Po debesų kepure
Tylu ir gerokai m iglota.
Ilsisi žemė, kurią
Kaštonų ir lapų užklotą
Gaubia vėsi gaivuma
Ir tylintys žmonės žingsniuoja.
Tai ta rudens tyluma,
Kai spalis ir lapkritis stoja.
Kai plieskia lempos languos.
Kai rūbai ir akys pilkėja.
Ir kai po nakties ilgos
Šukuojama šluota alėja.
Krankteli varna aukštai.
O pirmosios snaigių plaštakės
Nukris ant delnų. Ir štai:
Jau Vėlinės, kapinės, žvakės...