po obelimis
girdisi gervės ir antys laukinės
kaip ruošiasi žiemai rugsėjo
naktim
palieka šią sutemą, nusega dangų kuris
susimildamas krenta lėtai
galbūt net
kažkiek levituoja
ne iš karto atplaukia
masyvus debesis
ir pradeda lyti kaštonais
ir gilėm
(o tau nesvarbu) galbūt ten net ne tu
ruodonuoji prisirpus viršūnėj
seniai pamirštų aukštų
obelų
ir žiūri šiek tiek nusi
minus