Rašyk
Eilės (72254)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10355)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kartą, toli toli buvo Balta šalis. Toje šalyje viskas buvo balta: dangus buvo baltas, žolė buvo balta, medžiai buvo baltais lapais ir viskas buvo balta balta. Žmonės ten rengėsi tik baltai ir net jų plaukai buvo balti. Ir jų oda buvo balta lyg marmuras, ir tik skruostų raudonis rodė, kad jie gyvi žmonės, o ne statulos.
Tą šalį valdė galingas Karalius. Jis buvo be galo didis ir teisingas valdovas. Buvo geras savo žmonėms, neskriaudė jų ir nepiktnaudžiavo savo valdžia, bet tarnavo jiems visu kuo. Gynė šalį nuo priešų ir saugojo ją. Karaliaus Baltoji šalis klestėjo. Jo žmonės gyveno meilėje ir taikoje, tad šalyje klestėjo menai ir amatai ir visi baltieji žmonės gyveno gerovėje.
O tuo tarpu visai šalia, kalnuose, slypėjo tamsos šalis. Ją valdė baisus Karalius, kuris visaip kaip bandė užgrobt Baltąją šalį. Tas Karalius laikė savo žmones priespaudoje ir baimėje, tad jie kentė nepriteklių ir baimę. Jie pavydėjo baltiesiems žmonėms jų laimės ir troško jų kraujo. Tačiau Baltasis Karalius visada įveikdavo tamsos žmones, jei tik baltieji žmonės kreipdavosi į jį pagalbos. Mat jis negalėjo padėti tiems, kas jo nesišaukė.
Baltasis Karalius turėjo tris brangiausius jo širdžiai dalykus: Auksaplunksnį erelį, Raudonąją rožę ir Mėlynakę princesę. Erelis jam buvo brangus draugas, kuris visuose žygiuose lydėjo Karalių. Jis vykdė bet kokią Karaliaus valią ir įgyvendindavo kiekvieną jo žodį. Raudonoji rožė buvo karaliaus sodo pažiba. Tarp visų brangiausių baltų gėlių ji vienintelė buvo raudona ir iš tolo švietė lyg liepsna. Ta rožė buvo stebuklinga. Ji turėjo savyje galią grąžint žmogui raudonį į skruostus. Nes jei baltasis žmogus prarasdavo šį raudonį, jis mirdavo.
O Mėlynakė princesė buvo Karaliaus mylimoji. Ji gyveno balto marmuro pily šalia jūros. Ir Karalius kiekvieną mėnesį vykdavo su ja pasimatyti. Jis laukė, kol princesei sukaks tinkamas amžius tekėti. Ir lakas jau buvo netoli. Visa šalis laukė Karaliaus vestuvių. Jos turėjo įvykti nuostabioje pilyje ant aukšto kalno iš kurios aukščiausio bokšto galėjai matyti jūrą. O į tą bokštą vedė šimtas laiptelių.
Taigi, vieną skaistų rytą princesei sukako tinkamas amžius ir ji buvo pasirengusi tekėti. Jos tėvas padovanojo jai amuletą visą nusagstytą Pietų jūrų perlais, o motina – šilko suknelę, baltą lyg pieno puta. Ir štai pasigirdo lauke kanopų dundėjimas. Princesė pasipuošė suknele, užsikabino amuletą ir nusileido į kiemą. Ji žinojo, kad tai jos mylimasis – Baltasis Karalius – atvyko prašyti jos rankos. Ir iš tiesų Baltasis Karalius atvyko pirštis. Jis atvežė Mėlynakei princesei ir jos tėvams dovanų: baltą dramblį, deimantų, šilko rietimų, kailių, arklių, tarnų ir daug visokio turto. Princesės tėvai, žinodami Baltojo karaliaus meilę jų dukrai, palaimino jaunuosius ir sutiko atiduot Baltąjam Karaliui Mėlynakės princesės ranką. O sužadėtuvių pokylis turėjo įvykti po trijų savaičių.
