O išlaisvink man protą naktie,
Kad galėčiau mąstyti blaiviau.
Kad ir ką man sakytum širdie,
Aš gailiuos, jog tavęs paklausiau.
Vėjau pūsk, kad išpūstum geriau,
Kad atauštų įkaitus galva,
Kad galėčiau išmokt teisingiau
Susiprast kur tikroji tiesa.
O sutemos tamsios nakties,
Man padėkit savy nuskandinti
Siekį nerimastingos širdies,
Kad galėčiau sau tai pripažinti.
O balta mėnesiena dangaus,
Tu man kelią į protą nutiesk.
Jeigu vėl širdis manęs paklaus,
Tu tą kelia jai ryškiai apšviesk.