Bailiuko istorija

"žmogaus galybė slypi jo vienume... " Jis visuomet vadovavosi šiuo posakiu. Jis troško būti kariu, stipriu, nepalaužiamu... nenugalimu. Jis to siekė bet kokia kaina, šis troškimas visuomet suteikdavo jam jėgų.
  Jis nenorėjo būti žmogum... troško būti bejausme kovos mašina kaip terminatorius, nesvarbu, kad nelaiminga, svarbu, kad galinga... Jis norėjo būti nepažeidžiamas, sukaustyti protą, kontroliuoti dvasią, užšaldyti širdį...
  Tačiau jis netapo galingu, netapo nenugalimu, jis atėmė iš savęs galimybę tokiu tapti, vos užšaldęs savo širdį... O kažkada turėjo galimybę tapti stipriu...
  Jis niekada savęs nelaikė nepažeidžiamu, tačiau troško tokiu būti. Kodėl? Galbūt dėl to, kad bijojo skausmo, ne fizinio, o dvasinio. Vis dėl to jis buvo silpnas, jis buvo bailys... "Silpnas", oi, kaip jis nekentė šito žodžio, bet kokia kaina norėjo jį sunaikinti...
  Na, tiesa, po to skausmo jis nebejautė, nebejautė nieko. Tačiau jis tapo tik dar silpnesnis... Dabar jis buvo net nevertas jokių jausmų, jis buvo nevertas nei baimės, nei skausmo.
  Deja, smegenys dar veikė... Jis suprato, ką prarado, tačiau nebepajėgė to atgauti. Galbūt per daug nesistengė, bijojo, kad vėl grįš skausmas. Na, vis dėlto tiek dar sugebėjo...
 
  Tačiau vieną kartą jis pamatė spindintį deimančiuką, tokį brangų, tvirtą ir be galo karštą... Jis pasidėjo jį prie širdies norėdamas įgyti jo kietumą, tačiau atsitiko tai, ko jis nesitikėjo...
  Po trupučiuką jis pradėjo jausti, kad ši brangenybė suteikė jam didesnę kainą. Jis pasijuto esąs vertas kai kurių jausmų... Jo širdis palaipsniui pradėjo lydytis...
  Jis pradėjo ją vėl jausti...  Pajuto, kaip ji daužosi, pajuto šilumą... Emocijos, anksčiau buvusios savadarbės, smegenų gamybos, po truputėlį tapo natūraliomis ir tikromis...
  Pagaliau jis pajuto, kad tikrai gali būti stiprus... Jis pradėjo džiaugtis kaip vaikas, vaikščioti negalėdamas nusimesti plačios šypsenos... Galbūt pasijuto netgi galįs mylėti...
  Tai, ką jis taip sunkiai slopino, taip ilgai stengėsi sunaikinti, sugrįžo... ir jis vėl pajuto, kad gali tapti nenugalimu... Tik reikia labai stipriai saugoti tą brangų deimantą, atsitiktinai metusį akinantį spinduliuką jam į akis ir atšildžiusį širdį...