mažute, mes šitaip šiuo metu

sutemo, vos spėjom palydėti saulę, beveik ir nespėjom, bet gražu buvo, smagiai važiavome, stovėjom ant kopų ir kalbėjome apie daiktų savybes, dviratis turi savybę būti pavogtas, o alus - išpiltas. ant didelio ratų sunkvežimio priekabos paplūdimyje buvo užrašytas didelis ketvertas, aš juokavau, kad mes irgi su dviem dviračiais turime keturis ratus, po to gėrėm arbatą, su indiškais ir pienu, ji buvo karšta ir skani, bet labiau karšta, vos nenusideginau lūpų, prieš šokant į vandenį truputį apšilom, šokinėjom ir patampėm raumenukus, ir rėkėm iš visų gerklių, o tada bridom į jūrą, šalta, tamsi, plati, galinga jūra, gąsdinanti, bet privalai gi plaukti ir eini ir vanduo kyla ir taip šalta, kai paliečia kiaušus, ir po to ypač bambą, ir šalta, paspygavom ir prarėkėm gerkles į dangų, o vanduo tai išvis, atspindžiais, kai plauki aplink tavo rankas visur balti kaip kokios žvaigždės atspindukai, viskas mirga mirga, o jei atsisuki į krantą, to nebesimato mirgėjimo, todėl paplaukiau į priekį neblogą atstumą, nes tiek džiaugsmo, atsisuku ir pamatau kažkokį nso, jis skrido greitai greitai ir pranyko, rafaelis po to supyko, kad jį pavadinau „ufo“, ir bandė mane įtikinti, kad tai kometa, bet aš nežinau, ir baigėm arbatą, jis kątik atėjo ir paglostė man petį ir pastovėjo, sakau, kad rašau apie mūsų jūrą, ir kaip tai rašau, o jis atkerta, kad viskas buvo boom vienas po kito intensyvios raw experiences every moment with its shattering meaning ir, taip toliau, jis maudėsi be triusikų, o aš su, bet buvau pasiėmęs kitus, ir šaliką, ir apsirengiau, o senuosius netyčia ten palikau tamsoje, nefainai, pūpso dabar, negražu, bet ką padarysi, važiuojant namo patekom į ančių būrį, tiksliau, šimtą bėgikų, jie visi buvo ryškiomis striukėmis ir mums buvo labai juokinga, jie turėjo šviesytes ant rankų prisikabinę ir lėtai risnojo palei mus, kol mums pasidarė gėda tiek juoktis ir skubom judėti į priekį, ir gal kiek paklydom, bet aš suradau kelią, aišku, jis keistai susinervinęs buvo, kad dar nenamie, ir aš jam pasakiau, kad jis maža mergaitė, bet po to jis atsiprašė, aš jam padėkojau už gražią dieną, ir jis man taip pat. ir besijuokdami įėjom pro buto duris, ir net neišgirdom, kad berniukai virtuvėj jau grįžę, ir jie negalėjo atsistebėt vieną sekundę, kad mes taip įbildėjom, jų nepamatę, jie šypsojos ir viskas buvo gerai. aš gėriau alų ir daviau kitiems, o donatas valėsi dantis ir aš norėjau su juo pabūti, tai stovėjau šalia prie vonios ir žiūrėjau į veidrodį ir kartais į jį, o pro duris atėjo rafaelio draugai, dvi gražios mergaitės ir aukštas vaikinas su ilgais plaukais ir akiniais, ir ūsais, jie atsinešė didelius ritinius juodo linoleumo ir išklojo jį ir iškarpė į penkias dalis, todėl kai palydėjau donatą miegoti, nuėjau pas juos, ir ten radau ir mišą ant žemės, jis buvo penktas, jis skaptavo tą linoleumą visi ir šypsojosi ir buvo tylu, aš ant mišos parašiau „mes“ ir „mes“ mirror image, iš kitos pusės, dar užrašiau up is dn, up is down, du kartus persukęs, visi buvo malonūs, buvo rūkomas bongas, todėl tau tada dar neparašiau, o mergaitės buvo geros, jos nebijojo manęs ir netraukė nuo manęs rankų, kai rodžiau susidomėjimą jų darbais, aš vis šokinėjau nuo vieno prie kito