Baltasis karalius labai džiaugėsi, kad štai pagaliau Mėlynakė princesė taps jo sužadėtine. Jis lėkė namo kaip vėjas. Jo žirgas prunkštė ir dundėjo per baltas girias. Baltos pėdos lėkė per baltą smėlį. Bet Baltojo Karaliaus priešai nesnaudė. Jie žinojo apie jo mylimąją ir nusprendė ją pagrobti. Priešai žinojo, kad norėdamas atgaut mylimąją, Karalius paaukos viską. Ir štai, atėjus nakčiai po piršlybų, būrys tamsos karių užpuolė pajūrio pilį. Jie apgavo princesę, suviliojo ją deimantiniu žėrėjimu sode. Princesė pamanė, kad tai gal jos mylimasis neiškentęs atėjo pasimatyt su ja ir dabar duoda jai ženklą. Tačiau pasirodė, kad tai tik piktadariai, paėmę stiklo šukių, vartė jas šviesoje. Šukės žėrėjo visom vaivorykštės spalvom ir, jei tamsos kariai nebūtų stipriai užsirišę akių kalnų ožių diržais, tai būtų apakę ir mirę. O princesė apsigavo. Ji nusileido į sodą, paliko pravirus pilies vartus ir nuėjo link žėrinčių šukių. Ten ją užpuolė tamsos žmonės. Išpurvino ją, surišo ir įkišę į maišą išsivežė tamsos karalystėn. Kiti piktadariai tuo tarpu įsilaužė į pilį, padegė ją, nužudė tarnus ir sumušė princesės tėvus. Tada nurengė juos nuogai ir paliko vos gyvus tysoti sode.
Kai kitą dieną Baltasis Karalius atvyko aplankyti princesės, jis rado jos tėvus sode prisidengusius tik sodo medžių lapais. Jie papasakojo jam baisią naujieną, kad jo mylimoji yra pagrobta. Tuomet Karalius nuliūdo. Jis sušaukė visą kariuomenę ir išvyko susigrąžinti mylimosios. Tačiau jis žinojo, koks pavojingas bus žygis. Tamsos karalystėje baltieji žmonės dažnai paklysta. Pripratusios prie šviesos jų akys tamsoje tarsi apanka. Žmogų ten apima siaubas. Ir jei tik jis netenka tikėjimo šviesa, tai neberanda kelio namo, išsitepa ir pasilieka tamsos šalyje. Ilgainiui jis pripranta prie tamsos, ji užvaldo jį ir baltasis žmogus tampa tamsos kariu. Vienintelis būdas išsigelbėti, tai būti drauge. Nes balti šviesos žmonių plaukai švyti tamsoje ir, kai jų daug, tai kartu jie nepasiklysta ir gali įveikt priešus, kurie apanka nuo švytėjimo.
Visa šalis gedėjo princesės. Ir visos krašto moterys raudojo savo vyrų, kurie vyko kartu su Baltuoju Karalium jos vaduoti. Tuo tarpu Mėlynakė princesė buvo pas tamsos Karalių. Uždaryta pilies rūsyje, ji buvo visa ištepta suodžiais, kad ne taip švytėtų, nes jos odos baltumas akino tamsos Karalių. Princesė verkė iš baimės ir sielvartavo, o nematydama šviesos vis mažiau ir mažiau tikėjo ja.
Tuo tarpu Baltasis karalius su savo kariauna jau buvo prie pat sienos į tamsos Karalystę. Jis kovėsi su tamsos žmonėmis ir skynėsi kelią gilyn. O ten, kuo toliau, tuo tamsiau ir gūdžiau. Baltą smėlį pakeitė juodos anglys, o baltus medžius juodi belapiai krūmynai. Karalius šaukė savo kariams laikytis drauge, bet kai kurie apakinti tamsos žengė tiesiai į jos glėbį ir skendo juodoje tirštumoje.
Ant kalno tolumoje stūksojo tamsos valdovo pilis, o joje princesė šalo iš baimės. Ji geso tamsos valdovo akyse ir raudonis nyko iš jos skruostų.
Galiausiai baltasis Karalius įžengė į pilį su jam likusiais karias. Toje pilyje tamsa buvo tamsesnė, nei bet kur kitur. Ir čia karalių išgelbėt galėjo tik jo Auksaplunksnis erelis. Karalius sušvilpė jam ir erelis, kuris buvo šimtus mylių nuo Karaliaus, išgirdo jį. Karalius paliepė ereliui atnešt po savo sparnais šviesos. Tad erelis ėmė rinkt šviesą po savo sparnais ir pririnko jos tiek daug, kad tapo visas švytintis lyg baltas ugnies kamuolys. O tada pakilo ir nuskrido pas savo Valdovą.
Karalius stovėjo tamsioje pilyje apspiestas savo karių, kurių plaukai vos vos bolavo tamsoje. Ir jų širdys buvo apmirusios iš siaubo. Bet tuomet pro bokšto langą įskrido Auksaplunksnis erelis lyg šviesos kamuolys, nušvietė visą pilį ir nusileido Baltąjam Karaliui ant rankos. Visi tamsos žmonės ir tamsos valdovas apakinti šviesos bėgo iš pilies. Silpnieji mirė vietoje. O pats tamsos valdovas vos vos liko gyvas. Jis pabėgo į mišką ir įlindo į tamsiausią savo krašto urvą ir jau buvo tiek išsigandęs, kad iki dienų galo nedrįso išlįst laukan.
