Šokis iš šono

Kviečiu tave - te mūsų sielos šoka,
viena prigludus prie kitos.
Tarp dūmų, juoko, garso
- jos iš prigimties kitokios -
šokančios be žodžių, be klausos.

Tegu šoka jos abi kažkur, kažkokios
ir te varsto jas neoniniai žaibai,
tegu užkrečia jas laime, nerimu,
- krečia geismo juoku -
taip, kad dėtis kur nebežinai.

Aš kviečiu, ateik... o mes prisėskim
viens prie prie kito taip labai arti,
juokimės, apsvaigę išprotėkim.
... toks gražus tu, aš tokia graži...

Neišeikim niekad, būkim, būkim gražūs...
nors tvanku jau, nors... mirtinai vėloka,
apkabink, ir likim taip sėdėt per amžius,
ir žiūrėt žiūrėt, kaip mūsų sielos šoka.