Pasroviui rudeniop

Pabaigos. Turi jos savo žavesio.
Ypač vasaros pabaigos, kurios šiurpina taip nepastebimai tildančios paukščius, naikindamos žalumą. Atnešdamos trumpalaikę ramybę.
Visai kaip kad praeities atgarsiai, įsivaizduojamos protėvių aimanos, kažkur tolimais prunkščiantys žirgai. Nepasibaigiantys ir tie patys žmonių išgyvenimai. Savęs paieškss.. Nuolatinis žvilgčiojimas per petį, lyg apsisaugant nuo savęs pametimo, vienas ir tas pats rūkas, kuris glosto pakeles ir nerimstančiųjų bei svajoklių akis. Svajonės, kurios rieda palei pievas arba sudeginamos cigarečių dūmuose. Girtų žmonių ašaros, kurios rodos sveria žmonių veidus, atsiskyrėliai, kurie stebi mus iš šono. Skendimas veiksme, kai sustabdomas laikas. Viskas remiasi į praeitį ir stiebiasi aukštyn netvirtom kopėčiom.

Jausmai, kuriuos norėtųsi išvirti. Paleisti neįmanomai suodinais garais į orą. Tegu blaškosi.
Nepastėbėtai dingę gandrai. Sekmadienio vidunaktis.
Bei dingusi ramybė.
Kuri taip jaukiai trumpam buvo apsilankiusi, visai kaip lietuviškoji vasara.