Aš keliuosi 6 ryto, geriu kavą,
tapau, einu į bažnyčią,
mišiose kunigai visada
mane stebi – turbūt dėl
raudonos suknelės arba tikisi,
kad neateisiu, būna, pamiršta
žodžius, nusikeikia, kai mąstydama
į smilkinį sau įremiu pirštą,
aš meldžiuosi ne pagal
Šventąjį raštą,
garsiai, už tai daug kartų
buvau išvyta iš bažnyčios,
bobutės dažnai siūlo kunigui
išvaryti iš manęs demonus,
kurie „apsėdo mano
jauną kūną“, kai jos
man pamokslauja -
šypsausi ir linkiu
ramybės ramybės
ramybės milijoną kartų,
kol išdžiūsta burna,
tada einu namo, geriu kavą
tapau, tokia pilnutėlė,
tokia kupina, tokia gausi
tapau juodus piešinius
tapau gyvenimus ir sielas,
išlaisvinu
Iš esmės būtų patikęs piešinys, tik herojė visai ...ne. Nemėgstu ASMENIŠKAi tokių. Ai, ir meną vertinu asmeniškai. Visi, manyčiau vertina, net jei apsimeta didžiais kritikais.Šįkart, nepatiko, atleiskite, bet tai tik mano asmeninis patikimo/nepatikimo pasirinkimas.