė kabojo paruošta ant nešiojamos kabyklos, o Deidrės niekur nesimatė. Kuklūs pusryčiai laukė ant staliuko nepaliesti. Ten pat gulėjo siauras odinis vamzdelis atplėštu galu, šalia kurio bolavo išvyniotas popieriaus lapas. Man žengus arčiau, ji net nepasuko galvos:
- Pradink, Erikai. Dabar nenoriu tavęs matyti.
Ir ji buvo įvaldžiusi tą sausą, aristokratišką balso toną, kurį išgirdęs norėjai tuojau pat lėkti ir vykdyti gautus įsakymus.
- Tikiuosi, tai ne dėl mano kaltės tu atrodai it pasprukusi iš „vampyro dienoraščių“? - paklausiau.
- Aš nesu nusiteikusi nei kalbėti su tavimi, nei tau atleisti, - pakreipė veidą į mano pusę. - Keliauk į savo kambarį, ar kur nors kitur.
- Ne.
Po galais, Raksis buvo teisus. Kai tai ištariau, stengiausi nežiūrėti į savo archonę ir nemačiau jos veido išraiškos, tačiau aiškiai pajutau, kaip TAME sąmonės kamputyje abejinga tuštuma užsipildo vis stiprėjančiu susierzinimu, kuris vargu ar buvo mano. Neturėjau jokios priežasties suirzti – ir taip žinojau esąs itin prasikaltęs sevitas, vertas badauti dar mažiausiai iki pietų. Archono – sevito ryšys tikrai veikė. Kai žvilgtelėjau į savo šeimininkę, ji spigino mane piktomis akimis.
- Ką reiškia tavo šis „ne“? - vis dar valdė balsą.
- Labai norėčiau sužinoti, kodėl Agielė Daeva iš pat ryto išvijo abi tarnaites lauk, vis dar nepalietė savo maisto ir dabar atrodo taip, lyg būtų pajutusi besiartinančią mirtį , - nulenkiau galvą. - Nes galiu prisiekti, ji tikrai negalvojo apie savo niekam tikusį sevitą, kai šis įžengė pro duris.
- Nuo kada pradėjai kalbėti apie save trečiuoju asmeniu? - šiek tiek atsileido ji. - Gerai. Tai neturi nieko bendra su tavimi, Erikai, todėl palik mane vieną.
- Ar tu šiandien planuoji pasirodyti pamokose? - paklausiau.
- Vėliau.
- Ar šis kraupus rytas kaip nors susijęs su laišku, kuris guli ant stalo?
- Tu iš tiesų nesupranti, ką reiškia žodžiai „pradink“, ar „keliauk kur nors kitur“, ar „vėliau“? - atsiduso ji. - Gal man tave užrakinti rūsyje?
- Gerai, bet tik po to, kai leisi tave apkabinti, - pasiūliau.
- Ką?.. - sutriko ji. - Ne, palauk...
Tačiau aš jau prisiartinau jai iš užnugario ir pasilenkęs per krėslo atlošą apglėbiau jos pečius bei kaklą, paremdamas smakrą į jos viršugalvį. Agielė trumpam įsitempė. Jos emocijos mano sąmonės kamputyje pamažu keitė spalvą.
- Tu... tu tikrai nepakenčiamas, - sumurmėjo.
- Man labai gaila.
- Nesitikėk, jog šitaip pelnysi mano atleidimą.
- Neturiu jokios vilties.
Ji kilstelėjo delną ir nestipriai sušėrė man į ranką.
- Ar daug nemalonių gandų apie tave išgirsiu šiandien?
„Taip“ ir „be abejo“ buvo teisingi, tačiau vargu ar tinkami atsakymai.
- Galiu prisiekti, jog absoliučiai kaltas esu tik dėl vieno ir tai daugiau niekada nepasikartos, - rausiau nosimi jos plaukus. Sioneira pievoje. Dėl viso kito sugalvosiu ką nors vėliau. Galų gale, pats gerai nežinojau, kurį iš gandų Daeva palaikys pačiu įžūliausiu.
- Kodėl man atrodo, jog tu į tai nesistengi žiūrėti rimtai? - paklausė ji tyliai.
- Patikėk, buvau labai rimtas didžiąją dalį nakties, - murmtelėjau. - Dabar esu per daug alkanas, kad galėčiau rimtai galvoti.
- Jokių pusryčių tau, - pasakė bespalviu balsu.
- Taip ir galvojau... rimtai.
Agielė lengvai linktelėjo. Kelias akimirkas mudu neturėjome ką pasakyti, todėl pamėginau išskaityti ką nors iš jos minčių. Deja, kol kas sąmonės kamputyje trynėsi tik mano archonės emocijos - vos gyvesnės nei iš pradžių. Žodžių ar vaizdinių ten nebuvo.
- Tai laiškas nuo mano motinos, - ūmai pratarė ji. Mudu abu sužiurome į popieriaus ritinį ant stalo, kuriame nebūčiau supratęs nė vienos raidės. - Sesuo prieš dvi dienas grįžo į Sorotą su naujienomis, dabar motina reikalauja, jog kuo greičiau parvykčiau ir aš. Kartu su tavimi.
- Ar tai labai blogai?
- Nežinau, - atsiduso Agielė. - Mano motina yra viso regiono valdytoja, Erikai. Jos žodis Daevų klanui visada yra lemiamas. Kad ir ką ji benuspręstų, turėsiu vykdyti nesiginčydama.
Staiga supratau, ką reiškė keista tuštuma Agielės sąmonėje. Jau anksčiau buvau girdėjęs gandų pavidalu, o ir pati Elfiora pasityčiodama susakė, kaip ir kodėl mano šeimininkė atsidūrė Abrakse. Ne pati sugalvojo – motina atsiuntė, kad dukra išmėgintų laimę sevitų iššaukimo ceremonijoje. Dabar, kai Daeva pagaliau turėjo sevitą, klano matriarchė norėjo pamatyti rezultatus savo akimis.
Po galais, tai buvo blogos naujienos ne vien Agielei...
- Kada mes išvykstame? - nurijau gumulą.
- Po keturių dienų.