žmogaus ir kalbėjau visą laiką, nežinau kas man nutiko, aš kalbėjau su visais ir visiems, pasakojau nesveikas istorijas, buvo intensyvu, kažkas buvo, aš šiaip nesielgiu kaip vakar elgiausi, visa diena tokia stipri, kažkoks pusiau manijos epizodas, bet ir ne, aš kažką bandžiau, aš kažką naujo dariau, ko nedarau, aš dalyvavau ir buvau nuolankus, bet alkoholis padarė savo truputį, netyčia atsitrenkiau į paveikslą, vos jo nesudaužiau, o rafaelis beveik plojo man per užpakalį, jis labai pyko, bet iškart atleido, o apie pirmą valandą mergaitės išėjo, ir man buvo truputį gaila, bet tik truputuką, aš nesusirišau, man gera buvo, kad jos atėjo, jos buvo geros mergaitės, po to sakiau rafaeliui ir šypsojausi, o su berniuku po to printinom jo išskaptuotą linoleumą, klijavom popierių su juosta ir klijais, kad būtų vienas didelis atspaudas, bet popierius buvo per slidus ir storas, ir neatsispaudino, tai su kitokiu popierium po to įspaudėm mažus tris, jis pirmus du, o po to viską metė, o aš išspaudžiau trečią, pasirinkęs, ir jis patiko rafaeliui, kuris grįžo išlydėjęs mergaites, visi jau miegojo, tik mes trys, ir nusprendėm eiti pasivaikščioti. pasidarėm daug arbatos ir išėjome, ėjom prie vandens, ir labai maloniai pašnekėjome, kažkaip stipriai viskas bangavo į smegenis, negalėjom sustot, dainavom ir prunkštėm ir kūkavom prie laivų, ir vienas kitą filmavom, filmavom kalbančius ir deginančius lapus, kuriuos po to dėjom į pypkę ir rūkėm, nes jie kvepėjo, ir atsinešėm lapų namo, o kambarys jo visas raižiniais ir visko tiek daug, daiktų, žirklučių, arbatos puodelių, viskas taip teisingai, peiliukai, žolytė, popierius, piešiniai, ir simonas atkreipia dėmesį į rafaelio paveikslą, ir mes jį analizuojam gal pusvalandį, ten raudonas mėnulis, jis sako, tokia idėja, nors mėnulio ten tik jaučio ragai, o visas paveikslas žalias ir mėlynas ir geltonas ir miškas ir guli trys jaučiai, o vienas į mus nežiūri, o žiūri nusisukęs į ežerą, ir yra pelėda ir šuo, ir geras šiaip įspūdis, o kai simonas užmigo ant čiužinio aš supratau, kad miegosiu su rafaeliu lovoj, nes nėra kitur, ir truputį jaudinaus dėl to, nes jo lova nebuvo per didelė, ir šiaip tada pagalvojau, kad jis gražus, viskas gerai su mumis, aš prašiau jo skaityti savo eilėraščius ir jis skaitė, skaitė ir rusiškai ir vertė taip pat mano prašymu, buvo skanu, kodėl buvau toks nuostabus nesuvokiu iki dabar, aš norėjau jį pamatyti, ir man patiko, kaip jis jaudinosi ir skaitė ir labai norėjo perteikti viską, ką sako, ir jau buvo šviesu, gal šešios ryto, aš pasakoju jam apie tave, kad tu gera mergaitė esi, nes patikrinau feisbuką, o ten priekaištauji, bet aš, bet aš mažute sakau, nes taip reikia, nes žinau, kad tau parašysiu, tik gaila truputį jog taip teko daryti, aš apie tave gal pusvalandį šnekėjau nesustodamas ir sakiau jam savo visą vidų, o tu tuo tarpu sakai man geriau baigti, ir keista taip viskas, miške ir tarp paveikslų, ir šukių, ir juodo linoleumo raižinių lempučių kristalų muzikos, buvo momentas, kai leidau the doors - the soft parade, ir rafaelis rėkė kartu su morrisonu, you can\'t petition the Lord with prayer, ir aš ranka pritariau ir mosavau visą kambarį kaip didelį repo lapą nesveiką dievo gabalėlį džiaugsmo ir pritarimo sūkuriuose mes.