Kripta

Klupint
Keliais šukėm
Prismaigstytais
Pamiršus
Šimtą ir trylika maldų
Šluostant kraują
Pirštais
Žemių pilnomis
Panagėmis
Suprasti

Gyvenime,
Juk viskas vykstą
Iš tiesų

Rytą
Burtais prisišaukus
Nušluoti
Nuo vaškinių grindų

Ne
Ne jis
Ir net ne aš
Vien tik
Aš

Nėriniais juodais
Pridengtos rankos
Ir lūpos
Raudonais dažais
Sudrasko dangų
Tapetais nuklijuotą
Murzinais

Teptuku
Dar sykį
Perbrėžusi veidą
Ne savo
Net ne jos

Tik jos

Paveikslą
Paleidžiu
Ir sugaunu –
Negyvensi
Tik ne mano rankom
Išgimdytas

Krentu
Pakylu
Iškylu
Spiginu akim
Ašarą raitau
Ant popieriaus
Šaukiu
Klykiu

Nutylu

Tūkstančiui ir trylikai naktų

Nereikia žvakių
Degti ant murzinų kapų
Nereikia laidoti
Kūnų negyvų
Barbenant
Karstą
Satininiu šilku
Aptrauktu

Aš
Tik klumpu
Tik
Stojuosi ir einu
Iki sekančių
Duženomis iškruvintų
Kriptų uždarų
Ir atvirų
Be proto atvirų
Niekur
Ir niekad
Nesibaigiančių laukų