O Karalius surado savo mylimąją ir išsigando. Ji buvo visai baltutėlė. Raudonis buvo palikęs jos skruostus. Karalius paėmė ją ant rankų ir kuo skubiausiai patraukė namo. Jo erelis lyg šviesos kamuolys sklendė priekyje nušviesdamas kelią. Kai Karalius grįžo namo, visą Baltąją šalį gaubė gedulas. Per žygį Karalius neteko daug karių, moterys vyrų, o mergaitės mylimųjų. Kai Baltasis Karalius parsigabeno Mėlynakę princesę pas save namo, jis nunešė ją į sodą, patiesė savo mantiją šalia Raudonosios rožės ir paguldė ant jos princesę. Karalius žinojo, kad norėdamas sugrąžint princesei raudonį į skruostus, jis turi tuoj pat nuskint savo rožės žiedą, kitaip bus per vėlu. Ir Karalius ryžosi. Jis atsistojo, priėjo prie rožės, pažvelgė į ją lyg bandydamas visiems laikams įsimint tą įstabų raudonį, tą švytėjimą, tokį ryškų jo baltam krašte. Tada ištiesė ranką ir nuraškė žiedą.
Priėjęs prie princesės jis pasilenkė prie jos veido ir sutraiškė rožės žiedą delne. O iš žiedo ištryško raudoni lyg kraujas syvai. Karalius užlašino juos princesei ant lūpų ir raudonis grįžo į jos skruostus. Jos mėlynos akys atsimerkė ir Baltasis Karalius apkabino princesę.
Kitą dieną visa šalis ruošėsi Karaliaus vedyboms, mat jis bijojo netekt mylimosios ir norėjo, kad ji kuo greičiau taptų jo pati. Bet liūdnas buvo tas pasiruošimas, juk visiems krašto žmonėms skaudėjo širdis žinant, kad Karalius turėjo paaukot tiek karių ir Raudonąją rožę vardan mylimosios Mėlynakės princesės.
Trečią dieną į pilį atvyko visi šalies gyventojai. Jie bėrė jaunavedžiams baltas gėles po kojų. Vedybos buvo iškilmingos ir be galo gražios.  Mėlynakė princesė tapo Baltąja Karaliene ir švytėjo iš laimės. Tačiau vakare, kai pokylis baigėsi ir rūmuose nustojo skambėt paskutinės  arfos garsai, Karalius ir Karalienė išėjo į sodą. Jie abu norėjo atsisveikint su Raudonąja rože, kuri išgelbėjo Karalienę ir suteikė laimę Karaliui. Tylūs jie žengė sodo alėjomis į sodo vidurį, kur tarp nuostabiausių fontanų ir augalų kadaise augo rožė. Karalius mąstė, kad rožė jam amžiams švytės mylimosios skruostuose, tačiau širdį vis tiek sopėjo.
Ir tuomet Karalienė pajuto, kaip įsitempė Karaliaus ranka. Ji pažvelgė į mylimąjį ir išvydo jo akis pilnas nuostabos ir baimės. Jis žvelgė ten, kur kadaise žydėjo jo įstabioji rožė. Karalienė pažvelgė ten pat ir išvydo kaip tarp kiparisų ir alyvmedžių baltų lapų švytėjo raudonis. Karalius ir Karalienė ėmė bėgti link rožės netikėdami savo akim. Tačiau, kai jie atbėgo prie Raudonosios rožės, tai pamatė, kad rožė buvo užmezgus rausvą pumpurą, kuris suposi vėjyje ir visas švytėjo nuo rasos lašų. O gal nuo ašarų? Nes ir Karalius ir Karalienė verkė abu iš džiaugsmo – Raudonoji rožė atgijo!
2003-12-28 11:16
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-02 10:50
olo
olo
ir vel. del vienos mergos reikejo nuzudyti kruva niekuo detu vyru.
et...

;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-28 18:35
Teofilė
Sharkute tu mano miela.... LABAI LABAI grazu. Ar skaitei Lewiso pasakas? Jei neskaitei, teks man tave su Naujais Metais sveikint ir dovanu dovanot :) Labai idomu, ar as teisingai supratau paraleles ar ne.... Raudonij Roze, Erelis ir Karalius - jie visi kartu, ar nia? :) Labai grazu. labai paliecia. Labai vercia susimastyt ir prisiminti Raudonosios Rozes krauja ;) Aciu Tau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą